A-405-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-405-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07558-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. (R.) T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. (R.) T. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. (Š.) J., uždarajai akcinei bendrovei „Aketonas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. T. 2013 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1-2, 19-20) prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimą (vilkinimą), įgyvendinant jo teises pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 5 d. leidimą ekshumuoti mirusio sūnaus R. T. palaikus Nr.(12-52)-12.52-11 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 1 d. leidimą perkelti palaikus Nr. A322-7(2.9.1.15-2); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį sudaryti sąlygas perkelti mirusio sūnaus R. T. palaikus iš Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kapinių (26 kvartalas, 9 eilė, 17 kapavietė) į (duomenys neskelbtini)kapines.

Nurodė, jog 2013 m. gegužės 18 d. Vilniuje mirė jo sūnus R. T., kuris buvo palaidotas (duomenys neskelbtini) kapinėse. Apie sūnaus mirtį pranešė sūnaus sugyventinė I. Š.. Organizuoti sūnaus laidotuvių ir jo palaikų pervežimo iš Vilniaus į Baltarusiją negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Kartu su sutuoktine nutarė sūnaus palaikus perlaidoti Baltarusijoje. Pažymėjo, kad jo sūnus nebuvo vedęs, vaikų neturėjo, jo santykiai su sugyventine buvo konfliktiški. Pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis, sūnus nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo, gyvenamoji vieta buvo apskaityta Vilniaus miesto savivaldybėje.

Teigė, kad Lietuvoje giminių šeima neturi. Dėl turimų sveikatos problemų vykti į Vilnių prižiūrėti sūnaus kapą darosi sudėtinga. Nurodė, kad formaliai kapo prižiūrėtoja (duomenys neskelbtini) kapinių žurnale įrašyta sūnaus sugyventinės dukra K. Š., tačiau ji kapo netvarko. Nurodė ir tai, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. gavo Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimą ekshumuoti sūnaus palaikus tikslu perlaidoti Baltarusijoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus Komunalinio ūkio poskyris 2013 m. spalio 1 d. išdavė leidimą perkelti palaikus iš Vilniaus (duomenys neskelbtini) kapinių į Baltarusijos, (duomenys neskelbtini) kapines.

Realizuoti gautus leidimus bei perkelti sūnaus palaikus į Baltarusiją nepavyko dėl atsakovo vilkinimo ir trukdymo. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama leidimą perkelti palaikus, sutikimo iš kapavietės prižiūrėtojos K. Š. nereikalavo ir toks reikalavimas nebuvo nurodytas leidime, tačiau po leidimo išdavimo nepagrįstai vilkino ir trukdė atlikti veiksmus, susijusius su mirusio asmens perlaidojimu. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ patvirtintomis Kapinių tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Kapinių tvarkymo taisyklės), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-901 patvirtintomis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Savivaldybės kapinių tvarkymo taisyklės).

Akcentavo, kad minėti teisės aktai nenumato, jog perlaidojant palaikus turi būti gautas kapo prižiūrėtojo sutikimas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vilkina sudaryti jam sąlygas sūnaus palaikų perlaidojimui, taip pat iki šiol neinformavo apie priežastis, sutrukdžiusias realizuoti išduotus leidimus ir, kokių veiksmų toliau bus imtasi.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26-29).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad K. Š. 2013 m. gegužės 20 d. buvo išduotas Leidimas skirti naują kapavietę Nr. A324-1563(2.9.1.18-UK2), kuriuo, atsižvelgiant į jos prašymą ir pateiktą R. T. 2013 m. gegužės 20 d. išduotą mirties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), leista laidoti mirusį asmenį (duomenys neskelbtini) kapinėse. Pažymėjo, kad Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktas nustato, jog už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša.

Šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kavapiečių statinių registravimo žurnale. Laidojantis asmuo turi prižiūrėti kapavietę ir kolumbariumo nišą, kad jos būtų tvarkingos. Aplinkybės, kad kapo prižiūrėtoja yra K. Š. neginčija ir pareiškėjas. Vadovaujantis Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punktu, kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui. Miręs atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmuo gali būti palaidotas toje kapavietėje ar kolumbariumo nišoje, laikantis šiose taisyklėse nustatytų reikalavimų.

Pažymėjo, kad žmonių palaikų ekshumavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas, kurio 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad palaidotus žmogaus palaikus galima ekshumuoti nesibaigus kapo ramybės laikotarpiui, kai yra palaidoto žmogaus artimųjų giminaičių prašymas ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gautas visuomenės sveikatos centro apskrityje leidimas arba prokuroro nurodymu. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą už kapo priežiūrą yra atsakingas laidojantis asmuo (kapo prižiūrėtojas), darė išvadą, kad perlaidoti palaikus reikalingas šio asmens sutikimas.

Priešingu atveju, atsakovo manymu, susidarytų ydinga situacija, kai kapą prižiūrintys ir dėl laidojimo vietos nesutariantys asmenys nuolat gautų leidimus perkelti palaikus ir juos laidotų vis kitose kapinėse, nežinant kapą prižiūrintiems asmenims ar negavus jų sutikimo ir taip būtų trikdoma mirusiojo ramybė bei nepagarbiai elgiamasi su mirusiojo palaikais. Pažymėjo, kad pagal Savivaldybės kapinių tvarkymo taisyklių 37 punktą, palaikus leidžiama perlaidoti tik į turimą šeimos kapavietę, kurioje yra laisvos vietos. Palaikus parvežantis asmuo Interesantų aptarnavimo skyriui privalo pateikti asmens dokumentą, velionio mirties liudijimą, pažymą iš kapinių, kuriose buvo palaidotas kūnas, ir suderintą su kapinių prižiūrėtoju (administratoriumi) pažymą iš kapinių, kuriose yra šeimos kapavietė.

Nurodė, kad pareiškėjas R. T. kartu su prašymu perlaidoti sūnaus palaikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2013 m. birželio 25 d. išduotą R. T. mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) originalą, pažymą iš (duomenys neskelbtini) kapinių, sutikimą iš priimančiųjų kapinių, todėl atsakovui nekilo abejonių, kad jis ir yra R. T. kapo, esančio (duomenys neskelbtini) kapinėse, prižiūrėtojas, todėl jam buvo išduotas leidimas perkelti palaikus. Tačiau aptariamu atveju R. T. kapo prižiūrėtoju yra ne pareiškėjas, o K.

Š.. Paaiškėjus, kad perlaidoti palaikus prašė ne kapą prižiūrintis asmuo ir nėra gautas šio asmens sutikimas perkelti palaikus, laiko, jog pareiškėjui išduotas leidimas perlaidoti yra niekinis. Apie leidimo negaliojimą telefonu buvo informuota (duomenys neskelbtini) kapinių administratorė ir tuo metu kapinių administracijoje buvę velionio tėvai. Akcentavo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija vilkina atlikti veiksmus, neįvardijo, kokių konkrečių veiksmų ji nesiimama bei kokių veiksmų pagal jai suteiktą kompetenciją turėtų būti imamasi.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo neveikimą (vilkinimą) neteisėtu, įgyvendinant pareiškėjo teises atsižvelgiant į gautus leidimus ekshumuoti ir perkelti palaikus, yra nekonkretus ir perteklinis, o iš antrojo skundo reikalavimo formuluotės nėra aišku, kaip Vilniaus miesto savivaldybė turėtų jį įgyvendinti, jei pareiškėjo skundas būtų tenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 66-72) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 18 d. mirė pareiškėjo sūnus R. T.. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Š. (J.) 2013 m. gegužės 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą išduoti leidimą skirti naują kapavietę miesto kapinėse mirusiajam R. T. palaidoti. Kartu su prašymu pateikė mirties liudijimą AA Nr. (duomenys neskelbtini).Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsižvelgdama į K. Š. prašymą, 2013 m. gegužės 20 d. išdavė leidimą skirti naują kapavietę Nr. A324-1563(2.9.1.18-UK2), kuriuo leidžiama mirusį R. T. laidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse, 26 kvartale, 9-17 kapavietėje. Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kapinių Laidojimų ir kapų statinių registravimo knygoje 2013 gegužės 20 d. padarytas įrašas, kad R. T. kapą prižiūrintis asmuo yra K. Š.. UAB „Aketonas“ pareiškėjo atstovei 2013 m. rugsėjo 4 d. išdavė pažymą apie pareiškėjo sūnaus R. T. palaidojimo vietą. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 5 d. išdavė pareiškėjui Leidimą ekshumuoti žmogaus palaikus Nr. (12-52)-12.52-11. Pareiškėjas R. T. 2013 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą perkelti palaikus Nr. A323-(2.9.1.15-UK2), kuriame prašė leisti jo sūnaus R. T. palaikus perkelti iš Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) kapinių į Baltarusijoje esančias kapines ir palaidoti šeimos kape. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 1 d. išdavė pareiškėjui Leidimą perkelti palaikus Nr. A322-7(2.9.1.15-UK2), kuriuo leidžiama perlaidoti mirusį R. T. iš Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kapinių 26 kvartalo, 9 eilės, 17 kapavietės į Baltarusijoje (duomenys neskelbtini) esančias kapines. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Leidimą perkelti palaikus Nr. A322-7(2.9.1.15-UK2) 2013 m spalio 1 d. panaikino, kadangi nepakanka dokumentų – nepridėtas atsakingo už kapavietę asmens sutikimas. K. Š. 2013 m. spalio 2 d. UAB „Aketonas“ pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad nesutinka, jog jos patėvio R. T. palaikai būtų perlaidoti Baltarusijoje. Atitinkamai Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kapinių Laidojimų ir kapų statinių registravimo knygos skiltyje „Pastabos“ yra įrašas, kad kapą prižiūrintis asmuo neleidžia perlaidoti palaikų.

Teismas, remdamasis Žmonių palaikų laidojimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvenamųjų teisės aktų patvirtinimo“ patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-901 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklių, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Kapinių priežiūros organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207, nuostatomis, pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra tiesiogiai nustatęs, jog perlaidojant palaikus yra būtinas už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens sutikimas. Tačiau vertinant ginčo teisinių santykių pobūdį, bei tai, kad be už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens sutikimo negalima palaidoti kito asmens, daryta išvada, kad ir palaikų perlaidojimo atveju yra būtinas šio asmens sutikimas. Priešingu atveju, palaikų perkėlimas neinformavus kapą prižiūrinčio asmens ar negavus jo sutikimo, reikštų kapą prižiūrinčio asmens teisių ir interesų, moralės normų pažeidimą (būtų trikdoma mirusiojo ramybė bei nepagarbiai elgiamasi su mirusiojo palaikais), atsirastų pagrindas turtinei ir neturtinei žalai kilti.

Byloje nustatyta, kad mirusio R. T. laidojimu rūpinosi trečiasis suinteresuotas asmuo K. J. (Š.), jos vardu 2013 m. gegužės 20 d. išduotas leidimas laidoti ir, remiantis Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktu, (duomenys neskelbtini) kapinių Žurnale ji įrašyta kaip atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo. Kaip paaiškino teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo K. J., jos motina ir mirusysis R. T. buvo sudarę bažnytinę santuoką, kartu gyveno apie 20 metų. Mirusįjį ji laiko artimu giminaičiu, todėl rūpinosi jo laidotuvėmis, o šiuo metu ir jo kapavietės priežiūra.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo sūnaus palaikų laidojimas (duomenys neskelbtini) kapinėse prieštaravo teisės aktų reikalavimams pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti leidimą laidoti, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų apginti savo galimai pažeistas teises bei teisėtus interesus nesiėmė, duomenų, kad K. Š. išduotas leidimas laidoti pareiškėjo sūnų R. T. teisės aktų nustatyta tvarka buvo nuginčytas, byloje nėra. Įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens K. J. statusą ginčo situacijoje bei jos paaiškinimus dėl ryšių su mirusiuoju, teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra būtinas šio asmens sutikimas perlaidoti mirusio R. T. palaikus.

Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, susijusių su 2013 m. spalio 1 d. leidimo perlaidoti palaikus panaikinimu (pripažinimo niekiniu).

Teismas pripažino pagrįstais atsakovo atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjo skundo reikalavimai pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir įpareigoti jį sudaryti sąlygas perlaidoti sūnaus palaikus yra abstraktūs. Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje taip pat negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiu būdu atsakovas trukdo (vilkina) pareiškėjui perlaidoti sūnaus palaikus ir kokių konkrečių veiksmų pagal kompetenciją ji privalo imtis, siekiant apginti jo galimai pažeistas teises.

Teismas vertino, kad šiuo atveju ginčas iš esmės yra kilęs tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. J. (Š.) dėl palaikų perkėlimo, kuris turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka.

III. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80-82), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad teikiant prašymus dėl palaikų perlaidojimo nei viena iš institucijų, atsakingų už leidimų išdavimą, nepareikalavo papildomų dokumentų dėl kapavietės prižiūrėtojo sutikimo. Tokio leidimo paprašė UAB „Aketonas“ 2013 m. spalio 1 d. atsisakydamas be šio leidimo dalyvauti palaikų ekshumavime. Toks atsakovo inicijuotas reikalavimas po leidimų išdavimo neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei leidimo vykdymo ir pažeidė pareiškėjo teises ekshumuoti sūnaus palaikus. Pažymi, kad yra Baltarusijos pilietis ir neturi informacijos apie Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, neturi artimų žmonių Lietuvoje, todėl 2013 m. spalio 1 d. grįžo į Baltarusiją ir laukė atsakymo į neįvykdytą prašymą dėl palaikų perlaidojimo, o nesulaukęs jo kreipėsi į teismą. Tik iš atsakovo atsiliepimo sužinojo, kad atsakovas panaikino 2013 m. spalio 1 d. leidimą dėl palaikų perlaidojimo. Kitą dieną atsakovas gavo K. J. raštišką nesutikimą apie palaikų perlaidojimą, apie kurį nepranešė pareiškėjui. Mano, kad 2013 m. spalio 1 d. leidimas dėl palaikų perlaidojimo buvo panaikintas neteisėtai, kadangi už atitinkamų dokumentų parengimą yra atsakingi kompetentingi atsakovo darbuotojai, kurie privalo žinoti teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas tvirtina, kad pagal Kapinių tvarkymo taisykles kapavietės prižiūrėtoju turi būti skirtas artimas giminaitis, atitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsnio nuostatas, tačiau per klaidą kapavietės prižiūrėtoja buvo paskirta sugyventinės dukra. Paaiškina, kad artimieji mirusiojo giminaičiai gyvena Baltarusijoje, laidojimo formalumus K. J. atliko dėl to, kad atvykdami į Lietuvą mirusiojo tėvai turėjo gauti leidimus įvažiavimui į Lietuvą ir tai užtruko. Teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie mirusiojo ir K. J. motinos bažnytinę santuoką. Registro pažyma patvirtina, kad mirusysis buvo nevedęs, vaikų neturėjo. Nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad pareiškėjas neįvardino pažeistos savo teisės ar teisėto intereso.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 87-91).

Atsakovas laikosi pozicijos, kad apeliantas nenurodo, kokie atsakovo veiksmai ir kaip galimai pažeidžia jo interesus. Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju ginčas kilo tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. J. (Š.) dėl palaikų perkėlimo, kuris turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka. Iš esmės pareiškėjas laikosi savo pozicijos išdėstytos atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentu, jog kapavietės prižiūrėtoju gali būti skiriamas tik artimas giminaitis, atitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsnio nuostatas. Savo nesutikimą argumentuoja Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostata, kad už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumao niša. Atsakovas taip pat remiasi Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktu bei 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį mirus asmeniui, kuris šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepaskyrė laidojančio asmens arba kurio paskirtas laidojantis asmuo dėl objektyvių priežasčių negalėjo organizuoti laidojimo arba atsisakė organizuoti laidojimą, laidojimą organizuoja mirusio asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jeigu jų nėra, – kiti giminaičiai ar kiti veiksnūs asmenys, galintys organizuoti laidojimą. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčyti leidimą laidoti, tačiau to nepadarė. Iš apeliacinio skundo turinio atsakovas sprendžia, kad apeliantas sutinka su teismo išvada, jog prieš išduodant leidimą perkelti palaikus buvo būtina gauti kapą prižiūrinčio asmens sutikimą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl leidimo perlaidoti žmogaus palaikus.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas R. T. 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą perlaidoti sūnaus R. (R.) T., mirusio (duomenys neskelbtini), palaikus iš Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kapinių į Baltarusijoje esančias kapines, šalia senelių kapo (b. l. 34). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 1 d. išdavė leidimą perlaidoti R. T. (b. l. 9). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dokumentų valdymo sistemos duomenimis tą pačią dieną leidimas perlaidoti R. T. buvo panaikintas, nurodant panaikinimo priežastį – nepakanka pateiktų dokumentų; turėtų būti pridėtas atsakingo už kapavietę asmens sutikimas (b. l. 38). Pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas ekshumuoti žmogaus palaikus (b. l. 8).

Žmonių palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žmonių palaikų laidojimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 21 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad kiekvienas veiksnus ar riboto veiksnumo asmuo turi teisę pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti laidojantį asmenį, kuris, jam mirus, organizuos laidojimą; asmuo valią dėl savo palaikų laidojimo gali pareikšti ir laidojantį asmenį paskirti: 1) Civilinio kodekso nustatyta tvarka sudarytame testamente, išskyrus riboto veiksnumo asmenį; 2) Civilinio kodekso nustatyta tvarka notaro ar kito įstatymų įgalioto asmens patvirtintame rašytiniame valios pareiškime; mirus asmeniui, kuris šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepaskyrė laidojančio asmens arba kurio paskirtas laidojantis asmuo dėl objektyvių priežasčių negalėjo organizuoti laidojimo arba atsisakė organizuoti laidojimą, laidojimą organizuoja: 1) kai asmens valia dėl laidojimo pareikšta testamente, – testamentą vykdantis asmuo, jeigu iki testamento paskelbimo valią pareiškęs asmuo nepalaidotas; 2) mirusio asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jeigu jų nėra, – kiti giminaičiai ar kiti veiksnūs asmenys, galintys organizuoti laidojimą.

Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto teiginį, kad laidojančiu asmeniu gali būti skiriamas tik artimas giminaitis, kurio sąvoką įtvirtina Civilinio kodekso 3.135 straipsnis.

Bylos duomenys patvirtina, kad dėl leidimo skirti kapavietę R. T. palaikams į atsakovą 2013 m. gegužės 20 d. prašymu kreipėsi K. Š. ir jos prašymu atsakovas tą pačią dieną išdavė leidimą skirti naują kapavietę (b. l. 31, 41). K. Š. buvo įrašyta mirusiųjų registravimo knygoje kaip už kapo priežiūrą atsakingas asmuo (b. l. 42).

Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo sūnaus palaikų laidojimas Vilniaus mieste prieštaravo teisės aktų reikalavimams, pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti leidimą laidoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas jokių veiksmų apginti savo galimai pažeistas teises bei teisėtus interesus nesiėmė, duomenų, kad K. Š. išduotas leidimas laidoti pareiškėjo sūnų R. T. teisės aktų nustatyta tvarka buvo nuginčytas, byloje nėra.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Įstatymas nereglamentuoja palaikų perlaidojimo, jame yra įtvirtinta tik nuostata dėl palaikų ekshumacijos. Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad palaidotus žmogaus palaikus galima ekshumuoti nesibaigus kapo ramybės laikotarpiui, kai yra palaidoto žmogaus artimųjų giminaičių prašymas ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gautas visuomenės sveikatos centro apskrityje leidimas arba prokuroro nurodymu.

Įstatymo 24 straipsnio 6 dalis numato, kad kapinių ir jų priežiūros bei kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų reikalavimus ir paslaugų atlikimo tvarką, vadovaudamasi šiuo ir kitais įstatymais, nustato Vyriausybė. Savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais, Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja kapinių priežiūrą, koordinuoja ir kontroliuoja kapinių prižiūrėtojų darbą (Įstatymo 31 str.).

Kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207, 13 punktas numato, kad rašytinį leidimą laidoti pagal šių taisyklių priede pateiktą formą savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgalioti asmenys, arba seniūnai, jeigu seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje jie atlieka kapinių priežiūrą, arba šių seniūnų įgalioti asmenys. Laidojimo ir kapinių lankymo tvarką viešosioms kapinėms nustato savivaldybė, o konfesinėms kapinėms – atitinkama religinė bendruomenė ar bendrija (Kapinių tvarkymo taisyklių 15 p.). Už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša; šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale (Kapinių tvarkymo taisyklių 20 p.). Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punktą kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklės numato, kad Vilniaus miesto kapinėse laidojama gavus rašytinį leidimą laidoti (Savivaldybės kapinių tvarkymo taisyklių 17 p.). Už kapinių priežiūrą atsakingos savivaldybės skelbtus kapinių priežiūros konkursus laimėjusios bendrovės kapinių prižiūrėtojai (administratoriai), kurie, be kita ko, tikrina gyventojų prašymus laidoti į šeimos kapus ir kartu pateiktus dokumentus (kapavietę prižiūrinčio asmens sutikimą, giminystės ryšį įrodančius dokumentus) (Savivaldybės kapinių tvarkymo taisyklių 16.6 p.).

Paminėtos kapinių tvarkymo taisyklių nuostatos patvirtina, kad asmuo, kuriam išduotas leidimas laidoti, yra atsakingas už kapavietės priežiūrą, kapo paminklo, antkapio statymą, kapavietės aptvėrimą, jam gali būti taikoma atsakomybė už kapinių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, šio asmens sutikimas yra reikalingas norint kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgdamas į paminėtas laidojimo tvarką, taip pat atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad norint perlaidoti asmens palaikus reikalingas už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens sutikimas. Priešingu atveju, būtų sudaroma neribota galimybė perlaidoti asmens palaikus nesant tam rimto pagrindo, būtų nepagrįstai drumsčiama kapo ramybė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. Š. nesutiko, jog R. T. palaikai būtų perkelti į Baltarusiją (b. l. 47). Būtent dėl šios priežasties atsakovas pasinaikino savo 2013 m. spalio 1 d. išduotą leidimą perkelti palaikus. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad atsakovas neturėjo teisės pats panaikinti savo išduoto leidimo. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų teisė savo priimtus teisės aktus sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti yra numatyta Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsižvelgiant į tai, jog palaidotasis R. T. buvo K. Š. patėvis, jo palaikų perkėlimas, nesuderinus su K. Š., galimai pažeistų jos teises. Be to, kaip jau minėta, būtent K. Š. atliko tiesioginį veiksmą – R. T. laidojimą, todėl, įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad ginčas dėl palaikų perkėlimo iš esmės yra ginčas tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. Š., kuris turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka. Tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-795/2009, 2013 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-997/2013).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. (R.) T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė