AS-602-275-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-275/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02112-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. M. skundą atsakovams Lietuvos Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjui Č. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2008 m. kovo mėn. paskirta 1 360,455 Lt valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas), taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, 1 ir 2 priede nurodytas formules, kiekvieną mėnesį pareiškėjui mokėjo ir moka sumažintą valstybinę pensiją (pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjo valstybinė pensija mažinta iki 2012 m. rugsėjo 1 d.).

Pirmoji sumažinta valstybinė pensija – 335,51 Lt – už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui į jo banko sąskaitą pervesta 2010 m. kovo 1 d. (b. l. 37, 38).

Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2012 m. gegužės 31 d. prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 16, 41), 2012 m. birželio 12 d. sprendime Nr. 1D-4017(11) „Dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-4017(11)) konstatavo, kad mokėti pareiškėjui 1 360,55 Lt valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo.

Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos grąžinimo ir paskirtos – 1 360,55 Lt – valstybinės pensijos mokėjimo (b. l. 8, 19), 2013 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 1D-5747(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-5747(11)), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi informavo pareiškėją, kad jo prašymo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 10, 20).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-5747(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) įpareigoti Ministeriją išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 34 154,96 Lt – už 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. gegužės mėn. laikotarpį, įvertinus ir 2012 m. rugsėjo mėn. – 2012 m. gruodžio mėn. bei 2013 m. sausio mėn. – 2013 m. gegužės mėn. pensijos sumažinimą.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniais, konstituciniu teisinės valstybės principu, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, aiškinančia šiuos Konstitucijos straipsnius ir juose garantuotas asmenų teises (teisę į nuosavybę, teisę į pensiją), teisinės valstybės principą, jo elementus, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo datą (2012 m. rugsėjo 21 d.), pareiškėjas nepraleido 3 m. termino apginti savo pažeistas teises, nes diena, kurią jis sužinojo/turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, yra 2012 m. rugsėjo 21 d., kadangi būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, o kol Konstitucinis Teismas nebuvo konstatavęs minėtos nuostatos prieštaravimo Konstitucijai, tol nebuvo pagrindo manyti, kad pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija mokama neteisėtai. Tai, kad pareiškėjas nepraleido termino ginti savo teises, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nuo 2013 m. sausio 1 d. įtvirtintas 6 mėnesių terminas, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 10 straipsnis.

Pareiškėjas pateikė teismui 2013 m. gruodžio 6 d. paaiškinimą, jog termino ginčyti valstybinės pensijos sumažinimo neteisėtumą jis nepraleido, kadangi: į Ministeriją kreipėsi 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. gegužės 29 d., gavo atitinkamai 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. birželio 11 d. atsakymus; į teismą kreipėsi, gavęs paskutinį atsakymą, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nes būtent šiame nutarime konstatuotas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų prieštaravimas Konstitucijai; remiantis Įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, abiem atvejais pareiškėjas nepraleido 3 m. apskundimo termino, nes 3 m. apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą (b. l. 40).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punkto pagrindu, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą ar tenkinti jį iš dalies (priteisiant pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį) prašė valstybinės pensijos kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimui neskirtos.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.), vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Ministerija pagrįstai pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas ir tol, kol nebuvo Konstitucinio Teismo nutarimo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, atitinkami Ministerijos veiksmai laikytini teisėtais. Pareiškėjas neįrodo, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar galiojančius įstatymus Ministerija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Ministerija, remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. I-2844-208/2013, Nr. I-2366-815/2013, nurodo, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta, kadangi pareiškėjas su prašymu į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 m./6 mėn. termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo/turėjo sužinoti dar 2010 m. vasario 26 d., pirmą kartą gavęs sumažintą pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-478-815/2013 nutraukė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas Č. M. prašė teismą panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-5747(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 10, 20), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl ši administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1D-5747(11) panaikinimo nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašė teismą priteisti iš atsakovo Ministerijos pareiškėjui 34 154,96 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės mėn. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas Č. M. į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 20 d. (b. l. 1), apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. kovo 1 d. (žr. sąskaitos išrašą (b. l. 38)), todėl teismas traktavo, kad pareiškėjas praleido minėtą procesinį terminą. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis nepraleido procesinio termino (b. l. 40), neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o atnaujinti termino pareiškėjas, nors jam tai buvo paaiškinta (b. l. 31), neprašė. Be to, teismas pažymėjo, kad nemato jokių aplinkybių, leidžiančių minėtą terminą atnaujinti, todėl ši administracinės bylos dalis nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir matydamas, kad atsirado galimybė teisminiu keliu atgauti pinigines lėšas, pareiškėjas ėmėsi veiksmų ginti savo pažeistas teises gauti pensiją ta apimtimi, kuria ji buvo paskirta. Vertindamas tai, kad Laikinasis įstatymas nebuvo nuginčytas iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėjas mano, kad galimybės apginti savo interesus nebuvo. Tokia galimybė atsirado tik pasisakius Konstituciniam Teismui (nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.). Pareiškėjas nurodo, kad nepraleidęs 3 metų termino, 2012 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Ministeriją su reikalavimu mokėti paskirto dydžio pensiją ir grąžinti pensijos nepriemoką. 2012 m. birželio 12 d. gautas atsakymas iš Ministerijos, kuriame pareiškėjo prašymas atmestas. Pareiškėjas mano, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo reikalavimo pateikimo dienos.

2. Pareiškėjas, matydamas, kad valstybė neketina vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimo, 2013 m. gegužės 29 d. pakartotinai kreipėsi į Ministeriją reikalaudamas grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau gavo atsakymą, kad reikalavimas nenagrinėtas. Pareiškėjas mano, kad Ministerija nepagrįstai neatsižvelgė, kad jis dėl savo teisių gynimo kreipėsi dar 2012 m. gegužės mėnesį. Gavęs šį atsakymą, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

Atsakovas Ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą (valstybinės pensijos mažinimą taikant Laikinojo įstatymo 5 str.) dienos. Pareiškėjui apie valstybinės pensijos nepriemoką tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija. Įvertinant tai, kad pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir tai, kad į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo sužinojo, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido terminą tokio pobūdžio reikalavimams.

2. Mano, kad pareiškėjui turėtų būti taikomas 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi nuo 2013 m. sausio 1 d. (šis terminas pareiškėjui baigėsi 2013 m. liepos 1 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinė byla nutrauktina ir kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs nustatytą terminą, nes apie pirmąją pensijos nepriemoką turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. kovo 1 d. Atnaujinti terminą pareiškėjas, nors jam buvo išaiškinta tokia teisė, neprašė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui 2008 m. kovo mėn. paskirta 1 360,455 Lt valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerija, taikydama Lietuvos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, 1 ir 2 priede nurodytas formules, kiekvieną mėnesį pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pensiją.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-5747(11); 2) įpareigoti Ministeriją išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 34 154,96 Lt.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-478-815/2013 nutraukė. Administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1D-5747(11) panaikinimo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, o bylos dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą ir neprašė jo atnaujinti.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų – procesinių terminų laikymasis. Šioje vietoje paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Taigi nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Pažymėtina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų ledėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus.

Įvertinusi paminėtą aplinkybę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, nuo kada turi būti skaičiuojamas aptartas 3 metų terminas. Sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus. Sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tuo atveju, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsižvelgus į šias nuostatas, konstatuotina, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. kovo mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atsiliepime išdėstytu argumentu dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimu. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimą realiai sužinojo gavęs pensiją už 2010 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2010 m. kovo mėnesį. Su šiuo momentu teisėjų kolegija ir sieja atsakovo sprendimų (veiksmų) dėl nevisos pensijos mokėjimo apskundimo (galutinio įvykdymo) termino eigos pradžią. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. birželio mėn. (b. l. 1-7), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepraleido termino, nes 2012 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Ministeriją, nes 3 metų terminas yra nustatytas kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą (pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 26 d. raštu pasiūlė pateikti paaiškinimą ir prašymą atnaujinti terminą nurodydamas, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kreipimosi į administracinį teismą terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo/turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką), tačiau pareiškėjas ja nepasinaudojo.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-5747(11) nurodė, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog reikalavimas dėl Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1D-5747(11) panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo yra laikytinas vientisu reikalavimu. Įvertinusi tai, kad terminas kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjamu atveju yra praleistas ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, teisėjų kolegija nurodo, kad ir bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1D-5747(11) panaikinimo turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias administracinės bylos nutraukimą, tik neteisingai nurodė bylos nutraukimo pagrindą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis pakeistina nurodant, kad administracinė byla nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Č. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį pakeisti nurodant, kad administracinė byla pagal pareiškėjo Č. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan