A-602-128-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-128/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00615-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) į tarnybą Vilniaus teritorinėje muitinėje buvo priimtas 1992 m. spalio 12 d. (b. l. 61). Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius 2011 m. rugsėjo 5 d. informavo Vilniaus teritorinę muitinę apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje (b. l. 68). Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1P-503K pareiškėjas iki 2012 m. kovo 8 d. buvo nušalintas nuo užimamų pareigų (b. l. 69). Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas, MD) generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 1P-337 pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. atleistas iš pareigų pagal pareiškėjo 2012 m. balandžio 16 d. prašymą (b. l. 80).

Pareiškėjas 2012 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į MD generalinį direktorių dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 82-83). MD Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. birželio 8 d. išvadoje nurodyta, kad MD duomenimis pareiškėjui 2011 m. rugpjūčio 31 d. pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnį, 199 straipsnio 2 dalį padarymo ir, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjui pareikštų įtarimų nėra baigtas, Komisija siūlo svarstyti pareigūno valstybinės pensijos skyrimą, kai paaiškės jo baudžiamosios atsakomybės klausimas (b. l. 88). MD 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (7.61)3B-6390 pareiškėjui pranešta, kad nutarta atidėti pareigūno valstybinės pensijos skyrimo jam svarstymą, kol paaiškės jo baudžiamosios atsakomybės klausimas (b. l. 89).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (b. l. 90-92). Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 6 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į MD generalinį direktorių dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 93). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 12 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį pakeisdamas paskirtą bausmę (b. l. 95-100).

MD Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisija 2012 m. spalio 16 d. priėmė išvadą, kuria siūlė neskirti pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą (b. l. 101). MD generalinis direktorius 2012 m. spalio 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-947 „Dėl atsisakymo skirti R. S. pareigūno valstybinę pensiją“, kuriuo neskyrė pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos (b. l. 102). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė skundą MD (b. l. 104-107). MD Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisija 2013 m. sausio 21 d. priėmė išvadą, kuria siūlė neskirti pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą (b. l. 108). MD generalinis direktorius 2013 m. sausio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-76 „Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“, kuriuo neskyrė pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos (b. l. 109).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 32-39) prašydamas panaikinti MD direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymą Nr. 1P-947 „Dėl atsisakymo skirti R. S. pareigūno valstybinę pensiją“, 2013 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. 1P-76 „Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“, įpareigoti atsakovą tenkinti jo 2012 m. gegužės 8 d. prašymą ir skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, pensijos mokėjimą skaičiuojant nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. balandžio 19 d. jam atsistatydinus savo noru, jis buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje. 2012 m. gegužės 8 d. su prašymu kreipėsi į MD generalinį direktorių dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo. MD 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (7.61)3B-6390 buvo nutarta atidėti pareigūno valstybinės pensijos jam skyrimo svarstymą iki paaiškės jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Skundžiamais įsakymais buvo atsisakyta skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. Nei 2012 m. balandžio 19 d. atleidžiant jį iš tarnybos, nei 2012 m. gegužės 8 d. jam teikiant prašymą dėl pensijos skyrimo, jis nebuvo teistas, todėl pareigūno valstybinė pensija jam priklauso nuo 2012 m. balandžio 19 d. Jokie teisės aktai nenumato pensijos skyrimo atidėjimo, todėl atsakovas neturėjo teisės atidėti pensijos skyrimo svarstymą, viršijo savo kompetenciją. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir PKVPĮ) 12 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) normas, MD generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1B-374 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14, 21 punktus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 55-58).

Atsakovas paaiškino, kad, turėdamas informacijos, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas tyčinių nusikaltimų padarymu 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d., tai yra tuo metu, kai jis buvo statutinis valstybės tarnautojas, muitinės posto pareigūnas, nusprendė svarstyti jo prašymą skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, kai paaiškės jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 259 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas taip pat pripažintas kaltu, padaręs nurodytus nusikaltimus. MD Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisija, atsižvelgdama į tai, kad pagal PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalį, asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, priėmė siūlymą neskirti pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą – siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

Nuostatai nereglamentuoja situacijos, kai pareigūnas, kuris yra kaltinamas tyčinio nusikaltimo padarymu ir dėl šio nusikaltimo yra teisiamas teisminiame procese, savo noru išeina iš tarnybos ir kreipiasi į kompetentingą instituciją dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo. MD siekė, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjas, būdamas muitinės pareigūnu, dar iki atleidimo iš tarnybos dienos 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. nepadarė tyčinio nusikaltimo, dėl kurio jo atžvilgiu būtų priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl atidėjo pensijos skyrimo svarstymą, kol paaiškės pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą (narkotinių medžiagų kontrabanda), todėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris, būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 30 d. bei 2011 m. rugpjūčio 31 d. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, tai yra laikotarpiu, kai jis dirbo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste vyriausiuoju inspektoriumi (b. l. 61, 69, 90-92, 95-100). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai. Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Atsakovas, atsižvelgęs į PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, ir žinodamas, kad pareiškėjas kaltinamas dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymo tuo laikotarpiu, kai jis dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, atidėjo pareigūno valstybinės pensijos svarstymą iki paaiškės pareiškėjo galutinis baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Teismas pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektui teisės aktuose nustatytas 10 dienų terminas priimti sprendimą dėl pensijos skyrimo nuo prašymo skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo dienos, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pats termino pratęsimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, sąlygotas susiklosčiusių aplinkybių, kuomet prašymas dėl valstybinės pareigūno pensijos skyrimo pateikiamas vykstant teisminiam nagrinėjimui. Teisės aktuose nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą, tik prailgina administracinį procesą. Termino trukmę sąlygoja būtinybė atsakovui surinkti reikiamus duomenis ir įsitikinti, ar asmuo, būdamas muitinės pareigūnu, nepadarė nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo jam negalėtų būti skiriama valstybinė pareigūno pensija, todėl konstatavo, kad dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus teisės aktuose nustatytam 10 dienų terminui. Tokia išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad nei 2012 m. balandžio 19 d. atleidžiant jį iš tarnybos, nei 2012 m. gegužės 8 d. jam teikiant prašymą dėl pensijos skyrimo, jis nebuvo teistas, todėl pareigūno valstybinė pensija jam priklauso nuo 2012 m. balandžio 19 d. Teismas pabrėžė, kad, Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, kad pareigūnų statusas lemia tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Teismas sutinko su atsakovo nuomone, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą – siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Atsakovui žinant, kad pareiškėjo atžvilgiu vyksta teisminis nagrinėjimas dėl tam tikrų BK įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau į tai neatsižvelgiant ir paskiriant pareiškėjui valstybinę pareigūno pensiją, o vėliau paaiškėjus, kad laikotarpiu, kai jis dirbo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste vyriausiuoju inspektoriumi, jis pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, susidarytų situacija, kuri prieštarautų teisingumo ir protingumo principams – būtų sudaryta galimybė asmenims, kurie būdami muitinės pareigūnai padarė nusikalstamas veikas, tačiau vykstant teisminiam nagrinėjimui padavė prašymus dėl atleidimo iš tarnybos ir dėl pensijos skyrimo, gauti tokią pensiją, nors patys žinotų, kad tokia pensija jiems nepriklauso pažeidus pagrindinius pareigūno tarnybos principus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad skundžiami įsakymai yra teisėti, todėl juos naikinti ir įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. (pagal pašto spaudą ant voko) išsiuntė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismo motyvai yra nepagrįsti ir iškreipiantys cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. bylos A602-1192/2012 esmę, nes pirmosios instancijos teismo įvardijami motyvai yra ištraukti iš konteksto. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas cituojamame sprendime pasisakė, kad jeigu įstatyme yra nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų rūšių, kurie viešojo administravimo institucijos gali būti priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundą, tai viešojo administravimo institucija privalo vadovautis bei laikytis šių įstatymo normų. Pabrėžia, jog būtent toje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl viešojo administravimo institucijos procedūrinio pobūdžio taisyklių pažeidimų bei netinkamo įstatymo taikymo ir aiškinimo.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad MD pažeidė PKVPĮ 12 straipsnio 5 dalį, kur reglamentuota, kad institucijos per Nuostatuose nustatytą laiką privalo priimti sprendimą dėl pensijos paskyrimo arba dėl atsisakymo ją paskirti ir apie sprendimą pranešti pareiškėjui. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė ir Nuostatų normas, kur reglamentuota, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skirti su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo dienos. Taip pat buvo pažeistos ir MD generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių 14 bei 21 punktų nuostatos, kuriose reglamentuota, kad pareigūnų pensijos skiriamos ir mokamos nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki visų dokumentų pensijai skirti gavimo MD dienos; Įsakymas dėl pareigūno pensijos skyrimo (neskyrimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skiri pareigūno pensiją su visais išvardytais arba papildomai pateiktais dokumentais gavimo MD dienos.

Taigi teisės aktuose yra apibrėžta MD kompetencija, tad MD turi teisę priimti tik dvejopo pobūdžio sprendimus – skirti arba neskirti pareigūnui valstybinę pensiją. Jokio kito sprendimo (tame tarpe ir atidėti) MD neturėjo ir neturi teisės priimti.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir neprijungė prie bylos jo teikto svarbaus įrodymo – 2013 m. balandžio 1 d. internetiniame tinklalapyje „Delfi“ publikuoto straipsnio „Su trenksmu dėl kyšininkavimo sulaikytiems Medininkų muitininkams valstybė mokės padidintas pensijas“. Pareiškėjas teigė, kad šiame straipsnyje akcentuojama, kad pareigūnams pradėjus ikiteisminį tyrimą, nėra jokio pagrindo ar teisės akto, kuris draustų, išdirbus daugiau nei 20 metų sistemoje, gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Dėl to teismas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

4. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas viename iš nutarimų yra konstatavęs, kad valstybė turi teisę pareigūnams neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos tik įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad, suėjus nustatytam terminui, pareigūnas turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jei tuo metu atitinka įstatymų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad valstybinių pensijų skyrimas siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo momentu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija. Pareiškėui paduodant prašymą, jis atitiko PKVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę nuostatą „valstybė laiduoja“ pensinį aprūpinimą, yra konstatavęs, kad ši nuostata inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymo nustatytą pensiją. Todėl tokie asmenys gali ne tik tikėtis, kad ši jų teisė bus valstybės saugoma ir ginama, bet ir teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 10 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog pareigūnų ir karių statusas bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Teigia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą – siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

Pažymi, kad Nuostatų 20 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Nuostatai nereglamentuoja situacijos, kai pareigūnas, kuris yra kaltinams tyčinio nusikaltimo padarymu ir dėl šio nusikaltimo yra teisiamas teisminiame procese, savo noru išeina iš tarnybos ir kreipiasi į kompetentingą instituciją dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo.

Pagal PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalį nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, tačiau poįstatyminiame teisės akte nėra numatyta šios nuostatos įgyvendinimo mechanizmo.

Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo aiškinimu, PKVPĮ sąlyga, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, yra materialinė teisės norma, kuri turi prioritetą prieš Nuostatuose įtvirtintą procesinę teisės normą, nustatančią 10 dienų terminą sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimui. Sprendimo nepriėmimas per nustatytą 10 dienų terminą yra teisėtas ir pagrįstas, nulemtas susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, t. y. surinkti reikiamus dokumentus ir įsitikinti, ar asmuo, būdamas muitinės pareigūnu, nepadarė nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo jam negalėtų būti skiriama pareigūno valstybinė pensija. Be to, 10 dienų terminas skaičiuojamas nuo visų reikiamų dokumentų arba papildomų dokumentų gavimo dienos. Skundžiamam Muitinės departamento sprendimo priėmimui reikėjo gauti papildomų dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių pareiškėjo tyčinio nusikaltimo padarymą.

Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, pažymi, kad pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bedriesiems teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo.

Pareiškėjas dirbo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiuoju inspektoriumi.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius 2011 m. rugsėjo 5 d. informavo Vilniaus teritorinę muitinę apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje. Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1P-503K pareiškėjas iki 2012 m. kovo 8 d. buvo nušalintas nuo užimamų pareigų.

Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 1P-337 pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. atleistas iš pareigų pagal pareiškėjo 2012 m. balandžio 16 d. prašymą.

Pareiškėjas 2012 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo. Muitinės departamento 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (7.61)3B-6390 pareiškėjui pranešta, kad nutarta atidėti pareigūno valstybinės pensijos skyrimo jam svarstymą, kol paaiškės pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 6 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 12 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje pakeisdamas paskirtą bausmę.

Muitinės departamento generalinis direktorius 2012 m. spalio 16 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-947 „Dėl atsisakymo skirti R. S. pareigūno valstybinę pensiją“, kuriuo neskyrė pareiškėjui pareigūno valstybinės pensijos. Pareiškėjas, remdamasis PKVPĮ 12 straipsnio 6 dalimi, 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė skundą dėl priimto sprendimo. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 1P-76 „Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymą ir 2013 m. sausio 22 d. įsakymą, įpareigoti atsakovą tenkinti jo 2012 m. gegužės 8 d. prašymą ir skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, pensijos mokėjimą skaičiuojant nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, atsižvelgęs į PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, ir, žinodamas, kad pareiškėjas kaltinamas dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymo tuo laikotarpiu, kai jis dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, atidėjo pareigūno valstybinės pensijos svarstymą iki paaiškės pareiškėjo galutinis baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto ginčui taikytos teisės.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1B-374 patvirtintos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklės (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2013 m. balandžio 14 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d.).

Skundžiamas Muitinės departamento direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymas Nr. 1P-947 „Dėl atsisakymo skirti R. S. pareigūno valstybinę pensiją“ ir 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 1P-76 „Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ priimti ir pareiškėjui valstybinę pensiją atsisakyta skirti remiantis PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. administracinės bylos Nr. A602-1192/2012 esmę dėl teisės aktuose numatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, aiškinimo. Nurodo, kad jeigu įstatyme yra nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų rūšių, kurie viešojo administravimo institucijos gali būti priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundą, tai viešojo administravimo institucija privalo vadovautis bei laikytis šių įstatymo normų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012 pabrėžė, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje situacijoje rėmėsi nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, nes nagrinėjamu atveju kyla klausimas būtent dėl termino viešojo administravimo subjektui, per kurį turi būti priimtas tam tikras sprendimas, praleidimo pasekmių. Kadangi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio termino praleidimas savaime nelemia priimto sprendimo neteisėtumo, nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad ginčijamų sprendimų neteisėtumą lėmė tai, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagal Nuostatus ir Taisykles turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo. Nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skirti pensiją su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo dienos. Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad įsakymas dėl pareigūno pensijos skyrimo (neskyrimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo skirti pareigūno pensiją su visais išvardytais arba papildomai pateiktais dokumentais gavimo Muitinės departamente dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepriėmus sprendimo dėl pensijos skyrimo pareiškėjui per 10 dienų, pareiškėjas nesikreipė su skundu dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, nors būtent tokią teisę, o ne prašyti panaikinti vėliau priimtą sprendimą, jam suteikia termino, nustatyto viešojo administravimo subjekto sprendimui priimti, praleidimas. Taigi pareiškėjo argumentai dėl Nuostatuose ir Taisyklėse nustatyto 10 dienų termino praleidimo, kaip pagrindo konstatuoti viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų neteisėtumą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime buvo konstatuota, kad jei įstatyme yra nustatytas baigtinis sąrašas sprendimų rūšių, kurie viešojo administravimo institucijos gali būti priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundą, tai viešojo administravimo institucija privalo vadovautis bei laikytis šių įstatymo normų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo priimtas vienas iš įstatyme nustatytų sprendimų. Pagal PKVPĮ 12 straipsnio 5 dalį matyti, kad institucijos gali priimti sprendimą skirti valstybinę pensiją arba atsisakyti ją skirti. Nagrinėjamoje byloje skundžiamais Muitinės departamento direktoriaus 2012 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 1P-947 „Dėl atsisakymo skirti R. S. pareigūno valstybinę pensiją“, 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 1P-76 „Dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ pareiškėjui atsisakyta skirti pareigūno valstybinę pensiją, taigi priimtas vienas iš įstatyme įtvirtintų sprendimų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir neprijungė prie bylos jo teikto svarbaus įrodymo – 2013 m. balandžio 1 d. internetiniame tinklalapyje „Delfi“ publikuoto straipsnio. Be to, nurodo, kad analogiškoje situacijoje kitiems asmenims buvo skirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instamcijos teismo pozicija ir pažymi, kad pareiškėjo pateiktas straipsnis iš internetinio tinklalapio „Delfi“ negali būti laikomas svarbiu įrodymu nagrinėjamoje byloje ir negali būti argumentu, pagrindžiančiu pareiškėjo teiginius apie valstybinių pensijų paskyrimą kitiems asmenims. Pareiškėjas savo teiginius dėl pensijų skyrimo kitiems asmenims turėjo pagrįsti tinkamais įrodymais arba prašyti teismo išreikalauti tam tikrus duomenis iš atsakovo, kurių jis pats negali gauti, tačiau to nepadarė. Nesant byloje leistinų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo tvirtinimą dėl jo tariamo diskriminavimo palyginus su kitais asmenimis, teismas neturėjo pagrindo reikalauti iš atsakovo paneigti šį pareiškėjo tvirtinimą bei siūlyti atsakovui teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo preziumuojamą faktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas konkrečių viešojo administravimo subjekto priimtų aktų teisėtumo klausimas, o teismui siekiant nustatyti, ar tam tikras aktas yra teisėtas, teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje, turėdamas tam tikrus faktinius duomenis ir dokumentus, viešojo administravimo subjektas priėmė teisėtą sprendimą ir ar šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (ABTĮ 3 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Konstitucinio Teismo praktika ir nurodo, kad viename iš nutarimų Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė turi teisę pareigūnams neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos tik įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad, suėjus nustatytam terminui, pareigūnas turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jei tuo metu atitinka įstatymų reikalavimus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę nuostatą „valstybė laiduoja“ pensinį aprūpinimą, yra konstatavęs, kad ši nuostata inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme.

Atižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pabrėžtina, kad minėta galimybe pasinaudota PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinant, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

2008 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2012 m. gegužės 8 d. prašymą dėl pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, turėjo informacijos (buvo informuotas Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus dar 2011 m. rugsėjo 5 d.) apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje (b. l. 68). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo nušalintas nuo užimamų pareigų (b. l. 69). Pažymėtina, kad minėtų Konstitucinio Teismo nustatytų imperatyvų – tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu – neatitinktų aiškinimas, kad Muitinės departamentas, turėdamas aiškią informaciją dėl pareiškėjo kaltinimo padarius tam tikras BK įtvirtintas nusikalstamas veikas (kurios būtų pagrindas taikyti PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalį ir atsisakyti skirti pensiją pareiškėjui), neturėjo atidėti sprendimo dėl valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui priėmimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Muitinės departamentas nagrinėjamoje situacijoje tinkamai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir galutinį sprendimą dėl pareiškėjo valstybinės pensijos priėmė jau išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Muitinės departamento veiksmai vertintini kaip veiksmai, kuriais turėjo būti užtikrinama, kad teisėto sprendimo priėmimui turėjo būti laikomasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, kitaip būtų pagrindas pripažinti administracinį sprendimą neteisėtu (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Sąžiningo asmens deklaruojami tikslai turi atitikti tuos tikslus, kurių jis iš tikrųjų siekia. Jei asmuo deklaruoja tam tikrą teisėtą tikslą ar siekį, tačiau šiais teisėtais tikslais ar siekiais iš tikrųjų pridengia kitus (neteisėtus) tikslus ir siekius, jis negali būti laikomas sąžiningu. Siekdamas realizuoti ir realizuodamas deklaruotus teisėtus tikslus, kuriais iš tikrųjų pridengiami neteisėti tikslai ir siekiai, asmuo piktnaudžiauja teise į atitinkamų teisėtų tikslų realizavimą. Piktnaudžiavimu teise ir nesąžiningu elgesiu laikytinas ir naudojimasis teise ne pagal jos paskirtį ar tikslą. Visuotinai pripažįstama, kad piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimo draudimas yra bendrasis teisės principas. Šio principo ignoravimas reikštų, kad tiek teismai, tiek kiti asmenys privalo pripažinti piktnaudžiaujant sudarytus sandorius ar atliktus veiksmus bei ginti piktnaudžiaujant įgytas teises, o tai neabejotinai reikštų viešojo intereso pažeidimą ir neigtų pačios teisės prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6 – 1090/2006).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veiksmai paduodant pirminį 2012 m. gegužės 8 d. prašymą skirti jam valstybinę pensiją (dar 2011 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. 1 d., 199 str. 2 d., 259 str. 2 d.) ir 2012 m. rugsėjo 6 d. pakartotinį prašymą (tuo metu pirmosios instancijos teismas jau buvo priėmęs nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius minėtas nusikalstamas veikas) negali būti laikomi sąžiningais, nes tokiais veiksmais pareiškėjas aiškiai siekė išvengti įstatymo (PKVPĮ 13 str. 3 d.) taikymo jo atžvilgiu. Teismas laiko reikšmingu faktu taip pat tą aplinkybę, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl atleidimo iš tarnybos jo nušalinimo laikotarpiu, tokiu būdu aiškiai siekdamas išvengti atleidimo iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kas neabejotinai sudarytų pagrindą neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos. Toks veikimas, kai teise naudojamasi ne pagal jos paskirtį, gali būti laikomas piktnaudžiavimu teise, ir piktnaudžiaujant teise sukurtos pasekmės neginamos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad teisingumo ir protingumo principams prieštarautų galimybė asmenims, kurie, būdami muitinės pareigūnai, padarė nusikalstamas veikas, tačiau, vykstant teisminiam nagrinėjimui, padavė prašymus dėl atleidimo iš tarnybos ir dėl pensijos skyrimo, gauti tokią pensiją, nors patys žinotų, kad tokia pensija jiems nepriklauso pažeidus pagrindinius pareigūno tarnybos principus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius