A-552-969-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-969/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02204-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 11PP(P)-3323 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 11SP-1649 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą perskaičiavimo P. R.“; 3) panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. lD-5782(12) „Dėl skundo“; 4) įskaityti į tarnybos laiką Jungtinių tautų misijose Kosovo provincijoje Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje nuo 1999 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. lapkričio 17 d., nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2003 m. gegužės 6 d. ir Europos Sąjungos policijos misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. ir mokymosi laikotarpį TSRS Vidaus reikalų ministerijos Kauno milicijos mokykloje nuo 1976 m. spalio 1 d. iki 1978 m. rugpjūčio 30 d.; 5) įpareigoti Ministeriją priimti sprendimą ir apskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį už tarnybą P. R. ir išmokėti nepriemoką už trijų metų laikotarpį; 6) priteisti P. R. iš Ministerijos bylinėjimosi išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam į tarnybos stažą nebuvo įtrauktas mokymosi Kauno milicijos mokykloje laikotarpis nuo 1976 m. spalio 1 d. iki 1978 m. rugpjūčio 30 d., taip pat tarnybos laikas Jungtinių tautų misijose Kosovo provincijoje Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje nuo 1999 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. lapkričio 17 d., nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2003 m. gegužės 6 d. ir Europos Sąjungos policijos misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. nebuvo įskaitytas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti santykiu viena tarnybos diena kaip trys tarnybos dienos ir atitinkamai viena tarnybos diena kaip dvi tarnybos dienos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir Vidaus reikalų specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (toliau – ir Nuostatai) nurodyti konkretūs laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pateikiamas baigtinis šių laikotarpių sąrašas, juose nėra nuorodų į Vidaus tarnybos statutą ar normų, kurios leistų pareiškėjo tarnybos laiką tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu įskaityti santykiu 1:2/3.

Todėl tai, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punktą apskaičiuojant vidaus tarnybos stažą į jį įskaitomas tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu, vieną dieną taikos įvedimo misijose laikant kaip tris dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip dvi dienas, pareiškėjo teigimu, nereiškia, kad tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose, apskaičiuojant tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti įskaitomas tokiu pačiu santykiu.

Tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu santykiu įskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, o ne į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas pabrėžė, kad turi teisėtų lūkesčių, jog laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu bus įtrauktas į tarnybos laiką pensijai skirti vieną dieną laikant kaip dvi / tris.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra normų, kurios leistų vieną tarnybos dieną taikos įvedimo misijose įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti kaip tris dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip dvi dienas. Tačiau įstatyme yra normų, kurios leidžia kitokius nei pareiškėjo laikotarpius įskaityti padidintu santykiu (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 3 d. 4 p.), įstatyme pateiktas baigtinis sąrašas. Atsakovo teigimu, vidaus tarnybos stažas, reglamentuotas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje, ir tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti nėra tapatūs. Dėl mokymosi TSRS VRM Kauno spec. vidurinėje milicijos mokykloje 1976 m. spalio 1 d. – 1978 m. rugpjūčio 30 d. įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti nurodė, kad ši skundo dalis turi būti palikta nenagrinėta, nes dėl šio dalyko ir pagrindo pareiškėjas neišnaudojo privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Atsakovas pažymėjo, kad šis laikotarpis jau įskaitytas Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 11SP-1649. Įskaičius šį laikotarpį, pensijos nepriemoka išmokėta už 12 mėn. iki dokumentų su duomenimis gavimo 2013 m. balandžio 16 dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 11PP(P)-3323 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“ nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi ir atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011, kurioje išplėtota ir pakoreguota administracinių teismų praktika dėl laiko tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu, 16 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 6, 7 punktais ir darė išvadą, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir jį detalizuojančiuose Nuostatuose nurodyti konkretūs laikotarpiai, kurie gali būti įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, t. y. pateikiamas baigtinis šių laikotarpių sąrašas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punktą apskaičiuojant vidaus tarnybos stažą į jį įskaitomas tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu, vieną dieną taikos įvedimo misijose laikant kaip tris dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip dvi dienas, nereiškia, kad tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose, apskaičiuojant tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti įskaitomas tokiu pačiu santykiu.

Tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu santykiu įskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, o ne į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti laikotarpius Jungtinių Tautų misijose Kosovo provincijoje Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje nuo 1999 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. lapkričio 17 d., nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2003 m. gegužės 6 d. ir Europos Sąjungos policijos misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.

įskaitė netaikant koeficiento, t. y. neskaičiavo vienos tarnybos dienos kaip tris ar dvi dienas. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodomais išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A662-482/2010, A438-816/2009, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 išplėtojo ir pakoregavo administracinių teismų praktiką dėl laiko tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, nes Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas ir kiti teisės aktai neišreiškė ir dabar neišreiškia valstybės įsipareigojimo laiką tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu įtraukti į tarnybos laiką pensijai skirti vieną dieną laikant kaip dvi ar tris.

Dėl pareiškėjo prašymo įskaityti į tarnybos laiką ir mokymosi laikotarpį TSRS VRM Kauno milicijos mokykloje nuo 1976 m. spalio 1 d. iki 1978 m. rugpjūčio 30 d. teismas nustatė, kad būtent dėl šio laikotarpio įskaitymo pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, kuri 2013 m. balandžio 16 d. gavo patikslintą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo mokymosi laikas yra 1 m. 10 mėn. 29 d., ir 2013 m. gegužės 13 d. Ministerijos kancleris sprendimu Nr. 11SP-1649 paskyrė 1 249,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nuo 2013 m. balandžio 1 d. neterminuotai už ištarnautus 24 m. 7 mėn. 8 d., t. y. prie Ministerijos sekretoriaus 2008 m. spalio 6 d. sprendime Nr. 11SP-4067 nustatytų ištarnautų 22 m. 8 mėn. 9 d., pridėjo 1 m. 10 mėn. 29 d. mokymosi laiką. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas į tarnybos laiką įskaityti laikotarpį, kuris jau yra įskaitytas, yra nepagrįstas ir negalimas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Ministerijos kancleris 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 11SP-1649, be kita ko, išmokėjo 1 091,23 Lt pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 dienos. Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovaudamasi šia nuostata nepriemokos laikotarpį skaičiavo nuo 2012 m. balandžio 16 d. (nuo patikslintų duomenų gavimo dienos), t. y. už vienerius metus. Teismas pažymėjo, kad išmokėti nepriemoką už trejus metus, kaip to reikalauja pareiškėjas, teisės aktai atsakovui galimybės nesuteikia. Teismas darė išvadą, kad kiti ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. rašto Nr. 11PP(P)-3323 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“, kuriuo pareiškėjui buvo nusiųstas Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 11SP-1649 ir išaiškinta, kad pareiškėjas turi pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, teismas pažymėjo, kad šiuo lydimuoju raštu P. R. nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, jis pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas (ABTĮ 15 str.), todėl bylą šioje dalyje nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Netenkinęs pareiškėjo skundo teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas P. R. apeliaciniu skundu (b. l. 80-94) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Taip pat pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jo reikalavimų panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 11SP-1649 ir 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. ID-5782(120) bei Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 11PP(P)-3323, todėl dėl neišsamios teismo sprendimo motyvacijos galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, o teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas pažymi, kad institucija, įgaliota nagrinėti pareiškėjo skundus dėl neįtraukimo į stažą ir negavimo sumažintos pensijos dalies 8 metų laikotarpiu, pažeidė gero administravimo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus, savavališkai sumenkino administravimo procedūrą, nepateikė dokumentų, neinformavo apie naujus įstatymo reikalavimus, todėl tiek Ministerija, tiek Tarnyba surašė neinformatyvius atsakymus.

Pareiškėjas daro išvadą, kad negalėjo pasinaudoti savo teisėmis dėl objektyvių priežasčių. P. R. pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas remiasi minėto įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu ir teigia, kad remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais mokymosi laikotarpis Kauno milicijos mokykloje turi būti įskaitytas ir turi būti atlyginta už 3 metus. Pareiškėjo manymu, Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punktas nereiškia, kad tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose, apskaičiuojant tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti įskaitomas tokiu pačiu santykiu.

Pareiškėjo teigimu, tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu santykiu įskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, o ne į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas pažymi, kad kai jį siuntė tarnauti, jis turėjo lūkesčius, jog bus tinkamai įvertinta jo tarnyba užsienio šalyse ir tinkamai įskaitytas laikas į tarnybos stažą. Pareiškėjas tvirtina, jog turi teisėtą lūkestį, kad laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu bus įtrauktas į tarnybos laiką pensijai skirti vieną dieną laikant kaip dvi / tris.

Pareiškėjas remiasi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 864 2.1.4 punkte nustatyta, jog viena tarnybos diena įskaitoma į darbo stažą kaip trys. Pareiškėjas pažymi, kad vėliau misijos Kosovo provincijoje Vyriausybės nutarimais buvo kasmet pratęsiamos paliekant visas socialines garantijas, įskaitant ir darbo stažo skaičiavimą. Pareiškėjas vadovaujasi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktu ir atkreipia dėmesį, kad pagal šį teisės aktą įskaitomi tik iki įstatymo įsigaliojimo buvę laikotarpiai.

Pareiškėjo manymu, Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipa aiškintina atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktą. Pareiškėjas remiasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 6 punktu ir daro išvadą, kad tai, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 11 punktą apskaičiuojant vidaus tarnybos stažą į jį įskaitomas tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu, vieną dieną taikos įvedimo misijose laikant kaip tris dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip dvi dienas, nereiškia, kad tarnybos laikas tarptautinių organizacijų misijose, apskaičiuojant tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti įskaitomas tokiu pačiu santykiu.

Pareiškėjas pabrėžia, kad turėjo teisėtų lūkesčių, jog laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu bus įtrauktas į tarnybos laiką pensijai skirti vieną dieną laikant kaip dvi / tris ir atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-482/2010, A438-816/2009.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis teisinis ginčas kilo dėl pareiškėjo P. R. tarnybos laiko apskaičiavimo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Byloje nustatyta, kad Ministerijos sekretoriaus 2008 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 11SP-4067 pareiškėjui nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. neterminuotai paskirta 1 119,98 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 42). Pareiškėjui 2013 m. kovo 8 d. pateikus prašymą, Tarnyba kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kuris pateikė patikslintą informaciją apie pareiškėjo mokymosi laiką (b. l. 35-40). Naujų duomenų pagrindu buvo priimtas pareiškėjo skundžiamas Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 11SP-1649 (b. l. 15), persiųstas P. R. jo skundžiamu Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 11PP(P)-3323 (b. l. 13-14) ir paliktas galioti pareiškėjo skundžiamu Ministerijos 2013 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 1D-5782(12) (b. l. 11-12).

Iš Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 11SP-1649 (b. l. 15) matyti, kad juo Ministerijos kancleris pripažino netekusiu galios Ministerijos sekretoriaus 2008 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 11SP-4067, paskyrė pareiškėjui 1 249,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2013 m. balandžio 1 d. neterminuotai už ištarnautus 24 m. 7 mėn. 8 d. bei išmokėjo 1 091,23 Lt pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti tarnybos tarptautinių organizacijų misijose laiką padidintu koeficientu, taip pat įskaičiuoti tarnybos kariuomenėje laiką nuo 1972 m. lapkričio 10 d. iki 1974 m. lapkričio 1 dienos. Atsakovas 2013 m. birželio 12 d. sprendime Nr. 1D-5782(12) (b. l. 11-12), remdamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 3-5 dalimis, Nuostatų 4, 6, 7 punktais ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 netenkino pareiškėjo prašymo įskaityti tarnybos tarptautinių organizacijų misijose laiką padidintu koeficientu. Pareiškėjas su tokia atsakovo pozicija nesutinka.

Byloje esantis 2013 m. balandžio mėnesio tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas (b. l. 36-38) patvirtina, kad į P. R. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtrauktas pareiškėjo faktinis tarnybos laikas Jungtinių Tautų misijoje Kosovo provincijoje Jugoslavijos Federacinėje Respublikoje nuo 1999 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 14 d. iki 2000 m. lapkričio 17 d. ir nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2003 m. gegužės 6 d., bei tarnybos laikas Europos Sąjungos policijos stebėjimo misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 dienos.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 suformuotos praktikos analogišku atveju, kuria tinkamai vadovavosi tiek atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-5782(12), tiek ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytas pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti yra savarankiška teisinė kategorija, specialus teisinis institutas, turintis savarankišką paskirtį ir juridinę reikšmę. Tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas turi skirtingą teisinį turinį. Išplėstinė teisėjų kolegijoje minėtame sprendime konstatavo, kad pareigūnų tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nustatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Atkreiptinas dėmesys, kad toks Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Nuostatų ir Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimas išdėstytas tiek pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek jo apeliaciniame skunde, tačiau toks aiškinimas nepagrindžia, bet priešingai – paneigia pareiškėjo pageidaujamą tarnybos užsienio šalyse laikotarpio skaičiavimo būdą pensijai skirti.

Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad pareigūnų ir karių tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti nustatomas ir apskaičiuojamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 ir 16 straipsnius. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje, taip pat Nuostatų 7 punkte nustatyti tarnybos, darbo ir kiti atvejai, įskaitytini į pareigūnų ir karių tarnybos laiką pensijai skirti (nuo 1995 m. sausio 1 d.). Pabrėžtina, kad tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, tiek Nuostatuose nurodyti konkretūs laikotarpiai, kurie gali būti įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Šiuose teisės aktuose išvardintų laikotarpių, kurie gali būti įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti sąrašas yra baigtinis ir jame nėra nei nuorodų į Vidaus tarnybos statutą, nei reikalavimų tarnybos laiką tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu įskaityti kitokiu santykiu nei faktinis tarnavimo laikas. Šiuose teisės aktuose nėra ir nebuvo nuostatų, reikalaujančių į tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti ne faktinį tarnybos laiką, bet, kaip reikalauja pareiškėjas, skaičiuojant vieną tarnybos dieną tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitant: taikos įvedimo misijose – kaip tris dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip dvi dienas.

Pažymėtina, kad atitinkamose misijose tarnauto laiko skaičiavimas faktinę tarnavimo dieną įskaitant kaip atitinkamai tris ar dvi dienas, yra nustatytas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje. Tačiau, kaip minėta, šiame teisės akte toks skaičiavimas numatytas įskaitant tarnybos misijose laikotarpius į vidaus tarnybos stažą, o ne į tarnybos laiką pensijai skirti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011.

Pažymėtina, kad būtent aptariamame sprendime suformuota naujausia praktika analogiškais klausimais, išplėtoti ir pakoreguoti pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose pateikti išaiškinimai, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgtina būtent į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011. Pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, o ir byloje nėra tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teisėjų kolegijai kitaip aiškinti minėtas teisės nuostatas ir nukrypti nuo jau suformuotos teismo praktikos.

Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamais aktais buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažintini tokie asmens teisėti lūkesčiai, kurie kyla iš teisės aktų. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas sukuria viešosios valdžios pareigą laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų asmenų atžvilgiu. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad asmenys turi pagrįstą pagrindą manyti, jog valstybė įstatymais ir (ar) kitais teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus vykdys ir asmenų įgytos teisės pagal šiuos teisės aktus bus išlaikytos ir ginamos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendintos (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad šis principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog jokie teisės aktai neįtvirtino nuostatų, kad į tarnybos laiką pensijai skirti būtų įtraukiamas ne faktinis tarnavimo laikas tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu, bet vieną dieną laikant kaip atitinkamai dvi ar tris.

Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad valstybė nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pareiškėjui, tuo pažeidžiant jo teisėtus lūkesčius. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jo lūkestis į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti įskaičiuoti laiką tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu padidintu koeficientu turi būti ginamas, o atsakovas vengia ta daryti. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė sutinkantis su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, šiame sprendime analogiškoje situacijoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad teisėtų lūkesčių principo pažeidimo neįžvelgia, o pareiškėjo lūkestis į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti įskaičiuoti laiką tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu padidintu koeficientu negali būti ginamas, kadangi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas ir kiti teisės aktai neišreiškė ir šiuo metu neišreiškia tokio valstybės įsipareigojimo.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad Ministerijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 11SO-4067 (b. l. 42) pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau jo mokymosi Kauno milicijos mokykloje laikotarpis nuo 1976 m. spalio 1 d. iki 1978 m. rugpjūčio 30 d. buvo įtrauktas 2013 m. balandžio mėnesį (b. l. 36-38), kai buvo pateikti patikslinti dokumentai pensijai skirti. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas pagrįstai išmokėjo nepriemoką pareiškėjui tik už vienerius metus, t. y. nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 dienos (b. l. 15). Nagrinėjamu atveju byloje nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą įpareigoti atsakovą atlikti papildomus pareiškėjo prašomus veiksmus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimo ir nepriemokos išmokėjimo už ilgesnį laikotarpį

Kiekvienas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-540/2008, AS143-391/2009, AS822-172/2010).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 11PP(P)-3323 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“ (b. l. 13-14). Tarnyba minėtu raštu persiuntė pareiškėjui Ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 11SP-1649 nuorašą, nurodydama jo apskundimo tvarką. Tarnyba taip pat informavo pareiškėją, kad paskirtoji pensija mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, nurodė aplinkybes, apie kurių atsiradimą būtina pranešti Tarnybai. Įvertinusi tokio skundžiamo Tarnybos rašto pobūdį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad minėtu raštu pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, toks raštas pareiškėjui nesukelia jokių pasekmių. Tokio rašto teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. jis negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Taigi skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundo dalį dėl Tarnybos 2013 m. gegužės 15 d. rašto Nr. 11PP(P)-3323 panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pažymi, jog šis sprendimas yra tinkamai motyvuotas, iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.), jame atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą, pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvavimo atmestini.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis