A-261-307-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-307/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00133-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.4.2; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant L. L. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I. t., b. l. 1-4), kurį patikslino (I t., b. l. 19-22, 29-32, II t., b. l. 113), ir kuriame prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.105)-97 (toliau – ir 2012 m. birželio 14 d. sprendimas); 2) panaikinti NŽT prie ŽŪM 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-102 (skunde nurodytas Nr. 155-(7.5)-2412) (toliau – ir 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas); 3) įpareigoti NŽT prie ŽŪM nuosavybės teisių atkūrimą mirusio I. D. vardu vykdyti natūra, o nesant galimybių – vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktais.

Nurodė, kad 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrių su prašymu suteikti informaciją apie buvusio savininko K. R. turėtos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, vertę, jeigu jis pageidautų, kad jam būtų suteiktas sklypas lygiavertis turėtajam kitoje vietoje. NŽT prie ŽŪM 2012 m. birželio 14 d. sprendimu informavo, kad jis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir nepakeitė valios dėl atkūrimo būdo. Pareiškėjas 2012 m. liepos 11 d. pateikė skundą NŽT prie ŽŪM dėl minėto sprendimo, tačiau jo skundas buvo atmestas.

Pažymėjo, jog iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino jis negalėjo pakeisti jau išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už išperkamą žemę, kadangi jo tėvas dar 2001 m. spalio 10 d. buvo pareiškęs, kad pageidauja nuosavybės teises atkurti į namų valdą. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 203V patvirtino grąžintino žemės sklypo ribas bei plotą, tačiau Vilniaus apskrities viršininkas nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nustatė, kad neteisingai nustatytos sklypo ribos ir namų valdos žemės sklypas prie nuosavybės teise priklausančių pastatų nepatenka į buvusio savininko turėtą žemės valdą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. gegužės 11 d. įsakymu panaikino K. R. turėtos žemėvaldos ribų kartografinę medžiagą. Pakartotinai atlikus K. R. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją paaiškėjo, kad K. R. turėtos žemėvaldos ribos patenka į kitos buvusios savininkės R. R. turėtą žemėnaudą. Priimant 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad suformuotas grąžinimui žemės sklypas negali būti grąžintas I. D. Pareiškėjo tėvas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 11 d. raštu buvo informuotas, kad nuosavybės teisės į žemę jam gali būti atkuriamos perduodant nuosavybėn ne didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje. Todėl pagrįstai tikėjosi, kad bus perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamos namų valdos žemės sklypas prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjas 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės pagrindu paveldėjo I. D. turtą. Kadangi buvo tikimasi, kad nuosavybės teisės bus atkurtos minėtu būdu, nebuvo jokio pagrindo keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 84-91) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2006 m. gruodžio 18 d. raštu informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo, taip pat prašydamas padalyti I.

D. suformuotą 0,9680 ha žemės sklypą į du sklypus. Performuoti sklypą buvo atsisakyta. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. kovo 6 d. raštu informavo pareiškėją, kad atsisako atkurti nuosavybės teises dėl to, kad suformuoto sklypo ribos nepatenka į naujai kartografuotas turėtas iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko K. R. žemės sklypo ribas. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu suteikti informaciją apie priskirtos valstybės išperkamos žemės vertę, jeigu jis pageidautų, kad jam būtų perduotas nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas kitoje vietoje.

Ginčijamu 2012 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad šiuo atveju atkurti nuosavybės teises galima tik atlyginant pinigais. Pareiškėjas buvo nesąžiningas ir dar nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme nuslėpė aplinkybę, kad už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nugriovimą, jam buvo suteikti du butai, todėl jo teisės į namą pasibaigė dar 1986 m. Pareiškėjo tėvas, jau paduodamas prašymą atkurti nuosavybės teises, turėjo suvokti, kad neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant jam ne didesnį kaip 0,2 ha sklypą prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pažymėjo, kad I. D. apie 2001 m. rugsėjo 18 d. pažymos, 2001 m. sausio 28 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo akto bei žemės sklypo plano panaikinimą tapo žinoma dar 2004 m., o apie tai, kad K. R. žemė patenka į valstybės išperkamą, nes yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais ir kitos paskirties statiniais bei patenka į Gabijos g. teritoriją, tapo žinoma 2006 m. Iki 2012 m. gegužės 15 d. nei pareiškėjas, nei I. D. nesiėmė aktyvių veiksmų pakeisti valią dėl atkūrimo būdo, nors tokią galimybę turėjo.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės piliečiams atnaujinti terminą išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu nusprendė pripažinti negaliojančia nuosavybės teisių registraciją pareiškėjo vardu į statinius, paveldėtus iš I. D., o kitų statinių, priklausančių nuosavybės teisėmis, pareiškėjas neturi, nėra galimybės tenkinti I. D. išreikštos valios.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (II t., b. l. 117-122) skundą tenkino iš dalies.

Nurodė, kad ginčijamų sprendimų teiginiai, kad atsižvelgiant į tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, atkurti nuosavybės teises į 1,2740 ha žemės sklypą galima tik atlyginant pinigais, yra nepagrįsti.

Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 9 dalies 1-9 punktais, nuo 2002 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 31 d. galiojusia 21 straipsnio 3 dalimi (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija), nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. galiojusia 21 straipsnio 3 dalimi (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija). Nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgęs į nuo 2012 m. lapkričio 22 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 ir 4 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai aiškino, jog Atkūrimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios terminą, kuriuo turi būti pareikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taikomos ir valios pareiškimui dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius. Minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos nenustatė ir nenustato termino, kuriuo turi būti pareiškiama valia dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius.

Nustatė, kad atsakovas ginčijamame 2012 m. birželio 14 d. sprendime nepagrįstai teigia, kad I. D., 2001 m. spalio 10 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią K. R. žemės dalį nuosavybės teisių atkūrimo būdą įvardijęs „namų valda“, atsižvelgiant į tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, prašė atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą prie jo turimų gyvenamojo namo ir kitų statinių. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, šią nuostatą detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 11 punktu (1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija), ir teigė, kad šiuo prašymu buvo išreikštas prašymas nuosavybės teises atkurti natūra. Pažymėjo tai, kad tiek teismas, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, kaip tik taip ir aiškino I. D. valią (I t., b. l. 74, 108, 121), tokią informaciją prokuratūrai savo 2011 m. gegužės 12 d. rašte nurodė ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (I t., b. l. 63-68).

Ginčijamame 2012 m. gruodžio 19 sprendime nurodyta aplinkybė – kad negalėdamas tenkinti 2001 m. spalio 10 d. valios dėl nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos K. R. turėtą žemę atkūrimo, NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus vedėjas turėjo teisę ir įrašė I. D. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, tačiau toks teiginys, teismo nuomone, neatitinka tikrovės: bylos dėl nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos K. R. turėtą žemę, esančią Pašilaičių kaime, atkūrimo numeris yra 1973/1121/2959 (I t., b. l. 63-68; II t., b. l. 81), tuo tarpu į minėtą sąrašą I. D. įtrauktas kitoje byloje, kurios numeris 3446 (II t., b. l. 103-105).

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į žemę I. D. vardu natūra, o nesant galimybės – Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytu būdu, atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs jo teisių pažeidimo.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius apeliaciniu skundu (II t., b. l. 131-136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kurioje iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 14 d. sprendimo dalis, kurioje nurodyta, kad I. D. neišreiškus valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn atkurti nuosavybės teises į 1,2740 ha žemės galima tik atlyginant pinigais, ir NŽT prie ŽŪM direktoriaus 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. lT-(7.5)-10.2 prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendime aptartoms Atkūrimo įstatymo nuostatoms, nes, remiantis nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, numatyta galimybė pakeisti valią tik dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, galimybė pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nebuvo numatyta.

2. Įsigaliojus 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-832 (Žin., 2002, Nr. 41-1526), 21 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2002 m. spalio 25 d. piliečiai galėjo pakeisti savo valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo šio nekilnojamojo turto rūšies, tačiau valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo būti keičiama tik tuo atveju, kai nuosavybės teisės buvo atkuriamos į žemę, turėtą teritorijose, nustatyta tvarka priskirtose miestams iki 1995 m. birželio 1 d. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įstatyme numatyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į bet kokį nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, ne tik į anksčiau nurodytą žemę.

3. Remiantis 2012 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 143-6706) 21 straipsnio 2 ir 3 (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. - 4 dalis) dalių sistemine analize, pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT prie ŽŪM). Pažymėtina, kad apie galimybę pakeisti valią bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais Vilniaus miesto skyrius informavo visus pretendentus, pageidaujančius atkurti nuosavybės teises į Vilniaus mieste turėtą žemę, kuriems nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo baigtas. Pareiškėjas informuotas 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-3628.

Remiantis tuo, darytina išvada, kad tik 2001 m. spalio 10 d. išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo galėjo sukurti teisinę pareigą institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus. Tačiau vėlesni prašymai tokių teisinių pasekmių sukurti minėtai institucijai negalėjo ir negali, kadangi yra pateikti po teisės aktų nustatyto termino.

4. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje nurodyta, kad I. D. įrašytas 3446 numeriu pagal prašymo padavimo datą – 2001 m. spalio 10 d., nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2959.

Pareiškėjas L. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 140-145), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. M. R. 1991 m. gruodžio 31 d. prašyme buvo nurodžiusi nuosavybės teisių atkūrimo budus: natūra ir ekvivalentinė natūra. Remiantis prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 1 punkto analize, nuosavybės teisių atstatymo būdas – ekvivalentinė natūra, pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą yra tapatus lygiaverčio žemės sklypo suteikimui neatlygintinai kaimo vietovėje iš laisvos žemės fondo žemės (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.).

2. 2001 m. spalio 10 d. I. D. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos Pašilaičių kaime turėtą žemės sklypą, kuriame nurodytas atkūrimo būdas – „namų valda“, negali būti vertinamas kaip pirminis prašymas atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko K. R. žemę, nes I. D. teisė yra išvestinė iš M. R. teisės. 2001 m. spalio 10 d. I. D. prašymas negali būti vertinamas ir kaip valios dėl atkūrimo būdo pakeitimas, nes „namų valda“ pagal 2001 m. rugpjūčio 28 d. atliktą buvusio savininko K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės kartografiją, buvo natūra turėtoje vietoje.

3. Atsižvelgiant į valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo, išreikšto pirminiame M. R. prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. turėtą žemę, į tą plotą, į kurį nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, I. D. galėjo būti perduotas lygiavertis žemės sklypas, t. y. kompensuojant pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą. Dalis (apie 0,25 ha) buvusio savininko K. R. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos yra laisva ir neužstatyta, todėl mirusio I. D. vardu dar gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz.: administracinės bylos Nr. A6-452-2001, Nr. A6-488-2001, Nr. A6-530-2001, Nr. A2-907-2003), galiojančio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi bei teismui pateikta medžiaga, atsakovo sprendimai, kuriuose pasisakyta, jog nuosavybės teisės I. D. į 1,2740 ha buvusio savininko K. R. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią Pašilaičių kaime, Vilniuje, gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais, yra visiškai nepagrįsti.

5. Analizuojant Atstatymo ir Atkūrimo įstatymų kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdus, nuosavybės teisių atkūrimo būdais, nenumatytais Atkūrimo įstatyme, laikytini: valstybės vienkartinių išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 d. 2 p.) ir galimybės įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus suteikimas (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 d. 7 p.). Visi kiti Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatyti kompensavimo būdai yra ir galiojančiame Atkūrimo įstatyme, naudojant tobulesnę terminologiją, tačiau esmė kompensavimo būdų yra ta pati.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi tokiam ginčui yra nustatyta privaloma išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Pareiškėjas šios tvarkos laikėsi, todėl teismas privalo nagrinėti pareiškėjo skundą toje apimtyje, kuri buvo pareiškėjo pasirinkta, teikiant skundą ikiteisminei ginčo nagrinėjimo institucijai, t. y. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Pareiškėjo skundas, gautas 2012 m. liepos 13 d. Nacionalinėje žemės tarnyboje, patvirtina, kad jis siekia atkurti nuosavybės teises į K. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą Vilniaus miestui, grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje, o nesant tokios galimybės, gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje (I t., b. l. 50-52). Todėl šioje apimtyje ir nagrinėjamas ginčas.

Nuosavybės teisės atkuriamos pagal pretendento pareikštą valią. Pretendento valia, atitinkanti teisinį reguliavimą ir pareikšta nustatytais terminais, yra privaloma įgaliotai institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą, pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Taip pat Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punktu buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-102 priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404, įsigaliojęs nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) numatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir dėl to nėra ginčo, kad valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pateiktas nustatytais terminais, yra I. D. 2001 m. spalio 10 d. prašymas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame buvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „namų valda“. Toks prašymas iš esmės atitiko prašymo padavimo metu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kai nuosavybės teisių į žemę atkūrimui perduodama neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.). Tačiau pareiškėjui 2010 m. lapkričio 2 d. netekus nuosavybės teisės į namų valdos statinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis), jis neteko ir teisės atkurti nuosavybės teisių į žemę jo pasirinktu būdu, perduodant jam neatlygintinai žemės sklypą prie statinių. Todėl atsakovas, remdamasis minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, turėjo pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti žemę natūra buvusioje vietoje, o, nesant tokios galimybės, grąžinti žemę perduodanti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje, nes buvo pasibaigęs tokio prašymo teikimo terminas. Todėl pagrįstai buvo pripažinta, kad pareiškėjas nepareiškė įstatymo nustatytais terminais valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę.

Esant šioms aplinkybėms, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 49SJ-(14.49.105)-97 ir NŽT 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-102 yra teisėti bei pagrįsti, todėl jų naikinti nebuvo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas sprendimus, neteisingai aiškino ir taikė šios bylos ginčo santykiams taikytinas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404, įsigaliojęs nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas