AS-143-931-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS143-931/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03304-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Lošimų strateginė grupė“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 1 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti (pripažinti netekusia galios) Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 „Dėl UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ dalį, kuria buvo patvirtintos UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 5.4, 6.3, 11.1, 11.9, 11.10, 11.12, 13.6 ir 13.7 punktai), sudaryti lažybų sutartis (1.2.10, 1.2.11, 11.2–11.5, 11.8 ir 17.3 punktai), lažintis naudojantis „lažybų sąskaita“ (reglamento 1.2.9, 11.5–11.7 ir 13.6–13.8 punktai).

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė lošimų priežiūros komisija (nuo 2012 m. kovo 1 d. Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 2011 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. N-62 patvirtino lažybas organizuojančios UAB „Lošimų strateginė grupė“ lažybų organizavimo reglamento pakeitimus ir papildymus, kuriais buvo leista organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu). Teigė, jog šiuo nutarimu patvirtinto reglamento nuostatų dalis galbūt prieštarauja Azartinių lošimų įstatymo nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą; išaiškino pareiškėjui teisę dėl galimo viešojo intereso pažeidimo kreiptis į prokurorą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsniu, 48 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, kad inicijuojamo ginčo atveju pareiškėjas skundžia Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (nuo 2012 m. kovo 1 d. Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 2011 m. kovo 17 d. nutarimą Nr. N-62, t. y. prašo panaikinti savo priimtą sprendimą. Taigi šiuo atveju pareiškėjas ir atsakovas yra tas pats viešojo administravimo subjektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas.

Pareiškėjui ir atsakovui sutapus, tuo paneigiamas teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abiejų bylos šalių buvimo, esmė ir prasmė bei eliminuojamas ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimas kaip neatsiejamas ginčo prigimties elementas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-243/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teisės ginčijimas lemia ir šalių buvimą, todėl pareiškėjas ir atsakovas negali sutapti, o tokia situacija, kai pareiškėjas ir atsakovas sutampa, sukelia akivaizdų interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-65/2004).

Teismas, įvertinęs prašymo turinį, nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad, esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, tuo pačiu nesant vienos iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės vykti teismo procesui. Tuo remdamasis pareiškėjo prašymą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog teisės aktai nesuteikia Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisės tiesiogiai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo.

Dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas gali kreiptis į prokurorą, kuris, nustatęs tam tikrą pažeidimą, galėtų kreiptis į teismą (Prokuratūros įstatymo 19 str.). Atkreipė dėmesį, kad būtent toks viešojo intereso gynimo būdas buvo pasirinktas pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-656/2013. Be to, teismo vertinimu, yra praleistas terminas ginčo sprendimui apskųsti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatymuose nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisę kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą, arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas dėsto argumentus, dėl kurių, jo įsitikinimu, ginčijamas nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti institucijos, priėmusios administracinį aktą, kuris sukelia asmenims tam tikras teises ir pareigas, prašymą panaikinti šį aktą, yra paneigiama viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principo esmė. Priėmus skundžiamą teismo nutartį, susidaro tokia teisinė situacija, kad Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos negali pati panaikinti galbūt neteisėto Valstybinės lošimų priežiūros komisijos, vykdant viešojo administravimo veiklą, priimto individualaus administracinio akto, kuriuo bendrovei buvo leista organizuoti lažybas galbūt Azartinių lošimų įstatymo nenustatytais būdais ir tvarka; prokuroras, vadovaudamasis institucijos kreipimusi dėl viešojo intereso gynimo ir nustatęs tam tikrą pažeidimą, negalėtų kreiptis į teismą, kadangi yra praleistas nutarimo apskundimo terminas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teigimu, jis negali vykdyti teisės aktų nustatytų azartinių lošimų kontrolės funkcijų, o bendrovė gali organizuoti azartinius lošimus galbūt Azartinių lošimų įstatyme nenustatytu būdu. Pareiškėjo nuomone, ABTĮ ir / ar Viešojo administravimo įstatyme nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisę kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda legislatyvinė omisija, kuri suprantama kaip teisės spraga, kurią draudžia teisė, kadangi valstybė netenka visų priemonių ginti asmenų teisių ir laisvių, paneigiami lygybės įstatymui, teisingumo ir konstitucinis teisinės valstybės principai bei Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas. Nors prokurorui ir yra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, tačiau pasibaigus tokio kreipimosi terminui, kaip yra nagrinėjamoje byloje, viešajam interesui apginti nelieka jokių teisinių priemonių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo prašymą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas 2014 m. liepos 1 d. kreipėsi į administracinį teismą, siekdamas inicijuoti administracinę bylą dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 „Dėl UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ dalies, kuria buvo patvirtintos UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 5.4, 6.3, 11.1, 11.9, 11.10, 11.12, 13.6 ir 13.7 punktai), sudaryti lažybų sutartis (1.2.10, 1.2.11, 11.2–11.5, 11.8 ir 17.3 punktai), lažintis naudojantis „lažybų sąskaita“ (reglamento 1.2.9, 11.5–11.7 ir 13.6–13.8 punktai), panaikinimo (pripažinimo netekusia galios).

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad siekiamoje iškelti administracinėje byloje pareiškėjas ir atsakovas yra tas pats viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis (3 str. 1 d., 23 str., 48 str. 2 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, tuo pačiu nesant vienos iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės vykti teismo procesui.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada bei teismo atliktu ABTĮ normų vertinimu visiškai sutinka. Nepaisant to, kad šiuo atveju Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundžia teismui Valstybinės lošimų priežiūros komisijos priimtą nutarimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši tarnyba po 2012 m. kovo 1 d. iš esmės perėmė iki tol Valstybinės lošimų priežiūros komisijos atliekamas funkcijas įgyvendinant ir formuojant valstybės politiką lošimų srityje bei vykdant lošimų priežiūrą, galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, faktiškai siekia iškelti administracinį ginčą pats sau.

Sistemiškai aiškinant ABTĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 48 straipsnio 1, 2 dalyse bei kitose šio įstatymo normose nustatytą teisinį reguliavimą, galima daryti išvadą, kad administracinis teismas sprendžia tarp administracinio teisinio santykio šalių – iš vienos pusės, pareiškėjo bei, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjekto – kilusius ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinės bylos procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu (žr., pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Tai reiškia, kad, esant administracinės bylos šalių – pareiškėjo ir atsakovo – sutapčiai, byloje iš esmės nėra ir ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje, tuo pačiu neįmanomas ir rungimosi principo įgyvendinimas, nes šiuo atveju tas pats subjektas, būdamas iš vienos pusės pareiškėjas, byloje turėtų tiek įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo skundo (prašymo) reikalavimus, tiek, būdamas atsakovas, šias aplinkybes paneigti bei pateikti atsikirtimus į skundo argumentus.

Atkreiptinas dėmesys, kad panašios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-243/2012, kurioje buvo sprendžiamas panašus klausimas dėl pareiškėjo ir atsakovo sutapties. Sistemiškai įvertinusi ABTĮ normas, teisėjų kolegija nurodytoje byloje pažymėjo, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjui ir atsakovui sutapus, tuo paneigiama teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abiejų bylos šalių buvimo, esmė ir prasmė bei eliminuojamas ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimas kaip neatsiejamas ginčo prigimties elementas.

Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, administracinį ginčą iš esmės kelia pats su savimi, tai prieštarauja administracinių ginčų sąvokai (ABTĮ 2 str. 17 d.).

Be to, iš pareiškėjo prašymo, paduoto pirmosios instancijos teismui, ir atskirojo skundo argumentų nustatyta, kad Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktorius priėmė 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-214 „Dėl UAB „Lošimų strateginė grupė“ 2011 m. kovo 17 d. Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nutarimu Nr. N-62 „Dėl UAB „Lošimų strateginė grupė“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto naujos redakcijos reglamento 5.4, 6.3 punktų dalies, 1.2.9, 1.2.10, 1.2.11, 13.6, 13.7, 13.8, 17.3 punktų, 11 skyriaus ir reglamento priedo panaikinimo“, t. y. faktiškai pareiškėjas pats administracine tvarka panaikino šioje byloje ginčijamą Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62 dalį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad UAB „Lošimų strateginė grupė“ Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-214 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-901-790/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03026-2013-0). Tačiau nurodyta byla dar nėra išnagrinėta iš esmės, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 1 ir 5 dalių, 19 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą.

Nustatytos aplinkybės papildomai patvirtina, kad šioje pareiškėjo siekiamoje iškelti administracinėje byloje nėra ginčo dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. N-62, kadangi nėra ir paties ginčo objekto (ginčijamo nutarimo), kuris, kaip paminėta, buvo panaikintas Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. DI-214, kurio teisėtumas ir pagrįstumas bus tikrinamas kitoje administracinėje byloje.

Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Nenustatytas pagrindas patenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą, todėl jis atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis paliekama nepakeista.

Taip pat netenkinamas ir pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatyme nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisę kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, darytina išvada, kad administracinė byla nebuvo iškelta, todėl nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl šios bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikytinas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 98 str. 1 d. 4 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis