A-492-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-492-442-2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00003-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skundu prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl blogų gyvenimo sąlygų, dėl kamerose esančių higienos normų neatitikimo reikalavimams, dėl kamerose laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos kalinčiais asmenimis, jos neatitinka nustatytų reikalavimų. Kamerose labai blogas apšvietimas, šalta ir purvina, rūkantys asmenys yra laikomi tose pačiose kamerose kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kasdien buvo pažeidžiami reikalavimai dėl kalinamųjų laikymo kamerose skaičiaus bei vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Neturtinę žalą už laiką, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., vertino 6 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pažymos „Dėl R. Ž. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenimis, nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. spalio 11 d. ir įstaigoje periodiškai laikomas iki 2013 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo nuo 1,87 kv. m iki 19,99 kv. m bei 22,60 kv. m gyvenamasis plotas. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus: dalis asmenų dalyvauja pasivaikščiojimuose, medicininėse apžiūrose, prausiasi pirtyse ir atitinkamą laiką nebūna kameroje.

Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 53 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. liepos 10 d. buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metu užfiksuotas pelėsis ir remonto poreikis. Dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 54 nurodė, jog 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. liepos 10 d. buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metu buvo nustatyti dirbtinės apšvietos parametrų neatitikimai. Dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams kameroje Nr. 57 nurodė, jog joje buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai, 2013 m. sausio 14 d., 2013 m. gegužės 7 d. buvo nustatyti mikroklimato ir apšvietos parametrų neatitikimai, nešvara ir remonto poreikis, 2013 m. liepos 10 nustatyta, kad pažeidimai, susiję su remonto poreikiu, pašalinti atlikus remontą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 ir Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimais. Kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Paaiškino, kad teisės aktuose nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Atsakovas pabrėžė, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Dėl sąlygų priėmimo–paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 nurodyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad tą dieną pareiškėjo tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. Atsakovo nuomone, 2,4°C žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atsakovas paaiškino, jog jokių prašymų ar skundų pareiškėjas nėra pateikęs. Pažymėjo, jog pareiškėjas skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje, tačiau savo teiginių nepagrindžia, pareiškėjas nenurodo, jog būtų pažeistos jo teisė nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Be to pareiškėjo R. Ž. 2012 m. spalio 11 d. prašymas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui Nr. 71/04-5841 įrodo, kad pareiškėjas yra rūkantis ir pageidavo būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovo nuomone, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 149 dienas. Pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,87 kv. m iki 19,99 kv. m gyvenamojo ploto. Nurodė, jog 56 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui minimalią ploto normą, tačiau iš byloje pateiktų duomenų, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 85 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 57, 64, 66, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas, nėra galimybių nustatyti. Konstatavo, jog laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis, teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto Nr. EP-539 matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameroje Nr. 53 patikrinimo metu 2012 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai, t. y. visos sienos, lubos padengtos pelėsiu (HN 76:2010 56 p. pažeidimas), vietomis sienų, lubų dažų danga atšokusi, būtinas remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, neužtikrindamas patalpų paprastojo remonto.

Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 56 punktas reglamentuoja, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti įvairiu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodoma, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti 1 komplektas valymo inventoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139 patvirtintoje Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normoje nurodoma, jog valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog buvo laikomasi aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, įpareigojančių laisvės atėmimo vietoje laikomą pareiškėją aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, todėl vertinto, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Higienos normos HN 76:2010 58 punkto reikalavimus.

Remdamasis bylos duomenimis nustatė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl kamerose esančios ventiliacijos, rūkančių asmenų kalinimo vienoje kameroje su pareiškėju nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. nėra.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose vertintinas 500 Lt bei 200 Lt už neturtinę žalą, atsiradusią dėl Higienos normos HN 76:2010 58 ir 62 punktų pažeidimų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir patikslintu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatorių nutraukti neteisėtus veiksmus, įpareigoti Kalėjimų departamentą kreiptis dėl probacijos ir pareiškėjo paleidimo į laisvę bei reabilitacijos sąlygų sudarymo, atskirai rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus. Pareiškėjo teigimu, jis kalinimo metu neturėjo galimybės pasivaikščioti, nes pasivaikščiojimo kiemelyje sąlygos buvo netinkamos. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimą suimtasis turi teisę ne mažiau nei 8 valandas praleisti lauke, o Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.

2. Teismas turėjo atsižvelgti į byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatos problemas, įrodančius, jog pareiškėjas buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis. Pabrėžia, kad teismas privalėjo taikyti 4 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą, įtvirtintą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei neįskaičiuoti į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje esančių baldų.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko 3.6 kv. m standarto tik 56 paras. Bylos duomenys patvirtina, jog visą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laiką, jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

4. Teismas nepagrįstai priteisė tik 700 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir taip nukrypo nuo teismų praktikos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais.

1. Pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio ploto skaičiavimo (taikant 4 kv. m minimalaus ploto reikalavimą) yra nepagrįsti, kadangi tokio skaičiavimo nenumato galiojantys teisės aktai.

2. Pareiškėjas argumentus dėl tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų nesuteikimo pateikė tik apeliaciniame skunde. Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtas 21 kiemelis, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 21 punktu. Pabrėžia, kad nei minėtas teisės aktas, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja minimalaus kiemelių dydžio. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nuteistiesiems nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų trukmė. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimų metu pasivaikščiojimų kiemeliuose pažeidimų nenustatyta.

3. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo sveikatos būklės vertinimo bei su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje pateiktus įrodymus, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpius. Remiantis bylos duomenimis (b. l. 13), laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo kalinamas ne pirmosios instancijos teismo nurodytas 149 dienas, o iš viso 166 dienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,87 kv. m iki 19,99 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 10 dienų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, 93 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 63 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog minėtame įsakyme Nr. V-124 nenumatyta, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apelianto (pareiškėjo) argumentus, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Be to, nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu buvo pažeisti higienos normų reikalavimai (minimalios patalpų temperatūros, apšvietimo, pareiškėjo aprūpinimo valymo inventoriumi ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu, todėl jų nekartoja.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, jam nebuvo užtikrintos tinkamos pasivaikščiojimų sąlygos, taip pat apeliaciniame skunde kelia reikalavimus įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatorių nutraukti neteisėtus veiksmus, įpareigoti Kalėjimų departamentą kreiptis dėl probacijos ir pareiškėjo paleidimo į laisvę bei reabilitacijos sąlygų sudarymo, atskirai rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, Konvencijos 3 ir 8 straipsnį. Tačiau pažymėtina, jog nė vienas iš minėtų argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nenagrinėtini.

Vertinant pareiškėjo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, ar kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą. Todėl apelianto argumentai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetami.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, higienos reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas 700 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (63 dienas ploto norma neatitiko reikalavimų, 93 dienas – svyravo), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur (devynis šimtus eurų) (3 107,52 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys