A-502-633-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-633/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01748-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3017, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 11-17-11509 tiek, kiek jais nuspręsta per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjai vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsniu sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija), ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti R. Ž. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl to susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 20 131,27 Lt.

Skunde (b. l. 1-7, 29-36) pareiškėja paaiškino, kad 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl atsakovas, mokėdamas paskirtą senatvės pensiją, taikė antikonstitucines Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. R. Ž. pažymėjo, jog nors 2013 m. gegužės 7 d. sprendime Nr. (6.5)I-3017 VSDFV nurodė atsisakanti nagrinėti prašymą dėl apskundimo terminų praleidimo, tačiau iš esmės jį išnagrinėjo atsakydama, kad: „kol sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį“.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 40-43, 61-71) paaiškino, kad pareiškėja 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis nurodytu laiku jai buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir taikytinas tik į ateitį. Be to, prašymą išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį pareiškėja VSDFV padavė 2013 m. balandžio 3 d., o į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 27 d., t. y. praleisdama iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą ji kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne visą paskirtą pensiją, todėl laikytina, kad sprendimas mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos R. Ž. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 11-17-11509 tose dalyse, kuriose nuspręsta perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį; panaikino VSDFV 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3017 dalyje, kuria atsisakyta įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, bei toje dalyje, kuria atsisakyta panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 11-17-11509 dalis, kuriose nuspręsta perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį; priteisė R. Ž. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 20 131,27 Lt senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; priteisė R. Ž. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 89-96).

Teismas nurodė, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendime Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendime Nr. 11-17-11509, kuriais pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota, buvo išaiškinta, kad jie per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti apskųsti VSDFV.

Taigi pareiškėja nėra praleidusi Pensijų įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams ginčyti. Valstybinės pensijos mokamos periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį, todėl jos laikytinos periodinėmis išmokomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 9 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinių išmokų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pensijų ribojimą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atsakovas pradėjo taikyti 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies į VSDFV kreipėsi 2013 m. balandžio 3 d., o skundą teismui padavė 2013 m. gegužės 27 d. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nepraleido termino teisme ginti savo pažeistas teises. Išanalizavus VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (10.1) 3-52401 pateiktus duomenis nustatyta, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo per 2010–2011 m. laikotarpį pareiškėjai neišmokėta 20 131,27 Lt (28 759,03 Lt – 8 627,76 Lt).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A146-38/2012, neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Apeliacinis skundas (b. l. 100-105) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pirmą sumažintą senatvės pensiją pareiškėja gavo 2010 m. sausio mėnesį. Tai reiškia, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį.

2. Pareiškėja 2013 m. balandžio 3 d. kreipdamasi į VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, o 2013 m. gegužės 24 d. paduodama skundą teismui, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi teisės akto redakcija) nustatytą trejų metų terminą.

3. Skundžiamuose atsakovo sprendimuose nenurodyta, kad pareiškėjos senatvės pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai panaikino nesamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 11-17-11509 dalis.

4. VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarką nustato specialus teisės aktas – Pensijų įstatymas, todėl Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos šiuo atveju buvo taikytos nepagrįstai.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti sprendimo vykdymo išdėstymą.

6. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, veikė teisėtai, t. y. pažeidimo nepadarė.

Pareiškėja atsiliepime prašo VSDFV apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. R. Ž. taip pat prašo priteisti jai 1 000 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą parengimą (b. l. 112-117).

Atsakovas atsiliepime prašo VSDFV apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 110-111).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydama inter alia įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja 2013 m. vasario 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją apie jai paskirtų pensijų skaičiavimą ir mokėjimą bei išmokėti jai pensijos dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pareiškėjai atsakė 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3017, kuriame, be kita ko, nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos R. Ž. skundą tenkino iš dalies. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarką nustato specialus teisės aktas, todėl Civilinio kodekso nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė nepagrįstai.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 nurodė, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Pažymėjo, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, gavusi pareiškėjos skundą, minėtu 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu, padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Kita vertus, pastebėtina, jog šiuo sprendimu Fondo valdyba, be kita ko, paaiškino, kad kol Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies. Taigi nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Vadovaujantis išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi Nr. A143-816/2014 bei atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, kas lemia, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į pirmosios instancijos teismą kreipėsi nepažeisdama ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo sprendimo gavimo dienos).

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (žr., LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėtos pensijos dalį: valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 20 131,27 Lt.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iškeltą ginčą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir priteisė pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumą, neišmokėtą dėl atitinkamai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintų prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo. Taip pat pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingą išvadą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 11-17-18858 ir 2011 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 11-17-11509 dalių, kuriose nuspręsta perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3017 dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos dalį, ir juos panaikino. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Apeliacinis procesas buvo inicijuotas trečiojo suinteresuoto asmens. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, apeliantui kyla pareiga atlyginti pareiškėjai turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, jas patvirtina Teisinių paslaugų sutartis (Nr. S-79), sąskaita už teisines paslaugas Nr. 98 bei pinigų mokėjimo nurodymas. Iš pateikto pinigų mokėjimo nurodymo matyti, kad už suteiktas paslaugas pareiškėja sumokėjo, todėl jos prašymas priteisti iš apelianto išlaidas patirtas advokatei rengiant atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinamas priteisiant prašomą 1 000 Lt sumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjos R. Ž. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė