A-261-1103-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1103/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00807-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį vėliau patikslino (b. l. 20-22), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 133-(7.5)-299; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tarnybos Vilniaus rajono skyrius) 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-7623; 3) įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal parengtą 1999 m. birželio 30 d. išvadą Nr. A-128 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, parengtą L. B. vardu, padidinant priklausančią dalį iki 100 procentų, suteikiant neatlygintinai žemės sklypą.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1999 m. birželio 30 d. priėmė išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. A-128 (toliau – ir Išvada Nr. A-128), patvirtinančią L. B. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą 2,00 ha žemės sklypą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. užimtą asmeninio ūkio žeme. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.5-41-17589 (toliau – ir VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimas) L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,67 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,1710 ha kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11 L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,27 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus rajono skyrių su prašymu dėl suteikimo neatlygintinai padidinant (iki 100 procentų) žemės sklypą Vilniaus rajone pagal parengtą Išvadą Nr. A-128, tačiau Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2012 m. spalio 1 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-7623 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Gavęs neigiamą atsakymą, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, kuri 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. 133-(7.5)-299 jį informavo, kad pareiškėjo prašymo nėra pagrindo tenkinti.

Teigė, kad Tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog prašymas skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo pateikiamas kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą, todėl nėra galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalis numato galimybę pasididinti žemės sklypą. Pabrėžė, kad L. B. prašymo pateikimo metu dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo nebuvo įgijusi asmens pripažinto nukentėjusiąją nuo 1939-1990 m. okupacijos asmeniu statuso, todėl negalėjo realizuoti įstatymo suteiktos teisės. Šią teisę ji įgijo tik 2001 m., tačiau 2002 m. vasario 14 d. ji mirė. Įgijęs jos teisių perėmėjo statusą, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl žemės sklypo padidinimo iki 100 procentų.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27-30) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, kad Vilniaus apskrities Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1999 m. birželio 30 d. priėmė Išvadą Nr. A-128, patvirtinančią L. B. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą 2,00 ha žemės sklypą (vertė 3 010 Lt), kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. užimtas asmeninio ūkio žeme. VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimu L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,67 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,1710 ha (vertė 2 507 Lt) kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11 L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,27 ha (vertė 503 Lt) žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, piliečio teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą, įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises, t. y. žemės sklypas didinamas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, kad piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Tarnybos teritoriniams padaliniams pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus piliečiai gali pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Iki šios datos L. B. ar jos teisių perėmėjas pareiškėjas nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises, suteikiant neatlygintinai iki 100 procentų padidintą žemės sklypą ir šią teisę patvirtinančio dokumento.

Pabrėžė, kad, priėmus sprendimus atkurti nuosavybės teises į visą turėtą žemės plotą, laikoma, jog žemės savininko teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra visiškai realizuota ir papildomas žemės sklypas negali būti suteikiamas. Pažymėjo, kad tokia Tarnybos pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 1998 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 145 L. B. buvo pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas ir išduotas nukentėjusio asmens pažymėjimas Nr. 013663 (b. 1. 81, 82, 84). Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2012 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-7623 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kuriuo nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo G. R. papildomai perduoti nuosavybėn neatlygintinai iki 100 procentų padidintą žemės ūkio paskirties žemės sklypą kadangi mirusiajai L. B. nuosavybės teisės atkurtos visiškai (b. 1. 7). Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 48SD-(14.48.104.)-7623, 2013 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. 133-(7.5)-299 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo nusprendė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 48SD-(14.48.104.)-7623 yra teisėtas ir pagrįstas, kad nuosavybės teisės L. B. atkurtos į visą jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, kad laikytina, jog L. B. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra realizuota, todėl nėra teisinio pagrindo G. R. gauti lygiavertį padidintą žemės sklypą už grąžintą 2,00 ha žemės plotą (b. 1. 5-6).

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, 10 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.3 punktu, bei ištyręs byloje esančius įrodymus, kad Vilniaus apskrities Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1999 m. birželio 30 d. priėmė Išvadą Nr. A-128, kuria patvirtino L. B. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą 2,00 ha žemės sklypą, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. užimtas asmeninio ūkio žeme (b. 1. 79). VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimu L. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,67 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,1710 ha kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini) (b. 1. 33), o Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11 L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,27 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) (b. 1. 32), teismas padarė išvadą, kad, priėmus minėtus sprendimus atkurti nuosavybės teises į visą turėtą žemės plotą (2 ha), L. B. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra visiškai ir galutinai realizuota.

Atlikęs išsamią Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies analizę, teismas padarė išvadą, kad piliečio teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises, t. y. žemės sklypas gali būti didinamas tik iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Teismas konstatavo, kad, priėmus sprendimus atkurti nuosavybės teises L. B. į visą turėtą žemės plotą, laikytina, jog žemės savininko (L. B.) teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra visiškai realizuota ir papildomas žemės sklypas negali būti suteikiamas, kadangi žemės sklypas iki 100 procentų galėjo būti padidinamas tik iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo.

Įvertinęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad dokumentus, patvirtinančius jo teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypo plotą, pareiškėjas turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tačiau iki įstatyme numatytos datos nei L. B., nei jos teisių perėmėjas G. R. nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai iki 100 procentų padidintą žemės sklypą ir nebuvo pateikę šią teisę patvirtinančio dokumento (nukentėjusio asmens statusą patvirtinančio dokumento) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2254/2012).

Teismas padarė išvadą, kad tiek Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, tiek Tarnyba, priimdami ginčijamus sprendimus, objektyviai vertino ginčo aplinkybes bei tinkamai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo minėtų sprendimų naikinti, t. y. pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti ginčijamus Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus bei Tarnybos sprendimus yra atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Išvadą Nr. A-128, priimtą L. B. vardu, padidinant priklausančią dalį iki 100 procentų, suteikiant neatlygintinai žemės sklypą, yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimų panaikinti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus bei Tarnybos sprendimus. Teismui padarius išvadą, kad minėti Vilniaus rajono skyriaus bei Tarnybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 97-99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal parengtą 1999 m. birželio 30 d. išvadą Nr. A-128 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, parengtą L. B. vardu, padidinant priklausančią dalį iki 100 procentų, suteikiant neatlygintinai žemės sklypą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 1999 m. gegužės 11 d. pateiktas prašymas Širvintų rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. 1. 55). 1999 m. birželio 30 d. parengta Išvada Nr. A-128 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Išvados 1.2 papunktyje nurodyta, kad žemė yra užimta asmeninio ūkio žeme ir valstybės išperkama. 1999 m. liepos 12 d. Išvada gauta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje (b. 1. 79). Teismui buvo pateikta 2013 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma Nr. 38R-U-750, kurioje nurodoma, kad 1998 įsakymu Nr. 145 L. B. pripažintas nukentėjusiojo asmens statusas (b. 1. 84). 2008 m. kovo 19 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-3110-(41) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-436-41 patikslinimo“. L. B. iš 10-tos eilės piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, perkelta į 3 eilę. (b. 1. 80) t. y., L. B. atitiko visus įstatyme numatytus reikalavimus, dėl to buvo priimtas aukščiau paminėtas įsakymas, suteikiantis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, padidinant jai tenkančią dalį iki 100 procentų. Šio įsakymo pagrindu 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo priimtas sprendimas Nr. S48-11 L. B. atkurti nuosavybės teises į 0,33 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,27 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eiliškumas. Šias eiles formuoja žemėtvarkos skyriai, kurių kompetencijoje yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dokumentai. 3-iam eiliškumui perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai piliečiams, kurie yra 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją, t. y. L. B. atitiko visus įstatyme numatytus reikalavimus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą.

2. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis numato, kad jeigu piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į tose teritorijose esančią žemę, yra 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu jiems siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo padidinamas iki 100 procentų. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis numato piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eiles. Šio straipsnio 3 eiliškumas numato, kad perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai piliečiams, kurie yra 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją. Iš byloje pateiktų įrodymų visumos ir teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad L. B. atitiko visus įstatyme numatytus reikalavimus, suteikiančius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, padidinant priklausančią atkurti dalį iki 100 procentų.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109-110) prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.5-41-17589 L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,67 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,1710 ha (vertė 2 507 Lt) kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11 L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,27 ha (vertė 503 Lt) žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nei L. B. nei jos įpėdinis pareiškėjas G. R. nei iki 2003 m. gruodžio 31 d. pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nei iki žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės L. B., suformavimo nebuvo pateikę prašymo formuojamą žemės sklypą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, padidinti iki 100 procentų.

2. L. B. įpėdinis pareiškėjas G. R. sutiko su suprojektuotų žemės sklypų dydžiais, pasirašė šių žemės sklypų paženklinimo – parodymo aktuose bei planuose, kadangi be pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą sutikimo dėl suprojektuotų žemės sklypų negali būti priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises.

3. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi nustatyta piliečio teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises, t. y. žemės sklypas didinamas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Priėmus sprendimus atkurti nuosavybės teises į visą turėtą žemės plotą, laikoma, jog žemės savininko teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra visiškai realizuota ir papildomas žemės sklypas negali būti suteikiamas, kadangi žemės sklypas iki 100 procentų gali būti padidinamas tik iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Kadangi L. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas ir L. B. visiškai atkurtos nuosavybės teisės. Visiškai atkūrus nuosavybės teises, nebeliko pagrindo padidinti iki 100 procentų žemės sklypą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, papildo teismo motyvus dėl teisės aiškinimo.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į 100 procentų padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 2.3-3110- (41) L. B., kurios įpėdinis yra pareiškėjas, buvo įrašyta į trečią eilę nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, kuriems pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems (padidinti iki 100 procentų) žemės sklypai tos apskrities teritorijoje piliečiams, kurie yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jeigu jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją ir yra toje apskrityje, kurioje buvo nuosavybės teise turėta žemė.

Tokiu būdu, L. B. buvo pripažinta teisė į padidintą žemės plotą, kuris buvo nurodytas Vilniaus apskrities Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 1999 m. birželio 30 d. išvadoje Nr. A-128, tačiau nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.5-41-17589 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11, perduodant atitinkantį minėtoje išvadoje nurodytą žemės plotą ir tokio vertės. Tai patvirtina, kad L. B. žemės sklypo plotas nebuvo padidintas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S48-11 nuosavybės teisių atkūrimo procesas į žemę buvo užbaigtas, nes minėto sprendimo 4 punkte nėra nurodyta, kad pretendentė dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę vėliau.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo apimtimi, turėjo teisę skųsti Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S48-11, tačiau šia teise nepasinaudojo, sprendimas šio ginčo apimtyje nėra pakeistas ar panaikintas, todėl įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo nėra pagrindo, kadangi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu yra pasibaigęs.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys