AS-602-171-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602171/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07196-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus I-ajam pensijų skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus I-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.1)S-69856, kuriuo netenkintas jo prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7428; įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jam sumažintos pensijos dalį – 15 453,11 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcijos, galiojusios iki ir po 2012 m. gruodžio 31 d.) bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apskųsdamas VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (10.1)S-69856, pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūrą, tačiau VSDFV atsisakius nagrinėti jo skundą, kaip paduotą praleidus nustatytą trejų metų terminą, klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y., nebuvo priimtas sprendimas patenkinti ar atmesti pareiškėjo skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Teismas nurodė, kad skundžiamame VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendime Nr. (6.5)1-7428 yra aiškiai įvardyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2013 m. lapkričio 28 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra apskundęs VSDFV sprendimą atsisakyti nagrinėti jo prašymą ar kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato išimčių, kada asmenys, nepasinaudoję privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, galėtų kreiptis į teismą. Pareiškėjas nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl jo skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 11 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde dėsto tokius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartyje yra nurodytos neteisingos aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog yra apskundęs VSDFV sprendimą. Teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui būtent ir skundė šį sprendimą – vienas iš skundo reikalavimų buvo panaikinti VSDFV sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, nes joje cituojama VSDFV sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas ir teigia pasinaudojęs. Tačiau toje pačioje nutartyje teismas teigia, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti sprendimą.

3. Pareiškėjas mano, jog jis pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nes įstatymai nenustato pareiškėjui pareigos kreiptis pakartotinai į VSDFV, jei tinkamos formos ir laiku paduotas skundas nepagrįstai nenagrinėtas. Pareiškėjas nesutinka su VSDFV nurodytu senaties termino skaičiavimu ir teigia, kad termino praleidimo priežastys yra visuotinai žinomos, susijusios su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pareiškėjas mano, kad nėra praleidęs termino reikalauti grąžinti neišmokėtą pensiją, nes apie pažeistas teises sužinojo tik tada, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

4. Pareiškėjas teigia, kad nepraleido termino apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, nes apskundimo terminas yra 20 dienų nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos. Per šį terminą ir buvo pateiktas skundas VSDFV.

5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. AS520-789/2013). Nagrinėjamoje byloje aplinkybės, susijusios su naudojimusi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nėra tapačios nurodytai bylai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria pareiškėjas nepasinaudojo, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą), teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Be to, tuo atveju, jei apskundus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, ši institucija nepriima sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo skundas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, nelaikytina, jog pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Nagrinėjamu atveju VSDFV (centrinis viešojo administravimo subjektas) nenagrinėjo Kauno skyriaus (teritorinio viešojo administravimo subjekto) sprendimo teisėtumo, o priėmė atskirą, t. y. su VSDFV teritorinio skyriaus priimto sprendimo revizavimu nesusijusį, sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013), be kita ko, pažymėjo, kad VSDFV sprendimas, kuriuo VSDFV nenagrinėja teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o atsisako priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad praleistas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusiame Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas 3 metų terminas, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes, todėl pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 19 str. 1 d.).

Kaip matyti, pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų išmokėta negauta pensijos dalis, naudojosi ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka apskųsdamas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, tačiau, jam kreipusis į VSDFV, ši institucija nesprendė ginčo iš esmės. Tai leidžia daryti išvadą, kad nėra pasinaudota ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija dalyje dėl atsisakymo priimti pareiškėjo skundą dėl ginčo esmės, nes jis nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Tačiau, atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, matyti, jog pareiškėjas galėjo skųsti 2013 m. lapkričio 8 d. VSDFV sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą terminą, nes šis sprendimas sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui – jis negali skųsti teritorinio skyriaus sprendimo teismui (nes nepasinaudojo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka). Šioje vietoje pažymėtina, kad teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodė pareiškėjui, jog jis turi pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius svarbias termino praleidimo priežastis, tačiau pareiškėjas jų nepateikė, todėl negali skųsti VSDFV sprendimo teismui. Tai, ar pareiškėjas pasinaudojo VSDFV sprendime nurodyta teise pateikti įrodymus, yra nesvarbu, nes pareiškėjas gali manyti (nagrinėjamu atveju taip ir yra), kad termino jis apskritai nepraleido ir dėl to neteikti papildomų įrodymų. Tokiu atveju VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakoma nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą, sukelia pasekmes pareiškėjui neatsižvelgiant į tai, ar jis teikė įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, ar ne. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl VSDFV sprendimo panaikinimo, nes šis sprendimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes.

Taip pat pabrėžtina, kad nagrinėjant skundą dėl VSDFV sprendimo teisme, šiuo atveju turi būti vertinama tik, ar VSDFV pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas dėl pensijos išmokėjimo kreipėsi praleidęs įstatyme nustatytą terminą, nes, kaip minėta, pareiškėjo skundui dėl ginčo esmės yra nustatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria jis nepasinaudojo, todėl šis reikalavimas pagrįstai nepriimtas ir neturi būti nagrinėjamas.

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir atsisakydamas priimti skundą dėl ginčo esmės, teisingai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau neatsisižvelgė į tai, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. srendimas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą. Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas šioje dalyje perduotinas spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. Ž. skundą dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7428, panaikinti ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius