I-492-4-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I492-4/2014 Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00024-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams E. S., A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo išaiškinimo,

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 9 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 ir 19 punktai tiek, kiek juose nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 3 punktams.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. kovo 27 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui; taip pat nutraukė norminės administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams.

II.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą. Atsakovas prašo paaiškinti, ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui prieštarauja perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio (procentais) apskaičiavimo reglamentavimas, kaip yra nustatyta Taisyklių 19 punkte, ar žuvų kvotų skyrimo tvarka, kuri Taisyklių 19 punkte tiesiogiai nereglamentuota (reglamentuojama Taisyklių 26 punkte). Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas savo sprendimu nenustatė, kad panaikintas Taisyklių 19 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, todėl pagal jį 2013 m. apskaičiuotos trejiems metams suteiktos perleidžiamosios žvejybos teisės šiuo metu nėra panaikintos. Atsakovas prašo paaiškinti, ar tolimesnis žvejybos kvotų skyrimas pagal perleidžiamąsias žvejybos teises, kurios buvo apskaičiuotos taikant Taisyklių 19 punktą, laikytinas Taisyklių 19 punkto tolesniu taikymu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis nustato, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog minėtos nuostatos taikymo, taigi ir galimybės teismui išaiškinti priimtą sprendimą sąlyga yra šio sprendimo neaiškumas. Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalį, teismo sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai; priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą (pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-341/2011, 2011 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-363/2011 ir kt.). Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis yra skirta pašalinti teismo sprendimo (jo rezoliucinės dalies) neaiškumus, todėl tik nustačius, kad tam tikros priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo (jo rezoliucinės dalies) formuluotės yra neaiškios ar dviprasmiškos, galinčios lemti neaiškumus vykdant tokį sprendimą, yra pagrindas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo

94 straipsnio 3 dalimi, išaiškinti teismo sprendimą.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. kovo 27 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui; taip pat nutraukė norminės administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams.

6. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši norminė byla buvo pradėta gavus pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Taisyklių 17 ir 19 punktų teisėtumą tiek, kiek juose nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio. Būtent šia apimtimi pareiškėjo prašymas buvo priimtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Nagrinėtoje individualioje byloje, kurioje buvo kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 17 ir 19 punktų teisėtumo, buvo sprendžiama dėl Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalies, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tonos šprotų kvota, teisėtumo. Kreipimesi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pareiškėjas inter alia pažymėjo, jog išanalizavus Taisyklių 17 ir 19 punktų nuostatas matyti, kad žvejybos kvotos ūkio subjektams 2013 metams buvo skiriamos atsižvelgiant į jų žuvų sugavimų kiekius 2007–2012 metais.

7. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 19 punkte įtvirtintas perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio apskaičiavimo principas yra tiesiogiai susijęs su žvejybos kvotų skyrimu. Perleidžiamosios žvejybos teisės dydis tiesiogiai lemia skiriamų žvejybos kvotų dydį, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip pažymėta sprendime, kurį prašoma išaiškinti (13, 20 p.), nauji naudotojai pagal Taisyklių 9 punktą žvejybos kvotas gali gauti tik itin ribotais atvejais. Būtent dėl žvejybos kvotų skyrimo remiantis perleidžiamąja žvejybos teise, apskaičiuota pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį, teisėtumo spręsdamas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

8. Atsakovas prašo paaiškinti, ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui prieštarauja perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio (procentais) apskaičiavimo reglamentavimas, kaip yra nustatyta Taisyklių 19 punkte, ar žuvų kvotų skyrimo tvarka, kuri Taisyklių 19 punkte tiesiogiai nereglamentuota (reglamentuojama Taisyklių 26 punkte). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje kvestionavo ne Taisyklių 26 punkto, o 19 punkto teisėtumą. Būtent Taisyklių 19 punkte yra įtvirtintas perleidžiamųjų žvejybos teisių apskaičiavimo principas, tiesiogiai lemiantis ir naudotojams tenkančius kvotų dydžius. Taisyklių 26 punkte įtvirtinta, kad Komisija apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, t. y. Taisyklių 26 punkte yra įtvirtinta perleidžiamųjų žvejybos teisių ir žvejybos kvotų sąsaja. Kaip minėta, šio Taisyklių punkto teisėtumo pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nekvestionavo ir jis nebuvo tirtas šioje norminėje administracinėje byloje, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nesprendė dėl jo teisėtumo.

9. Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis yra skirta pašalinti teismo sprendimo (jo rezoliucinės dalies) neaiškumus, todėl tik nustačius, kad tam tikros priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo (jo rezoliucinės dalies) formuluotės yra neaiškios ar dviprasmiškos, galinčios lemti neaiškumus vykdant tokį sprendimą, yra pagrindas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, išaiškinti teismo sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas (jo rezoliucinė dalis) yra aiškus ir nedviprasmiškas, todėl nėra pagrindo jį išaiškinti.

10. Atsakovas taip pat prašo paaiškinti, ar tolimesnis žvejybos kvotų skyrimas pagal perleidžiamąsias žvejybos teises, kurios buvo apskaičiuotos taikant Taisyklių 19 punktą, laikytinas Taisyklių 19 punkto tolesniu taikymu. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas individualioje byloje, kurioje kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 17 ir 19 punktų teisėtumo, būtent ir sprendė dėl Taisyklių 19 punkto neteisėtumo įtakos konkrečių žvejybos kvotų skyrimo teisėtumui, taigi tai yra individualios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau ne šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis atsakovo prašymas neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirties (pašalinti teismo sprendimo (jo rezoliucinės dalies) neaiškumus) ir yra atmestinas.

11. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą, todėl atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 105 straipsniu ir 114 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija n u t a r i a:

Atmesti atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo išaiškinimo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė