A-436-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-436-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. H. (K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. H. (po santuokos – K., I t., b. l. 163) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-723(00049) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei T. H.“ (toliau – ir 2013 m. liepos 8 d. Sprendimas).

Pareiškėjos manymu, 2013 m. liepos 8 d. Sprendimas nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies. Gyvendama Lietuvoje, pareiškėja nekelia grėsmės nei visuomeniniams santykiams, nei valstybės ekonomikai ar nusistovėjusioms šalyje elgesio taisyklėms; jos veiklos mastas nėra toks didelis, kad keltų grėsmę Lietuvos ekonomikai. Lietuvoje individualią įmonę pareiškėja įkūrė 2010 m., ši veikla iki šiol nėra pasikeitusi, todėl T. K. nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvu, jog ji įregistravo individualią įmonę tikslu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nuo 2005 m. pareiškėja turi butą Alytaus mieste, išsituokusi ir viena augina dukrą, privalomuoju sveikatos draudimu taip pat apdrausta Lietuvoje, nes šioje šalyje moka mokesčius. Vienintelės nuolatinės pajamos, iš kurių ji pragyvena su dukra, susijusios su individualios įmonės veikla, kuri įregistruota Lietuvoje. Todėl nepatenkinus pareiškėjos prašymo dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, ji būtų dvigubai nubausta: už padarytus administracinius teisės pažeidimus ji jau yra nubausta ir visas jai paskirtas baudas sumokėjo. Pareiškėja taip pat nesutinka su 2013 m. liepos 8 d. Sprendime nurodyta aplinkybe, kad jos, kaip užsienietės, buvimas Lietuvoje kelia grėsmę šalies viešajai tvarkai, nes ši grėsmė yra susijusi su jos vykdoma individualia veikla. Pasak pareiškėjos, jos individuali veikla yra susijusi su maisto papildų ir kosmetinių priemonių prekyba ir ji turi leidimus šia veikla verstis. Prekes įsigyja iš Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų, turinčių teisę įsivežti bei jas platinti Lietuvoje, su kuriais ji sudariusi sutartis ir turi prekių įsigijimo dokumentus. Administracine tvarka pareiškėja nubausta neteisėtai, nes, nemokėdama lietuvių kalbos, negalėjo tinkamai apginti savo interesų, t. y., ją apklausiant policijos komisariate, nedalyvaudavo vertėjas, o teismo šaukimų į teismo posėdžius ji negaudavo. Tuo buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Ne kartą su skundais kreipėsi į policijos komisariato viršininką ir Alytaus apylinkės vyriausiąjį prokurorą, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 33–36) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodė, kad skundžiamą 2013 m. liepos 8 d. Sprendimą priėmė, įvertinęs Policijos departamento pateiktą informaciją, kuri patvirtina pareiškėjos galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, ir atsižvelgdamas į tai, kad ši grėsmė yra susijusi su jos individualios įmonės veikla, kurios pagrindu prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo pagrindas – ketinimas užsiimti teisėta veikla. Tačiau, vykdydama individualios įmonės „H.

T.“ veiklą, t. y. veiklą, kurios pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų ir sistemingai pažeidinėjo jų reikalavimus, taip pat vengė vykdyti paskirtas nuobaudas – ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtais duomenimis pareiškėja nebuvo sumokėjusi paskirtų baudų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad sankcija yra neadekvati, nes jai taikyti apribojimai yra pateisinami bei proporcingi – gyvendama Lietuvoje, pareiškėja vykdė neteisėtą veiklą, o tai reiškia, kad jos keliama grėsmė yra susijusi su neapibrėžtos visuomenės dalies interesų pažeidimu.

Pareiškėjos priešingas teisei elgesys gali būti vertinamas kaip keliantis rimtą pavojų gyventojų sveikatai, t. y. vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Be to, pateikti duomenys patvirtina tą aplinkybę, kad pareiškėja yra linkusi kartoti pažeidimus. Įstatymas nedetalizuoja, kas yra laikytina galima grėsme viešajai tvarkai. Užsieniečio galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą atsisakymui pakeisti leidimą gyventi pakanka tos aplinkybės, kad yra spėjama, įtariama, jog užsieniečio gyvenimas gali grėsti viešajai tvarkai. Pasak atsakovo, pareiškėjos argumentai, susiję su padarytų administracinių teisės pažeidimų faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu vertinimu, atmestini, nes į visas aplinkybes atsižvelgė teismas, nagrinėdamas administracinių teisės pažeidimų bylas ir šiuo metu visi teismų nutarimai yra įsiteisėję. Be kita ko, pareiškėjai administracinė atsakomybė taikyta už Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. T-236 patvirtintų Prekybos ir paslaugų teikimo Alytaus mieste viešose vietose taisyklių pažeidimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) įtvirtintomis procedūromis.

Ginčijamas 2013 m. liepos 8 d. Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, todėl atsisakymas pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi nėra dvigubas jos nubaudimas. Be to, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad integravosi Lietuvoje (nemoka lietuvių kalbos, leidimą laikinai gyventi turi tik nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d.), pareiškėjos dukra gyvena (duomenys neskelbtini).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepimu (I t., b. l. 136–138) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2013 m. gegužės mėnesį atsakovo paklausimai dėl duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo tikrinami vadovaujantis Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. balandžio 5 d.

įsakymu Nr. 5-V-290 (toliau – ir Duomenų tvarkos aprašas). Šiame teisės akte suformuotais informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijais, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip galintis kelti grėsmę viešajai tvarkai, jei nustatoma, kad jis per pastaruosius dvejus metus padarė administracinių teisės pažeidimų (7.3 p.). Be to, vertintojas turi teisę atsižvelgti į jo elgesį viešosios tvarkos atžvilgiu (7.1 p.). Pareiškėja dvejų metų laikotarpyje ATPK nustatyta tvarka buvo nubausta 4 kartus: 2012 m. rugsėjo 15 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. už ATPK 163 straipsnio 1 dalies pažeidimą, 2012 m. spalio 1 d. ir 2012 m. lapkričio 14 d. už ATPK 441 straipsnio („Neteisėtas vertimasis su vaistais (vaistiniais preparatais) susijusia veikla“) ir 16313 straipsnio 1 dalies („Prekių, nepaženklintų teisės aktų nustatyta tvarka, pateikimas į rinką, tiekimas rinkai, pardavimas vidaus rinkoje, taip pat neteisingos informacijos apie prekę pateikimas“) pažeidimus.

Per 2 metus pareiškėja padarė keturis ATPK 12 skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“ numatytus administracinius teisės pažeidimus, t. y. vienarūšius teisės pažeidimus, nesilaikydama Lietuvos Respublikoje numatytų prekybos taisyklių ir reikalavimų. Padarytiems pažeidimams būdingas pakartotinumas. Sąmoningas tų pačių pažeidimų darymas ir vengimas vykdyti paskirtas nuobaudas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl Policijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėja nėra linkusi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, gerbti visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, yra pagrįsta.

Pareiškėjos argumentai dėl administracinių teisės pažeidimų bylose skirtų baudų sumokėjimo negali būti laikomi teisiškai reikšmingais, nes pareiškėja turėjo pareigą paskirtas baudas sumokėti ATPK 313 straipsnio nustatytais terminais. Išvados rengimo metu šis terminas jau buvo pasibaigęs. Be to, pareiškėja šią savo pareigą įvykdė tik tuomet, kai gavo skundžiamą sprendimą. Nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas dėl jos atžvilgiu priimtų sprendimų administracinių teisės pažeidimų bylose neteisėtumo bei procesinių pažeidimų šiose bylose.

Nuobaudos pareiškėjai paskirtos įsiteisėjusiais teismų nutarimais, apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs ir įvertinęs pirmosios instancijos nutarimų bei apeliacinių skundų argumentus, paliko pirmosios instancijos nutarimus nepakeistus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 12–16) pareiškėjos T. H. (K.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietė T. H., būdama individualios įmonės „H. T.“ savininke ir vadove, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) Migracijos skyriui pateikė 2010 m. balandžio 13 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus – užsienio paso kopiją, sprendimo kopiją, įmonės registravimo pažymėjimo kopiją ir nuostatus, nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo kopiją, Ūkio banko pažymą apie sąskaitą banke ir valstybės rinkliavos kvitą (300 Lt) (b. l. 38–40, 41, 42, 43, 44–47, 48–49, 50).

Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2010 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą išduoti T. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus (b. l. 40). Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 12 d., 2012 m. birželio 21 d. sprendimais T. H. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo tęsiamas (b. l. 57, 69).

Alytaus AVPK Migracijos skyriuje 2013 m. gegužės 9 d. buvo gautas pareiškėjos 2013 m. gegužės 8 d. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 78–80). Jame nurodyta, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikas yra 2012 m. rugpjūčio 16 d. – 2013 m. rugpjūčio 16 d., ir kartu su prašymu pareiškėja pridėjo dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį leidimą (b. l. 81, 82–83, 84, 85, 87–88, 89, 90, 91, 92, 86).

Departamentas 2013 m. gegužės 13 d. gavo iš Alytaus AVPK Migracijos skyriaus pilietės T. H. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį leidimą (b. l. 94). Iš 2013 m. gegužės 15 d. pažymos apie asmens baustumą pagal administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrą nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirta 25 Lt bauda už tai, kad ji padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163 straipsnio 1 dalyje; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarimu pareiškėja bausta pagal ATPK 163 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas įspėjimas; Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. T. H. buvo bausta pagal ATPK 441 straipsnį ir 16313 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 3 000 Lt bauda bei daiktų konfiskavimas; Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi nutarimas paliktas nepakeistas; T. H. buvo bausta pagal ATPK 441 straipsnį ir 16313 straipsnio 1 dalį ir jai Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu paskirta 750 Lt bauda su daiktų konfiskavimu; Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi nutarimas paliktas nepakeistas (b. l. 98–102).

Atsakovas 2013 m. gegužės 15 d. išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-5) 10K-17734 Policijos departamento Viešosios policijos valdybai, prašydamas informuoti, ar T. H. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai (b. l. 103). Policijos departamentas pateikė 2013 m. gegužės 28 d. išvadą Nr. 5-IL-804, kurioje nurodyta, jog 2012 m. spalio 1 d. ir 2012 m. lapkričio 14 d. Alytaus rajono apylinkės teismo buvo priimti nutarimai skirti T. H. baudas su daiktų konfiskavimu dėl pažeidimų, susijusių su darbo ir gyventojų sveikatos apsaugos bei prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos pažeidimais, numatytais ATPK 441 ir 16313 straipsniuose. Bendra paskirtų baudų suma 3 750 Lt nesumokėta bei 2012 m. rugsėjo 15 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Alytaus AVPK priimti nutarimai skirti nuobaudas dėl T. H. padarytų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 163 straipsnyje. Išvadoje daroma prielaida, kad T. H. įregistravo juridinį asmenį „H. T. IĮ“ (yra šios įmonės savininkė), siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau, neturėdama farmacijos specialisto kvalifikacijos ir leidimo verstis farmacine veikla, nuolat neteisėtai Lietuvoje prekiauja vaistais (vaistiniais, kosmetiniais ir kt. preparatais), tuo keldama grėsmę gyventojų sveikatai. Konstatuota, kad T. H. elgesys pasireiškia sistemingu tų pačių pažeidimų darymu bei vengimu mokėti paskirtas nuobaudas, o tai įrodo, jog ji nėra nusiteikusi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, gerbti visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas. Policijos departamentas, vertindamas pagal Duomenų tvarkos aprašo 7.1 punkte „Užsieniečio elgesys“ ir 7.3 punkte „per pastaruosius dvejus metus užsieniečio padaryti pažeidimai“ išdėstytus kriterijus, padarė išvadą, kad T. H. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (b. l. 105–106). Atsakovas, įvertinęs Policijos departamento 2013 m. gegužės 28 d. išvadoje Nr. 5-IL-804 pateiktą informaciją, kuri patvirtina T. H. galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, ir atsižvelgdamas į tai, kad ši grėsmė yra susijusi su pareiškėjos individualios įmonės vykdoma veikla, kurios pagrindu prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nusprendė atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini) pilietei T. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 117–119).

Skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija (nuo 2013 m. sausio 1 d.)) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumo viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai parengimo tvarką ir informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijus nustato Duomenų tvarkos aprašas (1 punktas).

Pagal Duomenų tvarkos aprašą kompetencija įvertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumo viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, priklauso Policijos departamentui. Duomenys apie užsienietį Policijos departamente tikrinami ir išvada dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai pateikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, ir Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, nuostatomis, gavus Departamento paklausimą dėl duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Duomenų tvarkos aprašo 2 p.). Pagal Duomenų tvarkos aprašo 7 punktą, vertindamas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, įgaliotas Migracijos poskyrio pareigūnas gali atsižvelgti ir į papildomus kriterijus: užsieniečio elgesį (7.1 p.); <...> per pastaruosius dvejus metus užsieniečio padarytus administracinius teisės pažeidimus (7.3 p.).

Iš pasakyto kolegija padarė išvadą, jog Policijos departamento 2013 m. gegužės 28 d. išvada Nr. 5-IL-804 yra priimta nepažeidžiant teisės aktais nustatytos šios institucijos kompetencijos ribų (būtent Policijos departamentui suteikta teisė pateikti išvadas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumo viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), ji yra teisėta ir iš esmės, nes priimta įvertinus pareiškėjos elgesį jai laikinai gyvenant Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nesilaikymą), jos padarytus nevienkartinius administracinius teisės pažeidimus. Įvertinęs Policijos departamento 2013 m. gegužės 28 d. išvados argumentus, atsakovas teisėtai ir pagrįstai šioje byloje skundžiamu Migracijos departamento 2013 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-723(00049) atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei T. H.. Kolegijos nuomone, sankcija yra adekvati, pareiškėjai taikyti apribojimai yra pateisinami ir proporcingi, kadangi, gyvendama Lietuvos Respublikoje, pareiškėja vykdė neteisėtą veiklą, gi leidimas laikinai gyventi jai buvo kelis kartus išduotas būtent dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikoje vykdomos ūkinės veiklos, su sąlyga, kad jis atitiks teisės aktų reikalavimus. Įvertinusi pasakytą šiame teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skundas yra nepagrįstas.

III. Pareiškėja T. (H.) K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 23–26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas prielaidų, spėjimų pagrindu, t. y. remiantis Policijos departamento padaryta hipotetine išvada Nr. 5-IL-804 dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Vadinasi, nesant įrodymų dėl juridinio asmens „H. T. IĮ“ fiktyvaus įregistravimo, nepagrįstai konstatuojama aplinkybė apie apeliantės keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Taigi, teismas visiškai neįsigilino į bylos esmę, todėl ją išnagrinėjo paviršutiniškai ir neobjektyviai, be to, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, pagal kurią jokie įrodymai teismui neturi išankstinės galios. Vertindamas skundžiamą sprendimą, teismas privalėjo įvertinti Policijos departamento pateiktos išvados pagrįstumą, įvertinti, ar šioje išvadoje nurodytos aplinkybės, daromos išvados atitinka faktines aplinkybes. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad pareiškėjos veikla sukėlė grėsmę Lietuvos gyventojų sveikatai ar viešajai tvarkai. Be to, vertinant pareiškėjos elgesį vengiant mokėti paskirtas baudas, neatsižvelgta į tai, jog jai nebuvo žinoma apie paskirtas baudas, o byloje nėra nei vieno įrodymo, paneigiančio šį apeliantės teiginį. Vertinant skundžiamo Departamento sprendimo pagrįstumą, buvo būtina įvertinti ir keliamos grėsmės realumą, kuris privalo būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, o ne hipotetine galimybe dėl grėsmės atsiradimo (atitinkama pozicija formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, pvz., administracinė byla Nr. A438-1933/06). Apeliantės manymu, teismas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai taikė siaurinamąjį lingvistinį Įstatymo nuostatų aiškinimą ir grėsmės realumą sutapatino su prielaida „kas būtų, jei būtų“, su spėjimu dėl grėsmės žmonių sveikatai kilimo, neįvertino apeliantės padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumo laipsnio, taip pat to, kad esant Departamento išvadai, žlugdoma apeliantės individualios įmonės veikla, kuri Lietuvoje turėjo materialinės naudos (buvo mokami mokesčiai). Neįvertinta ir tai, kad skundžiamu Sprendimu pažeidžiama pareiškėjos teisė į šeimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.), nes jos sutuoktinis gyvena Lietuvoje. Tokiu būdu sprendime įtvirtinami nepagrįsti ir neproporcingi suvaržymai.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 33–36) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, papildomai nurodo, kad Įstatymas nedetalizuoja, kas yra laikoma grėsme viešajai tvarkai. Užsieniečio keliamą grėsmę pagal kompetenciją įvertina įgaliotos institucijos. Pagal teismų praktiką (LVAT bylos Nr. A756-342/2010, A858-1810/2010), vertinant užsieniečio keliamą grėsmę, turi būti vertinamas galimos grėsmės realumas bei grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Tiek ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuos praktikoje nustatytus kriterijus atitinka. Pažymėtina, kad ginčijamas Departamento sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis (pareiškėjos padaryti pažeidimai konstatuoti nenuginčytuose institucijų nutarimuose ir įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose). Kadangi pareiškėja ištekėjo 2014 m. vasario 4 d., t. y. nuo Departamento sprendimo priėmimo praėjus daugiau nei 6 mėnesiams, jos nurodytos aplinkybės dėl santuokos sudarymo neegzistavo sprendimo priėmimo metu. Departamentas nagrinėjo ir vertino sprendimo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes. Be to, ginčijamas Departamento sprendimas neužkerta pareiškėjai teisės atvykti į Lietuvą ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 31-723(00049) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei T. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs Policijos departamento pateiktą informaciją, patvirtinančią, kad T. H. galimai kelia grėsmę gyventojų sveikatai ir viešajai tvarkai, ir atsižvelgęs į tai, kad ši grėsmė yra susijusi su šios užsienietės individualios įmonės vykdoma veikla, kurios pagrindu prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 6-8). Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovo sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja T. H. 2005 m. balandžio 22 d. nuosavybės teise įgijo butą Alytuje, (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 16). Iš juridinių asmenų registre esančio registravimo pažymėjimo matyti, kad 2010 m. kovo 26 d. buvo įsteigta H. T. IĮ (I t., b. l. 43). 2010 m. balandžio 12 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui T. H. ((duomenys neskelbtini) pilietė) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašyme nurodydama, kad ji Lietuvos Respublikoje yra įregistravusi įmonę kaip savininkė ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą (I t., b. l. 38-40). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti T. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Vėliau, 2011 m.birželio 6 d. ir 2012 m. gegužės 21 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje gauti pareiškėjos prašymai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo patenkinti ir jai išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pačiu – teisėtos veiklos – pagrindu. Minėtuose prašymuose pareiškėja nurodė, kad ji užsiima teisėta veikla, kuriai nereikia leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą (I t., b. l. 55-57, 67-69). T. H. 2013 m. gegužės 8 d. vėl kreipėsi į Alytaus vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių su prašymu pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašyme nurodydama vienintelį pagrindą – užsiėmimą teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą (I t., b. l. 78-80).

H. T. IĮ nuostatuose taip pat įrašyta, kad individuali įmonė įstatymų ir kitų teisės aktų numatytais atvejais gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavusi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą licenziją. Individuali įmonė privalo turėti visas licenzijas (leidimus), kurios Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose numatytos kaip būtinos jos veiklos sąlygos (I t., b. l. 44-47).

Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad T. H. buvo bausta administracine tvarka: 2012 m. lapkričio 14 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutarimu nubausta už ATPK 441 straipsnyje ir 16313 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, padarytus 2012 m. balandžio 24 d. (būdama IĮ savininke, bet neturėdama farmacijos specialisto kvalifikacijos ir leidimo verstis farmacine veikla, neteisėtai prekiavo vaistiniais preparatais, įvairiais maisto papildais, kosmetiniais gaminiais, kurių nėra Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre) 750 Lt bauda su daiktų konfiskavimu; 2012 m. spalio 1 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutarimu vėl nubausta už analogiškus ATPK 441 straipsnyje ir 16313 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, padarytus 2012 m. liepos 12 d., 3 000 Lt bauda su daiktų konfiskavimu; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarimu paskirtas įspėjimas už ATPK 163 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, padarytą 2012 m. rugsėjo 7 d.; 2012 m. rugsėjo 15 d. skirta 25 Lt bauda už tą pačią dieną padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163 straipsnio 1 dalyje (I t., b. l. 98-102). Visi nutarimai yra įsiteisėję, tačiau didžioji dalis baudų nesumokėta. Policijos departamentas 2013 m. gegužės 28 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui pateikė išvadą Nr. 5-IL-804, kurioje konstatavo, kad T. H. elgesys, pasireiškiantis sistemingu tų pačių, už kuriuos buvo ne kartą bausta, teisės pažeidimų darymu bei vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, rodo, kad ji nėra nusiteikusi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, gerbti visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų. Policijos departamentas padarė prielaidą, kad juridinį asmenį T. H. įregistravo siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturėdama farmacijos specialisto kvalifikacijos ir leidimo verstis farmacine veikla, sistemingai neteisėtai Lietuvoje prekiauja vaistiniais, kosmetiniais ir kt. preparatais, tuo keldama grėsmę gyventojų sveikatai. Todėl T. H. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. (I t., b. l. 105-106).

Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nėra pateiktas sąvokos „gali kelti grėsmę“ aiškinimas, jo nepateikia ir kiti teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio administracinėse bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (leidimo pakeitimo, atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo reikalavimai (žr. pvz., 2010 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno užsieniečio situacija yra individuali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu užsienietis prašo. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, iš esmės atliekamas perspektyvinis, nukreiptas į ateitį vertinimas, todėl tam tikros situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ar įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014). Būtent tokių duomenų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės viešajai tvarkai ir/ar žmonių sveikatai galimybė, šiuo atveju pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad pareiškėja ne tik prašymuose pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir T. H. IĮ nuostatuose įsipareigojo užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo, o tam tikros rūšies veiklos imtis tik gavusi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą licenziją, t. y. laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Tačiau visų šių įsipareigojimų ji nevykdė, kas įrodyta įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais. Pareigą užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, nustato ir UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis. Pakankamai akivaizdu, kad ne kartą pažeisdama ATPK 441 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą verstis su vaistais (vaistiniais preparatais) susijusia veikla pareiškėja galėjo kelti realią grėsmę žmonių sveikatai. T. K. (H.) apeliacinio skundo teiginys, kad jai nebuvo žinoma apie skirtas baudas paneigtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi (I t., b. l. 10-11).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo sprendimu yra pažeidžiama pareiškėjos teisė į šeimą, kadangi jos sutuoktinis gyvena Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-723(00049) buvo priimtas 2013 m. liepos 8 d., išnagrinėjus T. H. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame buvo nurodytas vienintelis pagrindas – užsiėmimas teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą. Jokių kitų pagrindų pareiškėja savo prašyme nenurodė, skundo pirmosios instancijos teismui šeimos susijungimo pažeidimu negrindė, tokį argumentą iškeldama tik apeliaciniame skunde. Pareiškėjos santuoka su V. K. sudaryta tik 2014 m. vasario 4 d. (I t., b. l. 125), t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po Migracijos departamento sprendimo. Atsiradus naujai aplinkybei, pareiškėja turi galimybę kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ numatytu pagrindu (šeimos susijungimo atveju), ir šiuo atveju, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas tai padaryti pareiškėjai kelio neužkerta.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė faktines aplinkybes, teisingai išaiškino ir įvertino visus reikšmingus įrodymus, todėl naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė