2K-487/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-487/2014

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00130-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2;

1.2.30.1;

1.1.2.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams, 307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6, 9 dalimis, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, taip pat su Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams devyniems mėnesiams.

Iš J. M. priteista neturtinei žalai atlyginti: S. I. 21 000 Lt, R. B. 16 000 Lt.

Iš J. M. išieškota 2380 Lt Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartimi nuteistojo J. M. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. M. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nuteistas (ši nuosprendžio dalis neskundžiama) už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, vieninga tyčia, iš anksto susitarę daryti, tęsti ir užbaigti daromą nusikaltimą, asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, pasiūlius A. J. vykti į Vokietijoje esantį viešnamį „Platinum Senden“ dirbti prostitute ir šiai su pasiūlymu sutikus, 2009 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, E. M. įmonei priklausančiu automobiliu „Volkswagen Transporter“, vairuodami pakaitomis, pačios sutikimu prostitucijai gabeno A. J. iš Lietuvos Respublikos, Kauno miesto, į viešnamį „Platinum Senden“, esantį Vokietijoje, Senden mieste, Messingweg 33. Tęsdami šią nusikalstamą veiką, pagal išankstinį susitarimą su viešnamio „Platinum Senden“ valdytoju M. D. (M. D.) atgabenti merginas prostitucijai į jo viešnamį, 2009 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, J. M. kartu su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, tuo pačiu automobiliu, vairuodami pakaitomis, pačių sutikimu prostitucijai gabeno R. M. ir kelias savaites viešnamyje „Platinum Senden“ prostitucijos paslaugas jau teikusią bei kartu su J. M. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, į Lietuvą grįžusią A. J., iš jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), į Vokietijoje esantį viešnamį „Platinum Senden“. Vėliau, 2009 m. birželio 19 d., J. M. su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, tuo pačiu automobiliu, vairuodami pakaitomis, pačių sutikimu prostitucijai gabeno S. I., R. B. ir viešnamyje „Platinum Senden“ prostitucijos paslaugas jau teikusią bei kartu su J. M. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, į Lietuvą grįžusią A. J. iš Lietuvos Respublikos, Kauno miesto, į Vokietijoje esantį viešnamį „Platinum Senden“.

J. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 11 d.–rugpjūčio 12 d. laikotarpiu, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, ir V. T. (miręs 2010 m. kovo 25 d.), veikdami vieninga tyčia, siekdami bendrų tikslų – perleisti prostitucijai bei pelnytis iš A. J., R. B. ir S. I. prostitucijos, po to, kai tarp J. M. ir viešnamio „Platinum Senden“ valdytojo M. D. įvyko konfliktas dėl pastarojo neva nesumokėtos likusio užmokesčio dalies už S. I. ir R.

B. atvežimą darbui prostitutėmis jo viešnamyje, J. M., asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, ir V. T. pareikalavo šiame viešnamyje prostitutėmis dirbusių A. J., R. B. ir S. I. vykti kartu su jais, tačiau šioms nepaklusus 2009 m. liepos mėn., tiksliau nenustatytu laiku, panaudodami prieš A. J. psichinę prievartą (grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš jos artimuosius, papasakoti jiems apie jos darbą prostitute), iš viešnamio atgabeno ją į J. M. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, nuomojamą butą, esantį Vokietijoje, Greveno mieste, ZurFriedrichsburg 12, o 2009 m. liepos 11-12 d.

J. M. prieš S. I. ir R. B. valią (S. I. sugriebus už kaklo, o R. B. – už parankės) išsivedus jas iš naktinio klubo „Gigapark“, esančio Vokietijoje, Miunsteryje, ir įsodinus į nenustatytą automobilį, siekiant palaužti jų valią ir pasipriešinimą bei suvaržyti jų laisvę, V. T. sudavus R. B. ir S. I. nenustatytą kiekį smūgių ranka į veido sritį ir taip sukėlus joms fizinį skausmą, nugabeno jas į J. M. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, pirmiau nurodytą nuomojamą butą, kuriame J. M. ir V. T. toliau naudojo prieš nukentėjusiąsias fizinį ir psichinį smurtą, t. y. sudavė rankomis abiem į įvairias kūno vietas, sukeldami joms fizinį skausmą, ir grasino parduoti jas rusų tautybės asmenims, susidoroti su jų artimaisiais, paskelbti Lietuvos spaudoje informaciją apie tai, kad šios verčiasi prostitucija, atėmė iš jų pinigus, o asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, liepus bei kartu su J.

M. padiktavus tekstą, privertė R. B. ir S. I. parašyti po nesamos 5000 eurų skolos raštelį. Tęsdami savo veiksmus merginų valiai palaužti bei atimdami galimybę priešintis, V. T. nukirpus elektros laidą ir vieną jo galą įjungus į elektros tinklą, o nukirptąjį priglaudus nukentėjusiosioms prie kūno, abiem buvo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai (S. I. žaizda kairėje šlaunyje, R. B. – dešinės krūties viršutiniame vidiniame plote), be to, privertė S. I. išgerti 200 g degtinės ir vėl grasino parduoti merginas prostitucijai bei susidoroti su jų artimaisiais.

Po to, kai S. I., neištvėrusi įtampos, siekdama išvengti šių grasinimų ir tolimesnio smurto, 2009 m. liepos 12 d. vonios kambaryje virtuviniu peiliu du kartus dūrė sau į pilvą, J. M. po medikų apžiūros pargabeno asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, kontroliuojamą ir lydimą S. I. iš „M. J.“ ligoninės Greveno mieste į jų nuomojamą butą ir, tęsdamas nusikalstamus veiksmus kartu su V. T. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, palaužę nukentėjusiųjų valią, pasinaudodami jų pažeidžiamumu ir atimdami galimybę priešintis, laikė nelaisvėje įbaugintas A.

J., S. I. ir R. B., kol 2009 m. liepos 13 d. R. B. išsivežė atvykę jos tėvai. Po to, įgyvendindami bendrą tikslą, nenustatytą dieną, sugijus S. I. žaizdoms, J. M. ir V. T., iš J. M. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, nuomojamo buto nugabeno S. I. ir A. J. į Osnabriuke, Moeserstrasse 39 (Vokietija) esantį viešnamį „Love Palace“, žinodami, kad bus pelnomasi iš merginų prostitucijos, perleido jas faktinei šio viešnamio valdytojo E. D. (E. D.) kontrolei už nenustatyto dydžio sumą. Dviejų savaičių laikotarpiu A.

J. ir S. I. teikiant seksualines paslaugas už atlygį „Love Palace“ viešnamyje, J. M. kontroliavo A. J. ir S. I. priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, varžė merginų judėjimo laisvę, bendravimą su kitais asmenimis, reikalavo nenustatytos dalies iš A. J. ir S. I. uždirbtų iš prostitucijos pinigų, kuriuos padalijus tarp grupės narių, jis turėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto dydžio pajamas iš A. J. ir S. I. prostitucijos.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. M. gynėjas advokatas A. Penelis prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti – J. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nėra jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties, nukentėjusiųjų S. I. ir R. B. civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui.

Gynėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir prieštaraujančią kasacinei praktikai išvadą, kad J. M. teisingai taikyta jo veikos padarymo metu galiojusi BK 147 straipsnio 2 dalies 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, nes, pasak teismo, nauja 2012 m. birželio 30 d. šio straipsnio redakcija nelaikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu. Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad, didėjant įrodinėtinų požymių skaičiui, kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėja, ir šiuo požiūriu naujausia BK 147 straipsnio redakcija turi būti laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2006, 2K-503/2010). Taigi naujausios redakcijos BK 147 straipsnis yra atsakomybę už prekybą žmonėmis švelninantis įstatymas ir turėtų būti taikomas J. M. (BK 3 straipsnio 2 dalis), o nustačius, kad jo veikoje nėra kai kurių nusikaltimo prekybos žmonėmis požymių (pavyzdžiui, nenustatyti išnaudojimo prostitucijai požymiai), J. M. dėl šio kaltinimo turi būti išteisintas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas į nutartį neįrašė naujos redakcijos įstatymo nustatyto veikos tikslo išnaudoti nukentėjusį asmenį prostitucijai. Pasak kasatoriaus, tokia įstatymo formuluotė pakeitė ankščiau galiojusį įstatymą. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 147 straipsnio redakcijoje nusikaltimo prekybos žmonėmis tikslas buvo įtraukti nukentėjusį asmenį į prostituciją arba pelnytis iš šio asmens prostitucijos. Gynėjo manymu, asmens išnaudojimas prostitucijai ir pelnymasis iš prostitucijos nėra tas pats. Išnaudoti reiškia pasisavinti darbo vaisius. Taigi pagal naujausios redakcijos prekybos žmonėmis prasmę byloje turi būti įrodyta, kad savo kontrolėn perėmęs asmenį subjektas tokį asmenį siekė ar siekia išnaudoti prostitucijai, t. y. pasisavinti jo darbo vaisius. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte ir abiejų instancijų teismų sprendimuose konstatuotas nukentėjusiųjų perleidimas viešnamio „Love Palace“ valdytojo E. D. kontrolei, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad viešnamyje dirbusias prostitutes jis būtų išnaudojęs prostitucijai.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog J. M. veiksmai prieš A. J., R. B. ir S. I. atitinka prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir kad jo veika objektyviai pasireiškė šių nukentėjusiųjų gabenimu (jų transportavimu iš vienos vietos į kitą, lydėjimu), laikymu nelaisvėje ir nukentėjusiųjų S. I. ir A. J. perleidimu kito asmens (viešnamio „Love Palace“ valdytojo E. D.) kontrolei.

J. M. kaltinimas pagal BK 147 straipsni pareikštas tik dėl veiksmų, susijusių su viešnamio „Love Palace“ valdytoju E. D.. Tačiau nukentėjusioji R. B. šiam asmeniui nebuvo perleista, jo viešnamyje prostitute nedirbo, todėl neaišku, kodėl teismas laikė, kad prieš ją J. M. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Be to, nors teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios S. I. ir A. J. buvo perleistos viešnamio „Love Palace“ valdytojo E. D. kontrolei, tačiau nedetalizavo, kaip šis asmuo jas kontroliavo. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde buvo pažymėta, jog viešnamio „Love Palace“ savininką ir nukentėjusiąsias S. I. ir A.

J. siejo oficialūs sutartiniai santykiai, tai patvirtina į bylą gynybos pateikti rašytiniai įrodymai: patalpų nuomos sutartys ir nukentėjusiųjų išsiimti verslo liudijimai oficialiai dirbti prostitutėmis. Šių faktinių aplinkybių teisme neginčijo nė viena nukentėjusioji, priešingai – tokias faktines aplinkybes jos patvirtino. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, kodėl atmetė byloje esančius įrodymus, taip padarydamas esminį BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Pasak kasatoriaus, iš tikrųjų byloje nėra jokio įrodymo, kad viešnamio „Love Palace“ valdytojas būtų kontroliavęs nukentėjusiąsias BK 147 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. būtų išnaudojęs ar siekęs jas išnaudoti prostitucijai).

Gynybos prašymus iškviesti E. D. į teismo posėdį ir jį apklausti arba teisinės pagalbos sutarčių pagrindu apklausti šį asmenį Vokietijoje, abiejų instancijų teismai atmetė, todėl kasatoriui neaišku, kokiais duomenimis remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. M. veika objektyviai pasireiškė nukentėjusiųjų S. l. ir A. J. perleidimu kito asmens kontrolei. Pasak gynėjo, jeigu viešnamio „Love Palace“ savininkas perėmė iš J. M. nukentėjusiųjų kontrolę, tai tik jis (viešnamio savininkas), kaip kontroliuojantis asmuo, ir galėjo jas išnaudoti prostitucijai.

Kasatoriaus įsitikinimu, tik nustačius faktinę aplinkybę, kad šio viešnamio savininkas nukentėjusiąsias išnaudojo prostitucijai, būtų galima J. M. inkriminuoti BK 147 straipsnį. Nuteistajam nepagrįstai kartu inkriminuoti BK 147 ir 307 straipsniai, nes byloje nenustatyta, jog perėmęs iš J. M. nukentėjusiųjų A. J. ir S. l. kontrolę viešnamio „Love Palace“ savininkas jas išnaudojo prostitucijai. Tai esminė sąlyga šiuo konkrečiu atveju atribojant J. M. pagal BK 147 straipsnį padarytą veiką nuo 307 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo.

Tai, kad J. M., palaužęs nukentėjusiųjų valią, be jų sutikimo, perleido jas viešnamio „Love Palace“ savininkui ir dvi savaites ėmė dalį jų iš prostitucijos uždirbtų pinigų, laikytina asmens pelnymusi iš nukentėjusiųjų prostitucijos, o ne prekyba žmonėmis. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad J. M. sudaryti sandoriai net ir su legaliai veikiančių viešnamių savininkais dėl nukentėjusiųjų darbo prostitutėmis, siekiant nelegaliai kontroliuoti nukentėjusiąsias ir pelnytis iš jų prostitucijos, žinant, kad tai darys kiti asmenys, BK 147 straipsnio dalies prasme yra nukentėjusiųjų išnaudojimas prostitucijai.

Gynėjas pažymi, kad iš pradžių visos nukentėjusiosios dirbo prostitutėmis viešnamyje „Platinum Senden“. J. M., atvežęs merginas į viešnamį „Platinum Senden“, jas perleido šio viešnamio savininkui, jam už tai buvo atsilyginta, o vėliau jis dar iš merginų prostitucijos turėjo pajamų. Jeigu vadovautis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad J. M. veika dėl S. I. ir A. J. perleidimo „Love Palace“ viešnamio savininkui ir turėjimas iš jų prostitucijos pajamų atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tai atgabentų merginų perleidimas viešnamio „Platinum Senden“ savininkui prostitucijai ir turėjimas iš jų prostitucijos pajamų taip pat turėtų atitikti BK 147 straipsnio 2 dalį, nes veikos kvalifikavimui pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės asmens sutikimas ar nesutikimas, t. y. asmuo gali būti perleistas prostitucijai tiek jam sutinkant, tiek nesutinkant, vadinasi, ir panaudojus prievartą.

Tačiau esminė aplinkybė veikos kvalifikavimui pagal naujausią BK 147 straipsnio redakciją yra asmens perleidimas išnaudojimui prostitucijai, kuri turi būti įrodyta. Tačiau vienu atveju nukentėjusiųjų perleidimas viešnamio „Platinum Senden“ savininkui nevertintas pagal BK 147 straipsnį, o kitu atveju nukentėjusiųjų perleidimas viešnamio „Love Palace“ savininkui vertinamas jau pagal BK 147 straipsnį. Tai prieštaravimas, kuris turi būti vertinamas kaltinamojo naudai. Pagal nukentėjusiųjų parodymus, abiejuose viešnamiuose jos dirbo vienodomis sąlygomis, tačiau teismas nutartyje nenurodė, kuo skyrėsi prostitučių santykiai su šių dviejų viešnamių savininkais ir kad jos šiuose viešnamiuose jų savininkų buvo išnaudojamos prostitucijai.

Tai nurodyti teismas ir neturėjo teisinio pagrindo, nes Vokietijoje legaliuose viešnamiuose legaliai dirbančios prostitutės nėra išnaudojamos, viešnamių savininkus ir prostitutes sieja sutartiniai santykiai, o už jų išnaudojimą viešnamių savininkams gresia baudžiamoji atsakomybė pagal Vokietijos BK. Todėl J. M. veiksmai prieš perleidžiant ir perleidus A. J. ir S. I. viešnamio „Love Palace“ savininkui, nesudaro BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes nėra būtinojo šios nusikalstamos veikos požymio – perleidimo išnaudojimui prostitucijai.

Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidomis grįstą išvadą, jog J. M. gabeno nukentėjusiąsias, jas laikė nelaisvėje ir naudojo prieš jas fizinį smurtą bei grasinimus, turėdamas tikslą išnaudoti prostitucijai. Kaltinimas J. M. dėl veikų, numatytų BK 147 straipsnyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, padarymo iš esmės grindžiamas nukentėjusiųjų parodymais, iš kurių negalima daryti neabejotinos išvados, kad J. M. smurtaudamas prieš nukentėjusiąsias ir laikydamas jas nelaisvėje turėjo tikslą užtikrinti jų kontrolę tam, kad jos būtų išnaudojamos prostitucijai.

Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiųjų parodymų visumos akivaizdu, kad J. M. prieš jas smurtavo ir laikė nelaisvėje dėl to, kad nepakluso J. M. reikalavimams išeiti iš M. D. viešnamio ir jo tyčia kontroliuoti nukentėjusiąsias buvo nukreipta į siekį turėti pajamų iš jų prostitucijos, o ne išnaudoti jas prostitucijai. Tai patvirtina aplinkybės, kad nukentėjusiosios dirbo prostitutėmis legaliuose Vokietijos viešnamiuose, kuriuose prostitučių išnaudojimas negalimas. Nukentėjusiosios suprato, kad smurtas prieš jas buvo naudojamas dėl to, jog nepakluso J.

M. reikalavimams, kad viešnamių savininkai jų nekontroliavo ir jų neišnaudojo prostitucijai ir kad J. M. turėjo iš jų prostitucijos pajamų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepasisakė ir nenurodė, kodėl juos atmeta. Gynėjas mano, kad taip teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą byloje esančius įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turėjo įvertinti visus nukentėjusiųjų parodymus, tarp jų ir S. I. parodymus, duotus Vokietijos policijos pareigūnams, ir R.

B. parodymus policijos pareigūnams Lietuvoje, kuriuose nurodoma, kad smurtas Vokietijoje prieš jas nebuvo naudojamas. Gynėjas teigia, kad S. I., duodama parodymus Vokietijos policijai, galėjo kreiptis pagalbos, jeigu iš tiesų jos reikėjo, o R. B., grįžusi į Lietuvą, buvo visiškai saugi. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorius mano, kad vertinti nukentėjusiųjų parodymus kaip neginčijamai teisingus ir nuoseklius nėra pagrindo. Pasak gynėjo, ypač reikšmingi nukentėjusiosios S. I. parodymai, duoti teismo posėdžio metu 2012 m. gegužės 15 d.

Nukentėjusiųjų parodymų visumos analizė nepatvirtina fakto, kad prieš jas buvo naudota prievarta turint tikslą jas išnaudoti prostitucijai. Tačiau jeigu teismas pripažįsta prieštaringus nukentėjusiųjų parodymus nuosekliais, tai jie patvirtina tik vieną aplinkybę, kad J. M., gabendamas visas merginas jų sutikimu prostitucijai, siekė vienintelio tikslo – turėti pajamų iš jų prostitucijos ir to siekė netgi panaudodamas prievartą prieš jas. Visos nukentėjusios patvirtino, kad prievarta buvo panaudota prieš jas tik todėl, kad jos nepakluso J.

M. reikalavimams išvykti iš viešnamio „Platinum Seden“ į kitą viešnamį. BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, tačiau apeliacinės instancijos teismo aptarti nukentėjusiųjų parodymai neginčijamai patvirtina, kad J. M. tyčia buvo nukreipta tik į siekį turėti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Todėl J. M. visi prieš nukentėjusiąsias atlikti veiksmai galėtų būti kvalifikuojami išimtinai tik pagal BK 307 straipsnį, J. M. pagal BK 147 straipsnį yra nekaltas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiosioms neturtinė žala buvo padaryta J. M. nusikalstamais veiksmais viešnamyje „Love Palace“, t. y. dėl nusikaltimo prekyba žmonėmis. Tačiau nukentėjusioji R. B. nebuvo perleista „Love Palace“ viešnamio savininkui, nedirbo šiame viešnamyje prostitute ir J. M. iš jos darbo šiame viešnamyje neturėjo jokių pajamų, todėl jos ieškinys yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Gynėjo manymu, J. M. tikėtinas turėjimas pajamų iš S. I. prostitucijos viešnamyje „Love Palace“ negali būti vertinamas moralinės žalos .kriterijais. Šios nukentėjusiosios ieškinys turi būti atmestas, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus vertimasis prostitucija yra draudžiamas, t. y. prostitucija yra neteisėta veika, o pagal teisės doktriną iš neteisėtos veikos negali atsirasti teisėti padariniai.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad tiek senoji, tiek naujoji BK 147 straipsnio 1 dalies redakcija prekybos žmonėmis sąvoką konstruoja pagal tris kertinius aspektus: 1) prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimą taip atimant jam galimybę savo laisva valia priimti sprendimą; 2) vieno iš alternatyvių veiksmų – šiuo atveju gabenimą ir nukentėjusiojo pardavimą kitam asmeniui ir 3) veikos tikslą – ankstesnėje redakcijoje kalto asmens žinojimą, kad parduodamas asmuo bus įtrauktas į prostituciją ar kad bus pelnomasi iš šio asmens prostitucijos, o naujojoje – žinojimą, kad asmuo bus išnaudojamas prostitucijai.

Kasatoriaus teiginys, kad naujoji BK 147 straipsnio redakcija švelnina jo ginamojo padėtį, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad naujoji redakcija kriminalizavo platesnį veikų ratą ir taip išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas. Toks baudžiamosios atsakomybės taikymo ribų išplėtimas baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstamas iki naujos redakcijos priėmimo galiojusio straipsnio pasunkinimu, nors ir nekintant straipsnių sankcijose nustatytiems bausmių dydžiams.

Prokuroras pažymi, kad išnaudojimu laikomas bet koks net ir legalus pajamų iš kito asmens prostitucijos gavimas. Todėl šioje byloje tiek taikant naująją BK 147 straipsnio redakciją, tiek senąją, J. M. veika vis tiek kvalifikuotina kaip prekyba žmonėmis.

Kasatorius pripažįsta, kad nuteistasis kartu su kitais asmenimis naudojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąsias ir taip siekė jas kontroliuoti, tačiau tvirtina, kad tokiu smurtu ir kontrole buvo siekiama gauti pajamų iš nukentėjusiųjų prostitucijos, o ne jas išnaudoti prostitucijai. Toks teiginys, prokuroro manymu, yra nelogiškas. BK 307 ir 147 straipsniuose numatytos veikos atribojamos ne pagal pajamų iš prostitucijos gavimą (šis požymis būtinas abiem nusikalstamoms veikoms), o pagal prievartos elementą. Nors byloje nustatyta, kad ankstesniame viešnamyje merginos sutiko užsiimti prostitucija savo noru, tačiau būtent J. M. pareikalavus ir kartu su bendrininkais panaudojus fizinį bei psichologinį smurtą, jos buvo priverstos persikelti į kitą viešnamį. Pats kasatorius pripažįsta, kad tokie nuteistojo veiksmai buvo nulemti noro merginas kontroliuoti ir pelnytis iš jų prostitucijos. Todėl akivaizdu, kad tokie J. M. prievartiniai veiksmai (prievartos panaudojimas, merginų pardavimas kitam asmeniui, siekis gauti pelną iš jų prostitucijos) turi būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis.

Pasak prokuroro, galima iš dalies sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad merginų pardavimas „Platinum Senden“ savininkui taip pat galėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 147 straipsnio naująją redakciją, tačiau J. M. nusikaltimai padaryti iki šios redakcijos priėmimo, todėl pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnį.

Kasatoriaus teiginiai, kad byloje būtina nustatyti, jog nukentėjusiosios buvo išnaudojamos viešnamio „Love Palace“ savininko, yra perteklinis. Byloje neginčytinai nustatyta, kad J. M. gavo atlygį iš šio viešnamio savininko už merginų atvežimą, todėl jis tikrai suprato, kad jos šį atlygį turės grąžinti viena ar kita forma naujam savininkui. Tai patvirtino ir nukentėjusiosios, nurodydamos, kad dalį gautų pajamų atiduodavo viešnamio savininkui. Todėl akivaizdu, kad toks gauto uždarbio (Vokietijoje prostitucija legali, todėl iš klientų gautas atlygis laikytinas darbo užmokesčiu) dalies atidavimas jau yra išnaudojimas.

Prokuroras pažymi, kad BK 147 straipsnio dispozicija neapima prekybos žmonėmis nusikaltimu sukeltų padarinių, todėl jie turi būti inkriminuojami papildomai. Tai pasakytina ir apie parduoto ar kontroliuojamo asmens vėlesnį išnaudojimą prostitucijai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosioms užsiimant prostitucija tiek viešnamyje „Platinum Senden“, tiek „Love Palace“, iš pradžių lyg ir skolindamasis pinigus iš merginų, tačiau neketindamas jų grąžinti, o vėliau ir atvirai atimdamas iš klientų gauto uždarbio didžiąją dalį, J. M. pats išnaudojo jas prostitucijai, t. y. jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 147 ir 307 straipsnių sutaptį abiem atvejais, tačiau nesant prokuratūros skundo, nėra ir pagrindo kelti papildomų BK straipsnių inkriminavimo klausimo.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad J. M. R. B. pardavimas inkriminuotas nepagrįstai, nes ji viešnamyje „Love Palace“ nedirbo. Prekybos žmonėmis nusikaltimui padarinių kilimas nebūtinas, todėl veikai kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą pakanka vien to, kad prieš R. B. buvo naudojamas smurtas ir ji buvo laikoma nelaisvėje, siekiant ją kontroliuoti ir vėliau gauti iš jos prostitucijos pajamų.

Prokuroro teigimu, taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumo. S. I. paaiškino, kad Vokietijoje ją apklausiant ligoninėje ir policijoje ji melavo, nes bijojo J. M. ir V. T. Tai, kad nukentėjusiosios buvo įbaugintos, patvirtino ir R. B. su A. J.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad J. M. iš R. B. negavo jokių pajamų, todėl nėra pagrindo tenkinti jos civilinį ieškinį. Kaip jau nurodyta, J. M. veiksmai prieš R. B. ir S. I. kvalifikuoti teisingai, todėl ir J. M. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimai išspręsti tinkamai. Kasatoriaus teiginys, kad S. I. užsiėmė prostitucija, o tai Lietuvoje yra nelegalu, todėl toks asmuo negali reikalauti ir žalos atlyginimo, yra neteisingas. Žala priteista už J. M. atliktus prievartinius veiksmus, tai nelaikytina nukentėjusiosios savanorišku apsisprendimu, todėl ir reikalavimas atlyginti padarytą žalą patenkintas pagrįstai.

Nuteistojo J. M. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad jo veika prieš nukentėjusiąsias atitinka ir prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl J. M. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, specialisto išvada, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenimis, asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokolais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė nukentėjusiosios S. I. parodymus duotus Vokietijos policijos pareigūnams, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas.

Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Tokia išvada buvo padaryta dar kartą patikrinus byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą bei skundžiamo nuosprendžio turinį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimus, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat pabrėžė, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Todėl, teisėjų kolegijos manymu, tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis J. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Taigi teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir 307 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. BK 147 straipsnio 2 dalis, be kita ko, taikoma kaltininkui tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims. Ši baudžiamojo įstatymo norma neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, atsakomybę už šią veiką numato BK 307 straipsnis, todėl tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, jie kvalifikuojami pagal BK 147 ir 307 straipsnių sutaptį.

Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais šios normos dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Iš dalies ši norma konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuris numato atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusio asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą (prievartos elementą). Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. J., R. B. ir S. I. savanoriškai dirbant „Platinum Senden“ viešnamyje, tarp J. M. ir šio viešnamio valdytojo M. D. kilo konfliktas dėl mokėtinos pinigų sumos už merginų atvežimą darbui prostitutėmis. Nepavykus konflikto išspręsti, J. M. ir jo bendrininkai (asmuo, dėl kurio byla išskirta, ir V. T. (šiuo metu miręs) 2009 m. liepos mėnesio pradžioje pareikalavo, kad nukentėjusiosios (A. J., R. B. ir S. I.) susirinktų daiktus ir vyktų kartu su jais į kitą viešnamį.

Šios nepakluso tokiam reikalavimui, dėl to prieš jas buvo pradėta naudoti psichinė prievarta – grasinta prieš jas ir jų artimuosius panaudoti smurtą, papasakoti apie jų darbo pobūdį. A. J., paveikta šių grasinimų, išvyko su J. M. ir jo bendrininkais į kaltinime nurodytą butą. Iš 2009 m. liepos 11 į 12 d. naktį R. B. ir S. I. J. M. ir dar vieno jo bendrininko buvo neteisėtai sulaikytos naktiniame klube, iš ten prievarta išvestos, įsodintos į automobilį, kuriame jos buvo mušamos. Siekiant palaužti jų valią, atimti galimybę priešintis J.

M. ir jo bendrininkų sprendimui perleisti jas kito viešnamio savininkui, prieš šias nukentėjusiąsias buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas ir nuomojamame bute. R. B. ir S. I. buvo mušamos, žalojamos elektra, gąsdinamos, kad bus parduotos rusams, susidorota su jų artimaisiais, paviešinta Lietuvoje per spaudą apie jų darbą prostitutėmis, iš jų buvo atimti pasai, mobilieji telefonai, pinigai, jos abi buvo priverstos pasirašyti po 5000 eurų skolos raštelius. Neatlaikiusi psichologinės įtampos ir naudojamo smurto S. I. 2009 m. liepos 12 d. susižalojo.

Tokiais J. M. ir jo bendrininkų veiksmais visų trijų nukentėjusiųjų valia buvo palaužta ir jos kurį laiką buvo laikomos nelaisvėje, kol 2009 m. liepos 13 d. R. B. išsivežė atvykę jos tėvai, o S. I. ir A. J., žinant kad bus pelnomasi iš jų prostitucijos, buvo perleistos faktinei viešnamio „Love Palace“ valdytojo E. D. kontrolei už nenustatyto dydžio pinigų sumą. Per dviejų savaičių laikotarpį, kol A. J. ir S. I. teikė seksualines paslaugas už atlygį šiame viešnamyje, J. M. kontroliavo jų priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, varžė judėjimo laisvę, bendravimą su kitais asmenimis, reikalavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dalies uždirbtų iš prostitucijos pinigų, kuriuos padalijus tarp grupės narių turėjo nenustatyto dydžio pajamų iš A.

J. ir S. I. prostitucijos.

Teismai tokius J. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir 307 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų realiąją sutaptį.

Iš pirmiau nurodytų teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad J. M. neteisėti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir 307 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis. J. M. nusikaltimo prekybos žmonėmis objektyvieji požymiai pasireiškė fizinio smurto ir psichinės prievartos prieš nukentėjusiąsias A. J., R. B. ir S. I. panaudojimu, taip atimant galimybę joms laisva valia pasirinkti kur dirbti, gabenimu ir laikymu nelaisvėje bei nukentėjusiųjų A. J. ir S. I. pardavimu kitam asmeniui – viešnamio „Love Palace“ valdytojui. Tokius J. M. veiksmus lėmė noras merginas kontroliuoti ir pelnytis iš jų prostitucijos. Pelnymasis iš kitų asmenų prostitucijos reiškėsi nenustatyto dydžio pajamų iš A. J. ir S. I. prostitucijos turėjimu. Teismai, nustatę tokius J. M. veiksmus, jų pobūdį, pastangas pasiekti tikslą – perleisti A. J., R. B. ir S. I. prostitucijai bei pelnytis iš jų prostitucijos, padarė pagrįstą išvadą, kad jis, darydamas abi šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad J. M. suvokė pavojingą nusikaltimų prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Kasatorius teigia, kad J. M. veika pagal BK 147 straipsnio 2 dalį galėtų būti kvalifikuojama tik tada, jeigu būtų nustatyta, jog viešnamio „Love Palace“ savininkas, kuriam buvo perleistos nukentėjusiosios, būtų jas išnaudojęs prostitucijai. Toks teiginys neatitinka BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijos, nes jame atsakomybė siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas, šiuo atveju išnaudojamas prostitucijai. Byloje nustatyta, kad nuteistasis gabeno nukentėjusiąsias į kitą viešnamį, iš jų pats reikalavo ir gavo pinigų už jų darbą tame viešnamyje prostitutėmis, todėl jo žinojimas, kad nukentėjusiosios bus išnaudojamos, yra akivaizdus.

Nors nagrinėjamoje byloje R. B. po panaudotų smurtinių veiksmų, grasinimų ir laikymo nelaisvėje pasiėmė tėvai ir ji nebuvo perleista prostitucijai kito viešnamio savininkui, tokie J. M. veiksmai prieš R. B. pagrįstai įvertinti kaip prekyba žmonėmis, nes šio nusikaltimo sudėtis formalioji ir baigtumo momentas siejamas ne su padariniais, bet su veika – šiuo atveju su fizinio ir psichinio smurto panaudojimu prieš R. B. ir jos laikymu nelaisvėje bei gabenimu į kitą butą, taip pažeidžiant jos laisvą apsisprendimą, nes ji iš ankstesnio viešnamio nenorėjo niekur vykti. Taip ją buvo siekiama kontroliuoti, tikintis vėliau gauti iš jos prostitucijos pajamų.

Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kad nukentėjusiosios buvo perleistos legaliai veikiančio viešnamio savininkui. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad įtraukimas į prostituciją ar pelnymasis iš kito asmens prostitucijos būtų draudžiami toje valstybėje, kur tai ketinama daryti. Pakanka fakto, kad prekiaujant žmonėmis siekiama, jog nukentėję asmenys užsiimtų prostitucija ar iš šios prostitucijos pelnytųsi kitas asmuo.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad J. M. veiksmai dėl prekybos žmonėmis turi būti kvalifikuojami pagal naująją 2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakciją, kuri, gynėjo manymu, laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu, nes, padaugėjus įrodinėtinų požymių skaičiui, kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnio naująją redakciją susiaurėjo, be to nenustatytas išnaudojimo prostitucijai požymis, dėl to nėra šio nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcija nėra atsakomybę švelninantis įstatymas. Šios redakcijos pakeitimai praplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas ir palengvino galimybę nubausti asmenis už prekybą žmonėmis. Šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje įstatymo leidėjas nustatė papildomus alternatyvius būdus, apimančius tiek turtinę, tiek ir bet kokią kitą naudą (priimdamas ar sumokėdamas pinigus, gaudamas kitokią naudą), ir įrašė naują nuostatą, kad nukentėjusiojo asmens sutikimas jo išnaudojimui neturi reikšmės. Pastebėtina, kad dėl šio požymio teismai prekybą žmonėmis neretai perkvalifikuodavo į nusikalstamas veikas dorovei – įtraukimą į prostituciją arba pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Taip pat šios dispozicijos naujausioje redakcijoje praplėstos ir galimos išnaudojimo formos: išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, kitomis seksualinio išnaudojimo formomis, priverstinėms paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti, paliekant nebaigtinį galimų išnaudojimo formų sąrašą, kuris suteikia galimybę bausti asmenį už kito asmens išnaudojimą ir bet kokiais kitais straipsnyje konkrečiai neįvardytais tikslais. BK 147 straipsnio 2 dalis taip pat papildyta alternatyviais veiką kvalifikuojančiais požymiais. Taigi toks baudžiamosios atsakomybės taikymo ribų išplėtimas, kad ir nekeičiant straipsnių sankcijose nustatytų bausmių dydžių, laikytinas iki šios redakcijos priėmimo galiojusio straipsnio pasunkinimu.

Tiek senoji, tiek naujoji BK 147 straipsnio 1 dalies redakcija prekybos žmonėmis sąvoką konstruoja pagal tris kertinius aspektus: 1) prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimą taip atimant jam galimybę savo laisva valia priimti sprendimą; 2) vieno iš alternatyvių veiksmų – šiuo atveju gabenimą ir nukentėjusiojo pardavimą kitam asmeniui ir 3) veikos tikslą – ankstesnėje redakcijoje kalto asmens žinojimą, kad parduodamas asmuo bus įtrauktas į prostituciją ar kad bus pelnomasi iš šio asmens prostitucijos, o naujojoje – žinojimą, kad asmuo bus išnaudojamas prostitucijai.

Jau buvo minėta, kad išnaudojimu laikomas bet koks net ir legalus pajamų iš kito asmens prostitucijos gavimas. Todėl šioje byloje tiek taikant naująją BK 147 straipsnio redakciją, tiek senąją J. M. veika vis tiek kvalifikuotina kaip prekyba žmonėmis.

Kasatoriaus teiginys, kad išnaudojimo prostitucijai požymis pagal naująją redakciją nėra tapatus pelnymosi iš prostitucijos požymiui, nustatytam 2005 m. birželio 23 d. BK 147 straipsnio 1 dalies redakcijoje, nepagrįstas. Išnaudojimu prostitucijai pripažįstami veiksmai, kai iš asmens, priversto užsiimti prostitucija, atimama dalis ar visos pajamos, gautos iš klientų. 2005 m. birželio 23 d. BK 147 straipsnio redakcijoje tai buvo traktuojama kaip pelnymasis, o naujojoje – pelnymasis išplėstas įtraukiant ir kitokį išnaudojimą, pavyzdžiui, verčiant neatlygintinai teikti seksualines paslaugas išnaudotojo pažįstamiems asmenims ir pan.

Merginoms užsiimant prostitucija viešnamyje „Platinum Senden“, J. M. buvo kaltinamas tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, dėl to neperžengdamas šio kaltinimo ribų teismas ir nagrinėjo J. M. veiksmus.

Taigi J. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Bylos duomenimis, R. B. ir S. I. dėl J. M. padaryto nusikaltimo prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnio 2 dalis) patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taigi tarp J. M. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ją nukentėjusiosioms turi atlyginti nuteistasis.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiosioms neturtinės žalos atlyginimą, BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimo klausimus, nepažeidė.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. M. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas