A-822-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-822-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01219-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 28-1298(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2S-654, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN bei Kalėjimų departamento, 10 000 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 28-1298(1) jam paskirta nuobauda – papeikimas, yra neteisėta, kadangi jis jokio pažeidimo nepadarė. Paaiškino, jog 2013 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas Vilniaus PN karantine, įėjus į patalpą pareigūnui, jis gulėjo lovoje, tačiau pamatęs pareigūną atsistojo, sutvarkė lovą ir atsisėdo prie stalo. Tuo tarpu pareigūnas visiems patalpoje buvusiems asmenims liepė rašyti paaiškinimus, kodėl jie miegojo. Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad jis nemiegojo, be to, draudimo miegoti nėra, taip pat nėra draudimo apsikloti esant drėgmei ir higienos normos reikalavimų neatitinkančiai patalpos temperatūrai.

Priešingu atveju, tai būtų kankinimas. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad 2013 m. gruodžio 30 d. būrio viršininkas jį informavo, jog pareigūnas, susipažinęs su pareiškėjo paaiškinimu, savo tarnybinį pranešimą papildė teiginiu, kad pareiškėjas neva neatsistojo ir nepasisveikino su pareigūnu, pastarajam įėjus į patalpą. Kadangi ši informacija pareiškėjui buvo pateikta žodžiu, jis taip pat žodžiu informavo būrio viršininką, jog teisės aktai nenumato galimybės papildyti tarnybinį pranešimą, susipažinus su asmens pateiktais argumentais.

Be to, pareiškėjas akcentavo, kad pareigūno tarnybinio pranešimo papildymo teiginiai yra neteisingi, kadangi neatsikėlęs iš lovos pareiškėjas nebūtų galėjęs sutvarkyti lovos ir atsisėsti prie stalo. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad minėtą jam paskirtą nuobaudą jis apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau 2014 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2S-654 jo skundas nebuvo patenkintas ir jam paskirta nuobauda nepanaikinta. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad tokiais veiksmais, t. y. nuobaudą paskyrus pažeidimo nepadariusiam asmeniui, buvo pažeistos jo teisės ir jam padaryta žala, o Kalėjimų departamentui patvirtinus skundžiamą Vilniaus PN nutarimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į efektyvią gynybos priemonę.

Pagrįsdamas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN pareigūnai, skirdami jam nuobaudą, pažeidė bendrąjį teisės principą – niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Pareikėjo manymu, šiuo atveju pareigūnų gauta nauda pasireiškė jiems už pareiškėjo teisių pažeidimą ir tarnybos pareigų neatlikimą išmokėtais atlyginimais, įskaitant priedus, priemokas ir kt. Tuo tarpu neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš priverstinės jo pažeistų teisių gynybos teisme bei jam paskirtos nuobaudos vykdymo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–39) prašė jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda – papeikimas – buvo paskirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto ir Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 3-82 dėl nuteistųjų dienotvarkės reikalavimų pažeidimą. Vilniaus PN tvirtino, kad pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas neabejotinai patvirtina pareiškėjo padarytą pažeidimą ir nėra jokio pagrindo juo abejoti, kadangi nenustatyta, jog minėtas pareigūnas dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotas apkaltinti būtent pareiškėją pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė jokių galimo pareigūno suinteresuotumo priežasčių. Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iškart po nagrinėjamo įvykio atsisakė pasiaiškinti raštu, tačiau 2013 m. gruodžio 23 d. buvo gautas pareiškėjo rašytinis pasiaiškinimas, kuriame jis pripažino aplinkybę, jog po pusryčių gulėjo lovoje, apsirengęs ir apsiklojęs, tačiau nepasisakė dėl pasisveikinimo su pareigūnu. Taigi, Vilniaus PN manė, kad skundžiamas nutarimas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai įvertinus visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o paskirta nuobauda nėra per griežta. Pažymėjo, kad Vilniaus PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, t. y. nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjas jokiais paskaičiavimais nepagrindė jo nurodomos neturtinės žalos ir nepateikė šią žalą pagrindžiančių dokumentų, o į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos. Juolab kad nei Vilniaus PN Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusi su pareiškėjo skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar kitokių sveikatos pablogėjimų, pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas teigė, kad nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas yra tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, ji yra adekvati padarytų pažeidimų sunkumui ir pobūdžiui, todėl nėra pagrindo ją naikinti. Atsižvelgęs į tai, manė, jog skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, jis yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pabrėžė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui jo prašomą neturtinę ir turtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 74–78) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN direktorius 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 28-1298(1) Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo 2013 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo pagrindu pareiškėjui skyrė nuobaudą – papeikimą. Nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 20 d. padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 08.30 val. pareigūnui užėjus į karantino 109-ą gyvenamąją patalpą, pareiškėjas miegojo savo lovoje užsiklojęs antklode, neatsistojo ir nepasisveikino, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punktą bei Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d.

įsakymo Nr. 3-82 reikalavimus. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad Vilniaus PN yra specifinė laisvės atėmimo įstaiga, kurios veikla yra ir privalo būti griežtai reglamentuota, o suimtieji ir nuteistieji privalo laikytis šiose įstaigose nustatytų elgesio taisyklių. Taigi, pareiškėjo teisinė padėtis yra speciali – jis yra nuteistasis laisvės atėmimo bausme, todėl jo asmeninės laisvės suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, naujos specialios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami.

Atitinkamai BVK 12 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias nuteistųjų pareigas, 2 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o pagal BVK 110 straipsnio, įtvirtinančio specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 1 punktą – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Remiantis BVK 110 straipsnio 3 dalimi, nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Tuo tarpu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) 73.2 punktas nustato, jog nuteistasis, įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą, turi atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę. Be to, Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintos nuteistųjų darbotvarkės 2 punkte nustatyta, kad lova turi būti paklota: darbo dienomis nuo 07.20 val. iki 22.40 val.; poilsio ir švenčių dienomis nuo 08.30 val. iki 22.40 val.; minėtu laiku nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ar pan.

Taigi, gulėjimas (miegojimas) lovoje darbo dienomis nuo 07.20 val. iki 22.40 val. ir poilsio bei švenčių dienomis nuo 08.30 val. iki 22.40 val. apsiklojus antklode yra draudžiamas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog priešingai, nei skunde teigia pareiškėjas, minėtas draudimas yra reglamentuotas teisės nuostatomis, o aptartose teisės normose suformuluoti nurodymai (kad į gyvenamą patalpą įėjus pareigūnui privalu atsistoti ir pasisveikinti, gulėjimas lovose atitinkamu metu leidžiamas, tačiau neapsiklojus antklode) vertintini kaip reikalavimai vykdyti specialias pareigas ir nelaikytini įpareigojimais, kaip nors pažeidžiančiais pareiškėjo teises.

Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Vilniaus PN direktoriaus nutarime konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, jo pobūdis bei jam paskirta nuobauda. Tos pačios aplinkybės apie pareiškėjo padarytą pažeidimą nurodytos ir Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo 2012 m. gruodžio 20 d. tarnybiniame pranešime dėl drausmės pažeidimo. Šiame kontekste pabrėžė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su jam inkriminuoto pažeidimo padarymu, tik abstrakčiai nurodė, kad įrašas apie Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto pažeidimą atsirado jau po pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. paaiškinimo pateikimo, tačiau šios aplinkybės nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat nepateikė įrodymų, jog būtų siekęs juos gauti.

Be to, tarnybinis pranešimas, kuriame nurodytos pareiškėjo pažeistos teisės aktų nuostatos, buvo surašytas ir pareigūno pasirašytas 2013 m. gruodžio 20 d., o byloje esantis 2013 m. gruodžio 20 d. protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 51-2860(1) patvirtina, kad pareiškėjas tą pačią dieną dėl padarytų pažeidimų pasiaiškinti atsisakė. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto pažeidimas jam buvo inkriminuotas jau po 2013 m. gruodžio 23 d. pateikto pareiškėjo paaiškinimo, laikytinas nepagrįstu.

Teismas kartu pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti Vilniaus PN darbuotojo, dalyvavusio pažeidimo nustatymo ir įvertinimo procese, veiksmais. Taip pat nurodė, kad savo veiksmų dėl to, jog pareigūnui įėjus į gyvenamąją patalpą pareiškėjas gulėjo lovoje užsiklojęs kojas antklode, pareiškėjas neneigė ir savo 2013 m. gruodžio 23 d. paaiškinime. Taigi teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti skundžiamo Vilniaus PN direktoriaus nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas kartu akcentavo, kad ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, priimtas išnagrinėjus visą surinktą pažeidimo medžiagą, atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes, o pažeidimai priimant šį sprendimą nenustatyti, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius Vilniaus PN administracijos ir Kalėjimų departamento veiksmų, priimant skundžiamus sprendimus, neteisėtumo, o pareiškėjui priešingų aplinkybių neįrodžius, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus skunde išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–85), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės žodinio proceso tvarka, taip pat kviesti liudyti teisme nagrinėjamo įvykio metu kartu su pareiškėju kameroje buvusius kitus nuteistuosius bei tarnybinį pranešimą surašiusį pareigūną. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas. Pažymi, jog teismas negali būti pasyvus bylos proceso „stebėtojas“, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyčia jį suklaidino, kadangi teismo pasyvumas leido jam suprasti, jog bylos esmė yra visiškai aiški ir atsakovų veiksmų bei sprendimų neteisėtumo tolimesnis įrodinėjimas nereikalingas, nors byloje buvo akivaizdi galimybė apklausti kaip liudytojus kitus tariamo pažeidimo padarymo metu patalpoje buvusius kalinamuosius. Be to, atkreipia dėmesį, kad pagal BVK 2 straipsnio 1 dalį teisės aktus valstybės institucijos priima tik BVK numatytais atvejais. Tačiau BVK nesuteikia teisės Vilniaus PN direktoriui įsakymu nustatyti nuteistiesiems draudimą gulėti (miegoti) lovoje apsiklojus antklode, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 3-83 yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviečiant liudyti teisme nagrinėjamo įvykio metu kartu su pareiškėju kameroje buvusius kitus nuteistuosius bei tarnybinį pranešimą surašiusį pareigūną. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja poreikiu teismo posėdžio metu liudytojais apklausti pareiškėjui inkriminuoto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo padarymo metu kartu su juo kameroje buvusius kitus nuteistuosius bei tarnybinį pranešimą surašiusį pareigūną.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, galėtų patvirtinti arba paneigti jo prašomi apklausti liudytojai. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas bei jo atstovas advokatas A.

K. dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 15–18, 69–71), tačiau teismui nepareiškė prašymo kviesti liudytojais nagrinėjamo įvykio metu kartu su pareiškėju kameroje buvusius kitus nuteistuosius bei tarnybinį pranešimą surašiusį pareigūną, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo skunde nurodomas aplinkybes, taip pat turėjo galimybę pateikti kitus įrodymus (pvz., rašytinius kartu su juo kameroje buvusių kitų asmenų paaiškinimus ar pan.), tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tokių duomenų nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 28-1298(1), kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2014 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 2S-654, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš to, jog jam buvo nepagrįstai paskirta nuobauda, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 28-1298(1) (b. l. 45), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 20 d. apie 08.30 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi miegojo savo lovoje užsiklojęs antklode ir, pareigūnams užėjus į karantino 109-ą gyvenamąją patalpą, neatsistojo bei nepasisveikino, t. y. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto bei Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d.

įsakymo Nr. 3-82 reikalavimus, buvo skirta nuobauda – papeikimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtos normos konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus). Todėl sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent BVK normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.).

Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkte (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę. Tuo tarpu pagal Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d.

įsakymu Nr. 3-82 patvirtintą Nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, dienotvarkę (b. l. 46–47) lova turi būti paklota nuo 07.20 val. iki 20.40 val., nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ir pan. Atitinkamos nuostatos įtvirtintos ir Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintoje Nuteistųjų dienotvarkėje (b. l. 33), pagal kurią lova turi būti paklota: darbo dienomis nuo 07.20 val. iki 22.40 val.; poilsio ir švenčių dienomis nuo 08.30 val. iki 22.40 val.; minėtu laiku nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ir pan.

Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės neginčija, kad nagrinėjamo įvykio metu, apie 08.30 val., jis, pareigūnui įėjus į patalpą, gulėjo lovoje apsiklojęs, kai pagal dienotvarkę lova turėjo būti paklota ir jis negalėjo gulėti lovoje apsiklojęs. Tai pareiškėjas iš esmės patvirtino tiek savo 2013 m. gruodžio 23 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 42–44), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 69–71; teismo posėdžio garso įrašas). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Remiantis BVK 113 straipsniu, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra dienotvarkė. Pabrėžtina, jog nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką (BVK 117 str. 1 d.). Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu (BVK 117 str. 2 d.). Taigi, įvertinus minėtas nuostatas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog Vilniaus PN direktoriaus įsakymu nustatyta dienotvarkė yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pabrėžtina, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtintos dienotvarkės teisėtumo. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusio ir tarnybinį pranešimą (b. l.

40) surašiusio pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos iš esmės atitinka byloje nustatytas aplinkybes, tarnybinis pranešimas yra aiškus, nuoseklus ir neprieštaringas, o minėto pareigūno suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jis gali būti šališkas ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, Vilniaus PN pareigūno 2013 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo duomenimis. Juolab kad byloje esantis 2013 m. gruodžio 20 d. protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 51-2860(1) (b. l.

41) patvirtina, jog pats pareiškėjas iš karto po nagrinėjamo įvykio pasiaiškinti raštu atsisakė, o savo 2013 m. gruodžio 23 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 42–44) pareiškėjas iš esmės neneigė, jog nurodyto įvykio metu, įėjus pareigūnui į patalpą, jis gulėjo lovoje apsiklojęs ir su pareigūnu nepasisveikino. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkto pažeidimas jam buvo inkriminuotas jau po 2013 m. gruodžio 23 d. pateikto pareiškėjo paaiškinimo, yra nepagrįstas, kadangi jį paneigia minėti byloje esantys rašytiniai įrodymai (Vilniaus PN pareigūno 2013 m. gruodžio 20 d. tarnybinis pranešimas), iš kurių matyti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui buvo inkriminuotas dar 2013 m. gruodžio 20 d., t. y. iki jo 2013 m. gruodžio 23 d. rašytinio paaiškinimo pateikimo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 28-1298(1) ir Kalėjimų departamento 2014 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 2S-654 yra teisėti bei pagrįsti ir nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys