2K-33-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-33-677/2015 Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00341-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau– BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). J. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios J. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę – iš J. K. gavęs apmokėjimą už atliktus rangos darbus, t. y. kapinių tvorelės pamatų išliejimą ir kapinių tvorelės apdailos plokščių sumontavimą Kaune, Romainių kapinėse, esant ginčui su J. K. dėl apmokėjimo ir atliktų darbų kokybės, savavališkai išmontavo kapinių tvorelės apdailos plokštes, taip padarydamas nukentėjusiajai J. K. 1500 Lt (434 Eur) dydžio turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. S., konstatavo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kyla tik išimtiniais atvejais, kai pagal byloje ištirtus įrodymus yra aišku, jog padarant nusikalstamą veiką yra sunaikinti ar pažeisti didelės vertės, svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, kai gali būti daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs, o padaryta žala – didelė. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje kalbėti apie tokio pobūdžio išimtinę situaciją nėra pagrindo. Nors nukentėjusioji teigia patyrusi didelę moralinę žalą, vertina ją 3500 Lt (1014 Eur), nurodo patyrusi dvasinius išgyvenimus dėl nuniokoto kapo, turtinę žalą vertina 1500 Lt (434 Eur), nes darbai buvo atlikti netinkamai, tačiau, teismo nuomone, objektyviai gali būti vertinama tik išmontuoto ir išvežto turto vertė – 600 Lt (174 Eur), juo labiau kad kaltinamasis savo paaiškinime teismui pateikė atliktų darbų sąmatą. Nors kaltinamasis pats nebandė ginti savo tariamai pažeistų teisių civilinio proceso tvarka (nesikreipė dėl skolos išieškojimo), įgyvendino turimą teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, veikdamas savavališkai, tačiau toks jo savavališkas teisės vykdymas nepadarė didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad prokuroro S. S. suformuluotame kaltinime pagal BK 294 straipsnio 1 dalį net nebuvo nurodyta, kokias Civilinio kodekso nuostatas, veikdamas savavališkai, jis pažeidė. Be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ir pati nukentėjusioji būtų bandžiusi apginti savo teises ir teisėtus interesus kitaip, o ne tik inicijuodama baudžiamąjį procesą.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorės nuomone, nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių BPK 109 straipsnio, 112 straipsnio 1 dalies pažeidimų, neįvertinat civiliniame ieškinyje nurodytos neturtinės žalos, BPK 232 straipsnio 3 punkto, 234 straipsnio 2 dalies pažeidimų, neperduodant bylos prokurorui, esant esminiams baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimams, kurie trukdo nagrinėti bylą, BPK 256 straipsnio pažeidimų, nenagrinėjant rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šio straipsnio taikymo praktikos, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo praktiką, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai aiškindami didelės žalos kaip savavaldžiavimo sudėties požymį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog savavaldžiavimo padariniai, nustatyti BK 294 straipsnio 1 dalyje, yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Šis požymis yra vertinamasis ir teismas, konstatuodamas jį, privalo nurodyti teisinius argumentus. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos veikos pobūdį: ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215/2009). Kasatorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, piniginė žalos išraiška negali būti laikoma tokiu kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertindami padarytą žalą kaip nedidelę, kaip universaliu ir vieninteliu kriterijumi rėmėsi būtent 600 Lt (174 Eur) suma. Tai, pasak kasatorės, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo praktikai. Nukentėjusioji pažymi, kad, vertinant žalos dydį, nebuvo atsižvelgta į kitas bylos aplinkybes: padarinių trukmę (kokį laiko tarpą kapas stovi nuniokotas), veiksmų neteisėtumą, taip pat ar neprarado vertės ir funkcionalumo ant kapo likęs cementinis pagrindas, nuskėlus ir išsivežus nuo jo tvorelę ir kokia turtinė žalą padaroma tokiu atveju, kai yra suskaldomas vientisas daiktas (ar padaryta žala yra lygi viso suskaldyto daikto, ar jo nuskeltos dalies vertei), o tai taip pat prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 109 ir 112 straipsnių pažeidimų, nevertindamas civiliniame ieškinyje nurodytos neturtinės žalos dėl to, kad neturtinė žala S. S. kaltinime nebuvo inkriminuojama. BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, o BPK 109 straipsnis reikalauja, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį, kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau kodekse neįtvirtintas reikalavimas kaltinime nurodyti duomenis apie neturtinę žalą, kai civilinis ieškinys pareiškiamas po kaltinamojo akto surašymo. Todėl, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra netinkamas ir pažeidžia BPK 109 straipsnyje garantuotą teisę baudžiamajame procese pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos bei BPK 112 straipsnio 1 dalyje garantuotą teisę pareikšti tokį ieškinį bet kuriuo metu iki įrodymų teisme tyrimo pradžios. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog didelė žala apima turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nevertino civiliniame ieškinyje nurodytos neturtinės žalos, nors civilinis ieškinys buvo pareikštas BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai įvertinti tikrą žalos dydį, darant išvadą dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ir taikymo.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių BPK 232 straipsnio 3 punkto, 234 straipsnio 2 dalies pažeidimų, nes byla nebuvo perduota prokurorui, esant esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ji buvo nagrinėta dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. 2013 m. rugsėjo 19 d. Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog neatsakyta, ar S. S. veikoje, nuniokojant kapavietę ir sugadinant jos apdailą, nėra nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnyje (turto sunaikinimas ar sugadinimas), požymių, t. y. teismo nutartimi buvo konstatuotas pažeidimas. Po nutarties priėmimo ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas, tačiau ir tada nebuvo atsakyta, ar S. S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnyje požymių, t. y., pasak kasatorės, buvo padarytas esminis BPK 64 straipsnio 2 d. pažeidimas, nes buvo neįvykdyta teismo nutartis.

Be to, kasatorės nuomone, nagrinėjant bylą buvo padarytas ir esminis BPK 256 straipsnio pažeidimas, nes šio straipsnio nustatyta tvarka nebuvo nagrinėjamas rašytinis prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai priėmė sprendimą, kad padaryta veika neatitinka savavaldžiavimo sudėties, tačiau detaliai neanalizavo galimybės dėl veikos perkvalifikavimo. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog apeliacinės instancijos teismui priimant iš esmės teisingą sprendimą dėl savavaldžiavimo, tačiau visiškai nenagrinėjant galimybės dėl kaltinimo pakeitimo ir veikos perkvalifikavimo į nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, taip pat padaromas esminis BPK 256 straipsnio pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2008). Kasatorės nuomone, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nagrinėjamoje byloje buvo padarytas esminis BPK 256 straipsnio pažeidimas. Nors formaliai teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog S. S. savo veiksmais apgaule įgijo svetimą turtą ar išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino (BK 182 straipsnio 1 dalis), pavogė svetimą turtą (BK 178 straipsnis), tyčia sugadino ar sunaikino svetimą turtą (187 straipsnis), prievartavo nukentėjusiosios turtą (BK 181 straipsnis), tačiau, pasak kasatorės, motyvuotos išvados, pagrįstos veikos aplinkybių analize, kuri patvirtintų, jog padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal minėtus ar kitus BK straipsnius, teismas nepadarė, rašytiniuose prašymuose nurodytų aplinkybių tyrimo neatliko, neatsakė į visus juose nurodytus argumentus dėl išvardytų veikų, nesiaiškino, ar yra pagrindas perduoti bylą prokurorui, t. y. padarė esminį BPK 256 straipsnio pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir pritaikyti tą Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris labiau atitiktų padarytą veiką.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, šališkai nagrinėdamas aplinkybes ir vertindamas įrodymus. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Nešališkumo reikalavimas – pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus. Abu šie reikalavimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t. y. vienoms aplinkybėms (kaltinančioms arba teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu.

Tai gali pasireikšti teismo pozicija, kai, nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2009). Kasatorė nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas be išlygų sutiko su S. S. parodymais, jog ji nesumokėjo už jo padarytą antkapio pamatų tvorelę, likdama jam skolinga 600 Lt (174 Eur), kad sutarta suma už rangos darbus buvo ne 1500 Lt (434 Eur), o 2000 Lt (579 Eur), kad už sutartus rangos darbus nukentėjusioji buvo sumokėjusi ne 1500 Lt (434 Eur), o 1400 Lt (405 Eur), nors S. S. yra įrodinėjimo pareigą turintis asmuo, o savo parodymų jis nepagrindė jokiais teisės aktų reikalaujamais savo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais.

Teismui nekilo abejonių dėl S. S. parodymų, nors jis buvo baustas administracinėmis nuobaudomis pagal ATPK 1733 straipsnio 1 dalį (prekių pardavimas be dokumentų ir dokumentų suklastojimas), 1729 straipsnio 1 dalį (mokesčio mokėtojo registravimo duomenų pateikimo tvarkos pažeidimas) ir pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Kitokios pozicijos teismai laikėsi dėl nukentėjusiosios parodymų, juos atmesdami ir remdamiesi liudytojo J. I., kuris nematė įvykių, parodymais. Kasatorės parodymų teisingumu teismas suabejojo, nes jie nesutampa su J.

I. parodymais dėl aplinkybių, ar atsiskaitymas už rangos darbus vyko dalimis, ar iš karto. Kasatorė pažymi, kad šios aplinkybės turėjo būti užfiksuotos S. S. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o ne įrodinėjamos J. I., kuris nematė atsiskaitymo, parodymais. Kasatorė nurodo, kad selektyvus bylos aplinkybių tyrimas ir vertinimas, prioritetų suteikimas vienoms aplinkybėms prieš kitas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo praktikai, ir tai sukliudė pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir S. S. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį

Kasatorė nesutinka su teismų padaryta išvada, kad išteisintojo S. S. veikoje nėra savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) sudėties, nes savo veiksmais jis nepadarė didelės žalos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. K. ir S. S. susitarė, jog jis sutvarkys nukentėjusiosios vyro kapavietę, t. y. išlies naujus pamatus ir sumontuos tvorelę iš akmens apdailos plokščių. Taigi, tarp J. K. ir S. S. individualios įmonės, sudarius žodinę rangos sutartį, atsirado civiliniai turtiniai santykiai. Konfliktas tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo kilo dėl apmokėjimo už darbą ir atliktų darbų kokybės: J. K. nesumokėjo visos už atliktus darbus sutartos sumos, t. y. 600 Lt (174 Eur) iš sutartų 2000 Lt (579 Eur), todėl išteisintasis nuardė kapo tvorelę, kuri buvo pagaminta iš jo asmeninių medžiagų ir kurios vertė atitinka J.

K. skolos dydį. Nukentėjusioji nesutinka su tokiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis, nurodo, kad sutarta kaina buvo 1400 Lt (405 Eur) ir ji ją visą išteisintajam sumokėjo vienu metu, o vėliau pamačiusi, kad darbai atlikti nekokybiškai, pareikalavo S. S. viską sutvarkyti, tačiau jis už tai paprašė sumokėti papildomai, o jai to nepadarius, savavališkai nuardė tvorelę, taip padarydamas nukentėjusiajai turtinės ir neturtinės žalos. Kolegija pažymi, kad kasatorės teiginiai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama su įrodymų vertinimu, yra fakto, o ne teisės klausimas.

Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimis, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu, o jų pagrįstumas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys nepatvirtina kasatorės teiginių, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Atmestini kasatorės teiginiai, kad teismai nepagrįstai rėmėsi S. S. parodymais, nes jis yra įrodinėjimo pareigą turintis asmuo, tačiau savo parodymų nepagrindė jokiais įrodymais, be to, jis baustas administracine tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši prezumpcija reiškia ir tai, kad pareiga įrodyti asmens kaltę tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams, o kaltinamas asmuo turi teisę, tačiau ne pareigą įrodinėti savo nekaltumą.

Taigi, vien tai, kad įtariamasis ar kaltinamasis, duodamas parodymus pats nepateikia juos patvirtinančių duomenų, nėra pagrindas šiuos parodymus atmesti. Taip pat pagrindu atmesti asmens parodymus nėra ir ta aplinkybė, kad jis buvo baustas administracine tvarka. Duomenų patikimumas tikrinamas atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais, vertinant juos bendrame kontekste. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. S. parodymus teismai pripažino patikimais ir rėmėsi jais nustatydami faktines bylos aplinkybes, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, jo nurodytas aplinkybes (kad J.

K. atsiskaitinėjo dalimis, o dalies sumos iš viso neketino grąžinti) patvirtino ir nukentėjusiosios brolis J. I. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Byloje nenustatyta, jog tirdami ir vertindami įrodymus teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, taigi, nėra pagrindo abejoti ir jų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo priimtuose sprendimuose išsamiai paaiškino, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai asmuo įgyvendina turimą subjektyviąją teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Taigi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-357/2014, 2K-P-267/2011). Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinasis požymis yra ir padariniai) bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad S. S. veiksmai nuo išbetonuotos kapo tvorelės išmontuojant apdailos plokštes, kai jis suprato, kad J. K. neketina sumokėti likusios sumos už sutartus ir atlikus darbus, negali būti vertinami kaip tikslingas veikimas prieš nukentėjusiosios interesus, t. y. nėra pagrindo teigti, jog S. S. numatė neigiamus padarinius (didelę žalą nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams) ir tokių padarinių norėjo. Taigi, tokie S. S. veiksmai negali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismų išvadomis ir atmeta kasatorės teiginius, kad, vertindami S. S. veiksmus, teismai netinkamai nustatė jo padarytos žalos dydį, turėjo atsižvelgti ne tik į turtinę, bet ir į nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodytą neturtinę žalą. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje aptarta, kokiomis aplinkybėmis teismai rėmėsi vertindami S. S. atliktų veiksmų pavojingumą, nurodyti tokių išvadų motyvai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindami S. S. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį – jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (didelės žalos ir tyčios).

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymius. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos.

Nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju konfliktas tarp J. K. ir S. S. kilo dėl atsiskaitymo už rangos darbus, t. y. civilinių teisinių santykių pagrindu, todėl ir konfliktas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Taip pat kolegija nesutinka su nukentėjusiosios kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad teismai padarė BPK 232 straipsnio 3 punkto, 234 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio pažeidimų –byla nebuvo perduota prokurorui, taip pat nebuvo nagrinėjamas prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą – nenagrinėtas klausimas, ar S. S. veiksmuose nėra kitų nusikalstamų veikų požymių. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, tikrinant, ar S. S. veikoje yra savavaldžiavimo, taip pat kitų nusikalstamų veikų požymių. Ikiteisminio tyrimo metu S. S. veikoje nebuvo nustatyta nusikalstamų veikų, numatytų BK 178, 182, 181, 187 ir kt. straipsniuose, požymių. Kaltinimas išteisintajam buvo pareikštas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, laikantis BPK reikalavimų, taigi, grąžinti bylą prokurorui nebuvo jokio pagrindo. Be to, dėl S. S. veiksmų vertinimo pagal BK 178, 182, 181, 187 ir kt. straipsnius priimtoje nutartyje pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad teismo padarytos išvados kasatorės netenkina, savaime nereiškia, jog jos klaidingos ar nepagrįstos. Teismo nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, padarytos remiantis byloje esančiais duomenimis, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jomis sutinka.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nebuvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios J. K. kasacinį skundą.

Teisėjai

Tomas Šeškauskas Vytautas Piesliakas Viktoras Aidukas