2K-132-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-132/2015

Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00178-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.7.2.4;

1.2.14.6.1;

1.2.29.3;

2.1.2.4

2.3.2.2.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda, 302 straipsnio 1 dalį – 170 MGL (22 100 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 170 MGL (22 100 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš R. B. nukentėjusiajam V. K. 27 850 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas: R. B. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirta 230 MGL (29 900 Lt) dydžio bauda, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda; taip pat iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajam V. K. priteista suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 27 350 Lt, kita civilinio ieškinio dalis atmesta; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. pabaigoje (tikslesnio laiko nenustatyta) advokato K. S. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), su nukentėjusiuoju V. K. žodžiu susitarė, kad iki 2009 m. birželio–liepos mėn. restauruos V. K. priklausantį automobilį GAZ 21 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atlikęs šio automobilio restauravimo darbus savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), R. B. 2011 m. gegužės 26 d. tyčia paslėpė šį 30 000 Lt vertės jam patikėtą automobilį ir negrąžino jo teisėtam savininkui V. K. , t. y. neteisėtai pasisavino nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Be to, R. B. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. pabaigoje, susitaręs su V. K. dėl automobilio GAZ 21 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) restauravimo, gavo iš V. K. šio automobilio registracijos liudijimą, kurį 2011 m. balandžio mėn., keičiant automobilio spalvą, pakeitė į kitą automobilio registracijos liudijimą; 2011 m. gegužės 26 d. R. B. , pasisavindamas V. K. priklausantį automobilį GAZ 21 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė ir šio automobilio registracijos liudijimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, požymius nustatė nesilaikydami BPK 20 straipsnio 3-5 dalių nuostatų.

Kasaciniame skunde išsamiai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 183 straipsnio 1 dalies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-455/2012, kt.); nurodoma rangos sutarties samprata ir jos nevykdymo pasekmės pagal CK; jog vien sudarytos civilinės rangos sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo nepakanka tam, kad tai būtų laikoma nusikaltimu, nes, kai žala padaroma dėl tokios sutarties sąlygų nevykdymo, turi būti nustatyta, ar kaltininkas visai neketino atlikti sulygto darbo pagal rangos sutartį, ar atliktas darbo rezultatas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, ir dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška, ar sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013). Kasatorius pabrėžia, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013). Nagrinėjamu atveju, anot nuteistojo, tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai rangos santykiai, reglamentuojami CK 6.644-6.671 straipsnių, o jis atliko sulygtus darbus – atrestauravo automobilį GAZ 21 ir buvo nepagrįstai V. K. apkaltintas šio automobilio pasisavinimu, nors jo negrąžino vien dėl to, kad nebuvo tinkamai atsiskaityta.

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusysis, inicijavęs ikiteisminį tyrimą ir jo metu buvęs itin aktyvus, iki pat 2011 m. liepos 5 d. slėpė aplinkybę, jog jo automobilis GAZ 21 buvo užstatytas kliūtimi – krovinine transporto priemone, o kasatorius, prašydamas susimokėti už darbą ir detales, paaiškino, kad pašalins kliūtį, kai V. K. sumokės. Taigi, V. K., turėdamas tikslą savavališkai, nesumokėjęs išvažiuoti su atrestauruotu GAZ 21, norėdamas pašalinti kliūtį, ieškojo traktoriaus. Ši aplinkybė byloje paaiškėjo tik tada, kai 2011 m. birželio 30 d. buvo apklausti liudytojai D. B. ir M. M. . Kasatorius pabrėžia, kad būtent tą pačią 2011 m. gegužės 26 d. V. K. pateikė pareiškimus dėl 10 000 Lt automobilio restauravimui, 3000 Eur automobilio BMW pirkimui, automobilio GAZ 21 pagrobimo ir kad R. B. nuo 2009 m. vasaros slapstosi ir negrąžina pinigų bei automobilio, taip pat davė itin išsamius ir detalius parodymus (tiek 2011 m. gegužės 26, tiek 2011 m. birželio 3 d. – dar padidindamas neva patirtus savo nuostolius). Tokias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes paneigia tai, kad 2011 m. gegužės 6 d. su V. K. leidimu buvo pakeisti nurodyto automobilio GAZ 21 registracijos duomenys (spalva); duomenys, kad nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. R. B. iš savo mobiliojo ryšio telefono į V. K. mobiliojo ryšio telefoną skambino net penkiolika kartų. Nurodytos aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtina piktavališkus V. K. ketinimus.

Kasatorius nurodo, kad sutartus automobilio restauravimo darbus jis atliko, tačiau už juos (ir už detales) nei V. K. nurodytų 10 000 Lt ir 3000 Eur, nei likusios sumos iš nukentėjusiojo negavo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ir be jokių motyvų pripažino, kad nukentėjusysis perdavė jam 10 000 Lt (automobilio atrestauravimui) ir 3000 Eur (automobilio BMW pirkimui). V. K. parodymai apie šių pinigų sumokėjimą nepažįstamam asmeniui be jokių tai patvirtinančių dokumentų, net netiesiogiai to nepatvirtina. Kasatorius taip pat teigia, kad V. K. , būdamas ilgamečiu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, negalėjo didesnės nei 20 000 Lt sumos perduoti nepažįstamam asmeniui be jokio rašytinio įrodymo, be rašytinės automobilio restauravimo – rangos sutarties. Be to, nukentėjusysis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi bei Valstybinės tarnybinės etikos komisijos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad privačius interesus privalo deklaruoti teisėjai (3.4 punktas); sandoriai deklaruojami, jeigu jų vertė sandorio sudarymo momentu didesnė negu 20 Bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL); sandorio vertė užsienio valiuta nustatoma pagal sandorio sudarymo dieną Lietuvos banko skelbiamą oficialų valiutos kursą litais (50 punktas), savo privačiųjų ir viešųjų interesų deklaracijoje sandorio dėl automobilio restauravimo už 10 000 Lt ir automobilio BMW pirkimo už 3000 Eur, nenurodė, nors privalėjo. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. K. pinigų už automobilio restauravimą nuteistajam nemokėjo ir neketino, ypač įvertinus tai, kad sandorio sudarymo metu ir vėliau restauruojant automobilį nukentėjusiajam buvo nuolat teikiama profesionali advokatų teisinė pagalba. Taigi, baudžiamojoje byloje pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį nukentėjusiojo tvirtinimai dėl pinigų perdavimo turėjo būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis.

Kasatorius pažymi, kad nesuprantama, kodėl patenkinus V. K. civilinį ieškinį iš dalies, priteisiant iš nuteistojo pinigų sumą, lygią automobilio vertei dingimo metu, iš jo buvo priteista ir 3000 Eur, kurie buvo skirti (ir pagal V. K. parodymus) BMW automobiliui pirkti. Nurodyta pinigų suma, anot kasatoriaus, galėjo būti įvertinta kaip išvaistyta ar pasisavinta, bet ne įskaičiuota į automobilio GAZ 21 vertę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio, anot kasatoriaus, nemotyvuota, argumentavimas paviršutiniškas, o šio nuosprendžio trūkumo neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas, neišdėstęs ir nenurodęs bylos įrodymų, patvirtinančių padarytos žalos dydį, nenurodęs, kokiais įrodymais (dokumentais) remiantis buvo nustatyta žala. Kasatoriaus teigimu, automobilis jam buvo perduotas itin prastos būklės. Jis buvo nupirktas iš A. Č. (tai patvirtina ir byloje esantis kelių transporto priemonės registracijos žurnalas) už 2000 Lt sumą, nors byloje V. K. nurodė, kad už 2500 Lt sumą, dėl to didžiausia automobilio vertė perdavimo metu ir galėjo būti 2000 Lt, juolab kad byloje neįrodytas jokių pinigų už restauravimą ir detales perdavimas.

Kasaciniame skunde nesutinkama ir dėl R. B. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes, pirma, veika negali būti vertinama kaip nusikalstama, kai dokumentas buvo gautas teisėtai – perduotas paties V. K. ; antra, byla į teismą su kaltinamuoju aktu buvo perduota tik dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, o teismai bylą išnagrinėjo ir pagal nukentėjusiojo suformuotą kaltinimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, dėl kurio nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. BPK 257 straipsnyje nurodyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Ši nuostata – tik galima vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas atliekamas griežtai laikantis BPK 1 straipsnyje įtvirtinto tikslo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nusikalstamos veikos požymių nustatymas kiekvienu atveju turi būti individualizuotas. Šioje byloje dėl veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, tačiau R. B. už šią veiką yra nuteistas. Taip buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos R. B. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Taip pat, kasatoriaus manymu, buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą. Ši baudžiamoji byla, pasak kasatoriaus, buvo perduota Lazdijų rajono apylinkės teismui, kaltinant R. B. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir ten buvo pradėta nagrinėti. Tačiau V. K., įvertinęs tai, kad jei byla pirmąja instancija bus išnagrinėta apylinkės teisme, tai apeliacine – apygardos, o ne Lietuvos apeliaciniame teisme, kuriame jis dirba, elgdamasis nesąžiningai ir neteisingai, pasinaudodamas savo profesinėmis žiniomis ir piktnaudžiaudamas savo sumanumu bei Lietuvos apeliaciniame teisme įgyta tesėjo darbo praktikos patirtimi ir autoritetu, Lazdijų rajono apylinkės teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su kaltinamajame akte nurodyta turto (automobilio) verte, nes ji turi būti 39 000 Lt; pagal šią vertę veika turėtų būti perkvalifikuojama į sunkesnę – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o byla teisminiam nagrinėjimui, vadovaujantis BPK 225 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju turi būti perduota apygardos teismui, po to apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme.

Nurodydamas naują automobilio vertę, V. K. jokių dokumentų, pagrindžiančių tai, nepateikė, be to, tokių dokumentų nebuvo ir byloje. Dėl to šis prašymas, anot kasatoriaus, pateiktas tik formaliai, V. K. suvokiant ir žinant, kad automobilio vertę jis nurodė neteisingai, tačiau įgyvendinant savo tikslą – sudaryti sąlygas šią bylą nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme. Tai patvirtina ir Lazdijų rajono apylinkės teisme 2013 m. liepos 8 d. teisiamojo posėdžio metu V. K. paaiškinimas, kad teismas bylos negali spręsti pakeitus kaltinimą, kad byla turi būti nagrinėjama pagal naują kaltinimą.

Lazdijų rajono apylinkės teismas, nebūdamas nepriklausomas nuo byloje pripažinto nukentėjusiojo, kaip aukštesnio teismo baudžiamųjų bylų teisėjo, profesionalo, 2013 m. liepos 8 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje R. B. kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, perdavė nagrinėti pagal teismingumą Kauno apygardos teismui. Šiame teisme bylą išnagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė teisėjas R. Š., kuris iki 2013 m. kovo mėn. buvo Alytaus rajono apylinkės teismo primininku. Po R. Š. šio teismo pirmininke tapo teisėja R.

K. , kuri yra V. K. draugo – advokato A. K., vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje (nukentėjusiojo pusėje) žmona. Kasatoriaus nuomone, tai turėjo įtakos tam, kad Kauno apygardos teismas pirmiau nurodytų pažeidimų neištaisė ir perdavė bylą nagrinėti kaltinant R. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatorius padavė apeliacinį skundą, kuris buvo nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme. Šiame teisme bylai nagrinėti teisėjų kolegija buvo sudaryta nesilaikant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 9–10 dalių ir Teisėjų tarybos patvirtintų Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijoms sudarymo taisyklių, t. y. naudojantis kompiuterine programa.

Apeliaciniams skundams nagrinėti šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2014 m. vasario 10 d. nutartimi, nesant BPK 323 straipsnio 4 dalyje nurodyto teismo siūlymo skirti mišrią kolegiją, buvo sudaryta mišri trijų teisėjų kolegija iš teisėjų D. K. , A. K., E. T. . Bylai apeliacine tvarka nagrinėti paskirtos teisėjos turėjo itin mažą darbo apeliaciniame teisme stažą: D. K. ir A. K. – po vieną mėnesį, E. T. – dešimt mėnesių. Dėl to šios teisėjos, anot kasatoriaus, negalėjo būti nepriklausomos ir nešališkos nuo penkiolikos metų darbo patirtį Lietuvos apeliaciniame teisme turėjusio teisėjo – nukentėjusiojo V.

K. , kuris devynerius metus buvo Teisėjų garbės teismo nariu. Dėl nurodytų aplinkybių, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis bešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų.

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (žr. Academy Trading Ltd. and Others v. Greece, no. 30342/96, 4.4.2000, § 43). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti kažkiek svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir, visų pirma, bylos šalims.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas BPK pažeidimų nepašalino, R. B. liko nuteistas pagal nukentėjusiojo V. K. teisme pateiktą kaltinimą, o nuteistajam paskirta bauda pagal V. K. apeliacinį skundą buvo padidinta beveik dvigubai. R. B., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, paskirta bauda padidinta iki 230 MGL dydžio (V. K. prašė padidinti iki 300 MGL), pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – iki 300 MGL dydžio (V. K. prašė padidinti iki 500 MGL). Toks esminis bausmių pakeitimas pagal nukentėjusio reikalavimą (prokuroras šioje byloje skundo nepateikė) gali būti paaiškintas autoritetingo nukentėjusiojo įtaka teismui, juo labiau kad teisėja A.

K. paprastai net už sunkesnius nusikaltimus (pagal BK 183 straipsnio 2 dalį) skiria iš esmės švelnesnes bausmes. Todėl, anot kasatoriaus, teisėjų kolegija nesąmoningai, tačiau neišvengiamai tapo šioje byloje ilgametę patirtį turinčio kolegos sąjungininku. Kasatorius pažymi, kad pats teisėjas V. K. net už sunkesnes veikas skiria švelnesnes bausmes, kaip antai laisvės apribojimas arba 100 MGL dydžio bauda. Tokia aptarta situacija neleidžia konstatuoti, kad, vertinant objektyviai, egzistuoja pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokias pagrįstas abejones dėl neleistino spaudimo teismui nebuvimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas prašo nuteistojo R. B. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiais apie tai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo V. K. buvo susiklostę tik civiliniai santykiai. Prokuroro teigimu, skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog 2011 m. gegužės 26 d. R. B. tyčia negrąžinus ir pasisavinus V. K. priklausantį automobilį, santykiai tarp jų peraugo į baudžiamuosius teisinius. Bylos duomenys leidžia teigti, kad R. B. neteisėtai ir neatlygintinai savinosi jam patikėtą turtą, taip pažeidė turto teisėto savininko interesus, numatė materialinę žalą ir to siekė. Dėl R. B. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis neteko galimybės apginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka. Tai, kad V. K. pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad šiame tyrime buvo atliekami įvairūs proceso veiksmai (kratos, apklausos), neleidžia teigti, kad V. K. ikiteisminiam tyrimui būtų daręs kokią nors įtaką.

Anot prokuroro, nepagrįsti ir R. B. teiginiai dėl nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 1-330-319/2013, kaltinamasis R. B. , atsakydamas į teisėjo klausimus, nurodė, kad patikslintą kaltinimą ir kaltinamąjį aktą gavo, pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo laiko pakako. Bylos nagrinėjimo teisme metu, keičiant nagrinėjimo teisme ribas, siekiant užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, jam turi būti suteikiama galimybė papildomai pasirengti gynybai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamajam R. B. tokia teisė buvo suteikta. Abejoti dėl BPK 255 straipsnio taikymo kasaciniame skunde nurodytais teiginiais nėra pagrindo.

Prokuroro teigimu, nesutiktina su kasatoriaus teiginiais dėl civilinio ieškinio išsprendimo nepagrįstumo. Skundžiamame Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje detaliai pasisakyta dėl civilinio ieškinio, nustatyta, kiek išlaidų restauruodamas automobilį patyrė V. K. , nurodyta, kuo grindžiamos tokios teismo išvados. Kasaciniame skunde nurodomi kasatoriaus teiginiai dėl ketinimų atsiimti automobilį GAZ 21 neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio sumų, tik patvirtina, kad nukentėjusysis V. K. siekė atsiimti jam teisėtai priklausantį turtą. Atmestini, pasak prokuroro, ir kasatoriaus skundo teiginiai dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios Lietuvos apeliacinio teismo kolegijos šališkumo, nes baudžiamoji byla apeliacine tvarka negalėjo būti nagrinėjama jokio kito teismo. Siekiant užtikrinti proceso dalyvių teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą bylą apeliacine tvarka nagrinėjo teisėjų kolegija, į kurios sudėti įėjo dvi teisėjos, kurios Lietuvos apeliaciniame teisme pradėjo dirbti neseniai, nuo 2014 m. sausio mėnesio. Kasatoriaus teiginiai apie galimą kolegijos šališkumą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, o tai neleidžia manyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista R. B. teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Nuteistojo R. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismo šališkumo

Kasatorius nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nes nukentėjusysis V. K. yra ilgametis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, kurio autoritetas neabejotinai darė įtaką bylą nagrinėjusiai neseniai Lietuvos apeliaciniame teisme dirbančių teisėjų kolegijai. Be to, nukentėjusysis pats savo veiksmais siekė, kad byla pirmąja instancija būtų nagrinėjama apygardos teisme, o apeliacinis skundas – būtent Lietuvos apeliaciniame teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismas vien pagal nukentėjusiojo apeliacinio skundo motyvus padidino nuteistajam paskirtas bausmes, nors to nereikalavo net kaltinimą byloje palaikęs prokuroras. Šie argumentai atmestini.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010 ir kt.). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir EŽTT jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Nešťák v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009).

Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nešališkumo. Tai, kad nukentėjusysis dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, turi teisinių žinių ir buvo aktyvus teisminio bylos nagrinėjimo metu, nėra teismo šališkumo įrodymas. Teismo posėdžių protokoluose užfiksuota informacija rodo, kad jam nebuvo teikiamas išskirtinis teismo dėmesys ar tam tikras prioritetas, procesas vyko laikantis rungtyniškumo reikalavimo. Tai, kad buvo patenkintas nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, taip pat nerodo teismo šališkumo. Šiuo atveju nukentėjusysis pasinaudojo jam BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka suteikta procesine teise ir tai neturi būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti teismų šališkumą. Konstatuotina, kad byla, laikantis BPK įtvirtintų teismingumo taisyklių, buvo pagrįstai perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis), o paduoti apeliaciniai skundai – išnagrinėti Lietuvos apeliaciniame teismo (BPK 311 straipsnio 3 dalis). Bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo paskirta mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegija. Tokia teisėjų kolegijos sudėtis ir jos parinkimas atitinka BPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į kolegijos sudėtį įėjo net dvi Civilinių bylų skyriaus teisėjos ir viena Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, kuri Lietuvos apeliaciniame teisme pradėjo dirbti neseniai. Taigi buvo stengiamasi pašalinti bet kokias abejones dėl teismo nešališkumo ir maksimaliai užtikrinti apeliaciniame skunde keliamų klausimų išnagrinėjimo kokybę (dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybių atribojimo, civilinio ieškinio pagrįstumo ir kt). Kasatoriaus teiginiai dėl nukentėjusiojo įtakos paskirtai teisėjų kolegijai pagrįsti ne faktais, bet prielaidomis.

Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriaus teigimu, jį ir nukentėjusįjį V. K. siejo civiliniai teisiniai santykiai, R. B. atliko sulygtus darbus – atrestauravo automobilį GAZ 21, tačiau jo negrąžino, nes V. K. neatsiskaitė. Anot kasatoriaus, jo veiksmuose nesant būtinųjų BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, jam už rangos sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą galėjo kilti nebent civilinė atsakomybė. Šie argumentai nepagrįsti.

Turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, t. y. suvokiant svetimo turto pavertimo savu turtu aplinkybę, numatant daromą žalą šio turto savininkui netekus turto (turtinės teisės), ir norint šių padarinių.

Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.).

Byloje nustatyta ir įrodyta, kad V. K. ir R. B. sudarytos žodinės sutarties pagrindu pastarajam buvo patikėtas automobilis GAZ 21, kurį šis turėjo nustatytais terminais ir kaina atrestauruoti. R. B. už automobilio restauravimą iš anksto buvo sumokėta 10 000 Lt ir 3000 Eur. Automobilio restauravimas buvo baigtas 2011 m. gegužės 26 d., todėl nukentėjusysis atvyko jo pasiimti, tačiau kilo konfliktas dėl likusios nesumokėtos darbų ir panaudotų detalių kainos. Nepavykus susitarti, R. B. automobilio GAZ 21, kurio vertė tuo metu buvo 30 000 Lt, savininkui V. K. negrąžino, jį paslėpė nežinomoje vietoje. Visa tai rodo, kad tam tikru momentu R. B. , viršydamas jam suteiktus įgaliojimus turto atžvilgiu ir pažeisdamas turto savininko valią, pradėjo elgtis su jam patikėtu automobiliu kaip su savo turtu, pasisavino jį. Kaip parodė tolesnė įvykių eiga, galimybė disponuoti šiuo automobiliu iš nukentėjusiojo buvo atimta ne laikinai, kol nebus išspręstas nesutarimas, bet negrįžtamai – automobilio likimas ir buvimo vieta iki šiol nežinomi, be to, nuteistasis ėmė melagingai tvirtinti, kad nukentėjusysis automobilį atsiėmė, ir neigti restauravimo darbų finansavimo faktą. Ši nuteistojo versija buvo išsamiai patikrinta, bet motyvuotai teismų atmesta. Visa tai rodo, kad dėl tyčinių pavojingų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis ne tik neteko savo turto ir patyrė žalą, bet ir buvo esmingai apsunkintos jo galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tokie nuteistojo veiksmai vertinti ne vien kaip savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas, bet kaip nusikalstamas svetimo turto užvaldymas (pasisavinimas).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, R. B. veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, kad nukentėjusysis, sukėlęs konfliktą su kasatoriumi, ieškojo būdų kaip pačiam atsiimti savo automobilį, nepaneigia fakto, kad, vėliau automobilį paslėpus nuo savininko ir jo negrąžinus, jis buvo pasisavintas.

Dėl kaltinimo keitimo ir BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes veika negali būti vertinama kaip nusikalstama, kai dokumentas buvo gautas teisėtai – perduotas paties V. K. . Be to, byla į teismą su kaltinamuoju aktu buvo perduota tik dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, o teismai bylą išnagrinėjo ir pagal nukentėjusiojo suformuotą kaltinimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, dėl kurio nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Šie argumentai nepagrįsti.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų.

BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis; šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės; teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam; šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams; išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką; teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams; minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams; išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje pasisakyta, kad, pakeitus kaltinimą į sunkesnį pablogėja teisiamojo padėtis, todėl ypatingą reikšmę įgyja asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą užtikrinimas; asmens, kuriam kaltinimas pareikštas parengtinio tyrimo stadijoje, ir asmens, kuriam toks kaltinimas pareikštas teisme, teisinės galimybės gintis siekiant paneigti kaltinimą ar sušvelninti atsakomybę negali skirtis; kitaip būtų pažeista asmens teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Taigi bylos nagrinėjimo teisme metu, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos, taip pat užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą, gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas.

Šioje byloje kaltinamuoju aktu, kuris su baudžiamąja byla buvo perduotas Lazdijų rajono apylinkės teismui, R. B. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla pagal nurodytą kaltinimą buvo nagrinėjama teisiamajame posėdyje, kol nukentėjusysis V. K. 2013 m. liepos 8 d. pateikė prašymą pakeisti esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą iš BK 183 straipsnio 1 dalies į 2 dalį bei inkriminuoti kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į pakeistą kaltinimą, byla pagal teismingumą buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. teisiamajame posėdyje R. B. nurodė, kad patikslintą kaltinimą ir kaltinamąjį aktą gavo, laiko pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo jam pakako (T. 4, b. l. 75). Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžiais R. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį (iš esmės tuo pačiu veikimu ar neveikimu bei tuo pačiu laiku padarytos veikos). Dėl aplinkybių, kurios tapo pagrindu kvalifikuoti R. B. veiksmus pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, įtariamasis ir nukentėjusysis davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Šios aplinkybės rodo, kad, keičiant kaltinimą teisme, buvo laikytasi BPK 255, 256 straipsniuose nustatytos tvarkos, kaltinamojo teisė į gynybą pažeista nebuvo. Taigi aplinkybė, kad kaltinimas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį R. B. pareikštas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje, nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

BK 302 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus yra dokumento pagrobimo požymis, kuris reiškia, kad asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, vienaip ar kitaip užvaldo svetimą dokumentą prieš jo savininko valią. Pagrobimas gali būti padaromas įvairias būdais, dėl kurių teisėtas savininkas netenka jam priklausančio dokumento, tarp jų ir jo negrąžinant. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – asmeniui suvokiant, kad jis netesėtai pagrobia svetimą dokumentą, numatant, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norint. Asmens motyvai ir tikslai, dėl kurių jis pagrobia svetimą dokumentą, kvalifikavimui reikšmės neturi.

Automobilio registracijos liudijimas neabejotinai laikytinas dokumentu, kuris šiuo atveju buvo nuteistojo gautas kartu su restauruotinu automobiliu. Nuteistojo veiksmai, kai jis kartu su automobiliu pasisavino ir automobilio registracijos liudijimą, nepaisant to, kad šį dokumentą buvo teisėtai gavęs ir tam tikrą laiką turėjęs, teisingai įvertinti kaip dokumento pagrobimas. Todėl kasatoriaus R. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Dėl priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio

Kasatoriaus argumentai dėl neteisingai išspręsto nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepragrįsti. Civilinio ieškinio klausimas (patikslinus priteistinos žalos dydį) išsamiai išnagrinėtas ir argumentuotai išspręstas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, keisti ar naikinti šią nuosprendžio dalį nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai, jog nukentėjusysis jam jokių pinigų už darbus iš anksto nebuvo sumokėjęs, byloje paneigti, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal byloje įrodytas ir teismų nustatytas aplinkybes civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, be pagrindo padidino paskirtas baudas, pagrįsti.

Kadangi baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nenurodomas, jį nustato teismas, skirdamas bausmę ir remdamasis BK 47 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinti maksimalūs baudų dydžiai pagal padarytų nusikalstamų veikų sunkumą. Tik teismo prerogatyva yra spręsti, kokia bausmė (įvertinus visus bausmės skyrimo kriterijus, bausmės paskirtį, teisingumo principo įgyvendinimą skiriant bausmę ir t. t.) konkrečiu atveju turi būti paskirta.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje įvertino BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo bendruosius pagrindus: kad nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių; kad padaryti du tyčiniai nusikaltimai, priskiriami prie nesunkių ir apysunkių (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys); taip pat tai, kad R. B. anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, t. y. nebuvo linkęs nusikalsti, kad nuteistasis turi pastovią gyvenamąją vietą, dėl to nebuvo pagrindo skirti su laisvės atėmimu susijusių bausmių; sprendė, kad pagal BK 183 straipsnio 1 dalį jam skirtina 150 MGL dydžio bauda, o pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 170 MGL dydžio bauda. Parinkti baudų dydžiai atitinka BK 47 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas už nesunkų ir apysunkį nusikaltimą skirtinų baudų ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, nors plačiai pasisakė dėl teisingos bausmės sampratos ir jos skyrimo principų, tačiau padidino nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes iš esmės vien tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo, kodėl skiria gerokai mažesnes baudas nei BK 47 straipsnio 3 dalyje nustatyti baudų už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus vidurkiai. Pažymėtina, kad teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytas nusikalstamas veikas (tai padaryta be išankstinės tyčios pasisavinti svetimą turtą, bet bandant ginti savo turtinius interesus, nesusitarus dėl atliktų darbų kainos, kilus abipusiam konfliktui ir t. t.) ir nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka ir t. t.), byloje nebuvo įtikinamo pagrindo konstatuoti, kad R. B. paskirta neteisinga bausmė (BPK 328 straipsnio 2 punktas) ir šiuo pagrindu ją keisti (griežtinti). Atsižvelgiant į tai, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. B. bausmių skyrimo ir bendrinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl R. B. atskirų bausmių skyrimo ir nustatytos subendrintos galutinės bausmės.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas

Olegas Fedosiukas