A-943-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-943-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00805-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2013 m. vasario 11/12 d. sprendimą Nr. 10-S-2203 „Dėl G. P. prašymo dėl išėjimo į pensiją“;

2) įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjo prašymą išleisti pareiškėją į pensiją pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 57 straipsnio 1 dalies 12 punktą;

3) įpareigoti atsakovą įskaičiuoti (įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą) į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d.;

4) įpareigoti atsakovą įskaičiuoti (įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą) į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, kreipėsi į Komisariatą, prašydamas išleisti jį į pensiją, tačiau Komisariato viršininkas skundžiamu sprendimu atsisakė išleisti pareiškėją į pensiją nurodęs, kad nebuvo suėjęs tarnybos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikas (20 metų). Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai neįskaičiavo į jo stažą 2 mėnesių ir 4 dienų, kai pareiškėjas tarnavo tarybinėje kariuomenėje po 1990 m. kovo 11 dienos. Tokią savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais.

Be to, pareiškėjo nuomone, taip pat neteisėtas yra ir atsisakymas į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti mokslo Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos 2 kurse laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. rugpjūčio 1 dienos. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnaujant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos rinktinėje „Vytis“ policininku, jam buvo pasiūlyta pakelti pareigūno kvalifikaciją Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, kurioje studijavo nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 27 dienos.

Po šios mokyklos baigimo pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. jis pradėjo dirbti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Šeštojo policijos komisariato savivaldybių policijos prevencijos tarnybos apylinkės jaunesniojo inspektoriaus pareigose. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar mokslo Vilniaus aukštesniojo policijos mokykloje metu jis turėjo pareigūno statusą.

Pasak pareiškėjo, 1995 m. rugsėjo 1 d. jis buvo priimtas į Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo skyrių klausytoju. Pakartotinai prisiekti Lietuvos valstybei nereikėjo, kadangi ši priesaika buvo duota 1994 m. spalio 1 d. studijuojant tos pačios mokyklos bazinio profesinio parengimo skyriuje. Aukštesniųjų policijos mokyklų bazinio profesinio parengimo skyriaus klausytojų teisinį statusą apibrėžė ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos tipinis statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. birželio 29 d.

įsakymu Nr. 463 (toliau – ir Tipinis statutas), be to, klausytojų teises ir pareigas nustatė ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir Tarnybos statutas). Pareiškėjas pažymėjo, kad Aukštesniosios policijos mokyklos klausytojų tarnyba buvo organizuojama statutiniais pagrindais, klausytojai buvo sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis, o Tipiniai nuostatai ir Tarnybos statutas aiškiai apibrėžė jų teisinį statusą šioje sistemoje, priskirdami juos vidaus reikalų sistemos pareigūnams.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad įstojus į Aukštesniąją policijos mokyklą jam buvo išduotas policininko pažymėjimas, jis turėjo policininko laipsnį, atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis. Anot pareiškėjo, laipsnio turėjimas patvirtina jo, kaip policijos pareigūno, statusą. Pareiškėjas pabrėžė, kad nurodytas aplinkybes dėl užduočių vykdymo patvirtina Tipinio statuto 4.5.5. punktas, kuriame nurodyta, jog viena iš šios policijos mokyklos viršininko pavaduotojo užduočių buvo organizuoti vidaus tarnybą mokykloje bei teisėtvarkos palaikymą, kai mokyklai pavedamos tokios funkcijos.

Pareiškėjo įsitikinimu, pagal ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą jo mokslas Aukštesniosios policijos mokyklos perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo skyriuje nagrinėjamu atveju prilyginamas tarnybai vidaus reikalų sistemoje, kadangi pareiškėjas turėjo policijos pareigūno statusą, t. y., tarnavo vidaus reikalų sistemoje, kaip tai numatyta Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl į tarnybos stažą pensijai gauti turėtų būti įskaitytas laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. rugpjūčio 1 dienos.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai sieja stojimą į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą ir laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 15 d. iki 1996 m. rugpjūčio 1 d. su priėmimo į vidaus tarnybą momentu, nes jis į pareigas buvo paskirtas 1996 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro įsakymu Nr. 49 t/e.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Ministerijos teigimu, po Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma yra neaiški. Be to, nėra nustatytas mechanizmas, kaip atsakovui patikrinti, kad pareiškėjas atitinka Konstitucinio Teismo nurodytus pilietybės reikalavimus. Ministerija taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenustato perteklinių normų, todėl, jei mokymasis policijos mokykloje yra policininko pareigų ėjimas Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto prasme, tai Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkte nereikėtų spręsti dėl mokymosi policijos mokykloje laiko prilyginimo tarnybos laikui. Ministerijos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai argumentuoja nuostatą, kad Ministerijos mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio statuto bei tų mokymo įstaigų statutų reikalavimai. Anot Ministerijos, šioje normoje mokymo įstaigų pareigūnai – tai šių mokymo įstaigų personalas. Be to, pagal Statuto 17 punktą paskyrimas į pareigas reiškia paskyrimą į policininko pareigas, bet ne į policijos mokyklos klausytojo pareigas. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas mokymo proceso metu atliko viešosios tvarkos palaikymo funkcijas epizodiškai, bet ne nuolat, todėl tai nėra pareigūno nuolatinio statuso požymis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino: panaikino Komisariato 2013 m. vasario 11/12 d. sprendimą Nr. 10-S-2203 „Dėl G. P. prašymo dėl išėjimo į pensiją“, įpareigojo atsakovą tenkinti pareiškėjo G. P. prašymą išleisti jį į pensiją pagal Statuto 57 straipsnio 1 dalies 12 punktą, įpareigojo atsakovą įskaičiuoti (įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą) į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d. ir mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos.

Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimą ir pripažino, kad Komisariatas, priimdamas 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 10-S-2203, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, t. y. skaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiko, įskaitant ir tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį po 1990 m. kovo 11 dienos. Teismas nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, todėl, teismo vertinimu, atsakovo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 10-S-2203 dalis, kuria Komisariatas į pareiškėjo tarnybos laiko apskaitos lapą neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d., laikytinas nepagrįstu ir naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), o atsakovas įpareigotinas šį laikotarpį (nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d.) įtraukti pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą.

Teismas pažymėjo, kad asmens paskyrimo pareigūnu momentas yra siejamas su vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimu, nustatė, kad, tenkinant 1994 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo prašymą, jis 1994 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos bazinio profesinio parengimo skyrių klausytoju ir 1992 m. rugsėjo 30 d., t. y., būdamas šios mokyklos klausytoju, prisiekė Lietuvos valstybei kaip policijos pareigūnas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas po Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos baigimo ir paskyrimo į naujas pareigas antrą kartą neprisiekė, nes galiojo jo, kaip policijos pareigūno, duota aptariama priesaika.

Teismas rėmėsi Tipinio statuto 2.1 punktu, Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir Tarnybos statutas) 1 punktu ir darė išvadą, kad aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų tarnyba buvo organizuojama statutiniais pagrindais, jie buvo sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad aiškinimas, jog asmuo pareigūno statusą įgyja tik jį paskyrus į konkrečias pareigas atitinkamoje vidaus reikalų sistemos įstaigoje, o ne nurodytų mokymo įstaigų klausytojais, be kita ko, neleistų pareigūnais pripažinti ir tuometinės Lietuvos policijos akademijos klausytojų, nors jie buvo laikomi policijos pareigūnais (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 str. 4 d. (1990 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. I-851 redakcija) ir jiems, kaip ir aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojams, taikomos Tarnybos statuto nuostatos (Tarnybos statuto 1 p.). Vien tai, kad dėl aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų statuso nebuvo eksplicitiškai pasisakyta tuo metu galiojusiame Policijos įstatyme, teismo manymu, nagrinėjamu atveju savaime negali lemti išvados, jog tokie asmenys nelaikytini vidaus reikalų sistemos pareigūnais.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo tarnybos byloje esantys įrašai apie paskatinimus ir apdovanojimus už sąžiningą tarnybinių pareigų atlikimą patvirtina, kad pareiškėjas, mokydamasis Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, atliko tarnybines pareigas. Taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Tipinio statuto 2.3 punktu, aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojai buvo aprūpinami uniformomis.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo priėmimas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą nagrinėjamu atveju kartu lėmė ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimą, t. y., paskyrimą pareigūnu Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto prasme, todėl atsakovas nepagrįstai laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d. nesutiko įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą ir tokiu būdu nepagrįstai nesutiko išleisti pareiškėjo į pensiją, ištarnavus vidaus reikalų sistemoje nustatytą laiką, t. y. 20 metų. Teismas konstatavo, kad Komisariato 2013 m. vasario 11/12 d. sprendimas Nr. 10-S-2203 „Dėl G. P. prašymo dėl išėjimo į pensiją“ naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.) ir atsakovas įpareigotinas tenkinti pareiškėjo prašymą išleisti jį į pensiją pagal Statuto 57 straipsnio 1 dalies 12 punktą, įskaičiuojant (įtraukiant į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą) į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d. ir mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 83-88) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Priėmimo į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 1993 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 322, 1.1, 1.4, 1.5, 2.1, 2.2 punktais, Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304, 5, 14, 17 punktais, Policijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1539 2 straipsnio 2, 3 dalimis, Vidaus tarnybos statuto 6-12 straipsniais, 37 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai sieja mokymosi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 15 d. iki 1996 m. rugpjūčio 1 d. su priėmimo į vidaus tarnybą momentu. Atsakovas remiasi Įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 6.1 punktu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1451/2008 ir daro išvadą, kad pareiškėjo įstojimas į Lietuvos policijos akademiją negali būti laikomas paskyrimu į pareigūno pareigas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3121-629.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 90-91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo dalį dėl mokymosi Vidaus reikalų ministerijos aukštojoje policijos mokykloje laikotarpiu 1995 m. rugsėjo 1 d. – 1996 m. liepos 31 d. ir šią skundo dalį atmesti.

Ministerija nurodo, jog jei mokymasis policijos mokykloje yra policininko pareigų ėjimas, tai Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkte mokymosi policijos mokykloje laikas nebūtų prilyginamas tarnybos laikui, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punkte nebūtų kalbama apie policijos mokyklų klausytojų faktinį tarnybos laiką, jei visas mokymosi laikas yra policijos pareigūno pareigų ėjimo laikas. Ministerija nurodo, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas vidaus reikalų ministro 1993 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 463, nes jis nebeatitiko nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkto. Ministerija atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 1 punkte mokymo įstaigų pareigūnai yra šių mokymo įstaigų personalas. Ministerija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas mokymo proceso metu atliko viešosios tvarkos palaikymo funkcijas epizodiškai, bet ne nuolat. Ministerija pažymi, kad pareiškėjas policijos mokykloje studijavo iki 1996 m. birželio 27 d., o ne iki 1996 m. liepos 31 dienos.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 97-101) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinius skundus atmesti.

Pareiškėjas remiasi Įstatymo 6 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar mokslo Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje jis turėjo pareigūno statusą. Pareiškėjas vadovaujasi Tipinio statuto 2.1 punktu ir nurodo nesutinkantis su Ministerijos nuomone, kad Statutas taikomas išimtinai tik šių mokymo įstaigų personalui, nes Tipinio statuto 1.6 punktas nustatė, jog mokykla tvarkosi vidaus reikalų sistemos statutinės drausmės pagrindais.

Pareiškėjas daro išvadą, kad aptariamos aukštesniosios policijos mokyklos klausytojų tarnyba buvo organizuojama statutiniais pagrindais, jie buvo sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisariatas klaidingai nurodo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304, 5 punkto reguliavimą. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-3047/2011, kadangi nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjas paaiškina, kad įstojus į Ministerijos Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą jam buvo išduotas policininko pažymėjimas, suteiktas policininko laipsnis, jis atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis, be to buvo organizuojama mokyklos vidaus tarnyba, jo tarnyba Viešosios policijos rinktinėje „Vytis“ buvo laikoma papildoma tarnyba ir tik suderinus su mokyklos vadovybe.

Pareiškėjas remiasi Policijos įstatymo 27 straipsniu ir pažymi, kad laipsnio turėjimas patvirtino jo, kaip policijos pareigūno, statusą. Pareiškėjas remiasi Tipinio statuto 2.3 punktu ir nurodo, kad dėvėdavo Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų uniformą, patvirtintą Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 319. Pareiškėjo manymu, Komisariato nurodomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1451/2008 ir šio ginčo faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad po policijos mokyklos baigimo jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos.

Darbo knygelėje yra duomenys apie tai, jog 1994 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 85t/e jis paskirtas Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos klausytoju, o 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 49t/e buvo paskirtas į kitas pareigas Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2369/2012.

Atsakovas Vilniaus apskrities policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo aplinkybes, išdėstytas savo apeliaciniame skunde.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-412/2014 administracinę bylą sustabdė, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. I-925-764/2013 ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas ir 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kiek nustatytas skirtingas mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) ir karo mokyklose laiko įskaitymas į tarnybos laiką reikalingą pareigūnų valstybinei pensijai skirti, asmenims nurodytiems Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (vidaus reikalų, krašto apsaugos, prokuratūros sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių, muitinės pareigūnai) ir Vidaus saugumo departamento sistemos pareigūnams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinę bylą atnaujino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl privalomosios karinės tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d. ir mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d. įskaitymo į G. P. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Dėl laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas tarnavo tarybinėje kariuomenėje nuo 1988 m. birželio 7 d. iki 1990 m. gegužės 14 d. (b. l. 66). Atsakovas pareiškėjo skundžiamu sprendimu į G. P. tarnybos laiko apskaitos lapą sutiko įrašyti tik laikotarpį nuo 1988 m. birželio 7 d. iki 1990 m. kovo 11 dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. ir 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštarauja Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis nurodytomis Konstitucinio Teismo išvadomis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1322/2013 konstatavo, kad teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju neįskaičiuojant atitinkamo laikotarpio į stažą vidaus reikalų sistemos pareigūno pensijai gauti, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atsisakymas įskaityti G. P. privalomosios karinės tarnybos tarybinėje kariuomenėje laiką po 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai yra pagrindas daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai panaikino skundžiamo atsakovo sprendimo dalį, kuria Komisariatas į pareiškėjo tarnybos laiko apskaitos lapą neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d. ir įpareigojo atsakovą šį laikotarpį įtraukti į pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą.

Dėl laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d.

Pareiškėjo teigimu, jo mokslo Vilniaus aukštesniojoje mokykloje laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d. turėtų būti įskaitytas į stažą pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 punktą. Atsakovas nesutinka įskaityti šio laikotarpio į pareiškėjo tarnybos laiką ir tvirtina, kad pareiškėjas pareigūnu paskirtas tik nuo 1996 m. rugpjūčio 1 dienos.

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) nustatyti iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai, kurie asmenims, priimtiems tarnauti, be kita ko, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti, vienas iš jų – mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas (6 p.). Taigi pagal šį teisinį reglamentavimą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas, be kita ko, mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas iki 1995 m. sausio 1 d., o mokymosi atitinkamose mokymo įstaigose laikas po 1995 m. sausio 1 d. negalėjo būti prilyginamas jų tarnybos laikui pensijai skirti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 6 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai) pripažino, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas tiek, kiek pagal jį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti nėra prilyginamas mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas po 1995 m. sausio 1 d., neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad Įstatyme buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į asmenų, pagal šį įstatymą turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, inter alia asmenų, priimtų tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi laikotarpiai, numatyti šio įstatymo 6 straipsnyje, be kita ko, įstatyme nurodytos tarnybos, inter alia vidaus reikalų sistemoje, laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos; šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo ir nėra sudaryta prielaidų į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti mokymosi tam tikrose mokymo įstaigose laiką. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 6 punkte taip pat buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ir tam tikri kiti, ne tik nurodytieji šio įstatyme 6 straipsnyje, laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, inter alia asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, papildomai prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti; pagal šį teisinį reguliavimą asmenims, priimtiems tarnauti įstatyme nurodytais pareigūnais ir kariais, inter alia vidaus reikalų sistemos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti buvo ir yra prilyginamas, be kita ko, mokymosi aukštosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų) mokyklose laikas iki 1995 m. sausio 1 d.; pagal šį teisinį reguliavimą mokymosi atitinkamose mokymo įstaigose laikas po 1995 m. sausio 1 d. negalėjo ir negali būti prilyginamas jų tarnybos laikui pensijai skirti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos klausytoju buvo nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 28 dienos (b. l. 68). Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1996 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 49 t/e pareiškėjas paskirtas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Šeštojo policijos komisariato savivaldybių policijos prevencijos tarnybos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi (b. l. 68). Atsakovas pareiškėjo skundžiamu sprendimu neįskaičiavo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pareiškėjo mokslo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar minėtas laikotarpis turėtų būti įskaitytas į stažą pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, nuo kada pareiškėjas paskirtas pareigūnu. Apibrėžiant spręstino ginčo ribas, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatant, ar Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos klausytojo statuso turėjimas atitinka tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti pagal Įstatymą, analizuotinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo 1 dienos. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo 1995 m. rugsėjo 1 d. – 1996 m. liepos 31 d. buvimas Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos klausytoju atitiko Įstatymo 6 straipnio 1 dalyje nustatytą sąlygą – būti paskirtam į pareigūnus.

Ginčui aktualiu metu galiojusio Policijos įstatymo 5 straipsnyje apibrėžiant policijos pareigūno teisinį statusą nustatyta, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Policijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numatė, kad policijos pareigūnai yra policininkai ir policijos valdininkai. Policijos įstatymo 27 straipsnyje nurodyta, kad policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir užimamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra šioje įstatymo normoje nurodyti pareiginiai laipsniai (pradedant nuo žemiausio pareiginio laipsnio – policininkas stažuotojas ir baigiant aukščiausiu – generalinis komisaras). Aukštesnius pareiginius laipsnius (pradedant nuo atitinkamo lygio inspektorių) policijos pareigūnai yra policijos valdininkai. Be to, Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyti atvejai, kuriais asmenys policijos pareigūno statusą įgyja šioje įstatymo normoje išvardyti asmenys. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį policijos pareigūnai yra ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Lietuvos policijos akademijos klausytojai policijos pareigūno statusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Pagal minėtą teisinį reguliavimą minėti asmenys policijos pareigūno statusą, įgydavo tik nustatytais atvejais tam tikram atitinkamu administraciniu aktu apibrėžtam laikui.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis numatė, kad į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines, savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. To paties straipsnio 5 dalis nustatė, kad tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos ir kiti įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas. Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas reglamentavo, kad skiriama į konkrečias pareigas, nustačius, jog priimamasis asmuo atitinka pareigūnui keliamus reikalavimus, ir visiškai įforminta jo asmens byla (13 p.); su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis (14 p.); asmuo, paskyrus į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį) tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas ir uniforma (17 p.); pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (18 p.).

Aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad pagal Policijos įstatymą ir Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą tarnyba vidaus reikalų sistemoje yra siejama su paskyrimu į atitinkamas pareigas. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1476-146/2015). Apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias ginčui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas viena iš esminių aplinkybių, pagrindžiančių savo išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į pareigūnus, nurodo tai, jog G. P. po Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos baigimo ir paskyrimo į naujas pareigas antrą kartą neprisiekė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tipinio statuto 2.1 punktas reglamentavo, jog Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos klausytojai duoda priesaiką. Iš pareiškėjo tarnybos bylos nustatyta, kad jis 1994 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklą klausytoju. Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas davė policijos pareigūno priesaiką Tipinio statuto 2.1 punkte nustatyta tvarka, t. y. kaip Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos klausytojas. Pirmosios instancijos teismo atkreiptas dėmesys į aplinkybę, jog pareiškėjas po Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos baigimo ir paskyrimo į naujas pareigas antrą kartą neprisiekė, nes galiojo jo 1994 m. rugsėjo 30 d. duota priesaika, nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą laikotarpį nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos. Šios priesaikos davimas 1994 m. rugsėjo 30 d. nustatant pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti nėra reikšmingas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas 1994 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą priimti į Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos bazinio profesinio parengimo skyrių klausytoju ir prisiekė Lietuvos valstybei, yra tik procedūriniai veiksmai, kurie turėjo būti atlikti asmeniui pretenduojant tarnauti policijoje.

Kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės (pareiškėjo tarnybos byloje esantys įrašai apie paskatinimus ir apdovanojimus už sąžiningą tarnybinių pareigų atlikimą, aprūpinimas uniformomis) nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taip pat nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo prilyginti mokymosi Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokykloje laiką po 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjo tarnybos laikui pensijai skirti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo tarnyba vidaus reikalų sistemoje prasidėjo nuo jo priėmimo į pareigas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisariato 1996 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 49 t/e, o ginčo laikotarpis (nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d.) atsakovo pagrįstai neįskaitytas į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2369/2012 buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovo sprendimų, kuriais atsisakyta įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti pusę mokymosi laiko Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje laikotarpiu nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. birželio 13 d., pagrįstumo. Esant bylų skirtingoms faktinėm aplinkybėms (minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įskaičiavimo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti atitinkamos mokymosi laiko dalies laikotarpiu iki 1995 m. rugsėjo 1 dienos) šioje administracinėje byloje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo remtis.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), jų kontekste netinkamai vertino bylos aplinkybes, priėjo neteisingą išvadą, jog pareiškėjo priėmimas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą kartu lėmė ir policijos pareigūno statuso įgijimą, t. y. paskyrimą pareigūnu Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai neįtraukė į pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 dienos.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas panaikinant jo dalis dėl laikotarpio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 31 d. įskaičiavimo į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti ir atmetant pareiškėjo skundo reikalavimus šioje dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 11/12 d. sprendimo Nr. 10-S-2203 dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas įskaičiuoti į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įskaičiuoti (įtraukti į tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą) į tarnybos laiką pareigūno valstybinei pensijai skirti tarnybos tarybinėje kariuomenėje laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1990 m. gegužės 16 d.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas