A-105-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-105-858/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02957-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), priteisti po 50 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos mėn. pabaigos buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, t. y. dažniausiai su dar trim asmenimis apie 7 kv. m. kamerose, kuriose yra įrengtos lovos 4 asmenims, stalas, taburetės, 2 spintelės, prausykla, sanitarinis mazgas. Pažymi, kad tokiu būdu vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas. Paaiškino, kad dėl tokių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, kurie iš anksto žinodami, kad bus pažeisti teisės aktai, yra įrengę 7-8 kv. m. kameras keturiems asmenims, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, fizinius nepatogumus, nes kamerose nebuvo vietos apsisukti, suvaržytas judėjimas, kilo barniai, konfliktai su kartu kalinčiais asmenimis, pažeidžiamas žmogaus privatumas, neįmanoma ramiai paskaityti, laišką parašyti, jautėsi triukšmas, buvo nuolatos stebimas. Taip pat pabrėžė, kad miegoti tenka sujungtose lovose, tarp kurių minimalus atstumas – tarpas, kitas asmuo miegodamas kvėpuoja, knarkia tiesiai į veidą. Be to, nuolatos susidaro eilės, grūstis į tualetą, prausyklą, prie stalo pavalgyti reikia laukti, nes visi netelpa, tokiu būdu atšąla maistas. Dėl šių nepatogumų pareiškėjui prasidėjo depresija, tapo irzlus, vengia bendrauti, ieško vienatvės. Pažymėjo ir tai, jog serga kvėpavimo takų ligomis, dažnai kankina dusulys, ypač kai patalpa būna blogai išvėdinta ar yra tabako dūmų. Pažymėjo, jog pats yra nerūkantis ir tai buvo nurodęs raštiškai Lukiškių TI-K administracijai, tačiau vis tiek jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis vienoje kameroje. Papildomai nurodė, jog teko dažnai kreiptis į gydytojus dėl sąnarių skausmo, dusulio priepuolių ir kitų sveikatos sutrikimų. Gydytojo rekomenduotas dažnesnis judėjimas, pasak pareiškėjo, ankštose ir perpildytose kamerose yra neįmanomas, o 1 val. per parą buvimas lauke situacijos nekeičia, todėl tenka didžiąją laiko dalį gulėt lovoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjui teko 4 paras badauti dėl patalynės neišdavimo, t. y. Lukiškių TI-K išduodavo ne pilnos komplektacijos patalynę. Akcentavo, jog nors Armatūrinėje kortelėje skiltyje dėl patalynės išdavimo yra neva jo parašas atsisakyti patalynės, tačiau paaiškino, kad jis patalynės atsisakyti negalėjo, nes nuosavos patalynės neturi, raštiško prašymo atsisakyti patalynės nėra rašęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–16) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos 29 d. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo apskritai nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Pastebėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti na mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, taip pat ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. d. sprendimu (b. l. 138-144) pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. liepos 23 d. Lukiškių TI-K periodiškai buvo apie 5 mėnesius. Iš esmės visą kalinimo laikotarpį, išskyrus atsakovo atsiliepime nurodytas dienas (b. l. 20), pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į 3,6 kv. m. minimaliai vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kameroje. Pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nors atsakovas ir nurodė, kad tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitą kamerą, t. y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažino, kad asmenų skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau, teismo nuomone, tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovo veiksmų neteisėtumą teismas konstatavo atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kalintas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl šių pareiškėjų teiginių (rūkymo kamerose) nepasisakė. Byloje nėra pateikta duomenų, kad suimtieji (nuteistieji) apie tokį draudimą rūkyti būtų tinkamai informuoti, tuo tarpu iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas raštu buvo kreipęsis į administraciją dėl laikymo atskirai nuo rūkančiųjų, be to, ir jo sveikatos istorijoje pažymėta, kad jis yra nerūkantis (b. l. 17–19, 31). Todėl, teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą. Šiuo atveju, konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktą.

Dėl patalynės neišdavimo teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių pareiškėjo Armatūrinių kortelių už ginčijamą laikotarpį nustatyta, kad pareiškėjui ne visada būdavo išduodama paklodė bei užvalkaliukai. Tą patvirtino ir pareiškėjas teismo posėdžio metu. Be to, posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad Armatūrinėse kortelėse, kur nurodyta, jog paklodę, užvalkaliukus, rankšluostį ir kt., pareiškėjas pasirašytinai atsisakė priimti yra ne jo pasirašyta, o kažkas tai padarė už jį. Pareiškėjo teigimu, jis paklodės, užvalkaliukų negavo. Pasak pareiškėjo, norint atsisakyti valdiškos patalynės visų pirma reikia turėti nuosavą, o jis tokios neturėjo. Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. Lukiškių TI-K rašto Nr. 96-1402 matyti, kad nuo pareiškėjo atvykimo į įstaigą per visą jo buvimo laikotarpį nėra įrašo apie tai, jog jis būtų gavęs siuntinio su drabužiais ar patalyne. Pareiškėjo atsisakymo gauti valdišką patalynę įstaigos administracija taip pat nėra gavusi. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, bei nesant byloje kitų objektyvių įrodymų, visas abejones dėl patalynės išdavimo aplinkybių vertintino pareiškėjo naudai, kadangi Lukiškių TI-K neatsikirto į šiuos pareiškėjo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto ir 63 punkto bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui iš esmės visą jo kalėjimo LTI-K laikotarpį (t. y. apie 5 mėnesius) nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. turėti nemažiau 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, kaip tai numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkte, būti kalinamam kartu su nerūkančiais asmenims, kaip tai numatyta Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 14 punkte, gauti pilnos komplektacijos patalynę, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punkte bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje. Visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų fizinių nepatogumų, diskomfortą, tam tikrų sveikatos sutrikimų (dusulio priepuolius). Lukiškių TI-K šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl teismas konstatavo, jog tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 200 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas O. B. apeliaciniu skundu (b. l. 156-158) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (100Lt). Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso būdu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo, kad Armatūros knygelėje už pareiškėją pasirašinėjo kažkas kitas. Pareiškėjas paaiškina, jog atsakovas, atiduodamas inventorių, kuris būna susuktas į čiužinį, liepia kuo greičiau pasirašyti prie raidžių „at“. Tuo tarpu, tik sugrįžus į kamerą tampa aišku, jog patalynė liko neišduota. Pažymi, kad ilgą laiką nežinojo, ką reiškia raidės „at“, prie kurių reikėdavo pasirašyti, nes atsakovas to jam nepaaiškino, o patalynės savo noru nebūtų atsisakęs.

Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, netinkamai atsižvelgė į aplinkybes, nes tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas pareiškėjui buvo ypatingai sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. Nesutinka su teismo teiginiu, kad patirtos neigiamos pasekmės turi negrįžtamą pobūdį, nes nuo kalinimo sąlygų negrįžtamai pablogėjo sveikata, tapo sunku, vos užtenka jėgų 7 kv. m. kamerai išsišluoti ir išsiplauti.

Atkreipia dėmesį, kad serga kvėpavimo takų ligomis, dėl ko ypatingai mažas plotas ligą tik paūmino, padidėjo dusulys, prasidėjo nuolatiniai skausmai, trūko oro (nes nebuvo ventiliacijos).

Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas į priteistą 200 Lt neturtinę žalą įskaičiavo ir tai, jog pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu patalynės. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprašė už tai priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes dėl šių veiksmų pareiškėjas padavęs skundą kitoje administracinėje byloje. Nurodo, jog pareiškėjui nebuvo išduodama patalynė, o jei išduodavo, tuomet nepilną komplektą. Antklodės pareiškėjui nekeitė nuo 2002 m., dėl ko pareiškėjas susirgo odos ligomis ir jam buvo paskirtas gydymas. Gydytojas teikė nurodymus keisti patalynę reguliariai, tačiau atsakovas šių veiksmų neatliko.

Apibendrinęs visą, ką išdėstė, darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į faktus ir aplinkybes, todėl sprendimo dalis dėl neturtinės žalos dydžio yra nepagrįstas ir neobjektyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas O. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso būdu, nenurodydamas jokių motyvų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašymas nemotyvuotas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir išdėstė savo poziciją žodžiu, į tai, kad į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde) yra aiškiai išdėstyta proceso šalių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir bylos esmės, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 200 lt neturtinės žalos atlyginimą iš esmės konstatavęs, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui neužtikrino teisės aktais reikalaujamo ploto izoliatoriaus kamerose, taip pat laikė pareiškėją su rūkančiais asmenimis bei neišduodavo pilno patalynės komplekto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino visų jo argumentų, nesutinka su priteistos žalos dydžiu ir pabrėžia, kad teismas nepagrįstai priteisė neturtinę žalą ir dėl laikymo su rūkančiais asmenimis bei dėl patalynės pilno komplekto išdavimo neužtikrinimo.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su tokiu vertinimu iš dalies sutinka ir pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesivadovauja vien tik apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ABTĮ 23 straipsnyje yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Be to, pastebėtina, jog skundo reikalavimas, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, yra vienas esminių skundo turinio privalomų elementų, nes teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą.

Toks vertinimas, be kita ko, taip pat siejasi tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Be to, administracinio teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad iš pirminio skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų sudarymo, konkrečiai – teisės aktuose nustatyto ploto neužtikrinimo, laikymo su rūkančiais asmenimis, ne visos patalynės išdavimo. Tuo tarpu 2013 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas skundą papildė, prašydamas šioje nagrinėjamoje byloje svarstyti tik teisės aktų nustatyto tinkamo kamerų ploto vienam asmeniui neužtikrinimo. Akcentavo, kad papildomas aplinkybes apie tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą nurodo tik tam, kad paneigtų atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, be kita ko, vertino ir, pareiškėjo teigimu, neteisėtus atsakovo veiksmus, laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis bei nustatyto patalynės kiekio neišdavimo ginčo laikotarpiu, nors, kaip matyti iš byloje pateiktų pareiškėjo dokumentų, tokio reikalavimo jis pirmosios instancijos teismui neteikė (b. l. 86-87). Tai patvirtina ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas neprašė priteisti neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu patalynės, nes dėl šių veiksmų pareiškėjas padavęs skundą kitoje administracinėje byloje. Atitinkamai, priimdamas tokio pobūdžio teismo sprendimą pirmosios instancijos teismas peržengė nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir priėmė teismo sprendimą dėl reikalavimo, kurio pareiškėjas nebuvo pareiškęs, t. y. vertino atsakovo galimai buvusius neteisėtus veiksmus dėl nurodytų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje spręsta dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir reikiamo kiekio patalynės aprūpinimo, motyvai šalintini iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jo teisių pažeidimu ir jam padarytos neturtinės žalos vertinimu pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246), žalai (CK 6.249) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam po 50 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose, dėl ko pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo gyvenimo kokybė bei sveikata.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas atvyko 2013 m. vasario 19 d. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 1 iki 4. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 2,005 kv. m. iki 7,38 kv. m. gyvenamasis plotas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje.

Remiantis aukščiau minėtais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2013 m. liepos 23 d. nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui buvo laikomas 2013 m. vasario 19 d. vakare (kamera Nr. 117, plotas – 7,31 kv. m., 1 asmuo kameroje), 2013 m. vasario 20 d. ryte (kamera Nr. 104, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2013 m. balandžio 9 d. vakare (kamera Nr. 109, plotas – 7,31 kv. m, 2 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 385, plotas – 6,79 kv. m. 1 asmuo kameroje), 2013 m. balandžio 10 d. ryte, 2013 m. gegužės 21 d. ryte, 2013 m. gegužės 28 d., 2013 m. birželio 3 d. ryte, 2013 m. birželio 4 d. ryte, 2013 m. birželio 10 d. ryte (kamera Nr. 385, plotas – 76,79 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2013 m. birželio 25 d. vakare, (kamera Nr. 106, plotas – 7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 222, plotas – 6,93 kv. m. 1 asmuo kameroje), nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 2 d. (kamera Nr. 222, plotas – 6,93 kv. m, 1 asmuo kameroje), 2013 m. liepos 3 d. ryte (kamera Nr. 374, plotas – 7,23 kv. m, 2 asmenys kameroje) ir 2013 m. liepos 23 d. vakare (kamera Nr. 107, plotas – 7,38 kv. m, 2 asmenys kameroje).

Taip pat laikotarpiais: nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 25 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 23 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl 47 dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista po 50 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neturtinės žalos.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgtina į tai, jog pakankamai ilgą laikotarpį buvo ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam po 50 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neturtinės žalos atlyginimą, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 200 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas nustatytų pažeidimų pareiškėjui sukeltoms neigiamoms pasekmėms. Vis dėlto Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl įkalinimo įstaigoje atsiradusių sveikatos sutrikimų, ir nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą, tam tikrų sveikatos sutrikimų (dusulio priepuolius). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinėje byloje esančios O. B. asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 24-54) matyti, kad pareiškėjas O. B. skundėsi užeinančiais dusulio priepuoliais, juosmens skausmais bei kitais sveikatos sutrikimais, dėl ko buvo išrašyti vaistai. Duomenų, kad pareiškėjui atsirado juosmens skausmai ir dusulys būtent dėl teisės aktų nustatyto ploto tenkančio vienam asmeniui neužtikrinimo, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui prasidėjo juosmens skausmai, dusulys. Pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui atsirado juosmens skausmai bei dusulys, nėra pagrindo. Kadangi pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodomi nusiskundimai atsirado būtent dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančia medžiaga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas atsakovo veiksmus dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir reikiamu kiekiu patalynės aprūpinimo klausimą, aiškiai peržengė ginčo ribas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d., Lietuvoje buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistinas 340 € žalos atlyginimas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 340 € neturtinei žalai atlyginti, iš sprendimo pašalinant motyvus dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir reikiamo patalynės kiekio aprūpinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti O. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 340 (tris šimtus keturiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys