AS-509-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-509-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00376-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, dėl neveikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–29) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) apginti pareiškėjo pažeistas teises ir išspręsti ginčą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo; 2) pripažinti atsakovų neveikimą bei įpareigoti viešojo administravimo subjektą išsamiai ir kokybiškai išnagrinėti 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjo skundą Nr. 2014-11025, per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) įpareigoti atsakovus tinkamai išnagrinėti 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjo skundą Nr. 2014-11025, pagal įstatymą atlikti visas viešojo administravimo procedūras, priimti sprendimą – motyvuotą teisės aktą, užkertant kelią tolimesnei pareiškėjo ir G. K. diskriminacijai bei užtikrinti žmogaus teisių apsaugą; 4) įpareigoti atsakovą 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjo skundą Nr. 2014-11025 išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 30–31) pareiškėjo V. K. skundą atsisakė priimti.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, bei 16 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 76 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Statutas) II dalies „Seimo struktūra“ penktojo skirsnio „Bendrieji struktūros klausimai“ 25 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad komisijos yra Seimo struktūros dalis ir jų veikla priskirtina bendrai Seimo veiklai. Komisijos sudaromos iš Seimo narių, iš jų taip pat paskiriamas pirmininkas, kuris vadovauja komisijos darbui (Statuto 25 str. 5 d.).

Atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz. 2008 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-198/2008, 2014 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-378/2014) ir aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nenagrinėtinas administracinių teismų.

II. Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu (b. l. 33–51) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis; 2) taikyti Konstitucijos 110 straipsnį, stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant nuspręsti ar byloje taikomi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) taikyti Konstitucijos 110 straipsnį, stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išspręsti ar Konstitucijoje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą neprieštarauja Konstitucijai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams bei ar neprieštarauja subsidiarumo ir proporcingumo principams.

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas atėmė jo teisę į teisminę gynybą ir taip šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 18 straipsnį, 28-30 ir 109 straipsnius, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Tesimų įstatymas) 4 straipsnį bei ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį. Grįsdamas savo poziciją išdėsto skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus.

Tam, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui nekiltų abejonių dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo pareiškėjas kartu su 2015 m. sausio 16 d. skundu pateikė 2014 m. lapkričio 17 d. skundo Nr. 2014-11025, į kurį viešojo administravimo subjektas neatsakė, kopiją. Šis įrodymas, pareiškėjo manymu, leidžia teismui nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą. 2015 m. sausio 16 d. skunde pareiškėjas V. K. aiškiai nurodė, kad 2015 m. sausio 16 d. skundo pagrindą ir dalyką sudaro viešojo administravimo subjekto neveikimas.

Mano, jog pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį bei prieštarauja Konstitucinio Teismo praktikai (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia Teismų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą, nes teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, tinkamai neištyrė ir nevertino įrodymų, netaikė ir neaiškino materialinių teisės normų, neteisingai taikė ir aiškino procesines teisės normas, pažeidė konstitucinį ir įstatyminį visuomeninių teisinių santykių reguliavimą.

Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir teisės doktrina išdėsto teisės į teisingą teismą sąvoką. Be kita ko, mano, kad buvo pažeista jo teisė į greitą bylos išnagrinėjimą, nes į Vilniaus apygardos administracinį teismą buvo kreiptasi dėl atsakovų neveikimo nusikaltimo ir korupcijos atžvilgiu bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimo. Pagal įstatymą į informaciją apie nusikaltimus ir korupciją Vilniaus apygardos administracinis teismas ir teisėjai privalėjo sureaguoti iš karto ir nedelsiant, tačiau to nepadarė. Mano, jog šią administracinę bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo šališkas teisėjas. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas privalėjo laikytis Konstitucijoje, tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų teismo bei teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų, o esant nušalinimo pagrindams turėjo pareigą nusišalinti nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl vadovaudamasis ABTĮ 47 straipsniu pareiškėjas reiškia nušalinimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjo manymu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-10092-189/2014, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti skundo trūkumus, prieštarauja Konstitucijos 1-6 straipsniams, 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 18, 28-30, 109-110 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmus administracinėje byloje Nr. I-10092-189/2014 vertina kaip patenkančius į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 186, 228 ir 229 straipsnių taikymo apimtį. Mano, jog pirmosios instancijos teismo teisėjo Arūno Kaminsko nutartys yra prieštaraujančios viena kitai.

Paaiškina, kad 2015 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame išdėstyti argumentai, pagrindžiantys teisėjo Arūno Kaminsko neteisėtus veiksmus, tačiau gavęs patikslintą skundą teisėjas Arūnas Kaminskas nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir nebuvo nušalintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė ABTĮ 6 straipsnio nuostatą, nes priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą nutartį Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui leido išvengti atsakomybės už neteisėtą neveikimą. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitose bylose reiškė nušalinimą ir prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau visi jo prašymai buvo ignoruojami.

Kaip pažymėjo Konstitucinis teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime, teismo nešališkumas yra pagrindas tam, kad žmonės tikėtų teismo, kaip teisinio ginčo arbitro, nešališkumu ir objektyvumu. Tokiu būdu teismas pritaikė „objektyvaus nešališkumo“ bei „šališkumo įspūdžio“ („appearances of partiality“) teisines doktrinas. Pastaroji objektyvaus nešališkumo samprata bei teisinė doktrina susiformavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje pažymėta, kad sprendžiant šališkumo klausimą yra taikomi subjektyvus ir objektyvus testai. Teismas tokiose bylose kaip Piersack v. Belgium, the De Cubber v. Belgium ir the Hauschild v. Denmark suformavo aiškų reikalavimą teismui būti nešališkam ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai. Subjektyviuoju testu yra tikrinimas asmeninis nešališkumas, t. y. asmeninės pažiūros, išankstinės nuostatos ir pan. Nešališkumas turi būti patikrintas ir objektyviuoju testu, t. y. turi būti nustatyta, ar neatsižvelgiant į teisėjo asmeninės pažiūras ir elgesį, bet atsižvelgiant į kitus reikšmingus faktus, suinteresuota šalis gali turėti pagrįstų abejonių teismo šališkumu. Teismas yra pažymėjęs, kad šiuo atveju gali būti reikšmingi net ir tie veiksmai ar faktai, kurie gali tik atrodyti kaip šališkumas („appearances of partiality“). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, jog „pagrįstos abejonės“ yra vertinamos suinteresuoto asmens, o ne kitų asmenų atžvilgiu. Šių taisyklių siekis bei tikslas yra demokratiškos visuomenės ir suinteresuotos šalies tikėjimas teismų nešališkumu ir teisingumu.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis yra be motyvų, nes nutartyje nesiremta normomis, kurias skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, nes, pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ignoravo faktus dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, netinkamo viešojo administravimo aptarnaujant piliečius ir nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį ir nustatė, kad ši byla nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai. Mano, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Atskirajame skunde, pateiktame administracinėje byloje Nr. I-10092-561/2014, pareiškėjas buvo nurodęs, jog minėta ABTĮ norma galimai prieštarauja Konstitucijai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ignoravo. Pagrįsdamas šį teiginį pareiškėjas atskirajame skunde išdėsto administracinių bylų Nr. I-10092-561/2014, Nr. I-7028-815/2014 ir Nr. I-5523-437/2014 faktines aplinkybes.

Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Tesimą, todėl ir šiuo pagrindu teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Mano, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas bei ribojimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidžia lygybės prieš įstatymą principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą nustačius, kad skunde keliami reikalavimai nenagrinėtini administracinių teismų.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nenagrinėjo jo skundo, nesigilino į jo reikalavimų pobūdį, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas bylų pagal atskiruosius skundus procese tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nesprendžia klausimų, kurie susiję su administracinio ginčo esme, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo esme, yra nenagrinėtinos ir dėl jų nepasisakytina. Šiuo atveju yra nagrinėjami tik procesiniai klausimai, susiję su atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą pagrįstumu.

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Tačiau šios įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis. Kreipimosi į administracinius teismus tvarka yra įtvirtinta ABTĮ, kuris numato, jog administracinėse bylose asmenų pateikiami skundai (prašymai) turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statuto II dalies „Seimo struktūra“ penktajame skirsnyje „Bendrieji struktūros klausimai“ 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seime sudaromos nuolatinės Etikos ir procedūrų komisija, Peticijų komisija, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija ir kitos komisijos. Taigi, komisijos yra Seimo struktūros dalis ir jų veikla priskirtina bendrai Seimo veiklai. Komisijos sudaromos iš Seimo narių, iš jų taip pat paskiriamas pirmininkas, kuris vadovauja komisijos darbui (Statuto 25 str. 5 d.). Seimo komisijos pirmininkas atlikdamas funkcijas susijusias su komisijos darbu, atstovaudamas komisijai vykdo tiek Seimo nario veiklą, tiek veiklą, kaip minėta, priskirtiną Seimo veiklai.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą ir aplinkybes, konstatuotina, kad prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją nagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 17 d. skundą Nr. 2014-11025 nenagrinėtinas administracinių teismų. Pažymėtina, jog pareiškėjas su panašiu reikalavimu atskiruoju skundu jau yra kreipęsis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą administracinėje byloje Nr. AS502-378/2014, kurioje 2014 m. kovo 24 d. nutartimi jo atskirasis skundas buvo atmestas. Vadovaujantis tais pačiais argumentais atsisakytina įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją nagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 17 d. skundą Nr. 2014-11025.

2015 m. vasario 25 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą prašant nuspręsti, ar byloje taikomas teisės aktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis nagrinėjamoje administracinėje byloje bei veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą. Ši išvada darytina remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009. Be kita ko, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo pateikęs, o atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti jo skundą. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip apeliacinė instancija nagrinėjamu atveju tikrina ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, byla nėra nagrinėjama iš esmės, t. y. sprendžiamas tik skundo priėmimo klausimas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta bei tai, kad nagrinėjamu atveju atsisakytina priimti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją nagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 17 d. skundą Nr. 2014-11025, t. y. į tai, kad administraciniai teismai nepradės nagrinėti administracinės bylos dėl minėtų reikalavimų, atsisakytina priimti ir pareiškėjo skundo reikalavimus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis numato, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš paminėtos nuostatos matyti, jog draudimas pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pirmiausia siejamas tik su dalyvavimu toje pačioje byloje, kuri jau buvo išnagrinėta iš esmės.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas yra paskirtas nagrinėti administracinę bylą Nr. I-4986-561/2015, tačiau dar nėra išnagrinėtas net skundo priėmimo klausimas. Aplinkybės, kad tas pats teisėjas dalyvaus nagrinėjant administracinę bylą dėl to paties pareiškėjo, tačiau kito skundo, nėra pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ir savaime nesudaro pagrindo nusišalinimui. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose bylose (žr. pvz. 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1967/2008, 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-535-13). Kitose pareiškėjo atskirajame skunde nurodytose administracinėse bylose teisėjas Arūnas Kaminskas nebuvo teismo sudėtyje.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą nutartį, todėl ji nekeistina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė