A-1335-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1335-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01242-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui D. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–7) priteisti iš atsakovo D. M. (toliau – ir atsakovas) 371,42 Lt (107,57 Eur) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, jog už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos surinkėju paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Taip pat atsakovo atžvilgiu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nėra sumokėjęs pareiškėjui 371,42 Lt (107,57 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 20,205 kv. m turto objekto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, plotą (visas turto objekto plotas – 40,41 kv. m, o paskirtis – gyvenamoji (butų), todėl apskaičiuojant vietinės rinkliavos dydį buvo pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas). Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovui buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, tačiau jis į juos nereagavo ir vietinės rinkliavos nemokėjo.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 18–22) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 268,42 Lt (77 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Taip pat akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, kurie skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt. Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Remiantis Nuostatų V skyriumi ir 1 priedu, vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektas – ½ dalis buto, kurio bendras plotas 40,41 kv. m, o pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuosavybės teise nuo 2005 m. balandžio 28 d. priklauso atsakovui D. M., registro įrašas galioja nuo 2005 m. gegužės 5 d. Tuo tarpu pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 straipsnis).

Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovo prašo priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012 ir Nr. A438-2405/2012) konstatuota, jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y.

šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, teismas sprendė, jog šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Įvertinęs teisminę praktiką, teismas taip pat sprendė, jog jis ex officio privalo nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Taigi teismas nurodė, jog MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, o pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.

Atitinkamai MAĮ 107 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, o administracinių teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog gali būti atnaujinami tik tokie terminai, kurių atnaujinimas tiesiogiai numatytas atitinkamame įstatyme. Tačiau MAĮ nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo terminą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju. Tuo tarpu iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusi Nuostatų redakcija numatė, kad vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki vasario 15 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmo mėnesio 15 d.; vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, buvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto.

Iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusios Nuostatų redakcijos 25 punktas numatė, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir iki sausio 20 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Nuostatų 28 punkte buvo numatyta vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka: mokama kas ketvirtį lygiomis dalimis – už pirmą ketvirtį iki vasario 15 d.; už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmojo mėnesio 15 d.

Tačiau pagal Nuostatų 29 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, visa metinė vietinė rinkliava galėjo būti sumokėta iš karto, bet ne vėliau kaip iki vasario 15 d. Atitinkamai galiojančios Nuostatų redakcijos 24–26 punktai numato, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos sumas už kalendorinius metus ir iki vasario 1 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Remiantis Nuostatais, vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki kovo 1 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio antro mėnesio 1 d.

Vietinės rinkliavos mokėtojas turi teisę vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto, tačiau visais atvejais neturi pažeisti paminėtų terminų. Be to, Nuostatų redakcijoje, galiojusioje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., buvo numatyta, kad praėjus 10 dienų po Nuostatų 28 punkte nustatytų mokėjimo terminų, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, naudodamas Vietinės rinkliavos administravimo programą, identifikuoja skolininkus, suformuoja raginimus ir pateikia juos vietinės rinkliavos nesumokėjusiems mokėtojams (Nuostatų 34 p.).

Gavęs raginimą sumokėti vietinę rinkliavą arba jos dalį, vietinės rinkliavos mokėtojas privalo nurodyto dydžio sumą sumokėti per 20 dienų nuo raginimo pateikimo datos (Nuostatų 35 p.). Pagal Nuostatų 36 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojams vietinės rinkliavos nesumokėjus per Nuostatų 35 punkte nurodytą terminą, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ turi teisę pasinaudoti trečiųjų asmenų skolų išieškojimo paslaugomis. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir aktualios redakcijos Nuostatų 24, 26.1, 26.2, 32–34 punktuose, išskyrus tai, kad mokėjimo pranešimas vietinės rinkliavos mokėtojui turi būti pateikiamas iki vasario 1 d., o UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ identifikuoja skolininkus ir suformuoja priminimus bei pateikia juos vietinės rinkliavos nesumokėjusiems mokėtojams praėjus 5 dienoms po nustatytų mokėjimo terminų, gavęs priminimą sumokėti vietinę rinkliavą arba jos dalį, vietinės rinkliavos mokėtojas privalo nurodyto dydžio sumą sumokėti per 20 kalendorinių dienų nuo priminimo išsiuntimo datos, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ atlieka vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimą.

Taigi, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis ir atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 22 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia, teismas padarė išvadą, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už 2008 m. (35 Lt) ir 2009 m. (68 Lt) yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 268,42 Lt vietinės rinkliavos.

Teismas kartu akcentavo, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, jog teismai, kitos institucijos ir pareigūnai, kurie vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir kitais įstatymais skiria pinigines baudas ar nustato kitas pinigines prievoles, surašydami administracinį nurodymą, priimdami sprendimą skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, kurių sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, skiriamos baudos ar nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydžius nurodo litais ir eurais taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę. Atitinkamai šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisyklė numato, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės po litų perskaičiavimo į eurus apvalinamos vieno euro tikslumu visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nustatydamas piniginę prievolę, jos dydį nurodo litais ir eurais, taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

III. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 25–27), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai vadovaujantis teisės normomis. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai, vadovaudamasis MAĮ, pareiškėjo reikalavimui dėl vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo taikė penkerių metų senaties terminą, kadangi MAĮ reglamentuoja mokestinius teisinius santykius ir tarp šio įstatymo 13 straipsnyje išvardintų mokesčių, kuriems taikomas MAĮ, nėra minimos vietinės rinkliavos.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava yra skirtingo pobūdžio mokėjimai ir negali būti tapatinami. Tuo tarpu vietinių rinkliavų nustatymas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, kurias įgyvendindamos savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog bendruosius senaties terminus nustato CK, pagal kurį bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, o atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

Taigi specialusis įstatymas – MAĮ – nustato sutrumpintą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių, teisės normų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, todėl netinkamai perskaičiavo litų sumą į eurus. Pabrėžia, kad minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos <...> nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles.

Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 5 dalį tarifai, įkainiai, komisiniai užmokesčiai ir kiti litais (eurais) išreikšti dydžiai, kuriuos reikia perskaičiuoti į eurus (litus), perskaičiuojami ir išreiškiami eurais (litais) tiek pat skaitmenų po kablelio tikslumu, kaip jie buvo išreikšti litais (eurais); valstybės ir savivaldybių institucijos teisės aktų nustatyta tvarka ar šalys – tarpusavio susitarimu gali taikyti tikslesnius išraiškos būdus; apvalinama iki 2 skaitmenų po kablelio tik apskaičiavus galutinę pinigų sumą.

Todėl nagrinėjamu atveju apskaičiuotai vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą neturėtų būti taikoma įstatymo nuostata, numatanti, jog po litų perskaičiavimo į eurus, skaičius apvalinamas vieno euro tikslumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 371,42 Lt (107,57 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo D. M. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 268,42 Lt (77 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą ir priteistą vietinės rinkliavos sumą netinkamai perskaičiavo į eurus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovo pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y.

šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 13). Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, iš dalies sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus. Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atitinkamai keistinas, padidinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovo priteistą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą (268,42 Lt) už 2009 metus atsakovui apskaičiuota ir nesumokėta vietinės rinkliavos suma, t. y. 68 Lt (iš byloje esančių duomenų matyti, kad už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovui už ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, buvo apskaičiuota 68 Lt, o duomenų apie vietinės rinkliavos apskaičiavimą už minėtą objektą atsakovui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 10 d. byloje nėra) (b. l. 8), ir iš viso priteisiant 336,42 Lt (268,42 Lt + 68 Lt = 336,42 Lt).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, perskaičiuodamas priteistą vietinės rinkliavos sumą iš litų į eurus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju netaikytina minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos, išskyrus atvejus, kai delspinigiai ir baudos yra nurodyti ir eurais šio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal mokestinės paskolos sutartį mokamos palūkanos ir jų delspinigiai, ir piniginiai užstatai, kurie iki euro įvedimo dienos arba pagal šio įstatymo 23 straipsnį buvo apskaičiuoti litais, nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles.

Atitinkamai minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad perskaičiuojant litus į eurus ir eurus į litus, taikomos 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL 2004 m. specialusis leidimas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2595/2000 (OL 2004 m. specialusis leidimas) (toliau – ir Reglamentas), 4 ir 5 straipsniuose nustatytos perskaičiavimo ir apvalinimo taisyklės. Remiantis minėto Reglamento 5 straipsniu, jeigu mokėtinų arba apskaičiuojamų pinigų sumų apvalinimas yra atliekamas po jų perskaičiavimo į eurą, kaip nurodyta šio Reglamento 4 straipsnyje, tuomet jos apvalinamos iki cento.

Pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, kai pinigų sumos litais perskaičiuojamos į eurus ar pinigų sumos eurais perskaičiuojamos į litus, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis, taikomas perskaičiavimo kursas ir apvalinimas atliekamas pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles: jeigu po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, skaitmuo yra 5 arba didesnis negu 5, prie paskutinio skaitmens yra pridedamas vienetas, jeigu skaitmuo po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, yra mažesnis negu 5, paskutinis skaitmuo lieka nepakitęs. Taigi šiuo atveju, konstatavus, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 336,42 Lt dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, perskaičiavus šią sumą į eurus, ji yra lygi 97,43 Eur.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 97,43 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo D. M. 97,43 Eur (devyniasdešimt septynis eurus ir keturiasdešimt tris euro centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan