A-261-232-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės bylos Nr. A261-232/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00886-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas S. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), kuriame prašė:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai 50 000 Lt neturtinės žalos.

Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 52 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytus reikalavimus, nes buvo laikomas kamerose kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Dėl perkėlimo į kitas kameras pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į tokį pareiškėjo prašymą administracija nereagavo. Pareiškėjo teigimu, tokie Lukiškių TI-K veiksmai buvo tyčiniai, siekiant jį paveikti, kad atsisakytų mėginimų anksčiau išeiti į laisvę, nerašytų skundų. Siekdamas išvengti kitų kalinių susidorojimo, pareiškėjas buvo priverstas meluoti ir slėpti, kad yra buvęs pareigūnas, todėl pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo jo reputacija, sumenko pasitikėjimas savimi, pablogėjo pareiškėjo sveikata, padidėjo kraujospūdis, atsirado širdies ritmo sutrikimai.

Paaiškino, kad yra tarnavęs Vilniaus pataisos namų 2-ajame pulke ir tik atvykęs į Lukiškių TI-K, paskirstant nuteistuosius po kameras, jis administraciją žodžiu informavo, kad yra buvęs pareigūnas, tačiau jį nukreipė į bendrą kamerą, kurioje buvo laikomas ne su nuteistais pareigūnais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, apie tai, kad yra tarnavęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) vidaus tarnybos 2-ajame pulke, administracijos nei žodžiu, nei raštu neinformavo. Tokios informacijos pareiškėjas nepateikė ir kitą darbo dieną po pokalbio su Socialinės reabilitacijos, Vidaus tyrimų tarnybos ir Psichologinės tarnybos pareigūnais. Apie tai pareiškėjas pranešė tik 2011 m. vasario 4 d., atvykęs iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 112A vienas. Nuo 2011 m. vasario 4 d. S. U. Lukiškių TI-K buvo laikomas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, 2011 m. birželio 6 d. gavęs pažymą dėl S. U. tarnybos, kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorių dėl S. U. perkėlimo į Vilniaus pataisos namus. Kalėjimų departamento 2011 m. kovo 21 d. nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą paskyros Nr. (21)-1S-1103 pagrindu, pareiškėjas 2011 m. kovo 25 d. išvyko į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių.

Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nes pareiškėjo asmens byloje duomenų apie tai, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, nebuvo. Apie tai, atvykęs į Lukiškių TI-K, administracijos neinformavo ir pats pareiškėjas. Vadinasi, negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti. Be to, net ir nustačius neteisėtų veiksmų faktą, turi būti įrodytas neturtinės žalos padarymo faktas ir jo dydis. Tokių įrodymų teismui nėra pateikta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 40-44) skundą tenkino iš dalies.

Remdamasis BVK 52 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi bei teismui pateikta bylos medžiaga, teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. vasario 4 d. S. U. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant minėtas nuostatas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš fakto, kad jis patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo jo reputacija, sumenko pasitikėjimas savimi, pablogėjo sveikata, padidėjo kraujospūdis, atsirado širdies ritmo sutrikimai, tačiau rašytinių įrodymų, tvirtinančių konkrečius sveikatos sutrikimus, pareiškėjas teismui nepateikė. Be to, pareiškėjas elgėsi abejingai, nes atvykęs į Lukiškių TI-K, jokia forma neinformavo apie tai, kad jis yra buvęs pareigūnas. Tačiau patys pareigūnai ir kalinimo įstaigos administracija nesiaiškino aplinkybės, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, pasižymi atitinkama specifika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėjo, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Remdamasis CK 6.250 straipsnio ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A17-499/2007, Nr. A11-1642/2005, konstatavo, jog šiuo konkrečiu atveju piniginė žalos atlyginimo kompensacija nepriteistina, aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. vasario 4 d. buvo kalinamas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, konstatavimas laikytina pakankama pareiškėjo psichologine ir moraline satisfakcija.

III. Pareiškėjas S. U. apeliaciniu skundu (b. l. 56-50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą žalą. Neatsižvelgė į pažeidimus, kurie pasireiškė netinkamu Lukiškių TI-K pareigūnų veikimu.

2. Neturtinę žalą pareiškėjas patyrė dėl Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, nes nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. kamerose buvo laikomas su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, nes minėtu laikotarpiu pareiškėjas juto baimę bei grėsmę savo sveikatai ir gyvybei. Patirtas stresas labai paveikė pareiškėją, pablogėjo sveikata, sutriko širdies ritmas, atsirado aukštas kraujo spaudimas. Minėtus sveikatos sutrikimus patvirtina teismui pateikta medžiaga. Netinkamai įvertinęs minėtą medžiagą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodymų vertinimo taisyklę.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsnio 2 dalimi, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A146-1897/2008, Nr. A146 320/2012, Nr. A858-2233/2011, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą, todėl jam buvo padaryta žala.

4. Nustatydamas priteistinos žalos dydį, teismas turėtų atsižvelgti į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas bei atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).

5. Remiantis Konvencijos 3 straipsniu, EŽTT jurisprudencija (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą), valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Atsižvelgiant į EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 61-63), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad:

1. Pareiškėjas, būdamas nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. vasario 4 d. Lukiškių TI-K, su prašymais, skundais ar pareiškimais dėl laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Tik 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių nurodydamas, kad 1999-2000 metais jis tarnavo Vidaus reikalų ministerijos 2-ajame pulke. Patvirtinus minėtus duomenis – pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams.

2. Remiantis CK 6.271 straipsniu bei ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kai nustatoma, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kadangi pareiškėjas neišreiškė valios dalyvauti žodiniame teismo posėdyje, dėl ko nebuvo pristatytas iš įkalinimo įstaigos į teismo posėdį, o kiti proceso dalyviai į žodinį bylos nagrinėjimą neatvyko, nors jiems apie tai buvo tinkamai pranešta, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 137 str. 4 d.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kilusios dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir nustatė, kad pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama pareiškėjo psichologine ir moraline satisfakcija, todėl neturtinės žalos piniginio atlyginimo nepriteisė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą 50 000 Lt. Prie apeliacinio skundo pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizę apie pareiškėjo susirgimus (b. l. 52-53).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tačiau, iš dalies sutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl žalos atlyginimo dydžio, keičia šioje dalyje padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas.

Byloje nėra ginčo ir šalys sutinka, kad pareiškėjas, būdamas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2011 m. vasario 4 d. buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais. Nors, kaip atlikęs tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos 2-ame pulke, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, kuriems netaikomas šios teisės normos reikalavimas, turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų.

Pareiškėjas dėl to prašo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų minėtos normos reikalavimo nevykdymo minėtu laikotarpiu ir lėmusios sveikatos sutrikimus, atlyginimą.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo vykdymas nėra sietinas su suimtojo prašymu dėl šios teisės užtikrinimo, todėl administracija privalėjo savarankiškai atlikti veiksmus, kad užtikrintų Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą ir nesant atitinkamo suimtojo prašymo (žr., pvz., 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-149/2014).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų neveikimą pripažino neteisėtu ir pripažinęs šią aplinkybę, remdamasis CK 6.271 straipsniu nustatytomis atsakomybės sąlygomis, turėjo pagrindą nuspręsti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė bei konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą ir nustatyti atlygintinos žalos dydį. Atsižvelgus į pareiškėjo teisės pažeidimo trukmę, kad pareiškėjo teisė buvo pažeidžiama daugiau nei septynis mėnesius, pažeidimo konstatavimas nėra pakankama psichologine ir moraline satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas turi būti atlygintinas pinigais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad minėtu laikotarpiu jis galėjo patirti išgyvenimus bei emocinę įtampa.

Atlygintinos neturtinės žalos dydis yra individualus ir būtina vertinti visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (CK 6.250 str. 2 d.).

Pareiškėjas jam padarytą žalą sieja su sveikatos pablogėjimu, teikdamas medicininius dokumentus apie savo sveikatos būklę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali remtis pareiškėjo pateiktais medicininiais dokumentais apie jo sveikatos būklę, kaip įrodymais, patvirtinančiais sveikatos pablogėjimą dėl neteisėto laikymo suėmime, nes nėra duomenų, kad neteisėtas laikymas buvo sveikatos sutrikimo priežastimi. Sveikatos sutrikimai konstatuoti 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2013 m. kovo 31 d., tačiau pareiškėjo teisės pažeidimas buvo nutrauktas dar 2011 m. vasario 4 d., todėl sveikatos būklę galėjo lemti ir kiti veiksniai.

Taip pat, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo, būtina įvertinti ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatančias paties nukentėjusiojo kaltės reikšmę atlygintinos žalos dydžiui.

Pareiškėjas nurodo, jog žodžiu informavo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnus, kad yra buvęs teisėsaugos pareigūnas ir todėl turi būti laikomas su kitais asmenimis, turinčiais teisę būti laikomiems atskirai nuo kitų suimtųjų, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Atsakovo atstovai nurodo priešingai, kad panašaus prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs, nors galimybę pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos kalinimo sąlygoms, jis turėjo ne vieną kartą, nes pristatytas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ne kartą dalyvavo pokalbiuose su administracijos pareigūnais (b. l. 15-16). Administracija, būtent gavusi pareiškėjo 2011 m. vasario 4 d. prašymą, perkėlė pareiškėją į atskirą kamerą.

Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovo atstovo paaiškinimais ir pripažįsta juos teisingais, kadangi po pareiškėjo gauto prašymo buvo operatyviai sureaguota ir prašymas buvo patenkintas. Todėl daroma išvada, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo administracija šioje situacijoje elgėsi tinkamai, kadangi iš karto nutraukė pareiškėjo teisės pažeidimą. Esant šioms, aplinkybėms teismas pripažįsta, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, kadangi įrodymų, patvirtinančių šios teisės ribojimą, byloje nėra. Kad prašymo teikimas administracijai dėl jo kalinimo sąlygų yra veiksminga gynybos priemonė, patvirtina administracijos veiksmai, kurie buvo atlikti iš karto, gavus ir patenkinus pareiškėjo 2011 m. vasario 4 d. prašymą.

Priešingai, pareiškėjas per septynis mėnesius nepasinaudojo teisinės gynybos priemonėmis, kad nutrauktų jo atžvilgiu daromą teisės pažeidimą, ir tai patvirtina, kad jis prisidėjo prie neteisėto kalinimo sąlygų pažeidimo trukmės. Todėl pareiškėjo neveikimas vertinamas kaip didelis neatsargumas, turėjęs įtakos kalinimo sąlygų pažeidimo trukmei, dėl ko pareiškėjas iš dalies laikytinas atsakingu dėl neturtinės žalos atsiradimo, todėl prašomos žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 600 Lt.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui S. U. 600 Lt (šešis šimtus litų) žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis