A-662-1027-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1027/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01249-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių ir apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Vyskupų Konfederacijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) komisija 2013 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 12R-8 pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sekmadienis“ (toliau – ir pareiškėjas) už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą paskyrė 2 000 Lt baudą (I t., b. l. 10-17).

Pareiškėjas UAB „Sekmadienis“ skundu (I t., b. l. 1−6) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Tarnybos komisijos 2013 m. kovo 21 d. nutarimą dėl UAB „Sekmadienis“ Reklamos įstatymo pažeidimo Nr. 1212-8 (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nesutinka su Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija) teiginiu, jog reklamoje yra pasitelkiami religiniai asmenys, ir manė, jog Tarnybos komisijos argumentas, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, yra nepakankamas. Vien įspūdžio sudarymas dar nereiškia, kad reklamoje iš tiesų yra vaizduojami būtent religiniai asmenys ir simboliai. Nėra aišku, kokiais faktiniais duomenimis remiantis Komisija daro išvadą, jog vidutiniam vartotojui reklamoje vaizduojami asmenys bei simbolika yra sietini su religiniais simboliais. Pareiškėjo nuomone, priešingai nei skundžiamame Nutarime nustatė komisija, šiuo atveju reklamoje vaizduojami vaikinas ir mergina nėra ir negali būti tapatinami su religiniais personažais Jėzumi ir Marija, reklamoje naudojami žodžiai „Jėzau“, „Marija“ ir „Jėzau Marija“ yra ne kas kita, o emociniai įterpiniai. Panaudojant šiuos emocinius įterpinius, pertarus reklamai sukurti buvo pasirinktas vienas pagrindinių – žodžių žaismo – reklamos darybos būdas. Reklamoje pavaizduoti kryžiai ir karoliukų vėrinys yra šiuolaikinėje visuomenėje populiarūs papuošalai. Reklamoje nėra pateikiama jokių religiją, jos atstovus ar tikinčiuosius žeminančių vaizdų, religinę nesantaiką skatinančių šūkių ar kitų priemonių. Vien tik tas faktas, kad reklamoje yra aliuzijų į religiją, kai toks draudimas nėra įtvirtintas įstatymuose, negali būti vertinamas kaip tikinčiųjų jausmų įžeidimas ar moralės normų pažeidimas.

Tarnybos komisijos teiginys, kad religinių personalijų naudojimas reklamoje nėra priimtinas visuomenei, nėra pagrįstais jokiais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Byloje nebuvo nustatyta, kad reklama žemina visuomenės moralinius principus ar nėra priimtina visuomenei. Šiuo atveju byloje yra tik vienas objektyvus įrodymas dėl galimo tikinčiųjų asmenų jausmų pažeidimo – advokato padėjėjo E. D. skundas dėl draudžiamos reklamos. Jokių kitų objektyvių duomenų, pvz., tikinčiųjų rašytinių skundų, grupės tikinčiųjų parodymų, nagrinėjamoje byloje nėra, todėl vadovaujantis tik vieninteliu skundu bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos paaiškinimais, komisijai konstatuoti, jog UAB „Sekmadienis“ platinta reklama įžeidė tikinčiųjų jausmus, objektyvaus pagrindo nebuvo. Tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas.

Pažymėjo, kad šiuo atveju Tarnybos komisija nustatė, jog reklamos laikotarpis buvo labai trumpas – dvi savaitės, reklamos skleidimas lauko reklaminiuose stenduose po Inspekcijos rašto gavimo buvo nedelsiant nutrauktas, reklama buvo skleista tik Vilniuje. Be to, Komisija nenustatė, jog dėl skleistos reklamos būtų padaryta esminė žala saugomiems interesams, todėl manė, kad šiuo atveju parinktas baudos dydis yra neproporcingai didelis. Šiuo atveju turėjo būti paskirta nuobauda – įspėjimas, kurio būtų užtekę tam, kad būtų pasiekti Reklamos įstatyme įtvirtintų nuobaudų tikslai.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 141-49) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Nutarime tarnybos komisija teisingai konstatavo, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais. Taip pat, kad reklamoje naudoti teiginiai: „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“, „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“, dar labiau sustiprina bendrą reklamos įspūdį, jog reklamoje pavaizduoti asmenys sietini su religinėmis personalijomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos komisija reklamą vertino kaip pateiktos informacijos visumą. Nurodė, kad pareiškėjas nubaustas už Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto (reklama draudžiama, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai) pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad reklama draudžiama tik tokia, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką. Religinių simbolių naudojimas pažeidžiant visuomenės moralės principus yra draudžiamas. Netinkamas Kristaus ir Marijos vaizdavimas reklamoje pažeidė tikinčiųjų jausmus, kadangi dėl pareiškėjo reklamos Tarnyba gavo vartotojų pranešimus telefonu ir elektroniniu paštu, taip pat buvo gautas S. D. advokatų kontoros skundas raštu. Nustatyta aplinkybė, jog Lietuvos Vyskupų Konferencija gavo kelių šimtų tikinčiųjų raštu išreikštą pasipiktinimą reklama, rodo, kad tikinčiųjų jausmai buvo pažeisti.

Tarnybos nuomone, Nutarime pagrįstai bei atsižvelgiant į visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes konstatuota, kad pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, o reklamoje pasitelkiama religinė simbolika. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į byloje esančius įvairius dokumentus bei paaiškinimus: advokato kontoros „S. D. advokato kontora“ 2012 m. spalio 3 d. skundą dėl viešai skleidžiamos R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos, Inspekcijos 2012 m. lapkričio 27 d. protokolą Nr. 1PSL-111, Inspekcijos 2012 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. 7R-963, Lietuvos Reklamos Biuro arbitražo komisijos 2012 m. spalio 2 d. posėdžio protokolą Nr. Arb.4, Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2013 m. kovo 5 d. raštą Nr. 1-117/13, 2013 m. kovo 21 d. Tarnyboje įvykusio bylos nagrinėjimo posėdžio metu išreikštas pozicijas. Nėra pagrindo abejoti Inspekcijos protokole bei bylos nagrinėjimo Tarnyboje metu išdėstyta pozicija, kadangi nustatyti Reklamos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus, atlikti tyrimą bei surašyti protokolą yra būtent Inspekcijos kompetencija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Vyskupų Konferencija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė palikti galioti skundžiamą Nutarimą dalyje dėl pažeidimo pripažinimo, dėl baudos dydžio prašė spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 131-133).

Atsiliepime paaiškino, kad tiek Jėzus, tiek Švč. Dievo Motina Marija yra ypatingos reikšmės asmenys Romos Katalikų Bažnyčios nariams. Lietuvos Vyskupų Konferencijos Sekretoriato el. paštu 2012 m. rugsėjo 24 d. buvo gautas tikinčiųjų kreipimasis į Lietuvos vyskupus. Kreipimąsi palaikė daugiau nei šimtas tikinčiųjų. Kreipimesi buvo aiškiai nurodyta: „Mus, ir esame tikri, daugelį kitų krikščionių, giliai žeidžia šitokia nepagarba krikščionybei, patiems švenčiausiems tikėjimo objektams“. Reklamose naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma (asmenys, atributai, žodžiai) sudaro pagrindą pagrįstai teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus. Nepagarbos kategorijos teisinis įvertinimas yra valstybės tam įgaliotų institucijų prerogatyva, kuria teisėtai ir teisingai pasinaudojo Tarnyba. Pažymėjo, kad analizuojant, ar tam tikras vaizdavimas reklamoje pažeidžia moralės principus ar ne, būtina įvertinti, ar reklamoje yra redukuojamas, iškraipomas religinio simbolio (religijos objekto), kuris yra gerbiamas religinėje bendruomenėje, pagrindinis tikslas – kreipimasis į dievybę ar šventumą. Manė, kad būtent tokia nepagarbos forma ir konstatuotina šių reklamų atveju.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 22 straipsnį. Pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad skleidė draudžiamą reklamą, t. y. reklamoje pateikti religiniai simboliai, teiginiai, sietini su religinėmis personalijomis, pažeidžia visuomenės moralės principus, todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad draudžiama reklama pažeidžia visuomenės moralės principus. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, dalyvauja formuojant valstybės politiką ginant vartotojų interesus, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, reglamentuoja vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo principu, negali siekti netinkamų tikslų. Nurodė Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį. Ginčo tarp šalių dėl to, kad buvo paskleista tokio pobūdžio reklama (b. l. 58-61, 139-142), nėra. Ginčas kyla dėl to, ar tokio turinio paskleista reklama yra draudžiama, ar reklamoje pateikti religiniai simboliai sietini su religinėmis personalijomis, ar tokia reklama žeidžia tikinčiųjų asmenų religinius jausmus, rodo nepagarbą tikintiesiems, pažeidžia visuomenės moralės principus.

Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies, 57 straipsnio nuostatas. Nustatyta, kad pagal S. D. advokatų kontoros 2012 m. spalio 8 d. skundą, Tarnyba pradėjo tyrimą dėl UAB „Sekmadienis“ skleidžiamos reklamos (b. l. 54-61). Arbitražo komisija, svarstydama Tarnybos prašymą, 2012 m. spalio 2 d. posėdyje (b. l. 62-63) konstatavo, kad paskleista reklama pažeidžia Reklamos etikos kodekso bendruosius principus, 1 straipsnį (padorumas) ir 13 straipsnį (religija). Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos specialistė, remdamasi surinkta medžiaga, 2012 m. lapkričio 27 d. surašė protokolą Nr. 1PSL-111, kuriame nurodė, kad UAB „Sekmadienis“ viešai paskleistoje reklamoje „R. K. rūbų kolekcijos pristatymas“ vaizduoti asmenys, išdėstyti teiginiai, tokie kaip „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“, „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“, pateikti religiniai simboliai, sietini su religinėmis personalijomis, žeidžia tikinčiųjų asmenų religinius jausmus, rodo nepagarbą tikintiesiems, pažeidžia visuomenės moralės principus. Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas (b. l. 51-52).

Byloje surinkti įrodymai – S. D. advokato kontoros 2012 m. spalio 3 d. skundas dėl viešai skleidžiamos R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos (b. l. 54), Inspekcijos 2012 m. lapkričio 27 d. protokolas Nr. 1PSL-111 (b. l. 51-52), Inspekcijos 2012 m. lapkričio 13 d. raštas Nr. 7R-963 (b. l. 65), Lietuvos Reklamos Biuro arbitražo komisijos posėdžio 2012 m. spalio 2 d. protokolas (b. l. 62-63), Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2013 m. kovo 5 d. raštas Nr. 1-117/13 (b. l. 72) – patvirtina Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Teismui nėra pagrindo abejoti Tarnybos surinktais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konstatuotu pažeidimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas paskleidė draudžiamą reklamą, kuri pažeidžia visuomenės moralės principus, neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, todėl pareiškėjo argumentai, kad nėra aišku, kokiais faktiniais duomenimis remiantis Tarnyba daro išvadą, jog vidutiniam vartotojui reklamoje vaizduojami asmenys bei simbolika yra sietini su religiniais simboliais, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvo skleisti tokio pobūdžio reklamą, kuria pažeidžiami visuomenės moralės principai, nes, teismo vertinimu, pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, reklamoje pasitelkiama religinė simbolika, naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus. Vadinasi, tokia reklamos forma, kokią skleidė pareiškėjas, yra draudžiama, nes iškraipo religinio simbolio (religijos objekto), kuris yra gerbiamas religinėje bendruomenėje, pagrindinį tikslą – kreipimas į dievybę ar šventumą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis, yra Konstitucijoje įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas, vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis reklamos pateikimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas, platindamas reklamą, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios reklamos skleidimą bei platinimą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie platina reklamą, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į visuomenės moralės, dorovės principus. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį, valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirta beveik minimali įstatymu nustatyta ekonominė sankcija, teismas sprendė, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 22 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, UAB „Sekmadienis“ skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjui buvo skirta beveik minimali bauda, atitinkanti įstatyme nustatytą baudą, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti Nutarimą. Teismui atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas UAB „Sekmadienis“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 171-178) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėl procesinių teisių pažeidimo nurodo Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnio 1 ir 2 dalis bei teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą neužtikrino pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ir pažeidė kitas minėtas ABTĮ nuostatas. Teismo posėdis buvo paskirtas tokiu laiku, kuriuo posėdyje dalyvauti negalėjo nei pareiškėjas, nei pareiškėjo atstovas. Dėl šios priežasties pareiškėjo atstovė pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 7 d. prašymą atidėti paskirtą teismo posėdį, paaiškino, kad paskirtą teismo posėdžio dieną jame negali dalyvauti nei pareiškėjas, nei jo atstovė, ir prašė teismo neskirti kito teismo posėdžio iki 2013 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio prašymo netenkino ir taip atėmė pareiškėjui galimybę pasisakyti teisme. Teismas atidėjo teismo sprendimo paskelbimą, kuriame pareiškėjas ir jo atstovė dalyvavo ir kuriame teismas paskelbė, jog pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo atstovei pateikus prašymą atidėti teismo posėdį ir informavus, jog teismo posėdyje paskirtą dieną negali dalyvauti nei pareiškėjas, nei jo atstovė, prašymas nebuvo tenkinamas. Pareiškėjas savo prašymu nesiekė vilkinti bylos nagrinėjimo, priešingai, pareiškėjas pats iniciavo bylą ir yra suinteresuotas, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta. Pareiškėjo atstovė prašyme atidėti teismo posėdį nurodė, kuriuo laikotarpiu ir pareiškėjas, ir atstovė gali dalyvauti posėdyje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje taip pat pažeidė teisės būti išklausytam principą. Europos Teisingumo Teismo yra konstatuota, kad teisės būti išklausytam principo laikymasis turi būti užtikrintas net ir tais atvejais, kai nėra specialiųjų normų (Byla 85/87 D. B. prieš Komisiją (1989), ECR 3137; byla Nr. C-142/87 Belgija prie Komisiją (1990), ECH 1-959). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos savo praktikoje (2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-53/2011, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-181/2011 ir kt.), kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų nesilaikymas gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. Šiuo atveju pareiškėjas apie bylos nagrinėjimą buvo informuotas tinkamai, tačiau dėl objektyvių priežasčių jame negalėjo dalyvauti. Apie tai pareiškėjas nedelsiant informavo teismą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, pareiškėjo prašymas atidėti teismo posėdį nebuvo tenkintas, taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (Kress prieš Prancūziją (GC), Nr. 39594/98, par. 72, ECHR 2001-VI).

Dėl religinių simbolių nurodo, jog Reklamos etikos kodekso 13 straipsnyje yra įtvirtinta, kad reklama neturi žeisti tikinčiųjų jausmų, atitinkamai vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, yra draudžiama tokia reklama, kuria kurstoma religinė neapykanta. Iš šių reklamą reglamentuojančių normų analizės galima daryti išvadą, kad yra draudžiama tik tokia reklama, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką, tačiau yra akivaizdu, kad religinių simbolių naudojimas apskritai nėra draudžiamas. Tuo atveju, jei įstatymų leidėjas būtų siekęs uždrausti naudoti religinius simbolius reklamoje, toks draudimas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas teisės aktuose. UAB „Sekmadienis“ reklama yra ne pirma ir ne paskutinė, kurioje yra vaizduojamos galimos aliuzijos į religinius simbolius, Mariją, Dievą. Lietuvoje ir užsienio valstybėse yra ne viena reklama, kurioje akivaizdžiai naudojami religiniai simboliai, kunigai, Jėzus, Marija. Pareiškėjas teismui pateikia keturis tokių reklamų pavyzdžius ir juos palygina su pareiškėjo reklama bei teigia, jog UAB „Sekmadienis“ reklamoje galimai yra vaizduojamos tik aliuzijos į krikščioniškus simbolius ir jokiu būdu negalima teigti, kad UAB „Sekmadienis“ reklama yra žeminanti, įžeidžianti ar nepagarbi. UAB „Sekmadienis“ reklama negali būti vertinama kaip pažeidžianti tikinčiųjų jausmus.

Dėl Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo nurodo, jog tiek Reklamos įstatyme, tiek kituose įstatymuose nėra detalizuojamas moralės normų turinys, taip pat nėra atskleistas visuomenės moralės principų turinys. Yra sutinkama, kad kiekvienoje visuomenėje moralės principai skiriasi priklausomai nuo toje visuomenėje vyraujančios vertybių sistemos ir jai priimtinos formos. Lietuvos teismų praktikoje dar nėra išaiškinta, kada galima laikyti, jog reklama pažeidžia visuomenės moralės principus, o kada ne, tačiau minėta Reklamos įstatymo norma suponuoja du elementus, kurie abu yra būtini tam, kad reklama galėtų būtį laikoma pažeidžianti visuomenės moralės principus: reklamoje vaizduojamas objektas turi būti svarbus tam tikrai bendruomenei dėl joje nusistovėjusios vertybių sistemos ir jai priimtinos formos bei tas objektas turi būti vaizduojamas žeminančiai, įžeidžiančiai ar nepagarbiai. Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje nėra minėtų elementų visumos, todėl UAB „Sekmadienis“ reklama negali būti laikoma pažeidžianti visuomenės moralės principus.

Dėl reklamoje vaizduojamų objektų pažymi, jog nesutinka su teiginiais, kad reklamoje yra pasitelkiami religiniai asmenys, ir mano, jog tai, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, kad reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, yra nepakankamas. Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nepaaiškino ir neargumentavo, kuo remiantis sprendžia, jog reklamoje yra vaizduojami religiniai simboliai. Be to, ginčijamoje reklamoje vaizduojamas vaikinas ir mergina negali būti suabsoliutintai sietini su Jėzumi ir Marija, nes tuomet kiekvieną ilgaplaukį vaikiną laikytume Jėzumi, o kiekvieną moterį, suglaudusią rankas, – Marija. Marija kaip religinis simbolis dažniausiai vaizduojama kartu su mažu Jėzumi Kristumi, o Jėzus ir Marija kartu kaip religinis simbolis dažniausiai vaizduojami kitoje pozoje, nei reklamoje pavaizduoti vaikinas ir mergina. Pareiškėjo nuomone, reklamoje vaizduojamas vaikinas galėtų būti panašus į Jėzų tik tiek, kiek yra panaši reklamoje vaizduojama vaikino šukuosena. Daugiau jokių panašumų, sąsajų vaizduojamas personažas į Jėzų neturi. Mergina, pareiškėjo įsitikinimu, absoliučiai pagal jokius išorinius požymius negali būti tapatinama su Marija, kadangi reklamoje nėra nei Marijos aprangos, nei išvaizdos panašumo į Marijos atvaizdą, vaizduojamą religinėje atributikoje. Negalima sutikti su tuo, kad ginčijamoje reklamoje vaizduojamų asmenų pozos yra tapačios ar panašios į įprastai religinių objektų – Jėzaus ir Marijos – vaizduojamas pozas, įskaitant ir Pietos ženklą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamoje reklamoje esančiuose atvaizduose nėra kančios išraiškos, vaizduojami asmenys yra atsipalaidavę, geros nuotaikos, priešingai nei yra įprastai vaizduojami religiniai objektai Jėzus ir Marija.

Reklamoje virš merginos yra vaizduojamas gėlių vainikas, audinys, apjuosiantis galvą, taip pat yra švytėjimas, kuris pabrėžia žmogaus tyrumą ir grožį, vaikiną ir merginą puošia bižuteriniai dirbiniai. Akcentuoja, kad nuo seno visuomenėje krikščionių religinis simbolis – kryžius – yra populiarus papuošalų elementas. Tiek moterys, tiek vyrai nešioja kryžių pakabukus ant rankos, kaklo, taip pat auskarus. Šiuolaikinėje visuomenėje, ypač jaunimo tarpe, papuošalai su kryžiais yra itin populiarūs. Madinga ir populiaru yra kaip papuošalą dėvėti karoliukus su kryžiumi (rožančių). Populiarūs tampa ir drabužiai (megztiniai, kelnės ir pan.) su religine simbolika – kryžiais. Taigi krikščioniškos simbolikos naudojimas kasdienėje aprangoje tampa ne išimtimi, o taisykle. Akivaizdu, kad visuomenė nevertina to kaip tikinčiųjų įžeidimo ar moralės normų pažeidimų. Šiuo atveju UAB „Sekmadienis“ reklamoje naudojami sakraliniai simboliai – karoliukų vėrinys ir auskarai – negali būti vertinami kaip aliuzija į krikščionybės religiją, kadangi tai yra įprasti ir populiarūs visuomenėje papuošalai.

Teismo sprendime nurodyta, kad trijuose reklamos vaizdiniuose yra naudojamos rašytinės aliuzijos į sakralinius objektus. Pareiškėjas sutinka, kad kai kuriems asmenims tai gali sietis su aliuzijomis į sakralinius objektus, tačiau lygiai tiek, kiek į sakralinius objektus aliuzijas daro sakiniai „dievaži, kas dabar bus?“, „gink Dieve, kad ir man taip neatsitiktų“, „Jėzau Marija, koks šiandien oras“, kadangi reklamoje, kaip ir minėtuose šnekamosios kalbos sakiniuose, žodžiai „Jėzus Marija“, „Dieve“, „dievaži“ yra emociniai įterpiniai, pertarai, kurie parodo ir išreiškia kalbančiojo susižavėjimą ar nusivylimą, kitas emocijas. Panaudojant šiuos emocinius įterpinius, pertarus, reklamai sukurti buvo pasirinktas vienas pagrindinių – žodžių žaismo – reklamos darybos būdas. Emociniai įterpiniai yra kalbos stiliaus išraiškos priemonė, atspindinti kalbėtojo temperamentą, charakterį, kalbos manierą, neretai reklamoje naudojami siekiant kalbos įtakingumo, šnekamosios kalbos intonacijų. Konkretus sakinys „Jėzau, kokios savo kelnės“ parodo tik kalbančiojo asmens emocinį susižavėjimą, be jokio religinio atspalvio. „Jėzau“ gali būti vartojamas ir kaip pertaras, žodis, kurį kalbantysis nesąmoningai kartoja savo kalboje. Prie tokių žodžių priskiriami: sakau, taip sakant, supranti, žinai, atseit, vadinasi. Emocinės reikšmės posakiai, tokie kaip dievaži, po šimts velnių, gink Dieve, nebeturi religinio atspalvio, o yra tapę pasakotojo kalbos stiliaus dalimi. Remiantis šiais lingvistiniais, o ne religiniais aspektais, buvo kuriami UAB „Sekmadienis“ reklamos kampanijos šūkiai. Teismas visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo ir neįsigilino į vaizduojamos reklamos turinį, neturėdamas jokių objektyvių duomenų priėjo klaidingos išvados, jog ginčo reklamoje yra pasitelkta religinė simbolika.

Dėl reklamos žeminančio, įžeidžiančio ar nepagarbaus pobūdžio išdėsto Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 punkto nuostatas bei teigia, jog iš šių straipsnių sisteminės analizės aišku, kad visuomenės moralės principus pažeidžia tokia reklama, kuria yra kurstoma religinė neapykanta, nepagarbiai naudojami religiniai simboliai. Šiuo konkrečiu atveju reklamoje nėra pateikiama jokių religiją, jos atstovus ar tikinčius žeminančių vaizdų, religinę nesantaiką skatinančių šūkių ar kitų priemonių. Priešingai, reklama yra labai estetiška ir žaisminga, todėl vien tik tas faktas, kad reklamoje yra aliuzijų į religiją (jei ir būtų galima taip teigti), kai toks draudimas nėra įtvirtintas įstatymuose, negali būti vertinamas kaip tikinčiųjų jausmų įžeidimas ar moralės normų pažeidimas. Net jei ir būtų galima teigti, kad reklama kelia aliuzijas į religinius simbolius ar asmenis, jautresnė tikinčiųjų reakcija būtų natūrali ir suprantama, nes reklama tokiu atveju paliestų būtent šios bendruomenės interesus. Pareiškėjas pažymi, kad „jautriai reaguoja“ jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti vien tik neigiamos reakcijos. R. K. rūbų kolekcijos pristatymo reklama, kurioje vaizduojami jaunatviškai ir stilingai apsirengę vyras ir moteris, buvo siekiama jautresnės jaunimo reakcijos, kas puikiai pavyko – renginys susilaukė didelio jaunų žmonių susidomėjimo. Remiantis Reklamos etikos kodekso 1 straipsniu, reklama neprieštarauja kodeksui, jei kai kuriems asmenims ji pasirodo įžeidžianti. Pažymi, kad teismas rėmėsi tik vienos pusės argumentais, o pareiškėjas neturėjo galimybės pasisakyti teisme.

Dėl tikinčiųjų jausmų įžeidimo nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje nėra teismų praktikos dėl Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo, teismas neišaiškino, kada galima teigti, jos reklama pažeidžia tikinčiųjų interesus, o kada ne, kuo remiantis galima teigti, jog reklama gali būti vertinama kaip pažeidžianti tikinčiųjų interesus. Nurodo Reklamos įstatymo 23 straipsnio 5 dalį ir pažymi, jog byloje yra tik vienas objektyvus įrodymas dėl tariamo tikinčiųjų jausmų pažeidimo – advokato padėjėjo E. D. skundas dėl draudžiamos reklamos. Mano, kad konstatuoti, jog UAB „Sekmadienis“ platinama reklama įžeidė tikinčiųjų jausmus, nebuvo objektyvaus pagrindo. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Vyskupija jautriai reaguoja bene kiekvieną kartą, kai viešumoje pasirodo reklama, kurioje vaizduojami religiniai simboliai, ir bene kiekvieną kartą teigia, jog tokia reklama žeidžia tikinčiųjų jausmus, remdamasi vien pačių religinių simbolių vaizdavimo reklamoje faktu. UAB „Sekmadienis“ reklama sužavėjo daug tikinčių žmonių, kurie nemano, jog reklama žeidžia tikinčiųjų jausmus. Pažymi, kad UAB „Sekmadienis“ galėtų pateikti ne vieną tikinčiojo rašytinį pareiškimą, kad jo tokia reklama nežeidžia.

Dėl išraiškos laisvės ribojimo pažymi, kad ši reklama buvo naudojama kūrybinės veikos rezultatui – naujai drabužių kolekcijai – reklamuoti. Remiasi Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalimi ir mano, jog tokie atvejai, kai už religinių simbolių naudojimą kūrybinėje veikloje kūrėjai yra baudžiami administracinėmis baudomis (nors tokių simbolių naudojimo galiojantys įstatymai nedraudžia), yra Konstitucijoje įtvirtinto kultūrinės ir kūrybinės laisvės principo pažeidimas, juolab kad kūryboje (dailėje skulptūroje ir kt.), iš kurios taip pat yra gaunamos piniginės lėšos, religiniai simboliai yra naudojami dažnai ir dėl to kūrėjai nėra persekiojami, o administracinė atsakomybė jų atžvilgiu nėra taikoma.

Dėl baudos dydžio mano, kad pareiškėjui buvo parinkta neproporcingai didelė bauda, šiuo atveju turėjo ir galėjo būti paskirtas įspėjimas. Be to, Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Šiuo atveju nei Komisija, nei teismas nesiaiškino, kokios yra pareiškėjo metinės pajamos, ir galimai paskyrė pareiškėjui baudą, didesnę nei įstatymo nustatytas leistinas maksimalus baudos dydis.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 5-13) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėl procesinių teisių pažeidimo vadovaujasi ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi ir išdėsto, jog pareiškėjas ir jo atstovė posėdyje nedalyvavo, tačiau jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Teismas nusprendė, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į visa tai, Tarnybos nuomone, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, nepažeidė teisės būti išklausytam principo ir tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Šie pareiškėjo argumentai taip pat turėtų būti atmesti dėl to, kad teismas priėmė pareiškėjo skundą ir priimdamas sprendimą vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą skunde dėl Nutarimo panaikinimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra iš esmės analogiški išdėstytiems skunde, todėl pagrįstai laikytina, kad pareiškėjas papildomų prašymų, motyvų neturi ir neturėjo nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu. Tai tik patvirtina aplinkybę, kad teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą posėdyje ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl posėdžio atidėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2159/2013, 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-548/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1462/2013 ir kt.).

Dėl Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo ir reklamoje vaizduojamų objektų nurodo, jog aiškinant skleidžiamos reklamos atitikimą nustatytiems reikalavimams, tikslinga atsižvelgti į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą moralės definiciją - „žmonių elgesį reguliuojančios taisyklės, dorovė“ bei į šių principų turinio įvairialypiškumą, susiejant reklaminės veiklos subjekto skleidžiamos reklamos siekiamą tikslą su pasekmėmis, kurios gali atsirasti ir atsiranda atskiriems asmenims, į kuriuos nukreipta reklama.

Moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius, kurie per eilę metų yra nusistovėję ir visuotinai priimtini. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013 konstatavo, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigingumo, padorumo suvokimas; sandorio turinys vertinamas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą. Moralė teisės doktrinoje apibūdinama kaip vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas.

Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą. Moralės normos išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, socialinę santarvę. Sprendžiant, ar veiksmai prieštarauja visuomenės moralės principams, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims. Reklama ir jos sukeltas rezultatas turi būti naudingas ne tik reklaminės veiklos subjektui, bet ir nepažeisti asmenų, kuriuos reklama pasiekia, interesų.

Reklama turi būti skoninga bei atitikti aukščiausius moralės kriterijus, o reklama, kuri galėtų žeminti ir niekinti asmenis dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, laikytina amoralia ir nepriimtina. Tarnybos nuomone, teismo sprendime ir Nutarime pagrįstai bei atsižvelgiant į visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes konstatuota, kad pareiškėjo reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai nėra tik autoriaus vaizduotės sukurti personažai, o reklamoje pasitelkiama religinė simbolika. Tokia išvada padaryta, ne vienašališka nuomone, bet atsižvelgiant į byloje esančius įvarius dokumentus bei paaiškinimus.

Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad byloje yra tik vienas objektyvus įrodymas dėl tikinčiųjų jausmų pažeidimo. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad Lietuvos Vyskupų Konferencijos pateikti paaiškinimai, be abejonės, yra šališki. Tarnybos komisija, vertindama analizuojamos pareiškėjo reklamos poveikį vartotojui bei kaip vidutinis vartotojas šią reklamą suvokia, vertina reklamos visumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 konstatavo, kad vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu <...>, neanalizuojant kiekvienos detalės.

Pareiškėjas skunde klaidingai mini Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nurodyta, kad reklama draudžiama, jeigu joje kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta bei diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama, kadangi pareiškėjas nubaustas už Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad reklama draudžiama tik tokia, kuri žeidžia jausmus ar kuri kursto nesantaiką. Priešingai nei teigia pareiškėjas, religinių simbolių naudojimas, pažeidžiant visuomenės moralės principus, yra draudžiamas. Be to, 2013 m. gegužės 16 d. Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-315, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir pakeitė bylos nagrinėjimo metu galiojusį Reklamos įstatymą, 2 straipsnio 18 punkte įtvirtinama sąvoka religinis simbolis – atvaizdas, daiktas, grafinis ar rašytinis ženklas, kuris gerbiamas religinėje bendruomenėje kaip nurodantis į dievybę ar šventumą, o 4 straipsnis papildomas 10 punktu, kuris nustato, kad reklama draudžiama, jeigu joje niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas siekia papildomai sukonkretinti, pabrėžti religinių simbolių svarbą ir įtvirtinti religinių simbolių apsaugą reklamose nuo naudojimo juos niekinant.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad teismas nesiaiškino ir nustatė, kad reklama žemina visuomenės moralinius principus ar nėra priimtina visuomenei. Teismas, priimdamas sprendimą, sutiko su Tarnybos komisijos Nutarime padarytomis išvadomis. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog Lietuvos Vyskupų Konferencija gavo kelių šimtų tikinčiųjų raštu išreikštą pasipiktinimą reklama, rodo, kad tikinčiųjų jausmai buvo pažeisti. Tarnyba pažymi, kad reklama vertinama kaip visuma kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į būtent toje byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir pan., todėl vertinti pateiktus pareiškėjo pavyzdžius nėra tikslinga ir pagrįsta, kadangi tokiam įvertinimui pateikti, turi būti atliktas visas tyrimas, pradedant nuo Inspekcijos protokolo surašymo ir pan. Tarnybos nuomone, pagarba religijai neabejotinai yra moralės vertybė. Atitinkamai pagarbos religijai nesilaikymas pažeidžia visuomenės moralės principus. Atsižvelgiant į visą tai, tiek Tarnybos komisija, tiek teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, bylos šalių pateiktus paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo skleista R. K. kolekcijos pristatymo reklama pažeidė Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Vyskupų Konfederacija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3) mano, jog yra būtina palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pažeidimo pripažinimo, o dėl baudos dydžio palieka spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime išdėsto, jog reklamoje yra išpildomos objekto reikšmingumo visuomenei ir nepagarbaus šio simbolio vaizdavimo sąlygos, reikalingos pripažinti, jog buvo pažeisti visuomenės moralės principai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Jėzus ir Marija nėra reikšmingi asmenys tam tikrai visuomenės daliai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai pripažino, jog įrodymų visuma sudaro aiškų faktinį pagrindą pripažinti, tiek kad reklamose naudojama simbolika yra sietina su religiniais simboliais, tiek faktą, kad vaizdavimas yra nepagarbus. Nepagarba yra vertinamoji kategorija. Pirmosios instancijos teismas neužkirto kelio pareiškėjui dalyvauti procese. Apie posėdį, jo vietą ir laiką pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, jam buvo palikta pakankamai laiko suplanuoti savo darbus, ir, jei būtina, susirasti kitą atstovą, kuris tuo metu nebūtų užimtas šalutine veikla. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi proceso reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2013 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 12R-8, kuriuo skirta bauda už reklamos skleidimo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1871 redakcija) 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog reklama draudžiama, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai. Šioje dalyje įtvirtinta draudžiamojo pobūdžio norma, kuri esant atitinkamoms aplinkybėms reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto. To paties įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 4, 7, 8, 11, 13, 14, 15, 16 straipsniuose nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už šių reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą gali taikyti administracinę nuobaudą - įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos.

Nustatyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2012 m. spalio 8 d. gavo S. D. advokato kontoros skundą dėl viešai skleidžiamos R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos. Nurodoma, kad minėta reklama menkinami religiniai simboliai, naudojant Jėzaus Kristaus ir Šv. Mergelės Marijos prototipus. Atsakovas 2012-10-10 raštu Nr. 4-9104 kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, prašydamas įvertinti S. D. advokato kontoros rašte išdėstytas aplinkybes. Atlikusi tyrimą Inspekcija pareiškėjui 2012 m. lapkričio 27 d. surašė Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą, nurodydama, jog UAB „Sekmadienis“ viešai lauko reklaminiuose stenduose ir internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skleidė reklamą, kurioje nepagarbiai ir netinkamai pasitelkiami religiniai simboliai. Tokio pobūdžio reklama užgauna žmonių religinius jausmus, nelieka elementarios pagarbos dvasingumui. Reklamoje neturėtų būti teiginių ar vaizdų, įžeidžiančių religinius jausmus bei rodoma nepagarba tikinčiųjų atžvilgiu. Reklama galėjo ir buvo suprasta kaip įžeidžianti visuomenės narių garbę ir orumą. Skleidžiama R. K. kolekcijos pristatymo reklama pažeidžia visuomenės moralės principus ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl minėtos reklamos Vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipėsi į Lietuvos reklamos biuro Arbitražo komisiją ir Lietuvos Vyskupų Konferenciją. Susipažinusi su reklaminiais vaizdiniais, ši komisija pažymėjo, kad dėl šios reklamos galima sulaukti tikinčiųjų nepasitenkinimo, < ... kad ši reklama galėtų žeminti bei niekinti asmenis dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tikintieji visada labai jautriai reaguoja į bet kokios religinės atributikos ar religinių personalijų naudojimą reklamoje, todėl siūlo vengti galimo tikinčiųjų orumo įžeidimo. Šiuo atveju užsižaista per daug. Humoras suprantamas, tačiau jis tikrai gali žeisti tikinčius žmones. Pasiūlymas būtų rasti kitus herojus produkto unikalumui komunikuoti >.

Analogiškai reklamą vertino ir Lietuvos Vyskupų Konferencija. Ji nurodė, kad UAB „Sekmadienis“ trijuose reklaminiuose vaizdiniuose – „Marija brangi, kokia suknelė!”, “Jėzau, kokios tavo kelnės!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“ – naudotos tiek vaizdinės, tiek ir rašytinės aliuzijos į religinius sakralinius objektus, pavyzdžiui, rožančių pavaizdavimas, rašytine forma išreikštas Jėzaus ir Marijos vardas arba Pietos ženklas. Kristus ir Marija kaip tikėjimo simboliai išreiškia tam tikras moralines vertybes bei įkūnija dorinį tobulumą, dėl kurių jie tikintiesiems yra tinkamo elgesio bei siektino gyvenimo pavyzdžiai, tuo tarpu minėtoje reklamoje netinkamas Kristaus ir Marijos vaizdavimas skatina lengvabūdišką visuomenės požiūrį į krikščionių tikėjimo etines vertybes, propaguoja gyvenimo stilių, nesiderinantį su tikinčiojo žmogaus nuostatomis, taip pat jų nuomone, tokiu būdu Kristaus ir Marijos asmenys yra pažeminami kaip krikščionių tikėjimo sakralumo simboliai, todėl toks vaizdavimo būdas žeidžia tikinčiųjų religinius jausmus. Lietuvos Vyskupų Konferencija rašte nurodė, kad tikėjimo simbolių niekinimas ir iškraipymas sąmoningai pakeičiant jų prasmę pažeidžia visuomenėje priimtus moralės principus, ypač kai tai yra daroma siekiant komercinės naudos, ir todėl vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis turi būti neleidžiamas, taip pat pažymėjo, kad minimos „R. K." reklamos vaizdiniuose konstatuotinas netinkamas religinių simbolių naudojimas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. K. pavasario/vasaros kolekcijos pristatymo reklamos vaizdiniuose religinė simbolika naudota netinkamai. Nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad UAB „Sekmadienis“ skleista reklama akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis, nes religija kaip tam tikra pasaulėžiūros forma neišvengiamai prisideda prie visuomenės narių moralės formavimo, religinio pobūdžio simbolika asmenų ir visuomenės dvasinių vertybių sistemoje užima reikšmingą vietą, o netinkamas jos naudojimas ją menkina, neatitinka visuotinai priimtos moralės ir etikos normų, pasirinktas reklamos įgyvendinimo būdas neatitinka geros moralės bei krikščionių tikėjimo vertybių/sakralumo simbolių gerbimo principų, todėl pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Atsakovas ginčijamame nutarime padarė teisingą išvadą, kad reklamos elementų visuma, jų išdėstymas, vaizduojami asmenys bei simbolika vidutiniam vartotojui sudaro įspūdį, jog reklamoje vaizduoti asmenys ir simboliai sietini su religiniais simboliais, o reklamoje naudoti teiginiai („Marija brangi, kokia suknelė!”, “Jėzau, kokios tavo kelnės!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengęs!“) dar labiau sustiprina bendrą reklamos įspūdį, jog reklamoje pavaizduoti asmenys sietini su religinėmis personalijomis. Taigi atsakovo išvados dėl vidutiniam vartotojui suvokiamų reklamoje pateiktų vaizdinių sąsajų su religinėmis personalijomis ir religine simbolika naudojimu, kurias patvirtino pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, kad pareiškėjo reklamoje pasitelkiama religinė simbolika, naudojami atskiri elementai, jų santykis ir bendra visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti egzistuojant tiesioginę aliuziją į minėtus religijos objektus, teisėjų kolegijos nuomone yra pagrįstos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad konstatuoti, jog platinama reklama įžeidė tikinčiųjų jausmus, nebuvo objektyvaus pagrindo (byloje yra tik vienas objektyvus įrodymas dėl tariamo tikinčiųjų jausmų pažeidimo – advokato padėjėjo E. D. skundas dėl draudžiamos reklamos). Pažymėtina, jog byloje yra pateiktas beveik šimto tikinčiųjų kreipimasis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, kuriame išreikštas pasipiktinimas byloje analizuojama reklama. Pastaroji bylos medžiaga paneigia šiuos UAB „Sekmadienis“ apeliacinio skundo argumentus, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo atidėti teismo posėdį, todėl buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 ir 80 straipsniai reglamentuoja atvejus, kai byla negali būti nagrinėjama ir nagrinėjimas turi būti atidėtas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta netinkamai. Pareiškėjas nenurodo, kokią įtaką jo ir jo atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat sąžiningai naudodamasis procesinėmis teisėmis turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu, todėl teismas nepažeidė teisės būti išklausytam principo ir teisės į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir dėl jo kilusias pasekmes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad reklama buvo skleidžiama neilgą laikotarpį, gavus Inspekcijos raštą reklamos skleidimas lauko reklaminiuose stenduose buvo nutrauktas bei paskirta beveik minimali įstatymu nustatyta ekonominė sankcija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo.

UAB „Sekmadienis“ apeliaciniu skundu prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekmadienis“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius