A-525-199-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A525-199/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-02013-2012-4

Procesinio

sprendimo kategorija 14.3.3; 14.7.

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M

A S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos

11 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas)

ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Ramunei

Petkuvienei,

dalyvaujant

pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės

bendrovės „Sklypas“ atstovams advokatams Deiviui Valiuliui ir Agnei Miniotaitei,

atsakovo Vilniaus

rajono savivaldybės atstovams Julian Viduto ir Audronei Ercmonaitei,

atsakovo

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos

ministerijos atstovei Sonatai Pakalnienei,

trečiojo

suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litectus II“ atstovui

advokatui Audriui Kairevičiui,

viešame teismo

posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų

Vilniaus rajono savivaldybės ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos

inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės

bendrovės „Statybų linija“ skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybei ir

Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos

ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai uždarajai

akcinei bendrovei „Sklypas“, I. B. (I. B.)

ir V. B., uždarajai akcinei bendrovei „Litectus II“ dėl

sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas

restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų linija“

su skundu (I t., b. l. 1−14; 174–188) kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti

Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2012 m. birželio

22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai

Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) (skundo

reikalavimuose nurodytas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas

rašymo apsirikimu)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir

Sprendimas);

2) įpareigoti

Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje

dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys

neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį

planą (toliau – ir Detalusis planas);

3) Savivaldybei

per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus

žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini);

Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini)

k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano, bet

kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti nurodytą detalųjį planą

ar priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo,

įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos

ministerijos (toliau – ir Inspekcija) per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto

termino įpareigoti Savivaldybę patvirtinti detalųjį planą pasibaigimo dienos

patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys

neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. (toliau –

ir sklypai), detalųjį planą.

Taip

pat prašė priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės pareiškėjo naudai jo

patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde

nurodė, kad Savivaldybės taryba, iš naujo apsvarsčiusi UAB „Statybų linija“ ir

UAB „Sklypas“ (toliau – ir bendrovės) prašymą ir Detalųjį planą, priėmė

Sprendimą jau trečią kartą netvirtinti Detaliojo plano. Ginčijamas sprendimas

yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja įsiteisėjusiuose administracinių

teismų sprendimuose konstatuotoms aplinkybėms ir išvadoms, todėl naikintinas.

Savivaldybė piktybiškai nevykdo teismų sprendimų, atsisakydama patvirtinti

Detalųjį planą, vadovaudamasi ne tik argumentais, kurie buvo pripažinti

nepagrįstais nagrinėtose administracinėse bylose, bet ir kitais argumentais,

kurių net nekėlė ankstesniuose savo sprendimuose ir, bendrovių įsitikinimu,

skundžiamame sprendime nurodyti tik formaliai, siekiant sustabdyti detaliojo planavimo

procesą ir toliau nevykdyti teismų sprendimų. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybė

pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –

ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir vien jau dėl šio pažeidimo

Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Savivaldybės taryba jau du kartus

atsisakė tvirtinti bendrovių parengtą Detalųjį planą, nors administraciniai

teismai tokius Savivaldybės tarybos sprendimų motyvus pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT)

2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010

pateiktą įpareigojimą, t. y. pateikė Savivaldybei Inspekcijos Vilniaus

teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir

Skyrius) 2012 m. gegužės 14 d. išduotą teritorijų planavimo dokumento

patikrinimo aktą Nr. TP1-914 (toliau – ir Aktas) su teigiama patikrinimo

išvada. Buvo tinkamai įvykdytos visos teismo nurodytos sąlygos Detaliajam

planui patvirtinti, todėl jokie kiti dokumentai (naujos planavimo sąlygos,

viešo svarstymo protokolai ir pan.) iš bendrovių negali būti reikalaujami ir

jokie kiti nauji reikalavimai, išskyrus tuos, kurie nurodyti LVAT 2010 m. kovo

18 d. nutartyje, negali būti keliami. Savivaldybės taryba ginčijamu Sprendimu

visiškai neatsižvelgė į šias teismų konstatuotas aplinkybes ir vėl kėlė naujas

sąlygas bendrovėms. Pareiškėjas nesutiko su Savivaldybės nurodytais motyvais,

dėl kurių ji netvirtino Detaliojo plano. Dėl Sprendimo 1.1 punkto, t. y.

dėl reikiamų (brėžinių ir aiškinamojo rašto) ir tinkamai įformintų dokumentų

nepateikimo, kurie buvo patikrinti Akte, nurodė, kad Savivaldybės taryboje 2007

m. balandžio 6 d. buvo gautas Detalusis planas su 2007 m. balandžio 4 d. prašymu

ir kitais dokumentais. Pateiktus šį prašymą Detaliojo plano sprendiniai nebuvo

keičiami ar pildomi. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas nepateikė reikiamų

dokumentų nepagrįsti, tai tik formalus pagrindas nevykdyti teismo sprendimo. Dėl

skundžiamo sprendimo 1.2 ir 1.3 punktų, t. y. žemės sklypų, kuriuos apima

Detalusis planas, savininkų pasikeitimo nurodė, kad šios aplinkybės yra

nesusijusios su Detaliojo plano teisėtumu bei neturi jokios įtakos sprendimui

dėl Detaliojo plano tvirtinimo. Bendrovės 2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo

sutartimi įsigijo sklypus ir perėmė visas teises ir pareigas pagal dokumentus

dėl Detaliojo plano tvirtinimo. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip naujai

paaiškėjusi, nes Savivaldybė jau 2005 m. žinojo apie pasikeitusius žemės sklypų

savininkus. Kaip teismų nustatyta, ginčui taikytinos iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) ir kitų

teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Savivaldybė nuo

žemės sklypų perleidimo bendrovėms pripažino jas planavimo organizatoriais ir

šio klausimo nekėlė. Vėlesnis 2010 metų žemės sklypo (kad Nr. (duomenys

neskelbtini)) savininkų pasikeitimas vertintinas analogiškai. Nors žemės

sklypų savininkai pasikeitė po 2004 m. gegužės 1 d., atsižvelgiant į tai, jog

Detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį

TPĮ, naujieji žemės sklypų savininkai neturėjo sudaryti detaliojo planavimo

organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties, nes galiojęs teisinis

reguliavimas to nenustatė. Detaliojo planavimo procesas buvo užbaigtas dar 2007

m., likęs tik Detaliojo plano tvirtinimo etapas, dėl kurio ir vyksta teisminiai

ginčai. Tai, kad Akte planavimo organizatoriais nurodyti ankstesni žemės

sklypų savininkai, neturi jokios įtakos Detaliojo plano sprendinių teisėtumui

ar neteisėtumui. Minėti asmenys pradėjo Detaliojo planavimo procedūrą ir

rengimo procese buvo nurodyti Savivaldybės 2002 m. liepos 8 d. planavimo

sąlygose ir 2004 m. gegužės 20 d. patikslintose planavimo sąlygose. Dėl

teritorijos topografinio plano neatitikties esamai sklypo būklei ir planavimo

sąlygų pratęsimo (skundžiamo sprendimo 1.3, 1.4 punktų) paaiškino, kad dėl

tariamo teritorijos topografinio plano neatitikties esamai sklypo būklei

Savivaldybės taryba kėlė klausimą 2007 ir 2008 metais, tačiau LVAT 2008 m.

rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415-08

ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-345/2010

visus Savivaldybės tarybos argumentus atmetė. Todėl tų pačių argumentų

nurodymas, kai įsiteisėjusiomis teismo nutartimis tokie argumentai buvo

pripažinti nepagrįstais, yra neteisėtas. Vertino, kad Savivaldybei kiekvieną

kartą reikalaujant vis naujų dokumentų ir toliau atsisakant tvirtinti Detalųjį

planą remiantis vis kitais motyvais, detaliojo planavimo procedūra niekada

negalės būti baigta, kadangi pasibaigs tai vieno, tai kito dokumento galiojimas.

Naujų reikalavimų bendrovėms kėlimas po teismo sprendimo pažeidžia teisinio

tikrumo ir saugumo principus, kelia asmenų nepasitikėjimą valdymo

institucijomis, teisinių santykių reguliavimo stabilumu ir tikrumu bei veda į

aklavietę, sudarydamas sąlygas niekada nepriimti administracinio sprendimo ir

išspręsti asmeniui rūpimo klausimo. LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje nurodė,

kad pagal TPĮ (įstatymo redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 9

punktą reikalingas tik pakartotinis Detaliojo plano tikrinimas valstybinę

teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Šis reikalavimas

yra įvykdytas, todėl naujų reikalavimų kėlimas skundžiamame sprendime

nepagrįstas ir prieštarauja minėtam teismo sprendimui. Pareiškėjo nuomone,

Savivaldybė akivaizdžiai ir piktybiškai naudojasi įstatymų suteikta

kompetencija, piktnaudžiauja suteikiamomis teisėmis, vilkina Detaliojo plano

tvirtinimo procesą ir nevykdo teismo įpareigojimų, tai turi būti vertinama kaip

piktybiniai įstatymų pažeidimai. Kadangi Savivaldybės taryba nei po 2010 m.

kovo 18 d. nei 2008 m. rugpjūčio 11 d. LVAT nutarčių priėmimo juose išdėstytų

įpareigojimų neįvykdė ir į teismų išaiškinimus neatsižvelgė, net teismui ir

įpareigojus Savivaldybę patvirtinti Detalųjį planą, ji nevykdytų ir šio teismo

sprendimo arba apskritai atsisakytų svarstyti Detalųjį planą. Tad pareiškėjas

prašo teismo įpareigoti Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo

įsiteisėjimo dienos patvirtinti Detalųjį planą, o jai atsisakius tai padaryti

ar priėmus neigiamą sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo, įpareigoti

detalųjį planą patvirtinti Inspekciją, nes tokią galimybę jai suteikia

galiojančio TPĮ 26 straipsnio 5 dalis ir Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu

Nr. 825 patvirtintame Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba

savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu

detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos apraše (toliau – ir

Tvarkos aprašas). Pareiškėjo manymu, šis reikalavimas yra logiškas ir

pagrįstas, nes atsižvelgus į tai, kad neteisėti Savivaldybės veiksmai tęsiasi jau

daug metų, manytina, kad Savivaldybė ir šiuo atveju nevykdytų teismo sprendimo.

Atsakovas

Savivaldybė atsiliepime į skundą (II t., b. l. 24–28, 52–54) prašė jį atmesti

kaip nepagrįstą.

Teigė,

kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nors Akte pateikta teigiama išvada ir

siūlymas Detalųjį planą tvirtinti, tačiau pareiškėjas, pagal TPĮ 26 straipsnio

4 dalį, turėjo pateikti detaliojo plano brėžinius ir aiškinamąjį raštą,

dokumentus, kuriuos patikrina Skyrius. Savivaldybė šių dokumentų negavo ir apie

tai pareiškėjui pranešė 2012 m. birželio 5 d. raštu Nr. A33(l)-2806-(25.3.1).

Atsakovo atstovai, patikrinę archyvinę medžiagą, informaciją iš duomenų

registrų ir nuvykę į vietą, nustatė faktines aplinkybes, išdėstytas Sprendimo

projekte, dėl kurių prašė netvirtinti detaliojo plano. Atsakovas nustatė, kad

iki 2007 m. gegužės 20 d., kol planavimo procesas buvo nepasibaigęs, planavimo

organizatorius nesikreipė į Savivaldybę su motyvuotu prašymu sąlygoms pratęsti

arba naujoms gauti, o įsigaliojus naujam teritorijų planavimo dokumentui

(Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, patvirtintas

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr.

T3-323) sąlygos detaliesiems planams rengti turi būti keičiamos, remiantis

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262

patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo

ir išdavimo tvarkos aprašo 10 ir 11 punktais. Nustatė ir tai, kad šiuo metu

negalioja daug kitų pateiktų dokumentų, o būtent: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004

m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo

planavimo dokumentams rengti, topografinė nuotrauka. Atsakovo Nuolatinės

statybos komisija, 2006 m. lapkričio 25 d. nuvykusi į vietą, nustatė, kad

bendrovės savavališkai vykdo statybos darbus. Planuojamojoje teritorijoje

nuniokotas vandens telkinio pakrantės gamtinis kraštovaizdis, atgabenta tūkstančiai

kubinių metrų grunto, sunaikinta dalis vandens telkinio apsauginių želdinių,

sugadintas derlingas žemės sluoksnis. Pakeistas planuojamos teritorijos

reljefas, kuris dabar visiškai neatitinka topografinės nuotraukos, padarytos

rengiant planą. Tokiems žemės sklypo pertvarkymo darbams pareiškėjas statybos

leidimo neturėjo. Tai vertina kaip statybą be leidimo. Todėl būtina gauti

pažymą dėl nelegalios statybos padarinių pašalinimo. Projekto sprendiniai

neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą

reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad 2002 m. liepos 19 d. iš

10,63 ha žemės sklypo suformuoti du nauji žemės sklypai (0,2415 ha ir 10,3885

ha), kuriems 2002 m. spalio 22 d. suteikti kadastriniai numeriai (kad. Nr. (duomenys

neskelbtini) ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo

turto registre jie įregistruoti kaip naujai suformuoti turto objektai. Pagal

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154

patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos

gamtinio karkaso schemą planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio

stabilizavimo juostoje. Pareiškėjų sklypai patenka į vandens telkinių apsaugos

juostos teritoriją, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.

gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo

sąlygų 127.9 punktą, vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus

gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų,

miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto

linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos. Be to, nustatyta, kad

bendrovės įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini)

k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., todėl atsakovo nuomone,

žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkai pagal paskirtį ir turėtų naudotis

žeme. Savivaldybė tokiam naudojimui jokių kliūčių nesudaro. Teigė, jog

pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams, kad Savivaldybė

piktybiškai atsisako vykdyti teismų sprendimus pagrįsti. Pažymėjo, kad

bendrovės visiškai ignoravo visus Savivaldybės pasiūlymus, nepateikė jokių

naujų galiojančių dokumentų, tik reikalavo patvirtinti pateiktą planą, dėl

tokių veiksmų jis iki šiol nepatvirtinamas.

Atsakovas

Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 71–75) prašė teismo

dėl pareiškėjo trečiojo reikalavimo, pareikšto Inspekcijos atžvilgiu, skundą

atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitų reikalavimų, spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad tarp

pareiškėjo ir Inspekcijos nėra kilusio ginčo, todėl Inspekcija nepagrįstai

laikoma atsakovu, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją per 20 darbo dienų

patvirtinti ginčo detalųjį planą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į

Inspekciją dėl Detaliojo plano tvirtinimo TPĮ 26 straipsnio 5 dalyje ir

Tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Inspekcija nėra priėmusi sprendimų dėl ginčo

detaliojo plano tvirtinimo ar netvirtinimo. Įpareigojus Inspekciją tvirtinti

Detalųjį planą, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas ir viešojo

administravimo institucijų kompetenciją reglamentuojančios nuostatos bei

Tvarkos aprašo nuostatos, nustatančios specialią sprendimo priėmimo tvarką. Jei

Savivaldybė atsisakytų vykdyti teismo sprendimą, galėtų būti taikoma ABTĮ 97

straipsnio 2 dalis dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Inspekcija nurodė

ir tai, kad ji neturi teisės tvirtinti Detaliojo plano dar ir dėl to, kad jis

turi būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus

teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus ir šiuo atveju Tvarkos

aprašo nuostatos netaikytinos, o pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį

teisinį reglamentavimą detaliųjų planų tvirtinimo funkcija buvo išskirtinai

priskirta tik savivaldybėms. Taip pat pažymėjo, kad Inspekcija įvykdė Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. I-1123-561/2012, Skyriaus vedėjas patvirtino Aktą su teigiama

išvada.

II. Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2013 m. birželio 3 d. Sprendimu (II t., b. l. 121—131) UAB „Statybų

linija“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus rajono savivaldybės

tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-272 „Dėl žemės ūkio paskirties

žemės sklypų (kad Nr. (duomenys neskelbtini); kad Nr. (duomenys neskelbtini))

(sprendime nurodytas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas

rašymo apsirikimu), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano tvirtinimo“. Įpareigojo

Vilniaus rajono savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo

įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų

(kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys

neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18

d. nutartimis. Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo

sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nepatvirtinus žemės ūkio paskirties

žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys

neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano, vadovaujantis Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18

d. nutartimis, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą

analogiško pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo

Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos

ministerijos per 20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos

patvirtinti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys

neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį

planą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs remiantis byloje esančiais

rašytiniais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas dėl kiekvieno

pareiškėjo skundo reikalavimo pasisakė atskirai.

Dėl reikalavimo panaikinti Savivaldybės

sprendimą, teismas nurodė, kad TPĮ 2004 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. IX-1962 buvo

išdėstytas nauja redakcija ir, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigaliojo nuo

2004 m. gegužės 1 d. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog iki

2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus

bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo

darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami

rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų

planavimą reglamentavusius teisės aktus. LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. 2010 m.

kovo 18 d. nutartyse išdėstė nuoseklią poziciją, kad ginčo teritorijos

Detalusis planas turi būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį

TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Atsižvelgus į

LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutarties nuostatas, visos sąlygos detaliojo plano

tvirtinimui yra įvykdytos tinkamai, išskyrus tai, kad turi būti įvertintas

naujai išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Akivaizdu,

kad Savivaldybė jokių kitų dokumentų iš pareiškėjo neturi teisės reikalauti,

todėl Sprendime nurodomi pateikti dokumentai (1.1 punktas) iš pareiškėjo

reikalaujami nepagrįstai. Be to, Savivaldybės nustatytos faktinės aplinkybės

neturi įtakos Detaliojo plano tvirtinimui, nes Aktas yra pateiktas atitinkamai

įvertinus pagal iki 2007 m. kovo 1 d. buvusią būklę ir iki 2004 m. gegužės 1 d.

galiojusį TPĮ ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas turėjo įvertintini tik Aktą, kuris Sprendimo

priėmimo metu galiojo ir jame buvo pateikta teigiama išvada, o ne vertinti

papildomas aplinkybes ir dokumentus pagal dabartinę faktinę situaciją, taip

iškraipydamas LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus bei

pažeisdamas ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėta ir tai, kad teismo

sprendimo privalomoji galia taikoma ne tik rezoliucinei, bet ir motyvuojamajai

daliai. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina teismo motyvuojamosios dalies svarbą

ir reikšmę jo vykdymui. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Savivaldybei

nesuteikta teisė pareiškėjui kelti vis naujus reikalavimus detaliojo plano

tvirtinimo procedūroje, nei nurodyta LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje. Pažymėta,

kad bylą nagrinėjantis teismas turi remtis įsiteisėjusiu teismo sprendimu

nustatytais faktais, netaikydamas jiems įrodinėjimo procedūros (ABTĮ 58 str.

2 d.). Savivaldybė, pareiškėjui įvykdžius LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje

pateiktus reikalavimus, t. y. pateikus Aktą su teigiama išvada, negalėjo

netvirtinti Detaliojo plano ir nepagrįstai sprendimą grindė naujais argumentais

bei vadovavusis nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojusia TPĮ redakcija. Atsižvelgus

į tai, Sprendimas panaikintas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1

punktu. Teismas sutiko su pareiškėju, kad vis naujų reikalavimų po LVAT 2010

m. kovo 18 d. priėmimo nurodymas iš esmės pažeidžia teisinio tikrumo ir saugumo

principus, kelia asmenų nepasitikėjimą valdymo institucijomis. Tokia faktinė

situacija patvirtina, kad detaliojo planavimo procedūra nebus užbaigta dėl

atsakovo nepagrįstų reikalavimų, suformuojamų pareiškėjo atžvilgiu. Teismas

vertino, jog Savivaldybės Sprendime ir atsiliepime nurodytos kitos aplinkybės

šiuo atveju neturi įtakos, vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą bei

pagrįstumą ir negali būti laikomos naujomis padėtį dėl detaliojo plano

tvirtinimo keičiančiomis aplinkybėmis, nes teismas Sprendimą vertina tik pagal

LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Teismas taip pat

sutiko, kad Savivaldybė Sprendime, atsisakiusi jau trečią kartą tvirtinti

Detalųjį planą, nesivadovavo LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. bei 2010 m. kovo 18

d. nutartyse padarytomis išvadomis ir nepagrįstai apribojo bendrovių teises,

nes pareiškėjas turėjo galiojantį Aktą, t. y. būtent tą dokumentą, kuris ir

buvo būtinas, kad atsakovas patvirtintų Detalųjį planą. Pažymėta, kad aktas

buvo išduotas, vykdant VAAT 2012 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. I-11236-561/2012, atlikus projekto patikrinimą būtent pagal iki 2007 m.

kovo 1 d. buvusią būklę bei vadovaujantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiu

TPĮ ir kitais teritorijų planavimą reglamentavusiais teisės aktais. Savivaldybė

tik formaliai Sprendime rėmėsi ir LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. bei 2010 m. kovo

18 d. nutartimis, kuriose pateiktas aiškus vertinamasis kriterijus, ką ji

turėjo padaryti, t. y. atlikus naują detaliojo plano patikrinimą, kas ir buvo

atlikta Akte, jį atitinkamai įvertinti. Savivaldybei, priimant Sprendimą, Aktas

galiojo. Savivaldybė neturėjo teisės reikalauti jokių kitų dokumentų ar

nustatyti papildomų įpareigojimų bei iš naujo vertinti aplinkybių pagal šiuo

metu esančią faktinę sklypų situaciją. Dėl atsakovo netinkamo pareigų atlikimo,

pasireiškiančio jau įsigaliojusių teismų sprendimų interpretavimu, pareiškėjas

negali baigti Detaliojo plano derinimo procedūros, o vis nauji reikalavimai šią

procedūrą gali padaryti neužbaigiamą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas

priėjo prie išvados, jog Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes priimtas,

pažeidžiant ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. neįvykdžius

įsiteisėjusių LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. sprendimų,

todėl savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir naikintinas

remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kitos pareiškėjo skunde ir

atsakovo atsiliepime išdėstytos aplinkybės nevertintos, kaip neturinčios įtakos

Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nustačius besąlyginį jo panaikinimo

pagrindą.

Dėl antrojo skundo reikalavimo, teismas

pažymėjo, jog kadangi įvertinus nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad

Savivaldybė nevykdo teismų sprendimų, atsisakydama formaliais pagrindais

tvirtinti Detalųjį planą, o pareiškėjui įvykdžius LVAT 2010 m. kovo 18 d. nutartyje

išdėstytus reikalavimus, t. y. Sprendimo priėmimo metu su prašymu pateikus

Aktą, nepagrįstai atsisakė tvirtinti Detalųjį planą, todėl ji įpareigotina per

20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos patvirtinti Detalųjį

planą.

Pasisakydamas dėl trečiojo skundo

reikalavimo, teismas rėmėsi TPĮ 26 straipsnio 5 dalimi, Tvarkos aprašo 2-5

punktais, vertino, kad iš Tvarkos aprašo 2 punkto matyti, jog tam, kad

Inspekcija tvirtintų Detalųjį planą, turi būti teigiama ir galiojanti

Inspekcijos išvada bei Detalusis planas per nustatytą terminą nepatvirtintas ir

nepateiktas motyvuotas atsakymas detaliojo plano ir planavimo organizatoriui.

Aktas patvirtintas 2012 m. gegužės 14 d., jo galiojimas baigėsi 2013 m. gegužės

14 d. Taigi, šiuo metu Aktas yra negaliojantis. Akto pastaboje nurodyta,

kad „Nepatvirtinus teritorijų planavimo dokumento per vienerius metus,

dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant naują patikrinimo aktą“. Taigi,

šiuo atveju dėl objektyvių priežasčių nepatvirtinus Detaliojo plano per metus

laiko, t. y. iki 2013 m. gegužės 14 d., Inspekcijai nėra kliūčių išduoti pareiškėjui

pagal nustatytą tvarką naują patikrinimo aktą. Sprendimo, kuris dėl anksčiau

išdėstytų aplinkybių panaikintas, priėmimo metu Aktas su teigiama išvada

galiojo, nebuvo jokių objektyvių kliūčių Sprendimo priėmimo metu tvirtinti

Detalųjį planą. Nepagrįsti atsisakymo tvirtinti Detalųjį planą nurodyti motyvai

konstatuoti aptartuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose bei šioje byloje

rodo, kad ginčijamo sprendimo negalima laikyti pagrįstai motyvuotu. Užsitęsęs

ginčo pobūdis rodo atsakovo valią neteikti motyvuoto atsakymo, o tai trukdo

pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teisę į detaliojo plano patvirtinimą

įstatymo nustatytu būdu. Teismas nesutiko su Inspekcijos atsiliepimo nuostata,

kad šiems santykiams netaikytinos Tvarkos aprašo nuostatos. Savivaldybės

išsakyta pozicija, teismo nuomone, rodo, kad ji atsisako bei galimai netvirtins

Detaliojo plano ir po šio įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tokiu atveju jai

nemotyvuotai netvirtinus Detaliojo plano, kaip alternatyva gali būti taikomos

Tvarkos aprašo nuostatos. Inspekcija tvirtintų Detalųjį planą tik tuo atveju,

jei Savivaldybė per teismo nustatytą terminą jo nepatvirtintų ir tokiu būdu

būtų užtikrinta galimybė realiai įvykdyti pareiškėjo skundo reikalavimus.

Teismas taip pat atsižvelgė ir į LVAT 2013 m. sausio 31 d. nutartį AS602-4/2013,

kurioje teismas, vertindamas šį pareiškėjo reikalavimą, nurodė, kad pareiškėjas,

kreipdamasi teisminės gynybos, ne kartą bandė siekti, kad ginčo Detalusis

planas būtų patvirtintas, tačiau tai, nors teisminiais procesai ir buvo

laimėti, nepavykdavo dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto

galiojimo termino pasibaigimo. Be to, LVAT šioje nutartyje pažymėjo, kad „iš

ABTĮ 88 straipsnio 4 dalies akivaizdu, jog įstatymas nenumato baigtinio teismo

sprendimų rūšių sąrašo, įgalindamas teismą išspręsti ginčą ir kitu įstatymų

numatytu būdu“. Teismas atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjo reikalavimas

įpareigoti Inspekciją įpareigoti Savivaldybę patvirtinti detalųjį planą,

neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų ir tenkintinas iš dalies. Atsižvelgus į

susidariusią faktinę situaciją, šiuo skundo reikalavimu įpareigoti Inspekciją,

Savivaldybei nepatvirtinus ginčo sklypų detaliojo plano, jį patvirtinti, būtų

užtikrintas pareiškėjo pažeistų teisių apgynimas. Teismas, siekdamas, kad

pareiškėjo teisės būtų apgintos efektyviai, atsižvelgdamas į minėtą nutartį,

konstatavo, kad, neįvykdžius atsakovui pirminio reikalavimo, nebūtų įvykdytas

ir fakultatyvinis šiuo atveju pareiškėjo prašomu alternatyviu būdu. Teismas

sutiko su pareiškėjo, o vėliau ir LVAT 2013 m. sausio 31 d. nutartyje išdėstyta

pozicija, kad pareiškėjas šiuo reikalavimu siekia, jog būtų įtvirtintas

pareigos vykdymo subsidiarumas, o galimybė pasirinktinai spręsti dėl sprendimo

vykdymo privalomumo nustatyta nebūtų. Pareiškėjas prašė bet kuriais motyvais ir

pagrindais, atsisakius Savivaldybei patvirtinti Detalųjį planą, įpareigoti

Inspekciją patvirtinti Detalųjį planą, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas

turi vadovautis būtent LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartyse

pateiktai išaiškinimais. Įvertinus tai, kas išdėstyta, prieita išvada, kad

pareiškėjas ir vėl atsidurs toje pačioje situacijoje, kai esant palankiems

teismo sprendimams, Savivaldybė netvirtina Detaliojo plano, todėl vadovaujantis

teisingumo ir protingumo principais, siekiant, kad būtų įvykdyti LVAT

sprendimai ir apgintos pareiškėjo teisės bei teisėti interesai, šis pareiškėjo

reikalavimas tenkintas.

III. Atsakovas Inspekcija pateikė apeliacinį

skundą (II t., b. l. 138–141),

kuriuo prašo pakeisti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą

dalyje, kurioje Vilniaus rajono savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo

sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus Detaliojo plano,

vadovaujantis LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis,

ar atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio

sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, Inspekcija įpareigota per 20 darbo

dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti Detalųjį

planą, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde Inspekcija pateikia

šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1) Inspekcija šioje byloje nepagrįstai

laikoma atsakovu, nes atsakovu byloje gali būti institucija, įstaiga, tarnyba,

tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Tuo tarpu kadangi tarp

pareiškėjo ir Inspekcijos nėra kilusio administracinio ginčo, pareiškėjas

nepagrįstai kėlė reikalavimą Inspekcijos atžvilgiu ir nurodė ją atsakovu. Teismas

pareiškėjui turėjo pasiūlyti tikslinti skundo reikalavimus ir administracinės

bylos proceso šalis atsisakant reikalavimo Inspekcijos atžvilgiu ir keičiant

Inspekcijos procesinę padėtį į trečiojo suinteresuoto asmens.

2) Teismas neįvertino to, kad teisę taikant

taip, kaip nurodyta skundžiamame sprendime minėtose LVAT nutartyse, tai yra,

vadovaujantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiu TPĮ ir kitais teritorijų

planavimą reglamentavusiais teisės aktais, teisė tvirtinti detaliuosius planus

Inspekcijai nebuvo numatyta, tokia funkcija buvo priskiriama išimtinai tik savivaldybėms. TPĮ 26

straipsnio 5 dalies nuostatos, nustatančios, kad jei savivaldybės taryba

arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu

detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikia motyvuoto

atsakymo dėl plano

netvirtinimo,

detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka, įsigaliojo tik 2010

m. sausio 1 d. Vyriausybė šią tvarką nustatė patvirtindama Tvarkos aprašą,

kuris įsigaliojo tik 2011 m. liepos 17 d.

3) Jei apeliacinės instancijos teismas

manytų, jog Tvarkos aprašo nuostatos ginčo atveju visgi galėtų būti taikomos,

pažymi, jog skundžiamame sprendime Inspekcijai nustatytas įpareigojimas viršija

Inspekcijos kompetenciją, nes pagl TPĮ 26 straipsnio 5 dalies ir Tvarkos aprašo

nuostatas, galimybė Inspekcijai tvirtinti detalųjį planą numatyta tik tais

atvejais, jeigu savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos

direktorius savivaldybės tarybos pavedimu per TPĮ nustatytą terminą

nepatvirtina detaliojo plano ir planavimo organizatoriui nepateikia motyvuoto

atsakymo dėl detaliojo plano netvirtinimo. Tvarkos aprašo nuostatos nenumato

galimybės Inspekcijai tvirtinti detaliojo plano, jei priimamas savivaldybės

tarybos arba savivaldybės administracijos direktoriaus motyvuotas sprendimas

netvirtinti detaliojo plano. Todėl skundžiamu teismo sprendimu Inspekcijos

atžvilgiu nustatytas įpareigojimas toje dalyje, kurioje nurodoma Savivaldybei

bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar

priėmus kitą analogiško pobūdžio sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo,

įpareigoti Inspekciją Detalųjį planą patvirtinti, minėta, viršija Inspekcijos

kompetenciją.

4) Inspekcija negali būti atsakinga už

kitiems asmenims (Savivaldybei) teismų sprendimais nustatytų pareigų įvykdymą,

ji taip pat nėra priverstinį teismų sprendimų vykdymą užtikrinanti institucija.

Atkreipia dėmesį, kad ankstesniais teismų sprendimais Savivaldybė buvo

įpareigota iš naujo apsvarstyti Detalųjį planą, tuo tarpu ginčijamu pirmosios

instancijos teismo sprendimu – patvirtinti Detalųjį planą, t. y. priimti konkretų

sprendimą.

Todėl

Savivaldybei nevykdant

teismo

sprendimu nustatytos pareigos patvirtinti Detalųjį planą, turėtų būti taikoma

ABTĮ

97 straipsnio

2 dalyje nurodyta priverstinė teismo sprendimo vykdymo tvarka,

reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir

CPK) 771 straipsnio 5-7 dalyse, t. y. teisės aktuose yra įtvirtintos normos,

užtikrinančios, kad subjektams,

nevykdantiems teismų sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti tam tikrus veiksmus,

kuriuos gali atlikti tiktai pats skolininkas, būtų taikomos sankcijos. Tuo

tarpu ginčijamas teismo

sprendimas iš esmės paneigia galimybę taikyti minėtas CPK nuostatas, kadangi

teismo

sprendimu sukuriama pareiga Inspekcijai atlikti savivaldybės kompetencijai

priskirtus veiksmus, ir teismo sprendimo nevykdymo atveju savivaldybė iš esmės

išvengtų neigiamų pasekmių.

Atsakovas Savivaldybė pateikė atsiliepimą

į atsakovo Inspekcijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 152), kuriuo prašo

jį nagrinėti savo nuožiūra.

Atsakovas Savivaldybė taip pat pateikė

apeliacinį skundą (II t., b. l. 144–148), kuriuo prašo Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti, priimti

naują sprendimą ir pareiškėjų skundą Vilniaus rajono savivaldybei atmesti kaip

nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos

argumentus:

1) Teismo išvada, jog akivaizdu, kad

Savivaldybė jokių kitų dokumentų iš pareiškėjo neturi teisės reikalauti, todėl

Sprendime nurodomi pateikti dokumentai (1.1 punktas) iš pareiškėjo reikalaujami

nepagrįstai, Savivaldybės nustatytos faktinės aplinkybės neturi įtakos

Detaliojo plano tvirtinimui, yra neteisinga, neteisėta, pažeidžiančia teisės

normas. Savivaldybės nuomone, taip teismas tvirtina, kad Savivaldybė privalo

ignoruoti griežtai reglamentuotą įstatymais, kitais teisės aktais, detaliųjų

planų rengimo, svarstymo, tvirtinimo procesą, įvertinti tik patikrinimo aktą ir

būtinai patvirtinti planą, kuris net nepateiktas Savivaldybės tarybai. Atsakovo

nuomone, nėra aišku, koks sprendimas turėjo būti priimtas 2012 m. birželio 22

d. Savivaldybės tarybos posėdyje, jeigu taryba neturėjo galimybių tinkamai

apsvarstyti ir įvertinti plano.

2) Teismo išvados, kad Savivaldybės

Sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose

konstatuotoms aplinkybėms ir išvadoms, bei, kad Savivaldybė nevykdo teismų

sprendimų, atsisakydama formaliais pagrindais tvirtinti Detalųjį planą,

neatitinka esančių byloje įrodymų. Mano, kad Savivaldybė visiškai įvykdė teismo

sprendimus. Jeigu ši teismo išvada teisinga, tai Savivaldybės darbuotojai,

architektai, Savivaldybės tarybos nariai galėjo neteisingai suprasti teismo

sprendimus, todėl Savivaldybės tarybos nariai balsavo netvirtinti detalaus

plano. Tačiau jeigu iš tikrųjų teismas nustatė, kad LVAT 2008 m. rugpjūčio 11

d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutarčių nurodymai neįvykdyti, galima teigti, jog

administracinėje byloje ginčas buvo galutinai išnagrinėtas ir išspręstas.

Pareiškėjas pasinaudojo visomis apskundimo galimybėmis. Jeigu pareiškėjas

nepatenkintas, kaip buvo įvykdytas teismo sprendimas, jis galėjo vykdyti teismo

sprendimus priverstinai, teisės aktais nustatytais pagrindais, ir nesikreipti

daug kartų į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Remiasis ABTĮ

37 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas

turėjo bylą nutraukti ir pasiūlyti pareiškėjui vykdyti teismo sprendimus, o ne

priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas bankrutuojanti UAB „Statybų

linija“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutavusi UAB „Sklypas“ pateikė

atsiliepimą į atsakovų Inspekcijos ir Savivaldybės apeliacinius skundu (II t.,

b. l. 155–161),

kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3

d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantų Savivaldybės ir Inspekcijos

apeliacinius skundus atmesti.

Atsiliepime į apeliacinius skundu

pateikia šiuos nesutikimo su jais argumentus:

1) Savivaldybės apeliacinis skundas

grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau keletą kartų buvo

nagrinėjamos administraciniuose teismuose, ir teismai pripažino šiuos Savivaldybės

argumentus nepagrįstais.

2) Argumentas, kad esą pirmosios

instancijos teismas turėjo nagrinėjamą bylą nutraukti ir pasiūlyti vykdyti

teismo sprendimus, yra mažų mažiausiai nesąžiningas. Savivaldybės taryba priėmė

naują sprendimą atsisakyti tvirtinti Detalųjį planą – Sprendimą, jame

iškėlė naujus reikalavimus Detaliojo plano tvirtinimui, kurie, pareiškėjo

vertinimu, yra nepagrįsi ir neteisėti. Taigi, pareiškėjas, gindamas savo

teises, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, juo

labiau, tokią teisę skųsti sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo ar

atsisakymo tvirtinti suteikia TPĮ ir ABTĮ nuostatos. Teiginys, kad teismas

turėjo siūlyti vykdyti teismų sprendimus, akivaizdžiai nesąžiningas, kadangi

visuma byloje esančių aplinkybių liudija, kad Savivaldybė nevykdo teismų

sprendimų ir neketina jų vykdyti.

3) Atsakydami į Inspekcijos apeliacinio

skundo argumentus pažymi, kad abiems atsakovais patrauktiems viešojo

administravimo subjektams įstatymais yra priskirta detaliojo plano tvirtinimo

kompetencija –

t. y., atlikti veiksmus, kuriais būtų apgintos pažeistos pareiškėjo teisės ir

teisėti interesai. Be to, LVAT nagrinėjamoje byloje 2013 m. sausio 31 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013 iš esmės jau yra

išsprendęs klausimą dėl to, kad pareiškėjas turi teisę reikšti reikalavimą

Savivaldybės tarybai nepatvirtinus Detaliojo plano, pavesti Detalųjį planą

tvirtinti Inspekcijai. Pirmosios instancijos teismas spendime šią aplinkybę

pagrįstai įvertino. Pastarojoje nutartyje LVAT pasisakė tiek dėl pareiškėjo

teisės teikti Inspekcijos atžvilgiu reikalavimą dėl įpareigojimo patvirtinti

Detalųjį planą Savivaldybės tarybai atsisakius tą padaryti, tiek dėl Tvarkos

aprašo nuostatų taikymo nagrinėjamoje situacijoje. Pažymi, kad šiuo atveju

Tvarkos aprašo nuostatos nereglamentuoja paties detaliojo plano rengimo

proceso, tad nėra jokių kliūčių jas taikyti ginčo atvejui tuo pagrindu, kad

ginčo detaliojo plano rengimui yra taikytini iki 2004 m. gegužės 1 d. galioję

teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai. Tvarkos aprašo nuostatos

šiuo atveju yra daugiau skirtos reglamentuoti vykdymo procesą, apibrėžti

vykdymo tvarką, tuo atveju, kai Savivaldybės taryba neatlieka jai įstatymo

priskirtų veiksmų, ir pagrįstai jos gali būti ir yra nagrinėjamu atveju

taikytinos, kaip užtikrinančios skundo reikalavimų realų įvykdymą. Dėl

argumento, kad ginčijamas teismo sprendimas paneigia galimybę taikyti CPK

nuostatas sprendimo vykdymo procese skirti baudą sprendimo nevykdančiam

subjektui, pažymi, kad nagrinėjamu atveju baudų taikymas pareiškėjo skundo

reikalavimų įvykdymo realumo neužtikrins, juo labiau, kai šiuo atveju

akivaizdu, kad Savivaldybė sistemingai nevykdo teismų sprendimų, priimtų jos

atžvilgiu, kas sudaro pagrindą teigti, kad ir šiuo atveju teismo sprendimas

gali likti neįvykdytas. Taip pat pažymi, jog bendrovės (UAB „Statybų linija“ ir

UAB „Sklypas“) abu kartus ginčą teismuose savivaldybės atžvilgiu laimėjo, kartu

laimėjo ir ginčą Inspekcijos atžvilgiu, kai Inspekcija atsisakė išduoti naują

teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, tačiau Savivaldybė tik

formaliai įvykdė rezoliucinėse teismų sprendimų dalyse nustatytus įpareigojimus

ir apsvarstė Detalųjį planą iš naujo, visiškai neatsižvelgdama į teismų

motyvuojamosiose dalyse pateiktus išaiškinimus ir įpareigojimus, ir toliau kėlė

ir kelia tuos pačius nepagrįstus argumentus. Nagrinėjamu atveju pirmosios

instancijos teismo sprendimu teisminis ginčas, besitęsiantis dar nuo 2007 metų,

gali būti išspręstas galutinai, nutraukiant neteisėtus, nesąžiningus ir

akivaizdžiai piktnaudžiaujant įstatymų suteikta kompetencija atliekamus

savivaldybės veiksmus.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir V. B. pateikė rašytinius

paaiškinimus (II t., b. l. 191), prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad pritaria pirmosios

instancijos teismo sprendimui. Akcentuoja, kad įsiteisėję teismų sprendimai privalomi

ir turi būti vykdomi. Šiuo atveju administraciniai teismai Savivaldybės tarybos

atsisakymus tvirtinti Detalųjį planą ir tokių sprendimų motyvus net du kartus

pripažino nepagrįstais, tačiau Savivaldybės taryba ir toliau piktnaudžiauja

savo padėtimi, trečią kartą nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tvirtinti Detalųjį

planą, tad teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino Savivaldybės tarybos

Sprendimą bei tuo pačiu užtikrino sprendimo įvykdymą alternatyviu būdu. Tik

tokiu būdu gali būti apgintos pažeistos planavimo organizatorių, žemės sklypų

savininkų teisės, įvykdytas ne formalus, o teisingumo teisėtumas. Taip pat

pažymi, jog tai, kad tam tikra apimtimi pasikeitė į Detalųjį planą įeinančių

sklypų savininkai, nelemia, kad detaliojo planavimo procesas turi būti pradėtas

iš naujo. Šis procesas iš esmės užbaigtas 2007 metais, likęs tik detaliojo

plano tvirtinimo etapas, dėl kurio nuo 2007 metų vyksta jau du kartus laimėti

teisminiai ginčai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB

„Litectus II“ pateikė pareiškimą (II t., b. l. 192–194), prašo Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti

nepakeistą, o atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vertina, kad pirmosios instancijos

teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tuo tarpu Savivaldybės apeliacinis

skundas nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nurodomi tik formalūs atsisakymo

tvirtinti Detalųjį planą pagrindai, be to, priimant Sprendimą buvo iškreipti

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m.

kovo 18 d. nutartyse pateikti atsakovui privalomi išaiškinimai, taip pažeista

ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis. Patvirtina, jog sutinka su pareiškėjo pozicija

išreikšta šioje byloje. UAB „Litectus II“ neaiškumus kelia atsakovo nurodyta

aplinkybė, kad tik nauji žemės sklypo savininkai gali tinkamai spręsti savo

žemės sklypų likimą ir jų planavimo klausimą, kad jei nauji žemės sklypo

savininkai pateiks prašymus reikalinga tvarka, žemės paskirtis į gyvenamąją

teritoriją bus pakeista per 10 darbo dienų, nes kol Detalusis planas nebus

patvirtintas, nebus galimybės keisti pagrindinę ginčo žemės sklypų naudojimo

paskirtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš

esmės siekia, kad būtų patvirtintas žemės ūkio paskirties žemės sklypų

(kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)),

esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen.,

Vilniaus r., detalusis planas. Siekdamas to, pareiškėjas pirmosios instancijos

teismo prašė, 1) panaikinti Savivaldybės tarybos Sprendimą, kuriuo

nuspręsta tokio Detaliojo plano netvirtinti; 2) įpareigoti Savivaldybę per

20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo jį patvirtinti; 3) o tuo atveju, jei

Savivaldybė to per 20 dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo

dienos nepadarys ar bet kuriais motyvais ir pagrindais atsisakys Detalųjį planą

patvirtinti, priims sprendimą to nedaryti, įpareigoti Detalųjį planą

patvirtinti Inspekciją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo

skundą tenkino iš dalies – panaikino Savivaldybės tarybos sprendimą; įpareigojo

Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje

dienos patvirtinti Detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d.

nutartimis; Savivaldybei per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo

dienos Detaliojo plano vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis nepatvirtinus,

atsisakius patvirtinti Detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško pobūdžio

sprendimą dėl Detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Inspekciją per 20 darbo

dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti Detalųjį

planą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu

nesutinka.

Pažymėtina, jog ginčui aktualios

teritorijos detaliojo teritorijų planavimo procesas vyksta nuo 2002 m. liepos 8

d., kai buvo išduotos ginčo teritorijos planavimo sąlygos. Savivaldybės tarybos

Sprendimas (I t., b. l. 93–94), kurį pareiškėjas ginčija šioje byloje, yra jau

trečiasis Savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo ginčo žemės sklypų detaliojo

plano nuspręsta netvirtinti.

Pirmasis jų – Savivaldybės tarybos 2007

m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138 (I t., b. l. 16). Nesutikdami su pastaruoju

Savivaldybės tarybos sprendimu, UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“

kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs

UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo, 2008 m.

rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008

apeliacinį skundą tenkino UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą

tenkindamas iš dalies – panaikindamas Savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11

d. sprendimą Nr. T3-138 ir įpareigodamas atsakovą Vilniaus rajono

savivaldybę per 3 (tris) mėnesius iš naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties

sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys

neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį planą. Pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir

UAB „Statybų linija“ reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita

ko, priėjo prie išvados, kad „ginčo teritorijos detalusis planas turėjo būti

baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo

įstatymą ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus“;

„atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų,

miestelių ir kaimų ribų“, tad „klaidingai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir

miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m.

gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 127 punktą, 127.9.1. punktą. Taigi, viešojo

administravimo procedūra nebuvo atlikta tinkamai. Be to, atsakovas teigia, kad

pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos

gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio

stabilizavimo juostoje. Šis teiginys nėra pagrįstas įrodymais. Taigi, viešojo

administravimo procedūra nebuvo atlikta ir išsamiai.“.

2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr.

T3-324 (I t., b. l. 27–28) Savivaldybės taryba, pakartotinai apsvarsčiusi

Detalųjį planą, dar kartą nusprendė jo netvirtinti. UAB „Sklypas“ ir UAB

„Statybų linija“ teismui apskundė ir pastarąjį Savivaldybės tarybos sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą pakeitė ir išdėstė sprendimo rezoliucinę

dalį taip: „Pareiškėjų UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ skundą tenkinti iš

dalies, panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 17 d.

sprendimą Nr. T3-324 ir įpareigoti atsakovą Vilniaus rajono savivaldybę iš

naujo apsvarstyti žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys

neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalųjį

planą“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarojoje nutartyje,

atsižvelgdamas ir remdamasis, be kita ko, minėta Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008,

pažymėjo, kad „Nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų,

patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo

juostoje.“; vertino, kad vienas pagrindinių 2008 m. spalio 17 d. Savivaldybės

tarybos sprendimo motyvų buvo tai, kad detalusis planas neatitinka 2004 m.

gegužės 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės išduotų sąlygų. Šiuo aspektu

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad pačiame 2007

m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. (l00)-l

1.81-106 yra pastaba, pagal kurią ši tikrinimo išvada galioja vienerius metus

nuo jos tvirtinimo datos, o nepatvirtinus teritorijų planavimo dokumento per

vienerius metus, dokumentas tikrinamas pakartotinai, išduodant naują

patikrinimo aktą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tuo metu, kai Savivaldybės

taryba priėmė 2008 m. spalio 17 d. sprendimą, 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų

planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (l00)-l 1.81-106 jau nebegaliojo ir

Savivaldybės taryba juo jau nebegalėjo remtis. Be to, pagal TPĮ (įstatymo

redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 9 punktą tvirtinti

teikiamas detalusis planas turi būti pakartotinai patikrintas valstybinę

teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Vadinasi, pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba, priimdama

sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, privalėjo

remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr.

(l00)-l 1.81-106. Teisėjų kolegija sutiko su kitomis pirmosios instancijos

teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybė, iš naujo

spręsdama dėl ginčo teritorijos detaliojo plano tvirtinimo, teisę turi taikyti

taip, kaip nurodyta 2008 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su TPĮ ir kitų teritorijų planavimą

reglamentavusių teisės aktų nuostatų, įsigaliojusių po 2004 m. gegužės 1 d.,

taikymu nagrinėjamo ginčo santykiams vertinti kaip nepagrįsti.

BUAB „Statybų linija“ ir BUAB „Sklypas“

atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje

Nr. AS602-4/2013, priimtoje šiame teisminiame procese, sprendžiant

RUAB „Statybų linija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarties. 2013 m. sausio 31 d. nutartyje

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino nutarties dalies, kuria

atsisakyta priimti skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašo Savivaldybei per 20

darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nepatvirtinus

ginčo teritorijos detaliojo plano, bet kuriais motyvais ir pagrindais

atsisakius patvirtinti nurodytą detalųjį planų ar priėmus kitą analogiško

pobūdžio sprendimą detaliojo plano netvirtinti, įpareigoti Inspekciją per 20

darbo dienų nuo teismo nustatyto termino įpareigoti Savivaldybę jį patvirtinti,

teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje nutartyje teismas be kita ko, pažymėjo, kad

„pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundo reikalavimą

nagrinėti ir tik vėliau spręsti dėl galimumo jį patenkinti“, kad „nustačius,

jog pareiškėjo reikalavimo vykdyti neįmanoma, tai būtų pagrindas atsisakyti jį

tenkinti, tačiau ne atsisakyti jį priimti skundo priėmimo stadijoje“. Teisėjų

kolegija taip pat vertino, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas,

kreipdamasis teisminės gynybos, ne kartą bandė pasitvirtinti ginčo detalųjį

planą, tačiau tai jam, nors ir laimėdavus teisminius procesus, nepavykdavo dėl

teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto galiojimo termino pasibaigimo.

Tokiu būdu, vertinant preliminariai, jam būdavo atimama objektyvi galimybė

užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų įvykdymą, tokiu būdu

apginant savo tariamai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta skundo

priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės užsitikrinti

skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas būtų

neįvykdytas, taip galimai neužtikrinant bendrojo teisės principo ubi ius

– ibi remedium (lot. – suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo

priemonė) įgyvendinimo.

Aptartos Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartys ir juose pateikti išaiškinimai aktualūs ir

šioje byloje, tad teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, remiasi, be kita ko, ir

jomis.

Dėl įpareigojimo Inspekcijai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu

sprendimu, minėta, įpareigojo Savivaldybę per 20 darbo dienų nuo teismo

sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos patvirtinti ginčo žemės sklypų

detalųjį planą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008

m. rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, o Savivaldybei per 20

darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, to

nepadarius, ar atsisakius patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško

pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, įpareigojo Inspekciją per

20 darbo dienų nuo teismo nustatyto termino pasibaigimo dienos patvirtinti

aptariamų žemės sklypų detalųjį planą.

Dėl šios skundžiamo sprendimo dalies

apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, pirma, pagal ABTĮ,

administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš

administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės

institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų,

kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Reikia pabrėžti,

kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami

tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar

vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio

reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo, tuo tarpu ABTĮ 3

straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl

teisės viešojo administravimo srityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. AS756-868/2011).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tarp

pareiškėjo ir Inspekcijos ginčo nėra ir jis nebuvo kilęs, pareiškėjas

Inspekcijai nebuvo pateikęs jokių prašymų dėl aptariamo detaliojo plano

tvirtinimo, dėl kurių Inspekcija būtų priėmusi atitinkamą sprendimą dėl jo

tvirtinimo ar atsisakymo tai daryti, ar vilkinusi atlikti jos kompetencijai

priskirtus veiksmus. Dėl šių priežasties, teismas negalėjo sprendimu įpareigoti

Inspekcijos atlikti minėtus veiksmus.

Antra, teisės aktai Inspekcijai

nesuteikia teisės atlikti veiksmus, kuriuos atlikti ją įpareigojo pirmosios

instancijos teismas.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje

byloje Nr. A575-1415/2008 pažymėjo, kad ginčo teritorijos detalusis

planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį TPĮ

ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios TPĮ

redakcijos 20 straipsnio 5 dalis numatė: „Detalieji planai tvirtinti teikiami

nustatyta tvarka suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų

planavimo priežiūros institucijos. Detaliuosius planus tvirtina savivaldybės

taryba arba valdyba tarybai pavedus. Planas patvirtinamas per 20 darbo dienų

nuo prašymo pateikimo dienos. Detalieji planai įsigalioja patvirtinus juos

nustatyta tvarka. Kokius detaliojo planavimo objektų planus tvirtina

savivaldybės taryba ar jos pavedimu valdyba, numatoma savivaldybės tarybos

sprendimu.“.

TPĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostata,

numatanti be kita ko: „Detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu

valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo

plano tvirtinimo yra neigiama. Tais atvejais, kai siūloma tvirtinti detalųjį

planą, o savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius

savivaldybės tarybos pavedimu atsisako jį tvirtinti, privaloma planavimo

organizatoriui raštu pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo

detaliojo plano pateikimo dienos. Jei savivaldybės taryba arba savivaldybės

administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per

nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas dėl plano

netvirtinimo, detalusis planas tvirtinamas Vyriausybės nustatyta tvarka.“,

įsigaliojo tik 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą

tvarką nustatė 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtindama Detaliojo

plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos

direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą

nepatvirtina, tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris įsigaliojo

tik 2011 m. liepos 17 d., neteko galios 2014 m. sausio 1 d.

Pastebėtina ir tai, jog nors bylą

nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, TPĮ 26 straipsnio 5 dalis buvo

nepakitusi, šiuo metu aktuali TPĮ redakcija nebenumato galimybės tuo atveju, jei savivaldybės

taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos

pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas

motyvuotas atsakymas dėl plano netvirtinimo, detalųjį planą tvirtinti

Inspekcijai Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti.

Be to, net ir minėtas teisinis

reguliavimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, Inspekcijai teisę

tvirtinti detalųjį planą suteikė tik tuo atveju, jei savivaldybės taryba arba

savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu

detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina ir nepateikiamas motyvuotas

atsakymas dėl plano netvirtinimo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo

įpareigojimas Inspekcijai detalųjį planą tvirtinti ir tuo atveju, jei

Savivaldybės taryba atsisakys patvirtinti detalųjį planą ar priėmus kitą analogiško

pobūdžio sprendimą dėl detaliojo plano netvirtinimo, viršija Inspekcijai, kaip

viešojo administravimo institucijai, teisės aktais nustatytą kompetenciją.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek

pareiškėjas pasisakydami dėl aptariamo reikalavimo, rėmėsi minėta Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. AS602-4/2013.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pastarojoje

nutartyje, kaip minėta anksčiau, teismas pažymėjo tik tai, kad aptariamo

reikalavimo nebuvo galima atsisakyti priimti nagrinėti skundo priėmimo

stadijoje, tačiau nenurodė, kad šis reikalavimas turi būti tenkinamas.

Nutartyje teismas pateikė preliminarų vertinimą, kad iš pareiškėjo buvo atimama

objektyvi galimybė užsitikrinti teismui teikto skundo reikalavimo realų

įvykdymą, tokiu būdu apginant savo tariamai pažeistas teises, kad nepagrįsta

skundo priėmimo stadijoje palikti pareiškėją be potencialios galimybės

užsitikrinti skundo reikalavimo vykdymą alternatyviu būdu, jei pradinis jo reikalavimas

būtų neįvykdytas.

Taigi, minėta nutartis negalėjo daryti

įtakos (nulemti) šią bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant joje sprendimą.

Atsakant į Inspekcijos argumentus dėl

netinkamo jos procesinio statuso šioje byloje, pažymėtina, jog atsižvelgiant į

tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Inspekcijai buvo priimtas ir,

kaip minėta, be kita ko, ir 2013 m. sausio 31 d. nutartyje, spręsti dėl tokio

reikalavimo buvo galima tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne skundo priėmimo

stadijoje, Inspekcija šioje byloje pagrįstai yra atsakovu.

Dėl detaliojo plano tvirtinimo.

Kaip pažymėta minėtoje Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje,

atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė, tvirtindama detalųjį planą, turėjo

nustatyti, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja įstatymams,

Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų

reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų,

taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus,

kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams

(TPĮ 26 str. 3 d.).

TPĮ (redakcija, galiojusi iki 2004 m.

gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalis numatė, jog detalusis planas netvirtinamas,

jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo,

viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka

teritorijų planavimo ar statybos normų.

Kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas

teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems

teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas.

Vadovaudamasis TPĮ nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami,

jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams, taip pat aukštesniems

teritorijų planavimo dokumentams (pvz. 2007 m. gegužės 24 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A17–535/2007), ar (ir) jų

tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (2005 m. vasario 4 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A8–321/2005). Tai, kad patvirtinus

teritorijos planavimo dokumentą, jis įgyja teisinę galią, o teritorija – tam

tikrą teisinį statusą, rodo tokio proceso (teritorijų planavimo dokumentų

tvirtinimo) svarbą, todėl plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas.

Administracinėje byloje Nr. A4–446/2007 teisėjų kolegija pabrėžė,

kad jo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą

detaliojo planavimo procesą, t. y., ar detaliojo planavimo organizatorius

įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ar teikiamas tvirtinti

detalusis planas nustatyta tvarka suderintas, viešai apsvarstytas ir pan. (2007

m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–446/2007).

Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus,

privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (2007 m.rugsėjo 21 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A18–756/2007; 2007 m. lapkričio

6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–742/2007).

Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, ar

detalusis planas, kurio patvirtinimo siekia pareiškėjas, neprieštarauja

įstatymų, kitų teisės aktų normoms, kitaip sakant, teisėtumo principui.

Teisėjų kolegija nesutinka su

argumentais, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m.

rugpjūčio 11 d. ir 2010 m. kovo 18 d. nutartimis, esant tokioms aplinkybėms,

kokios susiklostė šioje byloje, atsakovas, pareiškėjui pateikus galiojantį

teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, turėjo besąlygiškai patvirtinti

detalųjį planą.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų nuorodų

į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d.

nutartį, joje teismas konstatavo tik tai, kad atsakovas teismui nepateikė

įrodymų, kad planuojama teritorija yra už miestų, miestelių ir kaimų ribų, taip

pat, jog atsakovo teiginys, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos

teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama

teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje, nėra pagrįstas

įrodymais. Atitinkamai 2010 m. kovo 18 d. nutartyje (be to, jog konstatuota,

kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad savivaldybės taryba,

priimdama sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti,

privalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo

aktu) pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat nėra pateikęs

įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sklypai yra gamtinio karkaso vidinio

stabilizavimo juostoje. Dėl nurodytų argumentų, tiek Savivaldybės tarybos 2007

m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, tiek 2008 m. spalio 17 d.

sprendimas Nr. T3-324 buvo panaikinti.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl

Savivaldybės tarybos naujai priimto sprendimo, dėl kurio joks teismas dar nėra

pasisakęs, todėl sprendžiant dėl šioje byloje skundžiamo Savivaldybės tarybos

Sprendimo teisėtumo (ir kitų pareiškėjo reikalavimų), faktinių aplinkybių

vertinimas, įrodinėjimas, aplinkybių ir įrodymų vertinimas atliekami pilna

apimtimi.

Vienas iš Savivaldybės argumentų, nenurodytas

šioje byloje skundžiamame Sprendime, tačiau nurodytas atsakovo procesiniuose

dokumentuose bei teismo posėdžio metu, – detaliajame plane užstatymo teritorija

numatyta nesilaikant atstumo iki vandens telkinio, pagal Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų

žemės ir miško naudojimo sąlygų, 127 punktą, 127.9.1. punktą.

Aiškindama pastarosios teisės normos

turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m.

sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-126/2014

pažymėjo, jog draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius,

ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio

kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais

– potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), yra nustatytas teritorijoms,

kurios randasi už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Ir priešingai, tokio

draudimo nėra nustatyta teritorijoms, kurios randasi miestų, miestelių ir kaimų

ribose. Iš esmės tokią pačią išvadą, remdamasis ankstesne administracinių

teismų praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo ir 2008

m. rugpjūčio 11 d. nutartyje.

Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys

(Nekilnojamojo turto registro išrašai – I t., b. l. 100-109; II t., b. l.

62–66) patvirtina, kad abu ginčo sklypai yra paviršinio vandens telkinių

apsaugos zonoje ir iš dalies pakrantės apsaugos juostoje. Tačiau, kaip ir

minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties

atveju, Savivaldybė teismui nepateikė duomenų, kad planuojama teritorija yra už

miestų, miestelių ir kaimų ribų.

Pagal Lietuvos Respublikos

administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 12 straipsnius, Lietuvos

Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš

gyvenamųjų vietovių, kurios savo ruožtu skirstomos į miesto ir kaimo

gyvenamąsias vietoves. Gyvenamosios vietovės, jų teritorijos ir pavadinimai yra

apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (patvirtintų Lietuvos

Respublikos adresų registro nuostatų 14.4 ir 15.2.4. punktų nuostatas, adresų

registro objektu, be kita ko, yra gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai

ir viensėdžiai), kurias apibūdina jų vardas, tipas (miestas, miestelis, kaimas,

viensėdis); žyma apie gyvenamajai vietovei suteiktą

kurorto arba gyvenamajai teritorijai ar jos daliai suteiktą kurortinės

teritorijos statusą; gyvenamosios vietovės teritorijos ribos LKS-94 ir plotas;

savivaldybės, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė, pavadinimas ir

identifikavimo kodas; seniūnijos, kurios teritorijoje yra gyvenamoji vietovė,

kai seniūniją sudaro viena ar daugiau gyvenamųjų vietovių ir savivaldybės

teritorijoje seniūnijos steigiamos, pavadinimas ir identifikavimo kodas.

Iš minėtų byloje pateiktų Nekilnojamojo

turto registro išrašų, matyti, kad ginčo žemės sklypai yra Vilniaus rajono

savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini)

kaime. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų Nekilnojamojo

turto registro išrašų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad Nekilnojamojo turto

registro pateikti duomenys būtų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje

taip pat nėra duomenų, kad būtų pareikštas reikalavimas dėl Nekilnojamojo turto

registro duomenų nuginčijimo, todėl analizė, ar ginčo žemės sklypai patenka į

minėto kaimo ribas, nagrinėjamu atveju reikštų valstybės registro duomenų

teisingumo vertinimą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad

administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Nekilnojamojo turto

registro išraše nurodytas ginčo žemės sklypo adresas laikytinas pakankamu

patvirtinti, jog sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre

įregistruotos gyvenamosios vietovės – šiuo atveju kaimo – teritoriją (žr.,

pvz., adm. bylas Nr. A-337/2011, A-2278/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą, vertintina,

jog byloje įrodyta, kad ginčo žemės sklypai yra kaimo teritorijoje, tad

teisinio pagrindo jiems taikyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

127.9.1. punkte numatytą draudimą nėra. Tuo tarpu Specialiųjų žemės ir miško

naudojimo sąlygų 126.1 punkte numatytas draudimas (statyti statinius pakrantės

apsaugos juostoje) ginčo detaliajame plane yra išlaikytas, nes numatyta 10

metrų pločio neužstatoma juosta palei vandens telkinio ribą.

Iš esmės analogiška išvada prieita ir

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje

administracinėje byloje Nr. A756-317/2014.

Dėl nurodytų priežasčių, Savivaldybės

argumentai dėl atsisakymo tvirtinti detalųjį planą remiantis šiuo pagrindu

atmestini kaip nepagrįsti.

Argumentu dėl ko detalusis planas negali

būti tvirtinamas Savivaldybė nurodo ir tai, kad pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos

Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintą Lietuvos Respublikos

teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama

teritorija patenka į gamtinį karkasą.

Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija,

galiojusi nuo 2001 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnyje

nustatyta, kad gamtinis karkasas jungia įvairias teritorijas: rezervatus,

draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus,

ekologinės apsaugos zonas, taip pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir

ekologiškai svarbias agrarines teritorijas (1 d.). Gamtinį karkasą sudaro: 1)

geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine

svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras,

aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų

intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines

ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

2) geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – teritorijos, galinčios

pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat

reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai ir grupės,

natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios

teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms; 3)

migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos teritorijos,

kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų

apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija (2 d.). Gamtinis karkasas ir į jo

sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai nustatomi tvirtinant bendrojo arba

specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Patvirtintomis gamtinio karkaso

bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais

privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus

specialiuosius ir detaliuosius planus (5 d.). Gamtiniame karkase (įskaitant

Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas) esančiuose rezervatuose,

draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo)

teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose

sklypuose veiklos apribojimus nustato šis Įstatymas, gamtinio karkaso

nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose

teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų

ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones,

kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir

gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio

ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas,

yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus (6 d.).

Pagal 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos

Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtinto Lietuvos Respublikos

teritorijos bendrojo plano sprendinius, taip pat pagal šio plano sprendinius

įgyvendinantį 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos

sprendimu Nr. T3-323 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos

bendrąjį planą (Sprendinių konkretizavimas Gamtinis karkasas ir kraštovaizdžio

apsauga (http://teritorijuplanavimas.vrsa.lt/go.php/Bendrasis-planas911692399861)), ginčo žemės

sklypai patenka į migracijos koridorių M-3 – „Grąžinami ir gausinami

kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai“.

Byloje pateikti Nekilnojamojo turto

registro išrašai tvirtina, kad ginčo žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio

žemė, kas reiškia, jog ginčo žemės sklypai yra agrarinės paskirties teritorija.

Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m.

gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) 22 straipsnio 6 dalimi tokioje

teritorijoje draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus. Kadangi ginčo

detaliuoju planu ginčo teritorijoje planuojamas naujas gyvenamųjų namų

kvartalas, konstatuotina, jog toks detaliojo plano sprendinys prieštarauja

Lietuvos Respublikos bendrojo plano ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos

bendrojo plano sprendiniams bei Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6

daliai, todėl vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi

iki 2004 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 8 dalimi, Teritorijų planavimo

įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. birželio 13

d.) 24 straipsnio 4 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojusi

nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 4 dalimi toks

detalusis planas negalėjo būti rengiamas bei tvirtinamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą,

pastebi taip pat ir tai, kad rengiant detalųjį planą ir teikiant jį tvirtinti

buvo padaryta formalių procedūrinių pažeidimų, paneigiančių galimybę tvirtinti

šį planą.

Bylos duomenys patvirtina, jog aptariamų

sklypų detaliojo plano rengimo pradžia yra – 2002 m. liepos 8 d., kai N. T., K. S., A. S. ir

V. J. L. žemės sklypui buvo išduotos sąlygos bendriesiems,

detaliesiems ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (I t., b. l. 110).

Sąlygose numatytas sklypo padalinimas, naudojimo būdo keitimas į mažaaukštę

gyvenamąją teritoriją ir sodybinius sklypus. 2002 m. liepos 19 d. įsakymu Nr.

2925-41 10,63 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kuriam pradėtas rengti

detalusis planas, padalintas į du 10,3885 ha ir 0,2415 ha žemės ūkio paskirties

žemės sklypus (detaliojo planavimo dokumentų b. l. 62).

2004 m. gegužės 20 d. tų pačių žemės

sklypų savininkų vardu išduotos sąlygos detaliajam planui rengti (I t., b. l.

111), kuriose numatytas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties

keitimas iš žemės ūkio žemės į gyvenamąją mažaaukštę 5 skl., sodybinio tipo 5

skl., rekreacinę 5 skl., infrastruktūros 5 skl., sklypo sudalinimas,

statybos reglamentų nustatymas. Šios sąlygos, kaip nurodyta ir aukščiau

aptartoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d.

nutartyje – patikslintos planavimo sąlygos. Bylos duomenimis iki 2007 m.

gegužės 20 d., o taip pat ir iki šios dienos dėl sąlygų pratęsimo ar naujų gavimo

į kompetentingą instituciją nebuvo kreiptasi.

2005 m. sausio 17 d. detaliojo plano

organizatorius V. J. L. atsakovui pateikė pirmąjį prašymą

suderinti detaliojo plano sprendinius (I t., b. l. 148, prijungtos bylos Nr. A575-1415-08

I t., b. l. 21).

2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo

sutartimis buvę sklypų savininkai ginčo sklypus pardavė UAB „Sklypas“ ir UAB

„Statybų linija“ (I t., b. l. 112–132). Minėtose sutartyje šalys sutarė, jog

pirkėjams pagal šias sutartis pereina visos teisės ir pareigos pagal dokumentus

dėl detaliojo plano minėtiems sklypams bei visi įsipareigojimai pagal sutartis

su SP UAB „Vilniaus vandenys“. Ši aplinkybė leidžia atmesti atsakovo argumentus

dėl detaliojo plano netvirtinimo tuo pagrindu, jog pasikeitė žemės sklypų

savininkai.

Savivaldybės Nuolatinė statybos

komisija, detalųjį planą pakartotinai išnagrinėjusi 2006 m. lapkričio 23 d.,

detaliojo plano sprendiniams nepritarė.

2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo

ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius Teritorijų

planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-11.81-106, atsižvelgdamas į tai,

kad Nuolatinė statybos komisija nevykdydama TPĮ 27 straipsnio 4 dalies

reikalavimo baigti derinimo procedūrą per 15 darbo dienų nepritarė detaliojo

plano sprendiniams, įvertinusi Komisijos 2006 m. lapkričio 30 d. raštą Nr.

Is-2926(2.1) bei atsižvelgus į 2006 m. gegužės 29 d. Seimo kontrolierius pažymą

Nr. 4D-2005/03-1941, Komisijos argumentus – nederinti sprendinių, laikė

nepagrįstais, pažymėjo, kad projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo su

visuomene proceso ir procedūros bei teritorijų planavimą reglamentuojančių

teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta, davė teigiamą

patikrinimo išvadą, pasiūlė tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti

(prijungtos bylos Nr. A575-1415-2008 b. l. 94-95).

2007 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr.

T3-138 Savivaldybės taryba detaliojo plano, minėta, netvirtino, tačiau Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi šį

sprendimą panaikino ir įpareigojo Savivaldybę per tris mėnesius detalųjį planą

svarstyti iš naujo.

Vykdydama minėtą Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartį, Savivaldybės taryba iš naujo vertino detalųjį

planą, 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. T3-324 nusprendė jo netvirtinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėta, panaikino ir pastarąjį

Savivaldybės tarybos sprendimą, įpareigojo Savivaldybę iš naujo spręsti dėl

detaliojo plano tvirtinimo, tačiau kartu pažymėjo, kad 2007 m. kovo 1 d.

patikrinimo aktas nebegaliojo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas

kreipėsi į Inspekciją, kuri pakartotinai patikrinusi detalųjį planą 2012 m.

gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP1-914 davė

teigiamą išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai detalųjį planą tvirtinti

(I t., b. l. 91).

2012 m. gegužės 14 d. prašymu dėl

detaliojo plano tvirtinimo (Savivaldybės administracijoje gautas 2012 m.

gegužės 28 d.) pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybės tarybą, prašydamas detalųjį

planą patvirtinti (I t., b. l. 92). Prašymą grindė Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartimi, pažymėjo, kad Inspekcija

išdavė teigiamą patikrinimo išvadą, su siūlymu tvirtinančiai institucijai

detalųjį planą tvirtinti. Prie šio prašymo pridėjo tik minėtą 2012 m. gegužės

14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-914.

Tokia teritorijų planavimo procedūra

neatitiko jai taikytino teisinio reguliavimo.

Lietuvos Respublikos statybos ir

urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 170 „Dėl

Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių

patvirtinimo“ (netekęs galios 2004 m. gegužės 23 d.) 12 punktas numatė, kad

išduotos sąlygos galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo

laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Sąlygos gali būti keičiamos ir

papildomos, kai: planuojamoje teritorijoje įsigalioja nauji teritorijų

planavimo dokumentai ir jų sprendiniai yra reikšmingi planavimo procesui;

patvirtinami ir įsigalioja nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai yra

reikšmingi planavimo procesui.

Minėtą teisės aktą pakeitusio Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262

patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo

ir išdavimo tvarkos aprašo (įsigaliojusio nuo 2004 05 23) 8 punktas taip pat

numatė 3 metų planavimo sąlygų galiojimo terminą bei būtinumą planavimo

organizatoriui inicijuoti šių sąlygų pratęsimą jų galiojimo terminui

pasibaigus. Be to šio Aprašo 10 ir 11 punktai nustatė, kad įsigaliojus naujam

teritorijų planavimo dokumentui sąlygos detaliesiems planams rengti turi būti

keičiamos.

Detaliųjų planų taisyklių, patvirtintų

Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159

(neteko galios 2004 m. gegužės 14 d.), 36 punktas numatė: „Detaliojo plano

rengimo terminas neturi viršyti trejų metų. Viršijus trejų metų terminą,

peržiūrimi ir esant reikalui tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų

institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo

organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo,

planavimo procesas laikomas nutrauktu.“.

Pagal ginčui aktualios redakcijos

Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 9 dalį, atmestas detalusis planas

antrą kartą gali būti pateiktas tvirtinti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo

motyvuoto atsakymo pateikimo dienos. Tvirtinti teikiamas detalusis planas turi

būti pakartotinai patikrintas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą

atliekančios institucijos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200, patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų

tikrinimo tvarkos aprašo (neteko galios 2012 m. lapkričio 14 d.) 17 punktas

numatė: „Dokumento (originalo ir kopijos) pagrindiniame brėžinyje pažymima, kad

Dokumentas patikrintas. Žymoje nurodoma patikrinimo akto patvirtinimo data,

numeris, patikrinimo išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo

pareigybė, vardas, pavardė bei parašas“.

Nagrinėjamu atveju detaliojo plano

sąlygų galiojimas buvo pasibaigęs, nesikreipta dėl jų pratęsimo ar naujų

gavimo, jos nebuvo keistos pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos

bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m.

rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323, viršytas minėtas trejų metų terminas, 2012

m. gegužės mėnesį pareiškėjas kartu su prašymu dėl detaliojo plano tvirtinimo Savivaldybei

pateikė tik 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo

aktą. Savivaldybė, negavusi detaliojo plano brėžinių, aiškinamojo rašto,

dokumentų, kuriuos patikrino Inspekcija, 2012 m. birželio 5 d. rašte Nr.

A33(1)-2806-(25.3.1) (II t., b. l. 57), nurodė, kad klausimas dėl ginčo sklypų

detaliojo plano tvirtinimo bus teikiamas svarstyti artimiausiame Savivaldybės

tarybos posėdyje, bei vadovaudamasi TPĮ 26 straipsnio 4 dalimi (Prie

dokumento, kuriuo tvirtinamas detalusis planas, pridedami detaliojo plano

sprendiniai (brėžiniai ir aiškinamasis raštas) įforminami Vyriausybės įgaliotos

institucijos nustatyta tvarka), prašė pateikti reikiamus dokumentus, kurie buvo

2012 m. gegužės 14 d. patikrinti Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo

aktu Nr. TP1-914 ir pažymėti pagal Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo

tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m.

balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 17 punkto reikalavimus.

Bylos duomenimis pareiškėjas į pastarąjį

raštą neatrašė ir nepateikė prašomų dokumentų.

Teisėjų kolegijos vertinimu,

Savivaldybė, gavusi vien tik pareiškėjo prašymą dėl detaliojo plano tvirtinimo

bei 2012 m. gegužės 14 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą,

tačiau pareiškėjui, net ir Savivaldybei apie tai informavus ir paprašius,

nepateikus dokumentų, kurie buvo pateikti ir patikrinti Inspekcijos skyriaus,

pažymėti kaip patikrinti, su žyma su patvirtinimo data, numeriu, patikrinimo

išvada, patikrinimą atlikusio valstybės tarnautojo pareigybe, vardu, pavarde

bei parašu, vien dviejų gautų dokumentų (prašymo ir patikrinio akto) pagrindu

patvirtinti detaliojo plano negalėjo. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad

detalusis planas Savivaldybei buvo pateiktas anksčiau, nebuvo keistas,

atsakovas turėjo remtis ir vertini jį, iš naujo pateikti detaliojo plano

nereikėjo, atmestini, nes nėra pagrįsti teisės normomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta,

vertintina, jog Savivaldybės taryba skundžiamu Sprendimu detalųjį planą

tvirtinti atsisakė pagrįstai, tad pagrindo šį Sprendimą panaikinti nėra,

atitinkamai nėra pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo skundo reikalavimų.

Teisėjų

kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas,

aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė

ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, dėl to

priimtas neteisingas sprendimas, kuris naikintinas priimant naują sprendimą –

pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n

u s p r e n d ž i a

Atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės ir

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos

ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios

akcinės bendrovės „Statybų linija“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas

Jarukaitis