AS-822-490-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-490/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 76; 77

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo ar papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191; 2) išnagrinėti ir nustatyti VSDFV savalaikio atsakymo į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą nepateikimo epizodą, ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus; 3) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą ryšium su individualia byla; 4) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 1 035 556,50 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 19 d. gauta pareiškėjo pateikta papildoma medžiaga ir reikalavimai teismui panaikinti: 1) VSDFV 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922; 2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586; 3) VSDFV 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo; 4) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 ir išspręsti visus su jais susijusius klausimus iš esmės

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo pateiktą procesinį dokumentą vertino kaip skundo, teisme gauto 2013 m. liepos 12 d., papildymą ir 2014 m. vasario 26 d. nutartimi priėmė reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922, o kitus skundo papildymo reikalavimus atsisakė priimti, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais (II t., b. l. 4−6).

II. Pareiškėjas S. F. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį jo skundo reikalavimų, priimti ir patenkinti pareiškėjo reikalavimus (II t., b. l. 10– 15).

Atskirajame skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą, apie juos sužinojęs iš VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (9.8) I-8085, dar negavęs jų kopijų, 2014 m. sausio 10 d. ikiteismine tvarka apskundė VSDFV direktoriui įstatymo nustatyta tvarka. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą gavęs 2014 m. sausio 15 d., kartu su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 3-154315, pareiškėjas tą pačią dieną juos apskundė VSDFV direktoriui. Atsakant į pareiškėjo skundus iš VSDFV buvo gautas 2014 m. sausio 29 d. raštas Nr. (9.8) I-922, kuris teismo priimtas nagrinėti, todėl nepagrįstos teismo išvados dėl nepasinaudojimo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kad reikalavimas panaikinti 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą yra nesavarankiškas ir todėl nenagrinėtinas. Pažymi, kad šis reikalavimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su reikalavimu panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, todėl turėtų būti nagrinėjamas kartu.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašė jį tenkinti iš dalies, panaikinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta papildyti pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. skundą įtraukiant reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 10-62586 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 ir VSDVF Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. VSDFV pateiktais skundais ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimu, įskaitant ir priimtus sprendimus, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 10-62586 (2014 m. sausio 10 d. skundas, I t., b. l. 140) ir VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 (2014 m. sausio 15 d. skundas, I t., b. l. 171), taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nepasinaudojo.

Tačiau teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymas Nr. 126277 pats savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti administracinės bylos objektu. Priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo personalinės įmonės į VSDFV biudžetą pajamų ir turto skolą, kuri 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo 1 059,20 Lt, nuspręsta 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (7.5)7-10-62586 (I t., b. l. 150−152). Todėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti nurodymą patenkinimas, nedarytų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir/ar teisėtiems interesams, jie nebūtų apginti, nes priverstinio išieškojimo teisinis pagrindas išliktų. Pažymėta, kad konkrečias pasekmes pareiškėjui sukelia ne pats nurodymas, o sprendimas, priimtas kaip jo nevykdymo pasekmė, šiuo atveju – VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 3-154315 kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurį pareiškėjas teismui apskundė.

III. Pareiškėjas S. F. 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo ar teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėjas prašo priimti skundo reikalavimą panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 ir nagrinėti jį kartu su reikalavimu panaikinti šį veiksmą tariamai įteisinančių VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (7.5) 10-62586. Mano, kad šio skundo reikalavimo nepriėmimas pažeidžia jo teisę į gynybą ir sukelia tolesnes teisines pasekmes. Teigia, kad reikalauja panaikinti abu sprendimus kaip vienos neteisėtos ir nusikalstamos veikos atskiras dalis (fazes), viena kitą papildančias ir kartojamas vėliau. Debeto mokėjimo nurodymas pats savaime sukelia pareiškėjui teisines pasekmes – juo vykdomas privačios nuosavybės nusavinimas, pažeidžiant įstatymu nustatytą privačios nuosavybės neliečiamumo teisę, prievarta neleidžiant realizuoti įstatymu nustatytą teise netrukdomai naudotis savo privačia nuosavybe. Šį konkretų veiksmą atsakovas grindžia neteisėtu Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu. Šie atsakovo aktai yra nepaneigiami įvykdytų veiksmų / neveikimo ir nusikalstamų veikų įrodymai. Iš neteisėto debeto mokėjimo nurodymo egzistavimo kilo pareiškėjo prašymą išreikalauti minėtojo nurodymo kopijas iš VSDFV ir SEB banko. Tik nagrinėjant reikalavimus dėl abiejų aktų panaikinimo kaip visumą, pareiškėjo nuomone, bus įvykdytas teisingumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių pareiškimu gali priimti papildomą sprendimą, t. y.: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012). Dažniausiai aptariamo instituto pagalba šalinami teismo sprendimo trūkumai, atsiradę dėl to, jog pareiškėjas konstruoja reikalavimus iš kelių dalių, be to, reikalavimai bylos eigoje vis tikslinami ar keičiami, dėl ko lieka neišspręstų reikalavimų (pvz., 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2504/2008).

Įvertinus teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, matyti, kad galimybė prašyti priimti papildomą sprendimą numatyta teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, o nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama tik dėl skundo priėmimo, todėl papildomo sprendimo priėmimas šioje proceso stadijoje negalimas. Tačiau teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, taip pat ir dėl reikalavimo priimti nagrinėti reikalavimą dėl mokėjimo nurodymo panaikinimo, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio reikalavimo nepriėmė nagrinėti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą nekeisdamas jo turinio. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Būtinybę išaiškinti priimtą sprendimą suponuoja procesinio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamas aiškumas, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009).

Pareiškėjas prašymo dėl teismo nutarties išaiškinimo nekonkretizuoja, išaiškinimo variantą šiuo atveju nurodydamas kaip alternatyvą papildomam sprendimui. Iš pareiškėjo pateikto prašymo matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia priimtos teismo nutarties peržiūrėjimo. Tačiau teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis yra tik priimto sprendimo neaiškumų jį vykdant pašalinimas, bet ne procesinio sprendimo peržiūrėjimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo, dėl to jis atmestinas, o pareiškėjo prašymo išaiškinti atitinkamą teismo nutartį turinys neatitinka tokių prašymų tikslų, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis yra pakankamai aiški ir nedviprasmiška, joje pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų, todėl prašymas dėl nutarties išaiškinimo laikytinas nepagrįstu ir taip pat atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 95 straipsniu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties išaiškinimo ar papildomo sprendimo priėmimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė