A-552-466-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-466/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00348-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. Č., J. J., L. L. ir G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. Č., J. J., L. L. ir G. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims 40-ajai laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, B. B., J. K., H. M., D. S. ir G. S. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai B. Č., J. J., L. L. ir G. N. skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 5 d. sprendimus: 1) Nr. 2.4-01-4859, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės D. S.; 2) Nr. 2.4-01-4860, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės B. B.; 3) Nr. 2.4-01-4861, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės Z. L.; 4) Nr. 2.4-01-4862, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės H. M.; 5) Nr. 2.4-01-4863, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės G. S..

Pareiškėjai paaiškino, kad yra 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (toliau – ir Bendrija) nariai, jiems Bendrijos teritorijoje priklauso metaliniai garažai. Pareiškėjai 2012 m. gruodžio mėn. sužinojo, kad dalis Bendrijos valdomos teritorijos, kurioje yra ir pareiškėjams priklausantys garažai, pakliuvo į suformuotą valstybinės žemės sklypą, į kurį skundžiamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo pareikštas Bendrijai ieškinys įpareigoti Bendriją iš pareiškėjams priklausančio žemės sklypo pašalinti (iškeldinti) eksploatuojamus garažus, tarp jų ir pareiškėjams priklausančius metalinius garažus.

Pareiškėjų manymu, tos skundžiamų sprendimų dalys, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią Bendrijos teritorijoje bei naudojamą metalinių garažų eksploatacijai, yra neteisėtos. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į J. B. nuosavybės teisėmis valdytą turtą – 0,1215 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims natūra grąžinta kiekvienam po 0,0444 ha žemės sklype Nr. 2 ir po 0,0130 ha žemės sklype Nr. 3, taigi, atkuriant nuosavybės teises į 0,1215 ha žemės sklypą, iš viso penkiems pretendentams grąžinta 0,287 ha žemės, t. y., beveik dvigubai daugiau nei žemės sklypo, kurio nuosavybės teisės atkurtos, plotas.

Pareiškėjai paaiškino, kad metalinių garažų aikštelei teritorija skirta dar 1985 m. spalio 2 d. ir iš esmės visi garažai Bendrijos teritorijoje buvo pastatyti iki 1990 m. Pareiškėjai darė išvadą, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu ginčijamos teritorijos buvo priskirtos Vilniaus miestui ir šios teritorijos jau buvo naudojamos pastatytiems statiniams eksploatuoti. Pareiškėjai nurodė, kad garažų eksploatavimui skirta ir garažų užimama žemė turėjo būti valstybės išperkama ir negalėjo būti grąžinta natūra tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad Bendrijos teritorijoje esanti ir statinių (metalinių garažų) užimta žemė tretiesiems suinteresuotiems asmenims negalėjo būti grąžinama natūra. Pareiškėjai pažymėjo, kad net jeigu Bendrijos teritorijos priskyrimas grąžintinai žemei būtų laikomas teisėtu, atkuriant nuosavybės teises tretiesiems suinteresuotiems asmenims negalėjo būti pažeistos metalinių garažų savininkų teisės, t. y. turėjo būti nustatyti servitutai, leidžiantys naudotis Bendrijos eksploatuojamos metalinių garažų aikštelės ribose esančia grąžinamo žemės sklypo dalimi metalinių garažų eksploatacijai.

Kadangi tai nebuvo padaryta, pareiškėjai darė išvadą, kad ginčijami sprendimai pažeidė jų nuosavybės teises į Bendrijos eksploatuojamoje aikštelėje esančius garažus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 19-24) prašė skundą atmesti kaip pateiktą praleidus nustatytą 30 dienų terminą. Netenkinus pirmojo reikalavimo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad buvusi savininkė J. B. nuosavybės teise valdė 0,9716 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Toks plotas nustatytas pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. spalio 2 d. pažymėjimą Nr. T-2003-G, todėl iš ginčijamuose sprendimuose nurodytų tretiesiems suinteresuotiems asmenims grąžintos žemės dalių matyti, kad pareiškėjų argumentas, jog pretendentams žemės grąžinta beveik dvigubai daugiau nei žemės sklypo, kuriame atkurtos nuosavybės teisės, plotas, yra nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui.

Atsakovas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008 ir pažymėjo, kad, nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės gražinant jį natūra, nes priešingu atveju be pateisinamo pagrindo būtu suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Tarnyba pažymėjo, jog laisva (neužstatyta) žeme laikytina tokia žemė, kurioje nėra atitinkamos paskirties objektų, esančių kliūtimi tokią žemę pripažinti laisva (neužstatyta).

Ne kiekvienas objektas, esantis prašomame suformuoti žemės sklype, paneigia teisę į jos atkūrimą, o tai sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurių pagrindu jie naudojasi žeme, ant kurios stovi metaliniai garažai. Tarnyba nurodė, kad statinio ir laikino statinio sąvokos yra įtvirtintos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse ir darė išvadą, kad metaliniai garažai, atsižvelgiant į jų paskirtį, gyvavimo trukmę, į tai, kad jie nėra laikytini nekilnojamaisiais daiktais, teisės į juos neregistruojamos viešame registre, yra laikytini laikinais statiniais, todėl žemės sklypas, ant kurio stovi metaliniai garažai, laikytinas laisvu (neužstatytu) žemės sklypu, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Tarnyba darė išvadą, kad ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos teisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į skundą (II t., b. l. 1-4) nurodė, kad su skundu nesutinka, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato bendrą žemės grąžinimo natūra principą, pagal kurį galimybę grąžinti žemę (buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) natūra lemia aplinkybė, kad ji yra laisva (neužstatyta), išskyrus žemę pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Administracija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2979/2011 ir pažymėjo, kad minėtoje įstatymo normoje pateikti du kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais. Administracijos teigimu, metaliniai garažai priskirtini laikiniems statiniams, nes jie pagaminti iš surenkamų metalinių konstrukcijų, juos galima laisvai perkelti į kitą vietą, nuosavybės teisės į juos neregistruojamos, todėl ginčo žemė laikytina laisva žeme. Atsakovas darė išvadą, kad pirmasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintas kriterijus sklypus nuosavybės atkūrimui formuoti laisvoje (neužstatytoje) žemėje nėra pažeistas, o laikinais statiniais (garažais) užstatyta ginčo teritorija negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Atsakovas pabrėžė, kad suformuoti sklypai (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos teritorijoje nepatenka į Atkūrimo įstatyme numatytas išimtis, sudarančias pagrindą neformuoti sklypo ginčo teritorijoje, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra nepažeidė nei Bendrijos, nei atskirų jos narių, įskaitant pareiškėjus, interesų. Be to, teisės aktai, reglamentuojantys valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos sąlygas bei tvarką, nenumato galimybės įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti sklypų, laikinų statinių, tame tarpe ir metalinių garažų, statybai ar eksploatavimui.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. B., J. K., H. M., D. S. ir G. S. atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 59–60; II t., b. l. 9–10) prašė taikyti senatį bei tuo pagrindu skundą atmesti, o, nustačius, kad senatis netaikoma, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad terminas skundui paduoti atnaujintas nepagrįstai, kadangi pareiškėjams tai, jog žemės sklypo dalis, kuriame stovi pareiškėjų garažai, nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims, galėjo ir turėjo būti žinoma anksčiau. Nuosavybės teisės į žemės sklypą yra įregistruotos viešame registre, kuriame nurodytas ir įregistravimo pagrindas, todėl pareiškėjai nuo nuosavybės teisių įregistravimo momento (2007 m. spalio 8 d.) turėjo galimybę ir galėjo žinoti tai, jog Vilniaus apskrities viršininko sprendimais žemės nuosavybės teisės atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Be to, tai, jog tretieji suinteresuoti asmenys reikalauja iškeldinti iš jų žemės sklypo laikinus statinius, Bendrijai bei Vilniaus miesto savivaldybei buvo pranešta anksčiau nei buvo paduotas ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui ir pareiškėjams buvo pranešta apie civilinę bylą. Tretieji suinteresuoti asmenys darė išvadą, kad pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti be svarbių priežasčių ir skundas atmestinas taikant senatį. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat paaiškino, kad pareiškėjų argumentas, jog miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra valstybės išperkama, todėl negali būti grąžinama natūra, nepagrįstas įrodymais, patvirtinančiais, kad ginčijamais sprendimais buvo pažeistas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis, pareiškėjai taip pat nepateikė įrodymų, kad metaliniai garažai yra statiniai, atitinkantys tos kategorijos nekilnojamajam turtui įstatymo nustatytus reikalavimus, t. y. kad šie statiniai nuosavybės teise priklauso pareiškėjams ir pareiškėjų daiktinės teisės įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad nesant šių įrodymų nėra teisinio pagrindo laikyti, jog skundžiamais sprendimais buvo pažeistos pareiškėjų teisės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2076, 2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija), Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1274 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktu (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1475, 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387, 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1101, 2005 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 400 redakcija) nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama jai Atkūrimo įstatymu bei Tvarka priskirtus įgaliojimus nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo srityje, atliko Tvarkos 106 punkte numatytas procedūras ir jos Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 30-129 suformavo grąžinamus laisvos (neužstatytos) kitos paskirties žemės sklypus, inter alia ginčo žemės sklypą Nr. 2 (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos teritorijoje, patvirtino jų planus, sklypų dokumentus perdavė Administracijai. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo diskrecijos teisės kaip nors kvestionuoti savivaldybės pozicijos, jog ginčo žemės sklypas yra laisvas, neužstatytas. Teismas pažymėjo, kad šis Administracijos direktoriaus įsakymas pareiškėjų nėra nuginčytas ir nėra ginčijamas šioje byloje, šio įsakymo pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikti ginčo žemės sklypai, teisės į juos yra įregistruotos Nekilnojamo turto registre.

Teismas vadovavosi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalimis (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija), atsižvelgė į teismų praktiką administracinėse bei civilinėse bylose ir darė išvadą, kad valstybės prievolė išpirkti nekilnojamąjį turtą (šiuo atveju žemę) siejama su tam tikrų (atitinkamų) juridinių faktų įregistravimu Nekilnojamojo turto registruose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai ir Bendrijos atstovas teigė, jog jie žeme po metaliniais garažais naudojasi pagal, jų nuomone, tebegaliojančią žemės nuomos sutartį, tačiau to įrodymų (t. y. jog žemės nuomos juridinis faktas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre) nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad nuosavybės teisė į pareiškėjams priklausančius metalinius garažus kaip nekilnojamuosius daiktus (statinius) yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Teismo nuomone, pareiškėjų argumentai, kad visi tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantys metaliniai garažai nėra laikini statiniai, nes tai yra surenkamos konstrukcijos, tvirtinamos ant kapitalių pamatų, nėra šios bylos dalykas.

III. Pareiškėjai J. J., G. N., L. L. ir B. Č. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 78-82) prašo byloje skirti ekspertizę nustatyti, ar pareiškėjams priklausantys metaliniai garažai ir kiti J. K., D. S., B. B., H. M. ir G. S. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys Bendrijos eksploatuojami garažai laikytini laikinais statiniais pagal 2007 m. balandžio 5 d. galiojusius teisės aktus; ekspertizę pavesti atlikti teismo ekspertui prof. dr. S. M.; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjai remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir daro išvadą, kad žemė, kurioje yra statiniai, negalėjo būti grąžinama, įstatymas nenumatė jokių papildomų reikalavimų statiniams, kuriems esant žemės sklypas būtų laikytinas užstatytu ir negrąžintinu natūra, todėl bet koks statinio požymius atitinkantis žemės sklype esantis objektas yra kliūtis priimti sprendimą dėl tokio žemės sklypo grąžinimo natūra. Pareiškėjai vadovaujasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad metaliniai garažai yra sukurti statybos darbais, naudojantis statybos produktais, tvirtai sujungti su žeme (konstrukcijos įleistos į žemę ar remiasi į žemės paviršių).

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas ir suinteresuotieji asmenys pripažino, jog metaliniai garažai laikytini statiniais. Pareiškėjų manymu, teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepagrįstai susiaurino įstatymo nuostatos dėl grąžintinos laisvos (neužstatytos) žemės prasmę, apribodamas jos taikymą tik tais atvejais, kai žemės sklype yra nuolatinių statinių. Pareiškėjai pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar garažai būtų laikomi laikinaisiais ar nuolatiniais statiniais, jie ginčo žemės sklype pastatyti teisėtai, nėra nustatytas joks jų eksploatavimo terminas, nėra nei civilinės sutarties, nei administracinio akto, kuris įpareigotų garažų savininkus jiems priklausančius statinius pašalinti.

Pareiškėjų manymu, laisva (neužstatyta) ir grąžintina žeme žemės sklypas būtų tapęs tik tokiu atveju, jei ant jo esantys statiniai teisėtu pagrindu įstatymų nustatyta tvarka būtų buvę pašalinti iki įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai remiasi Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad apskrities viršininkas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus, esant neatitikimų tarp pateiktų dokumentų, suformuojančių grąžintinos žemės sklypą kaip laisvą, neužstatytą žemę ir žemės sklypo planų, kuriuose aiškiai pažymėti sklype esantys statiniai, turėjo imtis priemonių šiems neatitikimams pašalinti.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami ne visi statiniai, todėl atkuriant nuosavybės teises atsakovas neturėjo pagrindo remtis tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Pareiškėjų manymu, pareiškėjams priklausančių metalinių garažų priskyrimas laikiniems ar nuolatiniams statiniams akivaizdžiai yra ginčo dalykas šioje byloje, tokio fakto nustatymas yra teisiškai reikšminas ir svarbus bylos išsprendimui. Pareiškėjai remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir pažymi, kad laikinojo statinio statuso buvimas siejamas ne su statinio formaliu registravimu ar neregistravimu Nekilnojamojo turto registre, o su techninėmis statinio savybėmis – pamatų buvimu, galimybe statinį perkelti į kitą vietą.

Pareiškėjų teigimu, statinio ir teisių į jį neregistravimas Nekilnojamojo turto registre yra laikinojo statinio statuso pasekmė, bet ne pagrindas pripažinti statiniui laikinojo statinio statusą. Pareiškėjų manymu, teismas, neskirdamas ekspertizės, pažeidė ABTĮ 62 straipsnio 1 dalį, Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88-94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad teisės aktai neįtvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sąvokos, bet iš Atkūrimo įstatymo matyti, kuriais atvejais žemė nelaikoma laisva (neužstatyta) – tais atvejais, kai žemė priskiriama valstybės išperkamai. Atsakovas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos teritorijoje suformuoti žemės sklypai nepateko į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytas išimtis. Tarnyba pabrėžia, kad išimčių, kuomet nevykdomas atkūrimas natūra į buvusio savininko turėtoje vietoje esančią žemę, sąrašas yra baigtinis.

Atsakovas pažymi, kad laisva (neužstatyta) žemė laikytina tokia, kurioje nėra atitinkamos paskirties objektų, esančių kliūtimi tokią žemę pripažinti laisva (neužstatyta). Atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką ir pažymi, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai neskundė (duomenys neskelbtini) komunalinės zonos sklypų Nr. 2 ir Nr. 3 suformavimo dokumento – Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 25 d.

įsakymo Nr. 30-129, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis, juo nustatyti sklypų Nr. 2 ir Nr. 3 naudojimo būdas ir pobūdis – gyvenamoji teritorija, mažaaukščiams namams statyti ir eksploatuoti, todėl, atsakovo teigimu, metalinių garažų buvimas minėtuose sklypuose pažeidžia šiems sklypams teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą naudojimo būdą ir pobūdį. Atsakovas pažymi, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 punkte nurodyta, jog žemės sklypai prie metalinių garažų nepatenka į tų objektų, kuriuos galima formuoti, t. y. nėra formuojami žemės sklypai metaliniams garažams eksploatuoti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams priklausantys garažai yra Bendrijos teritorijoje, statymo metu metaliniai garažai buvo statomi terminuotam laikotarpiui, o tai, kad metalinių garažų savininkai juos rekonstravo savavališkai, nereiškia, kad neteisėta statyba suteikia atitinkamas teises garažų savininkams. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis statybos techninio reglamento STR 1.12.06:2002 9.3 punktu. Atsakovas paaiškina, kad nei tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nei jos teises perėmusiai Tarnybai nėra priskirta Administracijos sprendimų teisėtumo kontrolės funkcija nustatyti, ar žemė yra laisva (neužstatyta) yra priskirta Administracijos direktoriaus kompetencijai.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota jokių statinių ir daiktinių teisių į juos. Atsakovo manymu, ekspertizės išvada nebūtų reikšminga šioje byloje, nes statinį būtina vertinti teisiniais kriterijais, apibūdinančiais statinį kaip daiktą, kurio naudojimui reikalingas žemės sklypas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus mieto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96-100, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Administracija pažymi, kad Atkūrimo įstatyme pateikti du kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais. Administracija nurodo, kad metaliniai garažai laikytini laikinais statiniais, pareiškėjai nuosavybės teisių į metalinius garažus, kaip nekilnojamuosius daiktus (statinius), nėra įregistravę Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjai neįrodė, kad žeme po garažu naudojasi nuomos pagrindais. Administracija remiasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta „laikino statinio“ sąvoka, pažymi, kad metaliniai garažai pagaminti iš surenkamų konstrukcijų, juos galima laisvai perkelti į kitą vietą, nuosavybės teisės į juos neregistruojamos, todėl metaliniai garažai priskirtini laikiniems statiniams, o ginčo žemė laikytina laisva žeme, todėl ginčo žemė atkurta teisėtai. Administracija atkreipia dėmesį, kad laikinais statiniais užstatyta ginčo teritorija negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra nepažeidė nei Bendrijos, nei atskirų jos narių interesų. Administracija akcentuoja, kad pareiškėjai nuosavybės teisių į garažus Nekilnojamojo turto registre neįregistravo. Administracija pažymi, kad Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 30-129 nėra nuginčytas ar ginčijamas, todėl juo būtina vadovautis. Administracija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pripažintina, jog ginčo žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas, todėl minėtas Administracijos direktoriaus įsakymas nepažeidžia pirmojo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinto kriterijaus sklypus nuosavybės atkūrimui formuoti laisvoje (neužstatytoje) žemėje. Administracijos nuomone, pareiškėjų prašoma skirti ekspertizė nenustatys jokių bylai svarbių aplinkybių, be to, ginčas dėl garažų laikinumo nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 40-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 103-106) prašo apeliacinį skundą tenkinti ir byloje skirti ekspertizę nustatyti, ar pareiškėjams priklausantys metaliniai garažai ir kiti J. K., D. S., B. B., H. M. ir G. S. žemės sklype esantys Bendrijos eksploatuojami garažai laikytini laikinais statiniais pagal 2007 m. balandžio 5 d. galiojusius teisės aktus.

Bendrija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, taip pat pažymi, kad pagal metalinių garažų gamintojo pateiktą garažo surinkimo instrukciją metaliniai garažai turėjo būti montuojami ant pamatų, todėl metalinis garažas pagal byloje ginčijamų aktų priėmimo metu galiojančias Statybos įstatymo nuostatas negalėjo būti laikomas laikinuoju statiniu. Bendrija atkreipia dėmesį, kad 2013 m. Inspekcija pateikė konsultaciją, nurodydama, kad ant stacionarių pamatų sumontuotas metalinis garažas laikytinas nekilnojamuoju daiktu pagal Civilinio kodekso 4.2 straipsnio 2 dalį, nes jį perkeliant į kitą vietą būtina garažą išardyti į atskiras sudedamąsias dalis, dėl ko statinys praranda savo paskirtį ir vertę. Bendrijos teigimu, faktinės techninio pobūdžio aplinkybės, t. y. pamatų buvimas ar nebuvimas, yra reikšmingos ir esminės aplinkybės, nustatytinos vertinant pareiškėjams priklausančių garažų statusą ir sprendžiant dėl skundžiamų aktų teisėtumo.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. K., D. S., B. B., H. M. ir G. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į miesto teritorijoje esančią žemę, grąžinant ją natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai teigia, kad ginčo žemės sklypas negalėjo būti priskirtinas laisvai valstybinei žemei, nes ji yra užimta jiems nuosavybės teise priklausančiais metaliniais garažais, kurie teisėtai pastatyti iki 1990 metų ir eksploatuojami iki šiol.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjų garažai priskirtini laikiniems statiniams Statybos įstatymo prasme, be to, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad žemė po garažais jiems suteikta nuomos ar panaudos sutarties pagrindu.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami pradinio skundo argumentai bei išsakoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir to paties įstatymo 12 straipsnio aiškinimo aspektu, akcentuojama, kad metaliniai garažai nėra laikini statiniai, nes pastatyti ant pastovių pamatų.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. (žr. pvz. 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjų naudojami metaliniai garažai gali būti laikomi statiniais, kuriems eksploatuoti reikalingas ginčo žemės sklypas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Taigi, reikalaujama, kad statinys ne tik turėtų laikančiąsias konstrukcijas ir būtų sumontuotas statybos vietoje, tačiau ir atitiktų nekilnojamojo daikto sąvoką.

Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.). Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys kaupiami ir saugomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, o nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 2 ir 3 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjų eksploatuojami garažai, kaip statiniai būtų suformuoti įstatymų nustatyta tvarka, duomenys apie juos būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai lemia, kad pareiškėjų naudojami metaliniai garažai neatitinka reikalavimų, keliamų nekilnojamajam daiktui ir negali būti laikomi statiniais, kuriems eksploatuoti reikalingas žemės sklypas.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinybe skirti ekspertizę, kad nustatyti ar metaliniai garažai yra laikini statiniai, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamos bylos aspektu. Nesant nekilnojamojo turto registre duomenų apie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, netenka prasmės nustatymas, kokius faktiškai egzistuojančius statinius eksploatuoja pareiškėjai.

Be to, pareiškėjai nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad eksploatuoti garažams reikalingas žemės sklypas jiems buvo nustatyta tvarka išnuomotas ar suteiktas panaudos teise, neginčijo Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 30-129, kuris apibrėžė ginčo žemės sklypo statusą, naudojimo būdą bei pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai priimti laikantis visų reikalingų procedūrų, atsižvelgus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus dokumentus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. Č., J. J., L. L. ir G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas