A-858-479-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-479/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01672-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 70.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), patikslintu skundu (b. l. 13-15), prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-36 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. U. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis apklausų metu nurodė visas priežastis, dėl kurių prašo prieglobsčio Lietuvoje: yra kurdas, (duomenys neskelbtini) nuolat patiria persekiojimą, fizinį ir psichologinį smurtą, patyčias iš skinhedų (skustagalvių), nesulaukė vietinių institucijų pagalbos. Vidinio persikėlimo alternatyva pareiškėjas nepasinaudojo, nes visur (duomenys neskelbtini) susiduriama su ta pačia problema – nuolatiniu persekiojimu, psichologiniu ir fiziniu smurtu. Pareiškėjo teigimu, apklausų metų nurodyti jo teiginiai yra teisingi, neprieštaringi, atitinka realią situaciją. Atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Sprendime, tiek Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pateiktoje išvadoje minimas kitas prieglobsčio prašytojas I. I., todėl atsakovas neatidžiai, skubotai išnagrinėjo jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, detaliai neanalizavo visų jo pateiktų aplinkybių bei padarė skubotas išvadas. Pareiškėjas pažymėjo, kad apklausų metu jis buvo nurodęs, jog nuolat dirba, t. y. kinų turguje, bei papildomai užsidirba statybose, todėl prie ekonominių emigrantų jo priskirti negalima, nes visada turėjo darbą bei išlaikė savo šeimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsakovas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, apklausų metu nustatytų prieštaravimų tarp jo pateiktų faktų nelaikė turinčių esminę įtaką prieglobsčiui nesuteikti. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu buvo atliktos net trys pareiškėjo apklausos, kurių tikslas buvo nustatyti, ar pareiškėjas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus. Po atlikto išsamaus tyrimo paaiškėjo, kad pareiškėjo pateikti išvykimo iš kilmės valstybės argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86, 87 straipsniuose įtvirtintais pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindais.

Pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp jo padėties ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) priežasčių, t. y. rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas politinėje veikloje niekada nedalyvavo, iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl tariamo nevalstybinių subjektų, vadinamųjų skustagalvių (angl. skinheads), prieš jį nukreipto persekiojimo dėl jo tautybės (kurdas).

Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikta informacija iš esmės neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, t. y. iš tiesų imigrantai ir etninės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija ir priekabiavimu, tačiau vien tik jo nurodytas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) motyvas – skustagalvių vykdomi neteisėti veiksmai kurdų atžvilgiu, tame tarpe ir jo, – nelaikytinas patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingos valdžios institucijos imasi pagrįstų priemonių kovoje su rasinės neapykantos nusikaltimais, todėl pareiškėjui buvo prieinama apsauga nacionaliniu lygmeniu, o pareiškėjas neišnaudojo visų turimų galimybių kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, jog gautų valstybės apsaugą nuo persekiojimo veiksmų.

Paaiškino, kad pareiškėjo situacija buvo individualiai ištirta ir išsamiai įvertinta pagal teisės aktus, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas 2013 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-36NG, kuriuo pripažino netekusiais galios Sprendimo 3, 4, 5 punktus, kadangi pareiškėjas buvo teisėtai įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jis turi iki 2022 m. birželio 21 d. galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, be to, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu laikėsi nustatytų prieglobsčio prašytojų pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 37-42) pareiškėjo D. U. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2012 m. gruodžio 2 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sargybų skyriaus pasienietė R. S. tarnybiniu pranešimu informavo, kad 2012 m. gruodžio 2 d. apie 9.40 val. traukinyje Nr. 015 „(duomenys neskelbtini)“ penki (duomenys neskelbtini) piliečiai, tarp jų ir D. U., patikrinimo metu žodžiu pasiprašė Lietuvos Respublikoje pareigūnų prieglobsčio. Vėliau pareiškėjas per patikėtinį P. A. L. ir raštu pateikė prašymą pareigūnams dėl prieglobsčio suteikimo. 2012 m. gruodžio 2 d. pirminės apklausos metu D. U. nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, izidų tautybės, provoslavų tikėjimo, yra vedęs, paskutiniu metu dirbo kinų turguje pardavėju. Pareiškėjas traukiniu su žmona ir trimis vaikais keliavo iš (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, su savimi turėjo galiojantį (duomenys neskelbtini) valstybės pasą, traukinio bilietus, vizų neturėjo. Pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės tikslas – prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes (duomenys neskelbtini) iš jo tyčiojasi, neleidžia ramiai gyventi, nužudė jo brolį, nacionalistai persekioja jį dėl tautybės, gyvenamojoje vietoje jo šeimai yra grasinama. Pareiškėjas grįžti atgal į kilmės valstybę nepageidauja. Pareiškėjas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs su prieglobsčio prašytojo teisėmis, nurodytomis 3 punkte, taip pat pareigomis, nurodytomis 4 punkte. Pareiškėjas taip pat pasirašytinai patvirtino, jog prieglobsčio prašytojo pirminė apklausa atlikta jam suprantama rusų kalba ir surašyta teisingai, taip pat pasirašytinai patvirtino, jog sutinka, kad jo asmens duomenys, pateikti apklausos metu, būtų perduoti atsakingoms Lietuvos Respublikos institucijoms, jeigu tai būtina suteikiant prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymėjo, jog 2012 m. gruodžio 3 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pateiktoje išvadoje Nr. 15/6-15-15PR-513RN nurodyta, kad pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės dėl jo atžvilgiu vykdomo persekiojimo. (duomenys neskelbtini) jis sulaukė grasinimų dėl savo tautybės iš nacionalistų pakraipų judėjimo narių (skinhedų – angl. skinheads), kurie tyčiojosi, atiminėdavo iš jo pinigus, dėl tos pačios priežasties nužudė ir jo brolį. Pareiškėjas bijodamas dėl savo šeimos saugumo nusprendė išvykti ir prašytis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Išvadoje nurodytas siūlymas nagrinėti D. U. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės.

2012 m. gruodžio 3 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėja L. V., vadovaudamasi pateikta išvada, priėmė sprendimą Nr. 15/6-15-15PR-513: įleisti (duomenys neskelbtini) pilietį D. U. į Lietuvos Respublikos teritoriją, nagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, išduoti jam užsieniečio registracijos pažymėjimą ir apgyvendinti jį Užsieniečių registracijos centre.

2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. kovo 22 d. buvo atliktos papildomos D. U. apklausos, užpildyti prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolai. Iš esmės apklausų metu pareiškėjas pakartojo tas pačias išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, t. y. kad jautė baimę, grasinimus, patyrė patyčias, fizinį smurtą dėl savo kurdų tautybės iš nacionalistų – skinhedų. Pareiškėjas ne kartą dėl to kreipėsi į miliciją, rašė pareiškimus, tačiau valdžios institucijos nepadėjo. Pareiškėjas advokatui pinigų neturėjo (nors po to nurodė, jog „rado tik nebrangų“), kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono prokuratūrą, parašė pareiškimą dėl persekiojimo ir milicininkų veiksmų, jie žadėjo jam padėti, tačiau nieko nedarė. Patys milicininkai grasino su pareiškėju susidoroti, jei neatsiims pareiškimo, buvo padegtos jo buto durys, pareiškėjo įsitikinimu, „pareigūnai veikia išvien su jais“. Pareiškėjas akcentavo ir brolio žmogžudystę, kuri, jo manymu, buvo padaryta tų pačių skinheadų, nes jie persekioja kurdus. Grįžti atgal namo pareiškėjas nenori, nes mano, jog jį ir jo šeimą nužudys nacionalistai, persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) vietą gyventi nesvarstė, nes mano, kad patirs tokią pačią diskriminaciją. Pareiškėjas nori su šeima ramiai gyventi ir dirbti Lietuvoje.

2013 m. gegužės 13 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pateiktoje išvadoje Nr. 15/6-15-15PR-36RN nurodyta, kad, įvertinus visus D. U. prašyme, apklausose nurodytas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) aplinkybes bei priežastis, nėra pakankamo pagrindo suteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Todėl atsižvelgiant į tai siūloma jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikti, įsigaliojus sprendimui išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog šioje administracinėje byloje skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė: 1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. U. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje bei Ženevos konvencijoje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; 2) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. U. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį; 3) įsigaliojus Sprendimui, išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietį D. U. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. U. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 5) paskelbti SIS II perspėjimą siekiant uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. U. atvykti pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

2013 m. gegužės 31 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/6-15)-12PR-36NG nusprendė pripažinti Sprendimo 3, 4, 5 punktus netekusiais galios.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, rėmėsi Įstatymo 86, 87 straipsniais ir nurodė, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pažymėjo, jog Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) (2 str. c p.). Nurodė, jog nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą grindžia nevalstybinių subjektų persekiojimu dėl jo tautybės. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams apie rasistinius persekiojimus (duomenys neskelbtini). Pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) rasinės neapykantos ir ksenofobijos apraiškas fiksuojančio informacinio analitinio centro SOVA atstovas pažymėjo, kad teisėsaugos pareigūnų pastangos kovojant su neapykantos nusikaltimais duoda žymių rezultatų, taigi valdžios institucijos imasi pagrįstų priemonių kovoje su rasinės neapykantos nusikaltimais.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad jis negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo nevalstybinių subjektų persekiojimo. Pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia individualios grėsmės dėl jo priklausymo etninei grupei. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir atsakovo Sprendimą, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai savaime nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 86 straipsnį ar 87 straipsnio 1 dalį.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog, pareiškėjui nepateikus įrodymų dėl jo priklausymo rizikos grupėms ar persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimų, nėra pagrindo manyti, kad jį grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsniui. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86, 87 straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir priėmė Sprendimą remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. gegužės 13 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis Sprendimo pagrindas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtino, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį pavojaus (duomenys neskelbtini) dėl Ženevos konvencijoje išvardintų priežasčių bei dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų pabėgėlio statuso kriterijų.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas D. U. apeliaciniu skundu (b. l. 45-49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas ir jo šeima yra priskirtini etninei mažumai – kurdų tautybės asmenims (jezidžiams), gyvenantiems (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Pareiškėjo vertinimu, ginčijant jo prieglobsčio prašymo motyvus teismas negalėjo remtis vien tik Pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) pateikta informacija, kadangi ji neapima visų atvejų ir yra bendro pobūdžio. Pažyma yra reikšminga tik tiek, kad joje atspindimos bendros etninių mažumų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), problemos, t. y. kad jos patiria nuolatinį persekiojimą ir priekabiavimą šalies viduje, tačiau kaip efektyviai šios problemos yra sprendžiamos pažymoje nėra atskleidžiama.

Pareiškėjas pažymi, jog net jei valdžios institucijos ir imasi visų priemonių, siekdamos kovoti su rasinės neapykantos nusikaltimais, tokiose ataskaitose, kaip nurodytoji SOVA ataskaita, apie tai yra pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, t. y. informacinio analitinio centro SOVA ataskaitoje nėra pateikta atskira informacija apie tai, kaip (duomenys neskelbtini) srities policija tvarkosi su rasinės neapykantos nusikaltimais, neakcentuojami konkrečių regionų teisėsaugos institucijų darbo rezultatai. Pabrėžia, jog pareiškėjas yra nurodęs, kad į miliciją pagalbos kreipėsi ne vieną kartą, jos negavęs parašė pareiškimą (duomenys neskelbtini) srities generalinei prokuratūrai dėl patirto persekiojimo ir milicininkų veiksmų, o vėliau net susilaukė grasinimų iš milicijos pareigūnų, reikalaujančių atsiimti paduotą pareiškimą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis išimtinai Pažyma apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), o turėjo išnagrinėti individualias pareiškėjo pateiktas aplinkybes.

Pabrėžia, jog pareiškėjas atitinka pagrįstos baimės buvimo sąlygą tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju jo vertinimo kriterijais. (duomenys neskelbtini) etninės mažumos patiria nuolatinį persekiojimą ir diskriminaciją, ši aplinkybė pripažinta teismo kaip visuotinai žinomas faktas. Taigi pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja objektyvioji visiškai pagrįstos baimės pusė. Šiuo konkrečiu atveju egzistuoja ir subjektyvioji pagrįstos baimės pusė, kadangi pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra grindžiamas dėl jo ir jo šeimos atžvilgiu patirtų persekiojimų ir diskriminacijos apraiškų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti duomenys atitinka Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. jo duomenys yra nuoseklūs, neprieštaringi, pareiškėjas bendradarbiavo su Migracijos departamento pareigūnais, neklaidino tyrimo ir elgėsi nuoširdžiai, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis.

Nurodo, jog faktas, kad jezidžiai laikomi asmenimis, diskriminuojamais (duomenys neskelbtini) bei patenkančiais į rizikos grupę, yra visuotinai žinomas, aprašytas Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 8 d. pažymoje „Apie gruzinų ir jezidžių padėtį (duomenys neskelbtini) ir medicininę sterilizaciją“ Nr. RUS 15/6-9-6-35, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. 2008 metais European Human Rights Advocacy Centre ir nevyriausybinė organizacija Memorial dviejų jezidžių vardu pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT), kuriame skundžiasi, kad (duomenys neskelbtini) neteisėtai neišduoda jiems (duomenys neskelbtini) piliečių pasų ir diskriminuoja juos dėl jų etniškumo, skunde pateikiama informacija apie neonacių (pareiškėjo vadinamųjų „skinhedais”) išpuolius prieš tamsaus gymio asmenis.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatidžiai išnagrinėjo administracinę bylą ir taip pažeidė jo teisę į objektyvų bylos nagrinėjimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68-70) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 87 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas nepateikė objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jam (duomenys neskelbtini) asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų EŽTK, pažeidimams (Įstatymo 87 str. 1 d. 2 p.). Remiantis surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) konstatuotina, kad joje šiuo metu nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

Atsakovas remiasi Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 2, 66.2 punktais ir nurodo, jog nėra pagrįstų priežasčių manyti, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos, kurių pirminė pareiga yra ginti šalies piliečius nuo neteisėtų veiksmų, būtų nepajėgios arba atsisakytų suteikti pareiškėjui veiksmingą apsaugą arba toleruotų prieš šalies piliečius nukreiptą smurtą. Visuotinai žinomos vienokios ar kitokios diskriminacijos apraiškos dėl tautybės, pasireiškiančios (duomenys neskelbtini), nesuponuoja nuomonės, kad visiems kurdams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini), turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Prieglobsčio prašytojas turi įrodyti, kad jis jaučia visiškai pagrįstą persekiojimo baimę dėl tautybės. Sąvoka „visiškai pagrįsta baimė” apima subjektyvius ir objektyvius veiksnius, todėl nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, reikia atsižvelgti į juos abu. Pati savaime diskriminacija nėra pakankama, kad būtų galima šiuo pagrindu pripažinti asmenį pabėgėliu. Turi būti daromas skirtumas tarp žmogaus teisių pažeidimo ir persekiojimo, nes ne kiekvienas žmogaus teisių pažeidimas prilygsta persekiojimui, t. y. asmenys, su kuriais elgiamasi skirtingai, nebūtinai yra persekiojimo aukos. Diskriminacija prilygsta persekiojimui tik tam tikromis aplinkybėmis, t. y. jei diskriminacinės priemonės lemia asmeniui iš esmės pragaištingus padarinius.

Pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingos valdžios institucijos imasi pagrįstų priemonių kovoje su rasinės neapykantos nusikaltimais, todėl pareiškėjui yra prieinama apsauga nacionaliniu lygmeniu. Kurdai (duomenys neskelbtini) oficialios valdžios neišskiriami kaip kokia ypatinga etninė grupė, jie kaip ir kitos tautybės turi vienodas teises, tarp jų ir teisę į nacionalinę gynybą.

Atsakovas nurodo, jog Pažyma apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) yra parengta pagal bendrąsias Europos Sąjungos informacijos apie kilmės šalis gaires, remiantis atrinktais viešai skelbiamais informacijos šaltiniais. Atsakovas dėl (duomenys neskelbtini) srities policijos pareigūnų atliekamo darbo kokybės rasinių nusikaltimų atžvilgiu neįvertinimo pažymi, kad Pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) esanti bendro pobūdžio informacija rodo neigiamą oficialios valdžios požiūrį į rasinės neapykantos nusikaltimus, t. y. visais įmanomais būdais stengiamasi su pastaraisiais kovoti. Pareiškėjo atveju (duomenys neskelbtini) srities generalinės prokuratūros veiksmai rodė, kad ji yra suinteresuota apginti pareiškėją nuo jo atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neišnaudojo visų turimų galimybių kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, gauti valstybės apsaugą nuo persekiojimo veiksmų.

Atsakovas pažymi, jog norėdamas gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi atitikti Įstatymo 86, 87 straipsniuose nurodytus kriterijus, ne nurodytus Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžia, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nebuvo vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau išnagrinėjus jo prašymą iš esmės buvo nustatyta, kad jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais, o 87 straipsnio 1 dalyje – papildomos apsaugos suteikimo pagrindais.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas neapsisprendžia dėl savo išpažįstamos religijos – ortodoksinės krikščionybės ir jezidizmo. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad išpažįsta ortodoksinę krikščionybę, t. y. teigė esąs stačiatikis. Kitų apklausų metu pareiškėjas detaliau paaiškino, kad prieš tai išpažino jezidizmą, tačiau nusprendė pakeisti tikėjimą, t. y. tapo stačiatikiu. Pareiškėjas pasakojo, kad turi kryželius, meldžiasi, vaikšto į bažnyčią, šventė kai kurias krikščioniškas šventes, pabrėžė, kad kurdams religija nėra labai svarbi. Tačiau šiuo aspektu atsakovas pažymi, jog 63 proc. (duomenys neskelbtini) gyventojų save laiko stačiatikiais, t. y. jie sudaro didžiausią religinę bendruomenę. Remiantis Pažyma apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), ši bendruomenė (duomenys neskelbtini) turi privilegijuotą padėtį. Regioniniai valdžios organai persekioja tik dvi netradicines religines grupes – Jehovos liudytojus ir mormonus. Atitinkamai, atsakovo vertinimu, pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas dėl religijos, taip pat ir tuo atveju, jei jis vėl nuspręstų išpažinti jezidizmą.

Pareiškėjas D. U. 2014 m sausio 10 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą nenagrinėti jo pateikto skundo, kuriuo jis skundė Migracijos departamento Sprendimą, taip pat nenagrinėti jo dukters U. S. skundo dėl 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-42. Pareiškėjas pažymi, jog jam yra žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės ir jis nori kuo skubiau grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas sutinka su Migracijos departamento sprendimu dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašo kuo greičiau išduoti jo ir jo dukters S. U. dokumentus iš asmens bylos (b. l. 75-77).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Pareiškėjas D. U. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą nenagrinėti jo pateikto skundo, kuriuo jis ginčijo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-36, taip pat nenagrinėti jo dukters U. S. skundo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-42. Pareiškėjas pažymi, jog jam yra žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės ir jis nori kuo skubiau grįžti į (duomenys neskelbtini) (b. l. 75-77).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, pažymi, jog šiuo atveju vertintinas pateiktas pareiškėjo prašymas tiek, kiek jis yra susijęs su nagrinėjama administracine byla ir joje pateiktais pareiškėjo skundo reikalavimais, t. y. prašymas nenagrinėti skundo, kuriuo pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-36. Dėl kitų pareiškėjo prašymų, nesusijusių su šia nagrinėjama administracine byla, teisėjų kolegija nepasisako.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš teismui pateikto pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas savo valia atsisako jo pateikto skundo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (15/6-15)12PR-36 nagrinėjimo. Pareiškėjas nedetalizuoja, ar jis atsisako būtent pirmajai instancijai pateikto skundo, taip pat jis neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir administracinę bylą nutraukti (b. l. 75-77), todėl darytina išvada, jog jis atsisako Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto apeliacinio skundo.

Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir tai, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, yra pagrindas teismui apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.). Taigi šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, nes apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Kita vertus, ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo 2014 m sausio 10 d. prašymo turinį, į tai, kad pareiškėjas iš esmės pateiktu prašymu atsisako pateikto apeliacinio skundo, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo atitinka ABTĮ reikalavimus, t. y. jis yra pasirašytas pareiškėjo, be to, prašyme nurodyta, jog pareiškėjui žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, kliūčių, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėtų būti tenkintinas, nėra, todėl pareiškėjo prašymas dėl apeliacinio skundo atsisakymo priimamas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog proceso teisės normos neįpareigoja teismo aiškintis priežasčių, dėl kurių pareiškėjas apsisprendė atsisakyti pateikto apeliacinio skundo. Preziumuojama, kad pareiškėjas, pateikęs teismui rašytinį pareiškimą ir nurodęs, jog jam žinomos apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės, apsvarstė tokio procesinio veiksmo atlikimo reikšmę, žino ir suvokia jo sukeliamus procesinius teisinius padarinius (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. U. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys