A-261-89-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-89/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02747-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 10.6.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Transverslas“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Transverslas“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriame prašė panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 2VM320032M; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, departamentas) 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 1A-227; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-177(7-148/2012) (b. l. 5-20).

Paaiškino, kad nesutinka su ginčijamų sprendimų argumentacija, jog vien tik ta aplinkybė, kad transporto priemonės nebuvo išvežtos iš šalies teritorijos, negalėjo suponuoti standartinio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifo taikymą. Teigė, jog vien ši faktinė aplinkybė, nėra pakankama konstatuoti, jog egzistuoja pareiškėjo kaltė ir priežastinis ryšys tarp atliktų veiksmų ir kilusių padarinių. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad automobiliai būtų išvežti į Latvijos Respubliką, t. y. parduodami automobiliai buvo įgyti Latvijos įmonės pageidavimu, taip pat užpildytas tarptautinių krovinių gabenimo važtaraštis CMR (toliau – ir CMR), o tuo tarpu aplinkybė, kad Latvijos įmonė netinkamai užpildė dokumentus bei neišvežė automobilių iš Lietuvos Respublikos nereiškia, kad dėl šių aplinkybių kaltas pareiškėjas. Pabrėžė, kad pareiškėjas atliko importo veiksmus, sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, užpildė CMR važtaraštį, t. y. atliko veiksmus, už kuriuos jis yra atsakingas.

Pažymėjo, kad mokesčių administratoriai nekreipė dėmesio į svarbiausią aplinkybę – ar importo PVM apskritai buvo sumokėtas ir kokioje valstybėje. Su skundu pateikė dokumentus, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad importo PVM buvo sumokėtas, o tuo tarpu papildomai priskaičiavus importo PVM už automobilių importą į Europos Sąjungą (toliau – ir ES) bus priskaičiuotas dvigubas importo PVM ir tai prieštaraus proporcingumo principui.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 156-160) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) įmonių į Bendrijos muitų teritoriją importavo naudotus lengvuosius automobilius, kuriuos deklaravo importo deklaracijose išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnį. Bendrovė importo deklaracijų 17 a langelyje (šalies gavėjo kodas) įrašė „LV“ bei nurodė, kad prekės po muitinio įforminimo bus tiekiamos Latvijos įmonei SIA „Sidlus“. Visose importo deklaracijose prekės neapmokestintos importo PVM.

Pabrėžė, kad pareiškėjas, reikšdamas nesutikimą su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, kuriuo buvo patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės ir departamento sprendimai, skunde teismui nenurodė motyvų, kodėl Komisijos sprendimas yra nepagrįstas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo skundo teiginys, kad už dalį prekių importo PVM buvo sumokėtas Latvijoje bei už dalį prekių šį PVM turėjo sumokėti jas įsigiję juridiniai asmenys yra nepagrįstas, nes 4200 muitinės procedūros esmė yra ta, kad prekė, nors ir nėra apmokestinama PVM, tačiau būtina sąlyga yra prekių tiekimas (pardavimas) ir išgabenimas į kitą valstybę narę. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teismui pateikti išrašai iš buhalterinės apskaitos programos apie sumokėtą Latvijoje įsigytų prekių pardavimo PVM nepatvirtina, kad šiuose išrašuose nurodytos piniginės sumos įplaukė į Latvijos Respublikos biudžetą, nes pareiškėjas nepateikė jokių, tai patvirtinančių įrodymų. Apibendrindami nurodė, kad tuo atveju, kai nėra įvykdoma svarbiausia 4200 procedūros sąlyga ir prekė neišgabenama iš Lietuvos, 4200 procedūra keičiama į 4000 ir apskaičiuojamas importo PVM, kurį pareiškėjas privalo sumokėti importo metu Lietuvoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 160-163) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentus paneigia mokestinio tyrimo metu nustatytos ginčo faktinės aplinkybės. Pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad automobilių pardavimas Latvijos įmonei SIA „Sidlus“ įformintas išrašant PVM sąskaitas faktūras, prekių išgabenimo faktas įformintas tarptautinių krovinių gabenimo važtaraščiuose CMR, kuriuose yra ir pirkėjo įrašai apie prekių gavimą, tačiau atlikto patikrinimo metu, taip pat bendradarbiaujant su Latvijos institucijomis buvo nustatyta, kad pareiškėjas transporto priemones pardavė SIA „Sidlus“, bet prekės iš Lietuvos išgabentos nebuvo; pateikti važtaraščiai neišsamūs, o juose nurodyta informacija neatitinka tikrovės; pats pareiškėjas CMR neišrašė, tačiau nenurodė ir kokia įmonė CMR išrašė bei kiek už automobilius buvo sumokėta; taip pat nežinomi adresai, kuriais prekės buvo pristatytos į Latviją; sąskaitose faktūrose pasirašęs asmuo nėra žinomas; didžiąją dalį automobilių SIA „Sidlus“ pardavė Lietuvoje; po išgabenimo į Latviją automobiliai iš karto buvo registruojami Lietuvoje.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Latvijos įmonė importo PVM sumokėjo ir tai atspindi pirkimo sąskaitose faktūrose. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Latvijos įmonė, nupirkusi transporto priemones sumokėjo pirkimo PVM, kurio dydis priklauso nuo įforminto sandorio vertės, o tuo tarpu importo PVM skaičiuotinas nuo importo deklaracijoje nurodytos apmokestinamosios vertės, kurią privalu sumokėti.

Apibendrindami nurodė, kad pareiškėjui prievolė taikyti 21 proc. standartinį PVM tarifą atsirado neįvykdžius pareiškėjo pasirinktos muitinės procedūros (4200) įvykdymo sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 122-126) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčijamas importo PVM buvo apskaičiuotas konstatavus, jog pareiškėjas, importuodamas ginčo prekes (transporto priemones), neįvykdė PVMĮ 35 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant, importuojamos ir į kitą valstybę narę tiekiamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Ginčo dėl importuotų automobilių muitinės vertės nustatymo, vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies c punkte, nėra.

Pareiškėjas nesutiko, jog vienintelė priežastis, jog transporto priemonės nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, nagrinėjamu atveju, negali būti pagrindu standartinio PVM tarifo taikymui bei tai, kad mokestinį ginčą nagrinėjančios ikiteisminės institucijos neatkreipė dėmesio, ar importo PVM buvo apskritai sumokėtas ir kokioje valstybėje.

Teismas rėmėsi prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 6 punktais ir nustatė, kad pakanka neįvykdyti bent vienos iš Taisyklių 4 punkto nustatytų sąlygų ir atsiranda pareiga importuotą prekę apmokestinti PVM. Taigi atsižvelgiant į tai, kad ginčo automobilių neišvežimo faktas visiškai įrodytas surinkta bylos medžiaga, o tuo tarpu konstatavus Taisyklių 4.1 punkto pažeidimą (automobiliai neišvežti iš šalies teritorijos), susidarė sąlygos taikyti Taisyklių 6 punkto nuostatą ir pareiškėjui įregistruoti PVM ir su juo susijusią baudą bei delspinigius. Todėl pareiškėjo argumentas, kad vien faktinės aplinkybės, jog automobiliai nebuvo išvežti, nustatymas, dar nėra pakankamas konstatuoti pareiškėjo kaltę prieštarauja išdėstytam teisiniam reglamentavimui (Taisyklių 4, 6 p.) ir todėl laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas taip pat nesutiko ir dėl priskaičiuoto dvigubo importo PVM ir tokiu būdu pažeisto proporcingumo principo. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 dalies 6 punktu, PVMĮ 2 straipsnio 30 punktu, nustatė, kad nei sąskaitos faktūros, nei deklaracijos nėra pinigų sumokėjimą įrodantys dokumentai, todėl pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pagrindžiant skundo argumentą dėl sumokėto PVM, nagrinėjamu atveju nelaikytinas aktualiu.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nėra įvykdyta Taisyklių 4.1 punkte nurodyta sąlyga, o pareiškėjas skundo teismui argumentais bei kartu su skundu pateiktais priedais, taip pat neįrodė šios aplinkybės, priešingai, teismas padarė išvadą, kad ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas. Todėl sutiko su mokesčių administratorių ginčo aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis bei tuo pagrindu priimtais skundžiamais sprendimais.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Transverslas“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 130-131) prašo panaikinti 2013 m. vasario 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2012 m. kovo 28 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 2VM320032M, 2012 m. birželio 29 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą Nr. 1A-227 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-177(7-148/2012).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. PVMĮ 34 straipsnyje nurodyta, jog „Importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu jų tiekimas šalies teritorijoje pagal šio įstatymo nuostatas būtų visais atvejais neapmokestinamas PVM arba būtų apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą“. PVMĮ 35 straipsnyje nurodytos būtinosios sąlygos, kurių visuma suponuoja, jog nebus taikomas importo PVM,- (i) jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą; (ii) jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o (iii) prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. Kaip matyti, tiek iš mokesčių administratoriaus, tiek iš Komisijos sprendimų, papildomai apskaičiuotas importo PVM ir netesybos siejamos, būtent, su pirmosios sąlygos nesilaikymu – tai, jog automobilis nebuvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog likusios sąlygos taikyti nulinį importo PVM tarifą egzistavo, vienintelė priežastis, suponavusi standartinio PVM tarifo taikymą, buvo aplinkybė, jog transporto priemonės nebuvo išvežtos. Visgi, manytina, kad vien faktinė aplinkybė, jog automobiliai nebuvo išvežti, nėra pakankama konstatuoti, jog egzistuoja pareiškėjo kaltė ir priežastinis ryšys, tarp jo atliktų veiksmų bei pasekmės.

2. Pareiškėjas yra tik transporto priemonių pardavėjas ir neturi jokių faktinių galimybių kontroliuoti, ar tretieji asmenys įsigiję transporto priemones jas išveža iš Bendrijos muitų teritorijos. PVMĮ 35 straipsnis reikalauja, kad importo metu būtų žinoma, kad tos pačios prekės, skirtos išgabenti į kitą valstybę narę, o ta aplinkybė, kad dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių jos nebuvo išgabentos, pareiškėjui kaltės nesukelia. Šiuo atveju atlikęs importo veiksmus bei sudaręs pirkimo-pardavimo sandorį ir užpildęs CMR važtaraštį, UAB „Transverslas“ atliko visus veiksmus, už kurių atlikimą jis yra atsakingas. Pažymėtina ir tai, kad nei administratoriai, nei Komisija neatkreipė dėmesio į svarbiausią aplinkybę – ar importo PVM apskritai buvo sumokėtas ir kokioje valstybėje.

3. Pirmosios instancijos teismas analizavo tik normos dispoziciją, kuria nustatytos sąlygos 0 proc. PVM tarifo taikymui, bet nevertino aplinkybės, kad PVM nuo nurodytų automobilių pardavimo Latvijos Respublikoje buvo sumokėtas, o papildomų sumų išieškojimas suponuotų proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimą.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 156-159), kuriame prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas yra atsakingas už automobilių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remdamasi mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, t. y. ginčo atveju – bendrovei.

2. Vadovaujantis Europos Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Europos Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu atsakingu už pirmiau minėtų prievolių įvykdymą laikytinas pareiškėjas.

3. Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. lB-414, 31 punkto nuostatos nustato, kad muitinės procedūra ar kitas muitinės sankcionuotas veiksmas laikomas baigtu, kai įvykdomi visi jos (jo) vykdytojo įsipareigojimai, susiję su šia muitinės procedūra ar kitu muitinės sankcionuotu veiksmu, bei sumokami muitai ir kiti mokesčiai, kuriuos priklauso sumokėti. Šiuo atveju, bendrovės, kaip procedūros vykdytojo, atlikti veiksmai to negali patvirtinti, nes pvz., išrašytuose CMR važtaraščiuose 16 langelis buvo nepildomas arba prekių vežėju būdavo nurodoma SIA „Sidlus“, nors, Latvijos mokesčių administratoriaus duomenimis, SIA „Sidlus“ neišrašė CMR važtaraščių bei tuo pačiu negalėjo paaiškinti, kokia įmonė juos išrašė ir kiek buvo sumokėta už transportavimą.

4. Latvijos muitinės Audito valdyba pateikė departamentui duomenis apie bendrovės pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodytų krovininių vilkikų, tariamai gabenusių prekes į Latviją, išregistravimą iš Latvijos transporto priemonių registro dar iki CMR važtaraščių užpildymo. Taip pat nurodė, kad dalis krovininių vilkikų buvo visiškai neregistruoti Latvijos Respublikoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 160-163), kuriame prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Taisyklių 4, 6, 9 ir 10 punktais, muitinės procedūra 4200 numato režimą, kuriuo importuotojas naudojasi, kad būtų atleistas nuo PVM tais atvejais, kai importuotos prekės bus išgabentos į kitą valstybę narę. Atlikto patikrinimo metu apeliantas nepateikė sutarties su Latvijos įmone SIA „Sidlus“ dėl automobilių tiekimo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad apelianto pateikti dokumentai neatitinka faktinių aplinkybių. Vilniaus teritorinei muitinei bendradarbiaujant su Lietuvos ir Latvijos kompetentingomis institucijomis, buvo nustatyta, kad UAB „Transverslas“ transporto priemones, dėl kurių vyksta ginčas, pardavė Latvijos įmonei SIA „Sidlus“, tačiau automobiliai iš Lietuvos nebuvo išgabenti. Pateikti transporto važtaraščiai CMR neišsamūs, užpildyti nesilaikant CMR konvencijos nuostatų, o juose nurodyta informacija neatitinka tikrovės.

2. Didžiąją dalį lengvųjų automobilių SIA „Sidlus“ pardavė Lietuvos Respublikos fiziniams bei juridiniams asmenims. Pagal atliktus valstybinės mokesčių inspekcijos priešpriešinius patikrinimus, Lietuvos pirkėjų apklausas, minėtas transporto priemones jie pirko Lietuvoje. Automobiliai pagal pateiktas sąskaitas faktūras ir CMR važtaraščius buvo parduoti tą pačią arba kitą dieną po išgabenimo į Latviją ir iš karto registruoti Lietuvoje.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, jog Taisyklių 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena Taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo automobilių neišvežimo faktas visiškai įrodytas surinkta bylos medžiaga, o tuo tarpu konstatavus Taisyklių 4.1 punkto pažeidimą – (automobiliai neišvežti iš šalies teritorijos), teismas konstatavo, jog susidarė sąlygos taikyti Taisyklių 6 punkto nuostatą ir pareiškėjui įregistruoti pridėtinės vertės mokestį ir su juo susijusią baudą bei delspinigius.

4. Apeliantas neturi jokių įrodymų ir negali patvirtinti, kad prekės importuotos iš JAV, į Bendrijos muitų teritoriją, šiuo atveju į Lietuvos Respubliką, per 1 mėnesio laikotarpį buvo išgabentos į kitą Bendrijos narę, t. y. į Latvijos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 2VM320032M, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 1A-227 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. S-177(7-148/2012), kuriais nuspręsta netaikyti 0 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifo pareiškėjo importuotoms į Lietuvos Respubliką transporto priemonėms.

PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę pagal šio įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. To paties įstatymo 56 straipsnio 3 dalis numato, kad pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, PVM mokėtojas privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad įvyko PVM įstatymo VI skyriuje nurodytas prekių tiekimo, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimo sandoris. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Taisyklių 6 punkte nurodyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena iš taisyklių 4 punkte nurodytų sąlygų: 1) importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą ES valstybę narę; 2) prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 3) importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų tarifą; 4) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui teikia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją; 5) prekės į kitą ES valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento.

Pagal Taisyklių 9 punktą teritorinės muitinės ir arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos, kontroliuodamos PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą, turi teisę pareikalauti importuotojo pateikti dokumentus, įrodančius, kad tos pačios prekės, kurios buvo importuotos į šalies teritoriją neapmokestinant PVM, išgabentos į kitą valstybę narę. Dokumentais, įrodančiais, kad prekės išgabentos į kitą valstybę narę, gali būti prekių gabenimo dokumentai, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimų dokumentai ar kiti dokumentai, įrodantys prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. Jeigu pateiktų dokumentų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog prekės tikrai išgabentos į kitą valstybę narę, teritorinės muitinės ir arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos turi teisę reikalauti importuotojo pateikti ir kitokius dokumentus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad PVMĮ 35 straipsnyje yra nurodytos būtinosios sąlygos, kurių visuma suponuoja, jog nebus taikomas importo PVM, o nagrinėjamu atveju importo PVM ir netesybos apskaičiuotos tik remiantis pirmosios sąlygos nesilaikymu – automobilis nebuvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos ir mano, kad vien ši faktinė aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, jog egzistuoja pareiškėjo kaltė ir priežastinis ryšys, tarp jo atliktų veiksmų bei pasekmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas). Analogiškų nuostatų laikomasi ir Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A556-250/2010 ir A556-1054/2010), kuriose konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus.

Taigi pagal minėtą mokestinių teisinių santykių reglamentavimą tam, kad į Lietuvos Respubliką importuota prekė būtų neapmokestinta importo PVM, privalo būti įvykdytos visos minėtų Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, o kilus abejonėms, ar prekės tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę, šias abejones privalo pašalinti importuotojas (mokesčių mokėtojas), mokesčių administratoriui paprastai pateikdamas gabenimo dokumentus, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimų dokumentus ar kitus dokumentus, įrodančius prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. Tokie dokumentai minėtų Taisyklių 9 punkte išdėstyti alternatyviai, t. y dokumentu, įrodančiu prekių išgabenimo faktą, gali būti bet kuris iš nurodytų dokumentų, bei toks dokumentas (dokumentai) turi patvirtinti būtent prekių išgabenimo faktą. Dokumentų kiekį ir rūšį turi teisę pasirinkti importuotojas, o mokesčių administratorius turi diskreciją nuspręsti, ar pakanka importuotojo pateiktų dokumentų, kad būtų įrodyta, jog prekės tikrai išgabentos į kitą valstybę narę. Jeigu pateiktų dokumentų nepakanka, teritorinės muitinės ir/arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos turi teisę reikalauti importuotojo pateikti ir kitokius dokumentus.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daroma išvada, kad vien tik fakto, kad prekė nebuvo išgabenta iš Lietuvos respublikos užtenka, kad nebūtų taikomas 0 procentų PVM tarifas. Taip pat, nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui. Tačiau nagrinėjamu atveju šią privalomą sąlygą – prekių realų išgabenimą iš Lietuvos Respublikos – patvirtinančių aplinkybių nenustatyta.

Anot pareiškėjo, jis yra tik transporto priemonių pardavėjas, todėl neturi jokių faktinių galimybių kontroliuoti, ar tretieji asmenys įsigiję transporto priemones jas išveža iš Bendrijos muitų teritorijos. PVMĮ 35 straipsnis reikalauja, kad importo metu būtų žinoma, kad tos pačios prekės, skirtos išgabenti į kitą valstybę narę, o ta aplinkybė, kad dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių jos nebuvo išgabentos, pareiškėjui kaltės nesukelia. Šiuo atveju atlikęs importo veiksmus bei sudaręs pirkimo-pardavimo sandorį ir užpildęs CMR važtaraštį, UAB „Transverslas“ atliko visus veiksmus, už kurių atlikimą jis yra atsakingas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Tačiau, kaip teigia trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė, atlikto patikrinimo metu apeliantas nepateikė sutarties su Latvijos įmone SIA „Sidlus“ dėl automobilių tiekimo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad apelianto pateikti dokumentai neatitinka faktinių aplinkybių. Vilniaus teritorinei muitinei bendradarbiaujant su Lietuvos ir Latvijos kompetentingomis institucijomis, buvo nustatyta, kad UAB „Transverslas“ transporto priemones, dėl kurių vyksta ginčas, pardavė Latvijos įmonei SIA „Sidlus“, tačiau automobiliai iš Lietuvos nebuvo išgabenti. Pateikti transporto važtaraščiai CMR neišsamūs, užpildyti nesilaikant CMR konvencijos nuostatų, o juose nurodyta informacija neatitinka tikrovės. Remdamasi tuo ir 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 31 punktu teisėjų kolegija nusprendžia, kad pareiškėjas yra atsakingas už transporto priemonės išvežimą iš muitų teritorijos, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas neaktualiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad yra įvykdyta Taisyklių 4.1 punkte nurodyta sąlyga, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo į Lietuvos Respubliką importuotos transporto priemonės yra realiai išgabentos į kitą valstybę narę, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo atliktai importo procedūrai netaikė 0 procentų PVM tarifo ir papildomai apskaičiavo PVM, šio mokesčio delspinigius ir baudą. Pareiškėjas, apskųsdamas minėtų subjektų sprendimus Vilniaus apygardos teismui, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį privalėjo pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos konkrečios mokesčio ir su juo susijusios sumos yra neteisingos, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jo importuotos transporto priemonės yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentas, kad PVM nuo nurodytų automobilių pardavimo Latvijos Respublikoje buvo sumokėtas, o papildomų sumų išieškojimas suponuotų proporcingumo ir teisingumo principų pažeidimą yra nepagrįstas.

Remiantis išdėstytais motyvais, daroma išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas