A-858-1274-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1274/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00834-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad į Šiaulių TI pirmą kartą buvo konvojuotas 2010 m. spalio 8 d. iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Atvykus į Šiaulių TI, administracija jį apgyvendino kameroje Nr. 99, kurioje pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar keturiais ar penkiais asmenimis, kartu buvo laikomi ir rūkantys asmenys. Atvykus į Šiaulių TI, pareigūnas Ž. R., paskyręs pareiškėją į gyvenamąją kamerą, paklausė, ar jis yra rūkantis. Pareiškėjas atsakė, kad yra nerūkantis, pasirašė ant lapo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, jog byloje yra raštas (b. l. 12), kurio jis tikrai nerašė; pareiškėjas nurodo, jog pasirašinėjo kažką, bet šio rašto negalėjo pasirašyti, nes prašė patalpinti su nerūkančiais asmenimis; parašas jo. Taigi, Šiaulių TI administracija, pažeisdama Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktą, pareiškėją patalpino kameroje Nr. 99 kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjui teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru visą tą laikotarpį, nuolat skaudėdavo galvą, pykindavo, kartais tekdavo išsivemti nuo smarvės, griauždavo akis, naktimis prabusdavo nuo tabako dūmų, nepavykdavo išsimiegoti, tapo labai irzlus, o rūbai nuolat smirdėdavo tabako dūmais. Administracijai ne vieną kartą buvo žodžiu sakyta ir raštu pateikta, kad pareiškėjas nerūkantis, bet į tai visiškai nekreipta dėmesio.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI neužtikrino minimalaus 3,6 kv. m ploto. Tuo buvo pažeistos jo žmogaus teisės. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo pateikta pažyma, kurioje nurodytas kameros plotas. Kameros Nr. 99 ilgis yra 6,71 m, o plotis 2,16 m, taigi iš viso kameros Nr. 99 plotas 14,49 kv. m. Dėl per mažo ploto nebuvo įmanoma judėti, į lauką išvesdavo tik vienai valandai, likusias 23 valandas teko praleisti kameroje, gulint lovos gulte arba sėdint ant lovos, o tai akivaizdu, kad sukelia nepatogumus, diskomfortą, sutrikdo poilsį, miegą, protinį mąstymą ir vystymąsi. Dėl gulėjimo, sėdėjimo lovoje prasidėjo nugaros skausmai, rankų tirpimas su skausmu, maudymu, nustatyta stuburo osteochondrozė ir tie simptomai prasidėjo Šiaulių TI. Pareiškėjo teigimu, neįmanoma buvo išsimiegoti, nes maudė nugarą, jis tapo irzlus, piktas, negalėjo prisitaikyti prie nežmoniškų, absurdiškų gyvenimo sąlygų, dėl prastos savijautos ne kartą kvietėsi konsultacijos psichologę, kuri jam nustatydavo adaptacijos sutrikimus. Tarp kameroje buvusių asmenų vyravo įtampa, pykčiai, nesutarimai, kildavo barniai, kartais įvykdavo muštynės, susistumdymai.

Be to, Šiaulių TI kamera Nr. 99 neatitinka Lietuvos higienos normų sąlygų, kameros būklė buvo ir yra iki šiol apgailėtina, nežmoniška, absurdiška, žeminanti orumą, joje daugybė pažeidimų: tualetas be privatumo, nemalonus kvapas, pats tualeto plotis mažas; lovų, gultų galuose strypai išlaužyti, tiek dieninės, tiek naktinės dirbtinio apšvietimo lempos techniškai netvarkingos, langai neatitinka numatytų kriterijų, pralaidūs šalčiams, langų rėmai vieno stiklo, neskaidrūs, purvini, ant palangės iš vidaus pelėsis, lubos, sienos baisios, purvinos, prirašinėtos, tinkas nudaužytas; gryno oro ir ventiliacijos nėra, oro temperatūra žiemos metu neatitinka standartų.

Pareiškėjo atstovė advokatė Z. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, patirtos už trisdešimt tris paras, kai buvo laikomas Šiaulių TI. Jis nerūkantis ir buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, plotas kameros mažesnis, negu numatyta įstatymo, todėl pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, diskomfortą ir kitus nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 23–27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į Šiaulių TI buvo etapuotas 2010 m. spalio 8 d. ir laikomas periodiškai iki 2010 m. lapkričio 30 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 99, kurios plotas 16,29 kv. m. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje su dar 2-5 asmenimis. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 26 d. (18 dienų) vienam asmeniui teko nuo 3,26 kv. m iki 4,07 kv. m gyvenamasis plotas, nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d. (7 dienas) – 5,43 kv. m, nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. (8 dienas) – nuo 2,72 kv. m iki 3,26 kv. m.

Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui tik tam tikrais atvejais galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 33 dienas. Per šį laikotarpį 20 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, lakoniški, nusiskundimai dėl nepatogumų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje.

Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo nustatyta kamerų įrengimui ir būklei keliamų higienos reikalavimų pažeidimų.

Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Nei Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą.

Pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI 2010 m. spalio 8 d. jis pateikė prašymą būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis (reg. Nr. 71/04-4161). Jokių prašymų atitinkamai pakitus pareiškėjo įpročiams įstaigoje nebuvo gauta. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Nusiskundimų dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis iš pareiškėjo taip pat nebuvo gauta.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 112–118) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, o prašymą dėl išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų, atlyginimo.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir higienos normų reikalavimų pažeidimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei BVK, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir BVK neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI, 2010 m. spalio 8 d. jis pateikė prašymą būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis (b. l. 12). Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Šiaulių TI administraciją raštu nesikreipė. Teismas pažymi, kad norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas turėjo kreiptis su prašymu į kalėjimo administraciją, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą pareiškėjas būtų pateikęs. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2013 m. birželio 4 d. Teismas konstatuoja, kad Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, nes pareiškėjas buvo laikomas pagal įstatymų reikalavimus ir atsižvelgiant į jo paties prašymą, todėl šio pareiškėjo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Taip pat pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 99 ventiliacijos nebuvo ir nėra, dažnai trūko oro. Oras patekdavo tik tuo metu, kai per atidarytą langelį duryse paduodavo maistą arba kai išeidavo iš kameros. Kadangi kameroje nebuvo ventiliacijos, gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna, dėl tokio drėgnumo išskalbti rūbai neišdžiūdavo, pradėdavo pūti, pelyti. Kameroje Nr. 99 nebuvo įmanoma skaityti, nes nepakako dirbtinio apšvietimo. Žiemą kameroje buvo labai šalta, tekdavo su rūbais miegoti. Langų rėmai vieno stiklo, neskaidrūs, purvini, lubos, sienos baisios, purvinos, prirašinėtos, tinkas nudaužytas. Nurodo, kad kameroje buvo tualetas, jis nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės nei siena, nei pertvara, unitazo nebuvo, buvo tik skylė grindyse. Vanduo tualete nenusileido arba nusileidžia labai blogai, tualeto ventiliacijos nebuvo ir nėra. Neatitvertas sanitarinis mazgas – 50 cm x 80 cm.

Teismas pažymi, kad gyvenamojoje Šiaulių TI kameroje Nr. 99, kurioje nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas R. K., atitikimo higienos reikalavimus patikrinimų 2010 m. nebuvo atlikta. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl higienos reikalavimų neatitikimo kameroje Nr. 99 nurodytu laikotarpiu. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Šiaulių TI yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių TI nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių TI administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte numatyta, kad „iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)“. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Šiaulių TI, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. birželio 19 d. pažymos Nr. 69/06-2535 „Dėl R. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į Šiaulių TI buvo etapuotas 2010 m. spalio 8 d. ir laikomas periodiškai iki 2010 m. lapkričio 30 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 99, kurios plotas 16,29 kv. m. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 26 d. (18 dienų), vienam asmeniui teko nuo 3,26 kv. m iki 4,07 kv. m gyvenamasis plotas; nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d. (7 dienas) – nuo 5,43 kv. m; nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. (8 dienas) – nuo 2,72 kv. m iki 3,26 kv. m. Iš pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d. (7 dienas) vienam asmeniui teko nuo 5,43 kv. m, šiuo laikotarpiu tenkantis minimalus plotas nebuvo pažeistas. Tačiau kitais nurodytais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kameroje, kurioje jam periodiškai teko mažiau nei 5 kv. m, o vėliau mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu pažymėjo, kad dėl mažo ploto kameroje Nr. 99 jam yra nustatyta stuburo osteochondrozė, dėl blogos savijautos ne kartą kvietė konsultacijai psichologę, nustatydavo adaptacijos sutrikimus. Iš bylos dokumentų matyti, kad 2011 m. sausio 17 d. pareiškėjui atlikta stuburo rentgenograma. Diagnozuota stuburo osteochondrozė (b. l. 97). 2012 m. gegužės 2 d. Šiaulių TI psichologinės tarnybos pažymoje Nr. 66/01-140 nurodyta, kad 2011 m. lapkričio 10 d. suimtasis R. K. buvo pakviestas psichologinei konsultacijai asmeniškai prašant, kurios metu buvo itin emocionalus, stebima vidinė įtampa galimus autoagresyvius veiksmus. Nuo 2011 m. lapkričio 15 d. R. K. buvo skirta sustiprinta priežiūra neterminuotam laikotarpiui.

Teismas pažymi, kad 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas teismui pateikė prašymą įpareigoti Šiaulių TI išmatuoti kamerų plotą, dalyvaujant pareiškėjui. Teismas šį pareiškėjo prašymą atmetė pažymėdamas, kad byloje yra duomenys apie kamerų plotą, patalpų plotas nustatomas ir įregistruojamas viešajame registre teisės aktų nustatyta tvarka. Atskirai pažymėtina, kad teismui nekyla abejonių dėl Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pateiktos 2013 m. birželio 19 d. pažymos Nr. 69/06-2535 duomenų tikrumo, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažyma yra nepagrįsta, melaginga, kad Šiaulių TI simuliuoja ir slepia informaciją apie asmenų, kalėjusių kameroje Nr. 99, skaičių vertintini kritiškai, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsnius atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tai įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai – Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punktas.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143‑1966/2008; Nr. A438‑121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Aiškindamas išvardintų nuostatų visumą, teismas pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą. Pagal EŽTT praktiką didelis kameros perpildymas ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilygsta žeminančiam orumą elgesiui, dėl kurio asmuo patiria neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą 82, 117 punktus).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui iš 33 dienų 26 dienas periodiškai teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (b. l. 11).

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. sprendime Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 253 Lt), teismas laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, apskaičiuoti pagal administracinės bylos medžiagą už pašto ženklus, vokus, dokumentų kopijų darymą, rašiklius, nurodo, kad visa tai kainuoja, o BVK nėra numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi aprūpinti nuteistuosius popieriumi, rašymo priemonėmis. Remdamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo pareiškimo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinėjo, palikdamas jam teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 125–127) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti pilna apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo priteisti visą prašomą neturtinę žalą – 10 000 Lt. Teismo sprendimo dalis, kuria nepriteista visa prašoma suma, nėra pakankamai motyvuota.

2. Pareiškėjas nesutinka su byloje pateikta Šiaulių TI 2013 m. gegužės 27 d. pažyma, kurioje nurodytas kameros Nr. 99 plotas. Pareiškėjas pats atliko matavimus ir šios kameros plotas yra daug mažesnis nei nurodyta pažymoje. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo išmatuoti kameros plotą dalyvaujant jam bei jo gynėjui. Be to, teismas netenkino pareiškėjo prašymo išsireikalauti iš Registrų centro informaciją apie minėtos kameros plotą, taip pat išreikalauti iš Šiaulių TI patikslintą informaciją apie ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 99 kalėjusių asmenų skaičių.

3. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus: pareiškėjas 2010 m. spalio 8 d. nerašė jokio prašymo, kad sutinka būti kalinamas su rūkančiais asmenimis. Šis teiginys melagingas, nes bet kuris prašymas turi būti registruojamas. Pažeisti ABTĮ reikalavimai dėl įrodymų vertinimo byloje. Be to, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą liudytojais apklausti M. B. ir R. M., kurie galėjo patvirtinti aplinkybes dėl rūkymo. Taigi buvo pažeista ABTĮ 53 straipsnio 1 dalis bei 57 straipsnio 4 dalis.

4. Pareiškėjas byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 50 Lt (pašto ženklai, vokai, kopijų darymas, popierius).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–151) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pat argumentais, kuriuos jau įvertino pirmosios instancijos teismas. Be to, pareiškėjas faktines bylos aplinkybes siekia įrodyti abstrakčiais teiginiais. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai ir dėl priteisto neturtinės žalos dydžio, kadangi teismas priteisė net per daug žalos (turėjo priteisti apie 84 Lt arba tik pripažinti pažeidimą, bet nepriteisti piniginės kompensacijos), kadangi pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tik 33 dienas, 26 dienas buvo pažeidžiama ploto norma, tačiau 20 dienų jis buvo išvykęs į kitas įstaigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. K. kildina iš netinkamų kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 112–118) R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Vadinasi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 2–4) matyti, jog pareiškėjas neturtinę žalą sieja su šiomis, jo manymu, netinkamomis kalinimo Šiaulių TI sąlygomis: per mažu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, antisanitarinių kalinimo sąlygų (tualetas be privatumo ir per mažo ploto, blogas apšvietimas, langai pralaidūs šalčiui, pelėsis, kamerai reikia remonto, nėra ventiliacijos ir gryno oro).

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto neužtikrinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nesutinka su kameros Nr. 99 plotu, nurodytu atsakovo pateiktoje 2013 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. 69/06-2535 (atsakovas nurodė, kad kameros Nr. 99 plotas yra 16,29 m2, b. l. 11). Skunde (b. l. 2–4) R. K. nurodo, kad jo paskaičiavimais kameros Nr. 99 plotas turėtų būti 14,49 m2. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, todėl apskaičiuojant nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui kameroje Nr. 99 tekusį plotą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėta Šiaulių TI pažyma ir joje nurodytais duomenimis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 33 paras, iš kurių 26 paras buvo pažeidžiamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2, reikalavimas. Su šia išvada teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas R. K. buvo kalinimas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 11) matyti, kad iš viso Šiaulių TI pareiškėjas praleido 37 paras, iš kurių 29 paras buvo pažeidžiamas vienam asmeniui nustatytas minimalus 3,6 m2 ploto reikalavimas. Kalinimo Šiaulių TI metu periodiškai pareiškėjui teko nuo 2,71 m2 iki 5,43 m2 kameros ploto, o didžiąją šio kalinimo laiko dalį pareiškėjas praleido kameroje, kurioje jam teko nuo 2,71 m2 iki 3,25 m2.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien tik pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nebūtų tinkamas jo pažeistų teisių gynimo būdas.

Minėta, pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos faktą kildina ir iš kitų, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Kolegija papildomai pažymi tik tai, kad į bylą yra pateiktas R. K. pasirašytas 2010 m. spalio 8 d. prašymas būti laikomam vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 12), todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų. Priešingai nei apeliaciniame skunde (b. l. 125–127) nurodo pareiškėjas, šis jo prašymas yra užregistruotas, ant jo yra spaudas su registravimo data ir numeriu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais perkelti į nerūkančiųjų kameras. Todėl su šia skundžiamo sprendimo dalimi susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas, nustatęs, jog pareiškėjo argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami subjektyvia jo paties nuomone ir nepagrįsti objektyviais ir neginčijamais įrodymais, atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog kamera, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, atitiko sanitarines normas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė iš atsakovo išreikalauti atitinkamus duomenis, susijusius su sąlygomis kamerose (apšvieta, sanitariniai techniniai įrengimai, drėgmė ir kt.). Be to, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi (b. l. 8) įpareigojo atsakovą šiuos duomenis pateikti. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei iš esmės pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nurodytais pažeidimais neteikė. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytos nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Šiuo atveju priteisiant žalą dėmesys atkreiptinas ir į pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui 2011 m. sausio 17 d. diagnozuota stuburo osteochondrozė (b. l. 97). Nors byloje nėra duomenų, kad būtent byloje nustatyti neteisėti veiksmai sukėlė nurodytą ligą, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę matytina, jog teisės aktais nustatyto minimalus ploto nesilaikymas, kiti šioje teismo nutartyje konstatuoti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjo dvasinius, fizinius išgyvenimus.

Taigi, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 29 paras teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus palatos plotas, be to, atsakovas nepaneigė to, kad pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Lt.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą su išlaidų pagrindimu ir apskaičiavimu. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis prašymas nebuvo pagrįstas įrodymais apie patirtų išlaidų buvimą bei jų dydį, nebuvo nurodyta prašoma priteisti suma, išlaidos nedetalizuotos. Taigi, šis prašymas pagrįstai netenkinamas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 700 Lt (septynis šimtus litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys