A-662-2322-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2322/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01186-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Domus-optima“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. balandžio 12 d. išsiuntė paštu teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Garbės teismas 2013 m. vasario 26 d. skyrė A. Z. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – pastabą. Manė, kad dėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties termino pasibaigimo drausmės byla turėjo būti nutraukta. Nurodė, kad Lietuvos teisės sistemoje neegzistuoja jokia teisinės atsakomybės rūšis, kuriai nebūtų nustatyti senaties terminai, o Garbės teismas turto vertintojams bando įteisinti drausminę atsakomybę be jokių senaties terminų, nes joks teisės aktas, reglamentuojantis turto vertintojų veiklą ir drausminę atsakomybę, Garbės teismo veiklą nenustato turto vertintojų drausminės atsakomybės senaties terminų. Minėtas ydingas teisinis reglamentavimas yra laikytinas teisės spraga, kurią Garbės teismas privalėjo užpildyti įstatymo taikymo analogijos būdu, o artimiausios, panašiausios ir universaliausios pagal prasmę ir teisinio reguliavimo sferą aptariamai teisinei problemai yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos. DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas skirti drausminę nuobaudą praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas, o jeigu darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nurodyti terminai yra naikinamieji, kuriems pasibaigus drausminė nuobauda negali būti skiriama. Pareiškėjas galimą pažeidimą, kuris buvo išaiškintas 2012 m. lapkričio 30 d., padarė 2011 m. rugsėjo 7 d., todėl 6 mėnesių naikinamasis drausminės nuobaudos skyrimo terminas pasibaigė 2012 m. kovo 7 d.

Nurodė, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pagal kompetenciją turi teisę pateikti išvadą dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties naujos Įstatymo redakcijos 22 straipsniui, nes minėtas straipsnis reglamentuoja reikalavimus turto arba verslo vertinimo ataskaitai, kuri surašyta po 2012 m. gegužės 1 d., t. y. po Turto ir verslo vertinimo pagrindų pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Paaiškino, kad teisės aktuose nėra nustatyta Tarnybos kompetencija vertinti iki jos įsteigimo (2012 m. gegužės 1 d.) surašytas turto vertinimo ataskaitas pagal anksčiau galiojusią Įstatymo redakciją. Pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjo surašytą Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21 (toliau – ir Ataskaita) Tarnyba vertino peržengdama savo kompetencijos ribas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir todėl neteisėtai pareiškėjui buvo iškelta drausmės byla. Atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl iki 2012 m. gegužės 1 d. surašytų turto vertinimo ataskaitų pagal Įstatymą buvo sprendžiami šalių susitarimu arba teismine tvarka, o ne drausmine tvarka, nes drausminė atsakomybė tuo metu neegzistavo. Nurodė, kad ginčas buvo išspręstas atgal taikant nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį įstatymą, kuris negaliojo Ataskaitos surašymo metu. Pabrėžė, kad turto vertintojo drausminės atsakomybės sąvoka Įstatyme atsirado tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. ir tik nuo tada buvo nustatyta nauja atsakomybės rūšis turto vertintojams – drausminė atsakomybė.

Atkreipė dėmesį, kad Ataskaitos surašymo metu galiojusiuose teisės aktuose turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekančiai įstaigai buvo suteikta teisė turto vertintojams taikyti poveikio priemones, kurios buvo administracinio pobūdžio. Kadangi iki 2012 m. gegužės 1 d. norminiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta turto vertintojų drausminė atsakomybė, manė, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. atlikti turto vertintojų veiksmai negali būti vertinami kaip drausmės pažeidimai. Paaiškino, kad Garbės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo galiojančio Įstatymo 29 straipsnio ir Garbės teismo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192, (toliau – ir Nuostatai) IV skirsnyje nustatytą kompetenciją, nes nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsteigtas Garbės teismas negali nagrinėti turto vertintojų veiksmų, atliktų iki 2012 m. gegužės 1 d., kadangi tie veiksmai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo drausmės pažeidimai, o Garbės teismas nėra įgaliotas nagrinėti ne drausmės pažeidimų bylas. Pažymėjo, kad Garbės teismas drausminę nuobaudą pareiškėjui skyrė pažeisdamas teisės principą lex retro non agit, nes teisės aktuose įtvirtintos turto vertintojų drausminės atsakomybės normos buvo pritaikytos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki teisės aktų, nustatančių turto vertintojų drausminę atsakomybę, įsigaliojimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. sausio 29 d. parengiamojo posėdžio protokole užfiksuotos išvados patvirtina, jog keliant drausmės bylą buvo pažeisti Garbės teismo teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo veiklos principai, įtvirtinti Nuostatų 3.2, 3.3 ir 3.6 punktuose. Paaiškino, kad Įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, yra unikalus ir nebūdingas garbės teismams, nes drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo funkcijos įprastai būna pavestos vykdyti skirtingiems subjektams, kad būtų užtikrintas nešališkumas ir objektyvumas. Atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas, keldamas drausmės bylą, negali reikšti išankstinės nuomonės dėl bylos baigties (Nuostatų 3, 3.2 p.), tačiau Garbės teismo nariai, keldami drausmės bylą pareiškėjui, padarė kategoriškas išvadas, kad pareiškėjo parengta Ataskaita yra nepagrįsta, t. y. veikė šališkai ir tuo pačiu neteisėtai. Taigi Garbės teismo nariai, padarę išvadą, kad ginčijama turto vertinimo Ataskaita yra ydinga ir nepagrįsta, iš esmės jau konstatavo (nustatė) aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo padarytus pažeidimus dėl netinkamo Ataskaitos surašymo, t. y. 4 Garbės teismo nariai parengiamojo posėdžio metu išreiškė savo išankstinę nuomonę apie pareiškėjo padarytus pažeidimus, nors pagal Nuostatų 4 priede pateiktą Garbės teismo sprendimo formą Garbės teismas tai galėjo padaryti tik galutiniame sprendime, priimtame išnagrinėjus drausmės bylą iš esmės. Manė, kad 2013 m. sausio 29 d. parengiamajame posėdyje dalyvavę ir už drausmės bylos iškėlimą balsavę keturi Garbės teismo nariai negalėjo nagrinėti drausmės bylos ir privalėjo nusišalinti, tačiau, pažeisdami Nuostatų 18 ir 19 punktus, to nepadarė.

Paaiškino, kad Sprendime padaryta išvada, jog Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas nepasirašytas turto vertintojo, yra nepagrįsta, nes jį pasirašė UAB „Domus-optima“ turto vertintojo asistentu dirbęs S. J., turėjęs turto vertintojo asistento kvalifikaciją. Nurodė, kad pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157 patvirtintų Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų 1 punktą, vertintojo asistentas taip pat buvo laikomas turto vertintoju, todėl turėjo teisę pasirašyti Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą.

Be to, dabar galiojančioje Įstatymo redakcijoje nėra nuostatos, kad turto vertintojas (pagal kvalifikaciją) privalo pasirašyti Turto vertinimo ataskaitos apžiūros aktą, tai gali padaryti ir turto vertintojas asistentas (pagal kvalifikaciją). Pabrėžė, kad sutinka su Garbės teismo teiginiu, kad ataskaitos turinys turi būti pateikiamas taip, jog būtų aiškus ataskaitos naudotojui, t. y. užsakovui, be papildomos informacijos, todėl nagrinėjamoje Ataskaitoje likutinis metodas, jo esmė aprašyta taip, kad būtų aišku ne tik specialistui, bet ir paprastam naudotojui.

Paaiškino, kad nepagrįsta Garbės teismo pastaba, kad Ataskaitos 17 punkte pateikta lentelė yra be pavadinimo ir be išsamesnių paaiškinimų, nes Ataskaitos 16 punkte prieš lentelę esanti preambulė aiškiai nurodo į lentelės turinį. Be to, Garbės teismas nenurodė, kad šiuo atveju būtų pažeistas koks nors Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, (toliau – ir Metodika) punktas. Atkreipė dėmesį, kad 17 punkto antros lentelės 3 eilutėje padaryta rašybos klaida, kuri yra formali ir neturi įtakos Ataskaitos teisingumui.

Nurodė, kad Ataskaitos 4.1 punkte aprašomos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertei ir į kurias nebuvo atsižvelgta, o 3.3 punkte aprašomos prielaidos dėl investicinio projekto ateities. Paaiškino, kad Metodikos 46 punkto nuostata reiškia, jog jeigu žemės sklypas yra nuomojamas, tai apskaičiuojant rinkos vertę šiuo metodu žemės sklypo nuomos vertė gali būti įtraukta į bendrą nekilnojamojo turto rinkos vertę, paliekant teisę vertintojui pačiam spręsti, priklausomai nuo duomenų turėjimo ir kitų aplinkybių įtraukti nuomojamo sklypo žemės sklypo nuomos rinkos vertę ar neįtraukti.

Pažymėjo, kad Ataskaitos užsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl jos turinio, formos bei turto vertės.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Garbės teismas nustatė, jog Ataskaita turėjo būti parengta pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., bei Metodikos reikalavimus. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, turi būti taikomas bendrasis senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Manė, kad turto vertinimas yra neatsiejamas nuo viešojo intereso, nes atlieka specifinį vaidmenį valstybės ekonominėje sistemoje, o turto vertintojo profesija yra viena iš profesijos rūšių, kurios atstovams taikomi griežtesni profesionalumo standartai. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą parengtų turto vertinimo ataskaitų antrieji egzemplioriai turtą vertinančiose įmonėse turėtų būti saugomi 10 metų, patvirtina tai, kad ginčo santykiams turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Pažymėjo, kad nors pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktą Tarnyba turi teisę pateikti išvadą dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties naujos Įstatymo redakcijos 22 straipsniui, o ne anksčiau galiojusio Įstatymo redakcijos nustatytiems reikalavimams, tačiau Tarnyba 2013 m. sausio 17 d. išvadoje Nr. GT-7(13)-I „Dėl turto vertintojo A. Z. veiksmų rengiant Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21“ pateikė išvadą ne dėl Ataskaitos atitikties iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 23 straipsniui, o išdėstė nuomonę dėl vertintojo atliktų veiksmų atliekant vertinimą ir rengiant Ataskaitą. Paaiškino, kad Įstatyme nenustatyta, jog kreipimuisi į Garbės teismą būtina sąlyga, kad turto vertinimo veiksmai būtų atlikti ir turto vertinimo ataskaita parengta tik po Įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. gegužės 1 d., todėl Tarnyba, turėdama pagrįstos informacijos apie turto vertintojų tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d. galimai padarytus pažeidimus, kreipiasi į Garbės teismą rašytiniu teikimu dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo.

Pabrėžė, kad 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ne naujas Įstatymas, o tik nauja Įstatymo redakcija, t. y. išliko tų pačių teisinių santykių tęstinumas. Iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės turto vertintojui už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą taikymo tvarka buvo nustatyta Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 20.3 punktą, vienintelė atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, o 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai nustatytos švelnesnės atsakomybės formos – pastaba, papeikimas, kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Taigi tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, tiek po jos įsigaliojimo turto vertintojams, pažeidusiems teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, buvo taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pasikeitė tik jų forma ir rūšys.

Atkreipė dėmesį, kad teisinėje valstybėje negali susidaryti situacija, kad asmeniui, pažeidusiam teisės aktų reikalavimus, nebūtų taikoma jokia atsakomybė. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai turto vertinimo ataskaita parengta iki 2012 m. gegužės 1 d., turto vertintojo veiksmai atliekant tokį vertinimą nagrinėjami remiantis iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau sprendžiant klausimą dėl atsakomybės vadovaujamasi sprendimo dėl atsakomybės taikymo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, nes neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys teisės aktai. Manė, kad teisės principas lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) nebuvo pažeistas, nes tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d. teisės aktuose buvo nustatomi privalomi reikalavimai turto vertinimo ataskaitoms ir teisės aktų nuostatų nesilaikymas užtraukdavo turto vertintojams atsakomybę. Pabrėžė, kad naujas teisinis reglamentavimas įtvirtino galimybę turto vertintojams taikyti švelnesnes nuobaudas už padarytus teisės aktų pažeidimus, todėl Įstatymas, švelninantis atsakomybę už teisės aktų pažeidimus, taikytinas ir tai nelaikytina lex retro non agit principo pažeidimu.

Nurodė, kad jokių aplinkybių, keliančių abejonių Garbės teismo narių nešališkumu, nustatyta nebuvo, Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjas tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Paaiškino, kad nesutinka su tuo, jog Garbės teismo narių 2013 m. sausio 29 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės dėl likutinės vertės metodo įvardijimo, Ataskaitoje padarytos prielaidos netikslumo, atkuriamosios vertės metodo taikymo vertintinos kaip Garbės teismo išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį. Manė, kad parengiamojo posėdžio metu Garbės teismo narių išsakytos abejonės dėl pareiškėjo padarytų prielaidų ar išvadų netikslumo ar neapibrėžtumo vertintinos kaip papildomos aplinkybės, sudarančios pagrindą kelti pareiškėjui drausmės bylą, bet ne išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį. Pabrėžė, kad Garbės teismo nariai nepateikė jokios išankstinės nuomonės, kaip turėtų baigtis pareiškėjo byla, t. y. ar jam turėtų būti skirta ir kokio griežtumo drausminė nuobauda, ar drausmės byla turėtų būti nutraukta, o tik nutarė, kad pagal Tarnybos pateiktą bei Garbės teismo narių parengiamojo posėdžio metu išanalizuotą medžiagą buvo pagrindas kelti pareiškėjui drausmės bylą. Pažymėjo, kad Garbės teismas, iškeldamas pareiškėjui drausmės bylą, vadovavosi Įstatymo 29 straipsniu bei Nuostatų 12 punktu, Garbės teismo narių padarytų teisės aktų nuostatų pažeidimų, keliant pareiškėjui drausmės bylą ar ją nagrinėjant, nenustatyta, pareiškėjas jų taip pat nenurodė, todėl, Tarnybos nuomone, jo argumentas dėl Garbės teismo teisėtumo principo pažeidimo nepagrįstas.

Atkreipė dėmesį, kad Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų 1 punkte buvo išvardinti vertintojų kvalifikacijos lygiai, t. y. vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo ir vertintojo eksperto, ir padarytas sutrumpinimas „toliau vadinama – turto vertintojas“, reiškiantis, kad toliau šioje tvarkoje visi minėtų kvalifikacijų lygių specialistai vadinami turto vertintojais, tačiau nepagrįsta teigti, kad tai sulygina vertintojų kvalifikacijos lygius. Nors turto vertintojo asistentas ir galėjo pasirašyti Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą, tačiau šis turėjo būti patvirtintas ir turto vertintojo parašu, nes Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog vertintojas asistentas atlieka vertinimus vadovaujamas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto, o jo parengti ir pasirašyti vertinimo dokumentai turi būti patvirtinti vieno iš minėtų kvalifikacijos lygių specialisto.

Pažymėjo, kad nors likutinės vertės metodas Ataskaitoje buvo aprašytas, tačiau iš Ataskaitos turinio nėra visiškai aišku, kad tai yra lyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės (kaštų) metodų derinys. Atkreipė dėmesį, kad iš skunde nurodytos bei pareiškėjo paaiškinimuose esančios informacijos nėra aišku, ar Ataskaitos 17, 21–22 punktuose buvo taikytas lyginamasis metodas, ar skaičiavimai buvo atlikti rinkos analogų analizės būdu, kuris nėra vertinimo metodas, o Ataskaitoje tokia informacija nepateikiama. Manė, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė, jog Ataskaitos 17 punkte pateikta lentelė yra be pavadinimo ir be išsamesnių paaiškinimų. Be to, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, nagrinėjamu atveju buvo taikytas lyginamosios vertės metodas, Ataskaitoje ne tik turėjo būti parodyti gauti skaičiavimų rezultatai, bet ir nuosekliai parodyta, kokie veiksmai su skaičiais, dydžiais ar kitais matematiniais reiškiniais buvo atlikti. Nurodė, kad nors Ataskaitos 17 punkte pateiktoje lentelėje nurodytos tam tikros vertinamo objekto bei palyginamųjų objektų charakteristikos, tačiau neaprašyta, kokiomis savybėmis vertintojo pasirinkti palyginamieji objektai yra panašūs į vertintą objektą ir kuo skiriasi, nenurodyta, kokios paskirties yra palyginamieji objektai, jų plotas ir pan. Be to, Ataskaitoje nėra pagrįstas palyginamųjų objektų pasirinkimas, o pateiktas palyginamųjų objektų aprašymas nepakankamas išvadoms, kad vertinamas objektas ir palyginamieji objektai turi tų pačių arba artimų ypatybių, padaryti.

Nurodė, kad Ataskaitos 15 punkte yra paaiškinama, kokie metodai bus taikomi, padaryta išvada dėl maksimalaus ir geriausio turto panaudojimo galimybės, tačiau informacija apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nėra aprašytos, o pareiškėjo nurodoma prielaida, pateikta Ataskaitos 14 punkte, daroma dėl butų realizavimo termino, bet ne dėl projekto ateities vystymo galimybių, Ataskaitoje nėra daroma prielaida, kad objektas gali būti baigtas vystyti. Pabrėžė, kad žemės nuoma nėra garantuojama, todėl pagrįsta Garbės teismo išvada, jog žemės sklypo vertė neturėjo būti įtraukiama į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog Garbės teismui kitose institucijose atstovauja Garbės teismo pirmininkas, jo pavaduotojas, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad viešojo administravimo institucija kaip proceso šalis turi būti suprantama tik kaip juridinis asmuo, todėl prašo pakeisti netinkamą atsakovą, t. y. Tarnybą, tinkamu atsakovu, t. y. Garbės teismu, kurio sprendimas yra skundžiamas, o Tarnybą laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Domus-optima“ atsiliepime į skundą nurodė, kad sutinka su skundu ir prašo jį tenkinti.

Paaiškino, kad atsakovo atsiliepime ir Garbės teismo skundžiamame sprendime išdėstytos pozicijos dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino skiriasi: Garbės teismas laikėsi pozicijos, jog tokie senaties terminai negali būti taikomi, o atsakovas iš dalies sutiko su pareiškėjo skundu, kad tai yra teisės spragos problema, tačiau ją sprendė ne ieškodamas panašiausio įstatymo, o siūlo nepagrįstai taikyti bendrąjį civiliniams teisiniams santykiams nustatytą 10 metų senaties terminą. Mano, kad atsakovo pozicija yra nepagrįsta, nes jokiai drausminei atsakomybei netaikomi tokie ilgi senaties terminai, todėl įstatymo analogijos būdu užpildant atsakovo pripažįstamą teisės spragą turi būti ieškoma panašiausio įstatymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“, netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, 29 straipsnio 1 ir 4 dalis. Teismas konstatavo, kad teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo atsakomybės atvejį, t. y. Įstatymas ir Nuostatai, nenustato drausminės atsakomybės taikymo senaties termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas šią problemą, pabrėžė, kad negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė (2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013). Minėtoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai taikė ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantį teisės aktą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (toliau – ir VTĮ) – ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Byloje nėra ginčo, kad A. Z. 2013 m. vasario 26 d. drausminė nuobauda skirta už 2011 m. rugsėjo 7 d. padarytą pažeidimą, todėl 3 metų naikinamasis drausminės nuobaudos skyrimo terminas, skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, nebuvo praleistas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nors Garbės teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo argumentą dėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties termino taikymo atmetė remdamasis neteisingais motyvais (atsisakė taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius), tačiau nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą šiuo pagrindu, nes pagal minėtą teismo praktiką taikytinas trejų metų drausminės nuobaudos skyrimo senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo nuomone, drausmės byla iškelta remiantis nekompetentingo asmens kreipimusi. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Nagrinėdama minėtus paklausimus, Tarnyba vadovaujasi Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintomis Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklėmis. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Teismas konstatavo, kad nepagrįstas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo argumentas, jog Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti M. R. paklausimą, nes minėtos taisyklės, kuriomis remiasi pareiškėjo atstovas, pagrįsdamas savo poziciją, buvo priimtos po ginčijamo Garbės teismo sprendimo priėmimo, o kaip matyti iš Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies, M. R. kreipimosi į Tarnybą metu (2012 m. lapkričio 30 d.) besikreipiančių subjektų ratas ribojamas nebuvo.

Teismas nurodė pažeidimo padarymo metu galiojusių Taisyklių 20.3 punktą ir pažymėjo, kad aiškindamas minėtą nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 nurodė, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinimas, kai yra nustatomi teisės aktų pažeidimai, reglamentuojantys turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodekso pažeidimai, o tuos pažeidimus patvirtina instituto atsakingas darbuotojas visa tai atvaizduodamas savo išvadoje, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, taip, kaip numatė teisėkūros subjektas, turi baigtis siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, jei prieinama išvados, kad priešinga teisei ar profesinei etikai veika reikalauja griežto ir veiksmingo atsako. Kadangi šiuo atveju pareiškėjui atsakomybė buvo taikyta už pažeidimus, padarytus surašant Ataskaitą, t. y. už turto vertintojo veiklą, remiantis minėta teismo praktika, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad padarytų pažeidimų patvirtinimas galiojančiose teismų nutartyse, sprendimuose, nuosprendžiuose buvo būtina atsakomybės taikymo sąlyga.

Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi Įstatymo redakcija turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (12 str. 1 ir 2 p.). Turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (Įstatymo 27 str.). Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija turi teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą. Iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės turto vertintojui už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą taikymo tvarka buvo nustatyta Taisyklėse, kurių 20.3 punkte vienintelė atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka Priežiūros įstaiga (25 str.). Tokia priežiūros įstaiga nuo 2012 m. gegužės 1 d. yra Tarnyba, kuri pagal finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 1K-116 2 punktu patvirtintų Tarnybos nuostatų 9.2 punktą, pagal finansų ministro patvirtintas Turto ir verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisykles atlieka turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus.

Šiuo metu galiojančioje Įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punkto redakcijoje įtvirtinta Garbės teismo pareiga nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 punkte – pareiga priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Už pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš keturių Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nors 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje naujoje Įstatymo redakcijoje pasikeitė atsakomybę taikantis subjektas, skiriamos sankcijos rūšys, atsakomybė įvardinta kaip drausminė, tačiau turto vertintojų atsakomybė už rengiant ataskaitas padarytus pažeidimus buvo ir iki naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo 2012 m. gegužės 1 d. Taigi iš pasikeitusio teisinio reguliavimo matyti, kad atlikti turto vertintojo A. Z. veiklos patikrinimą (Ataskaitos atitiktį jos surašymo metu galiojusioms Įstatymo nuostatoms) pareigą turėjo Tarnyba, o nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo – Garbės teismas. Todėl pagrįsta atsakovo pozicija, kad turto vertintojo veiksmai, surašant ataskaitą iki 2012 m. gegužės 1 d., turi būti nagrinėjami remiantis iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau sprendžiant klausimą dėl atsakomybės vadovaujamasi sprendimo dėl atsakomybės taikymo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, nes neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys teisės aktai. Pažymėta, kad priimdamas Sprendimą Garbės teismas taikė vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų.

Nors 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojusiame Įstatyme nenustatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar pareiškėjui galėjo būti taikyta drausminė atsakomybė lex retro non agit principo taikymo aspektu už Ataskaitą, kuri buvo parengta iki 2012 m. gegužės 1 d., būtina nustatyti, ar dabar galiojantis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju yra palankesnis pareiškėjui, ar pablogino jo teisinę padėtį, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija.

Teisėjų kolegija, palyginusi sankcijas, skiriamas už padarytą pažeidimą, konstatavo, kad 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai išliko galimybė kaip sankciją taikyti turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą, tačiau nustatytos ir trys švelnesnės atsakomybės formos – pastaba, papeikimas ir turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas. Taigi vertinant tik taikytinas sankcijas, galiojantis Įstatymas yra palankesnis pareiškėjui. Tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo skirta pati švelniausia iš galimų nuobaudų – pastaba. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Minėtas vertinimas yra reikšmingas tuo aspektu, kad jeigu pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, tai naujasis reglamentavimas šiuo konkrečiu atveju turėtų būti vertintinas kaip griežtinantis atsakomybę (pabloginantis pareiškėjo padėtį tuo aspektu, kad jam skirta pastaba kaip drausminė nuobauda).

Teismas aptarė, kokius pažeidimus Garbės teismas konstatavo Sprendime. Teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl turto vertintojo atsakomybės svarbu tai, ar pažeidimai iš tiesų buvo padaryti, tačiau nereikšminga pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Ataskaitos užsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl jos turinio, formos bei turto vertės.

Dėl pirmojo pažeidimo pastebėta, kad byloje nėra ginčo, jog Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą Nr. 11-08-22 pasirašė UAB „Domus-optima“ turto vertintojo asistentu dirbęs S. J., turėjęs turto vertintojo asistento kvalifikaciją. Pažymėta, kad Metodikos 18 ir 83 punktuose vartojama sąvoka turto vertintojas yra apibrėžta Metodikos 2.5 punkte, kuriame įtvirtinta, kad turto vertintojas – nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo, turintis atitinkamą išsimokslinimą oficialiai pripažintoje mokymo institucijoje, kvalifikacinį turto vertinimo pažymėjimą ir pakankamai patirties bei kompetencijos, kad galėtų įvertinti turtą. Iš Ataskaitos surašymo metu galiojusios Įstatymo 9 straipsnio 1, 3 dalių redakcijos matyti, kad turto vertintojams galėjo būti suteikiama vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo, vertintojo eksperto kvalifikacija, išduodamas turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas darė išvadą, kad turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą galėjo pasirašyti ir turto vertintojas asistentas (pagal kvalifikaciją), tačiau, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tokiu atveju jo pasirašytas turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas turėjo būti patvirtintas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto (pagal kvalifikaciją). Taigi Garbės teismas pagrįstai nustatė Metodikos 18 ir 83 punktų pažeidimą. Pareiškėjo argumentas dėl pasikeitusios turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto pasirašymo tvarkos nėra svarbus, nes, kaip jau minėta, Ataskaita turi atitikti jos surašymo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Dėl antrosios grupės pažeidimų pažymėta, kad Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 ir 10 punktuose buvo nustatyta, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti: sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta; vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai; turto vertės nustatymo pagrindimas. Tais atvejais, kai vertinamas objektas yra nekilnojamasis turtas su žemės sklypu, atskirai palyginamosios vertės metodu nustatoma žemės sklypo vertė (šis reikalavimas netaikomas, jeigu nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu) (Metodikos 46 p.).

Pritarta Garbės teismo pozicijai, kad pareiškėjas Ataskaitoje nepateikė išsamios informacijos apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 str. 2 d. 7 p.). Teismo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Ataskaitos 4.1 punkto 1–2 pastraipose aprašomos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertei ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nes minėtose pastraipose aprašomas likutinės vertės metodas, tačiau aiškiai neįvardijamos sąlygos ir aplinkybės, kurios nagrinėjamu atveju galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias konkrečiu atveju nebuvo atsižvelgta. Be to, pareiškėjas Ataskaitoje nepateikė išsamios informacijos apie vertinimo prielaidas (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 str. 2 d. 8 p.). Pareiškėjo nurodoma prielaida, pateikta Ataskaitos 3.3 punkte, daroma dėl butų realizavimo termino, bet ne dėl projekto ateities vystymo galimybių, t. y. Ataskaitoje nėra daroma prielaida, kad objektas gali būti baigtas vystyti, nors tokia prielaida dėl investicinio projekto ateities vystymo galimybių pareiškėjas remiasi. Minėti Ataskaitos trūkumai turėjo įtakos ir tam, kad turto vertės nustatymo pagrindimas Ataskaitoje pateiktas nepakankamai neišsamiai (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 str. 2 d. 10 p.).

Pritarta atsakovo ir Garbės teismo padarytai išvadai, kad žemės sklypo vertė nepagrįstai įtraukta į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę, nes Metodikos 46 punkto reikalavimas nustatyti žemės sklypo vertę ir ją įtraukti į vertinamo objekto atkuriamąją vertę netaikomas, jeigu nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu. Šiuo atveju nėra ginčo, kad vertintas nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu.

Įvertinus padarytus pažeidimus, jų kiekį, pobūdį, sunkumą, pasekmes ir proporcingumo principą, teisėjų kolegijos nuomone, pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Esant tokiai situacijai, teismas darė išvadą, kad atsakomybės taikymas (nors ir švelniausios nuobaudos skyrimas) neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Be to, atsakomybės taikymas pagal pasikeitusį reglamentavimą, kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, todėl taip pažeidžiamas lex retro non agit principas.

Be to, pareiškėjas ir jo atstovas pažymėjo, kad 2013 m. sausio 29 d. parengiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas patvirtina, jog keliant drausmės bylą buvo pažeisti Garbės teismo teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo veiklos principai, įtvirtinti Nuostatų 3.2, 3.3 ir 3.6 punktuose. Pagal Nuostatų 3.3.2 punktą, Garbės teismo narys negali reikšti savo pažiūrų ar išankstinės nuomonės apie drausmės bylos baigtį. Garbės teismo parengiamojo posėdžio garso įraše girdėti, kad vienas Garbės teismo narys, paklausus, ar galime konstatuoti, kad neteisingai buvo pritaikytas metodas, atsakė, kad iš dalies teisingai, iš dalies ne, t. y. Garbės teismo narys jau parengiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino pažeidimo egzistavimą, taigi išreiškė savo nuomonę ir dėl drausmės bylos baigties, o tai nesuderinama su Nuostatų 3.3.2 punkte detalizuotu objektyvumo principu.

Teismas nurodė Nuostatų 6, 10, 12 punktus ir pabrėžė, jog parengiamasis Garbės teismo posėdis yra skirtas Garbės teismo nariams susipažinti su teikimu ir nuspręsti, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą, t. y. įvertinti teikimo pagrįstumą. Pažymėta, kad Nuostatų 6 punkte reglamentuojama Garbės teismo teisė reikiamus asmenis kviesti į Garbės teismo posėdį, tačiau nei Įstatyme, nei Nuostatuose expressis verbis nėra nustatyta Garbės teismo teisė į parengiamąjį posėdį kviesti ginčo šalis. Iš Garbės teismo 2013 m. sausio 29 d. parengiamojo posėdžio protokolo GT-6(13)-P matyti, kad parengiamajame posėdyje dalyvavo Tarnybos atstovė, tačiau pareiškėjas į parengiamąjį posėdį kviestas nebuvo, t. y. buvo sudarytos sąlygos vienai iš ginčo šalių lemti drausmės bylos iškėlimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju į Garbės teismo parengiamąjį posėdį pakvietus Tarnybos atstovę, tačiau nepakvietus pareiškėjo, buvo sudarytos sąlygos pažeisti asmenų lygiateisiškumo principą. Be to, parengiamojo Garbės teismo posėdžio garso įraše kelis kartus girdėti Garbės teismo narių išsakytas poreikis išklausyti pareiškėjo paaiškinimus. Tai patvirtina pareiškėjo dalyvavimo Garbės teismo parengiamajame posėdyje svarbą, o tai reiškia, kad pareiškėjo dalyvavimas šiame posėdyje galėjo lemti tai, kad drausmės byla būtų buvusi apskritai neiškelta.

Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir siekia išsiaiškinti, ar Įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegijos nuomone, kompetencijos suteikimas Garbės teismui pačiam kelti ir nagrinėti drausmės bylas pats savaime nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikytinas teisėtu, todėl naikintinas, t. y. pareiškėjo skundas tenkintas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III. Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o sprendimą dalyje dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde dėl principo lex retro non agit išdėsto, jog nesutinka su teismo pateiktu šio principo aiškinimu. Tarnybos nuomone, šiuo atveju teismas vertino hipotetinę situaciją, teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti, nemotyvuoti ir deklaratyvaus pobūdžio. Teismas pritarė Garbės teismo pozicijai dėl nustatytų pažeidimų, tačiau nutarė, kad tokie pažeidimai nesukeltų pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių. Sprendime neanalizuojama ir nenurodoma, kokie pažeidimai, jų kiekis ir sunkumas tokiu atveju lemtų atsakomybės pareiškėjui pagal Ataskaitos rengimo metu galiojusius teisės aktus taikymą ir kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą.

Taisyklių 20.3 papunktis nekonkretizavo, už kokius pažeidimus vertintojui turėjo būti panaikinamas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas, todėl bet kokie nustatyti teisės aktų pažeidimai vertintojo veikloje lemtų jo atsakomybę – kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą, nes kitokių poveikio priemonių tuo metu galioję teisės aktai tiesiog nenumatė. Hipotetiškai svarstant, jeigu vertintojas pažeistų vien tik formalaus pobūdžio reikalavimus, pavyzdžiui, turto vertės nustatymo pažymoje nenurodytų turto savininko adreso, jo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas, vadovaujantis Taisyklių 20.3 papunkčiu, tikėtina, nebūtų panaikintas.

Ir pagal dabartinį reglamentavimą vertintojui pažeidus vien formalią teisės akto nuostatą, pavyzdžiui, ataskaitoje nenurodžius turto buvimo vietos, tai neužtrauktų jo drausminės atsakomybės. Tokiu atveju tikėtina, kad Garbės teismas drausmės bylos vertintojui net neiškeltų arba, vadovaudamasis Įstatymo 29 straipsnio 6 dalimi, drausmės bylą nutrauktų. Šiuo atveju buvo pažeisti ne formalūs teisės aktų reikalavimai, o reikalavimai, susiję su pagrindine vertintojo pareiga pagrįsti turto vertę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pažeidimai nebuvo formalaus pobūdžio, atsakomybė jam ir pagal ankstesnius, ir pagal naujai įsigaliojusius teisės aktus būtų pritaikyta.

Aptariamu atveju reikšmės turi tai, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. teisės aktai vertintojų atžvilgiu ir jiems taikomai atsakomybei sušvelnėjo, t. y. įtvirtino galimybę diferencijuoti taikomas nuobaudas – nuo pastabos iki kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo. Teisės aktai naujam atsakomybę taikančiam subjektui – Garbės teismui – sudarė sąlygas kiekvieną kartą įvertinti pažeidimų pobūdį, jų sunkumą ir tokiu būdu pritaikyti proporcingą drausminę nuobaudą, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, o ne tiesiog nustatyti vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus ir skirti vienintelę galimą nuobaudą – kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą, kaip buvo iki 2012 m. gegužės 1 d.

Būtent tokiu būdu ir buvo pritaikytas atsakomybę švelninantis įstatymas.

Sprendime išdėstyta logika, pagal kurią susiklostytų situacija, kad Įstatymas, švelninantis vertintojų atsakomybę, apskritai niekada nebūtų pritaikytas, t. y. jeigu Garbės teismas nustato, kad vertintojo padaryti iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų pažeidimai yra tokio pobūdžio ir tokio sunkumo, kad užtraukia jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą, tik tokiu atveju galima būtų teoriškai taikyti atsakomybę švelninantį įstatymą atgal, tačiau vertintojo teisinė padėtis nepasikeistų, nes tiek pagal ankstesnius, tiek pagal naujus teisės aktus jam būtų panaikintas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Jeigu Garbės teismas vertintojui skirtų švelnesnę nuobaudą (kaip ir nagrinėjamu atveju), susidarytų prielaidos kalbėti apie vertintojo teisinės padėties pabloginimą, nes pagal ankstesnius teisės aktus jo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas nebūtų panaikintas ir atsakomybė apskritai nebūtų kilusi. Pagal tokią teismo suformuluotą taisyklę bet kuri iš trijų švelnesnių drausminių nuobaudų – pastaba, papeikimas ar kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas – būtų vertinama kaip vertintojo teisinės padėties pabloginimas, jeigu nepritaikoma griežčiausia drausminė nuobauda, kuri buvo galima tiek pagal senus, tiek pagal naujus teisės aktus. Apelianto manymu, teismas nukrypo nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškoje byloje (2014 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Dėl objektyvumo principo apeliantas nurodo Nuostatų 3.3 papunktį, Įstatymo 29 straipsnio 3 dalį, Nuostatų 11 punktą ir pažymi, kad parengiamojo posėdžio metu vyko dalykinė diskusija, kurios metu Garbės teismo narių išsakytos tam tikros abejonės, pamąstymai dėl pareiškėjo padarytų prielaidų ar išvadų netikslumo ar neapibrėžtumo negali būti laikomi išankstinės nuomonės apie drausmės bylos baigtį reiškimu. Vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 4 ir 6 dalimis, drausmės byla gali baigtis turto vertintojui paskyrus vieną iš drausminių nuobaudų arba drausmės bylą nutraukus. 2013 m. sausio 29 d. parengiamojo Garbės teismo posėdžio protokolo Nr. GT-6(13)-P 2 dalyje nurodyta, kad Garbės teismas priėjo prie išvados, jog yra pagrindas kelti turto vertintojui A. Z. drausmės bylą. Taigi Garbės teismo nariai nepateikė jokios išankstinės nuomonės, kaip turėtų baigtis pareiškėjo byla. Įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia, kad sprendimas iškelti drausmės bylą savaime nereiškia išankstinės nuomonės dėl drausmės bylos baigties – vertintojo veiksmai vertinami ne parengiamajame posėdyje, o posėdyje, kuriame drausmės byla nagrinėjama iš esmės; šio nagrinėjimo metu gali paaiškėti, kad vertintojas jokių pažeidimų nėra padaręs. Garbės teismo praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai iškelta drausmės byla yra nutraukiama – 2013 m. tokių atvejų buvo daugiau nei 10 proc. Drausmės bylą iškėlęs Garbės teismas nėra saistomas savo sprendimo iškelti drausmės bylą ir privalo nutraukti drausmės bylą, jei posėdžio metu vertintojo veikloje nenustatomi pažeidimai. Parengiamojo posėdžio metu Garbės teismo nariai nepareiškė jokios išankstinės nuomonės apie pareiškėjo asmenybę, nekonstatavo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų teisės aktų pažeidimų, nepareiškė jokios nuomonės apie drausmės bylos baigtį, todėl objektyvumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl lygiateisiškumo principo nurodo, jog paklausimai pareiškėjui bei vertinimo įmonei UAB „Domus-optima“ buvo išsiųsti 2012 m. gruodžio 10 d. (Tarnybos raštai Nr. T(1.13)A2-509(12) ir Nr. T(1.13)A2-510(12)). Pareiškėjo ir vertinimo įmonės atsakymai į Tarnybos užduotus klausimus buvo gauti 2013 m. sausio 2 d. Tarnyba parengė 2013 m. sausio 17 d. išvadą ir 2013 m. sausio 17 d. teikimą dėl drausmės bylos pareiškėjui iškėlimo bei pateikė juos Garbės teismui kartu su kita drausmės bylos medžiaga. Vienintelis Tarnybos atstovo dalyvavimo 2013 m. sausio 29 d. vykusiame Garbės teismo parengiamajame posėdyje tikslas buvo pristatyti pateiktą drausmės bylos medžiagą ir Tarnybos teikimą, t. y. išdėstyti Tarnybos poziciją dėl vertintojo galimai padarytų pažeidimų.

Toks Tarnybos pristatymas, t. y. iš esmės Tarnybos surašytos išvados perskaitymas, niekaip nedaro įtakos Garbės teismo sprendimui iškelti arba neiškelti drausmės bylą. Garbės teismui pateikiama visa drausmės bylą sudaranti medžiaga – Tarnybos teikimas, išvada, vertinimo ataskaita, Tarnybos paklausimai vertintojui bei vertintojo paaiškinimai, t. y. atsakymai į Tarnybos užduotus klausimus. Garbės teismas parengiamojo posėdžio metu įvertina ne tik Tarnybos poziciją dėl galimai padarytų vertintojo pažeidimų, bet ir paties vertintojo raštu išdėstytą informaciją dėl parengtos ataskaitos.

Tokia parengiamojo Garbės teismo posėdžio tvarka užtikrina pačios drausmės bylos iškėlimo procedūros operatyvumą, kadangi Garbės teismas visą informaciją gauna glausta ir susisteminta forma. Vertintojo dalyvavimas parengiamajame Garbės teismo posėdyje nebūtų tikslingas, nes Garbės teismas parengiamojo posėdžio metu tik susipažįsta su teikimu ir neturi paruošęs vertintojui konkrečių ir aiškiai suformuluotų klausimų. Vertintoją pakvietus į parengiamąjį Garbės teismo posėdį, parengiamasis posėdis, kurio tikslas nuspręsti, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą ir kviesti vertintoją į Garbės teismo posėdį, virstų chaotišku drausmės bylos nagrinėjimu.

Nurodo Nuostatų 14 punktą ir pažymi, kad Garbės teismo nuostatai nenumato pareigos informuoti vertintoją apie parengtą teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo arba apie numatytą Garbės teismo parengiamąjį posėdį, kuriame būtų svarstomas klausimas dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo. Pranešimas apie drausmės bylos iškėlimą pareiškėjui buvo išsiųstas 2013 m. sausio 29 d. raštu Nr. T(1.13)A2-99(13). Pareiškėjui buvo suteiktas beveik mėnuo Garbės teismo posėdžiui pasiruošti. Pareiškėjas 2013 m. sausio 30 d. raštais kreipėsi į Tarnybą su prašymu leisti susipažinti su drausmės byla bei išduoti atitinkamų dokumentų kopijas; 2013 m. vasario 6 d.

– su prašymu pateikti parengiamojo Garbės teismo protokolo išrašo kopiją; 2013 m. vasario 7 d. – su prašymu pateikti iškeltos drausmės bylos medžiagos kopiją. Visi pareiškėjo prašymai buvo patenkinti, todėl pareiškėjas turėjo galimybę tinkamai ir laiku pasiruošti Garbės teismo posėdžiui, o jo metu atsakyti į Garbės teismo pateiktus klausimus.

Pareiškėjas A. Z. ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus-optima“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog pagal Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintų „Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių“ 2 punktą, pareiškėju gali būti tik vertinimo užsakovas, vertinamojo turto ar verslo savininkas arba viešojo administravimo subjektas. M. R. neatitinka nei vienos iš galimo pareiškėjo rūšies. Pagal tų pačių taisyklių 10 punktą, Tarnyba atsisako nagrinėti paklausimą, jeigu jį pateikė ne taisyklių 2 punkte nurodytas pareiškėjas. Minėtų taisyklių 2 ir 10 punktai įsigaliojo tuo metu, kada dar nebuvo įsiteisėjęs Sprendimas, todėl Taisyklių 2 ir 10 punktai turėjo būti vertinami pagal byloje nagrinėtą principą, kad švelninantis atsakomybę ar kitaip kaltininko padėtį gerinanti teisės norma turi būti taikoma atgal. Šio principo pirmosios instancijos teismas nepritaikė.

Pabrėžia, kad pareiškėjas Garbės teismui pateikė ir raštu išdėstytus paaiškinimus, kurių atsakovas į teismo bylą nepateikė, nors buvo teismo įpareigotas pateikti visą medžiagą. Šiuose paaiškinimuose pirmą kartą pareiškėjas buvo iškėlęs įstatymo taikymo atgal problemą per Turto ir verslo priežiūros tarnybos kompetenciją. Nurodo Įstatymo (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) 26 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Įstatymo 22 straipsnis nustatė reikalavimus turto arba verslo vertinimo ataskaitai, kuri yra surašoma nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2012 m. gegužės 1 d. Taigi įstatymas priežiūros institucijai suteikė kompetenciją nagrinėti paklausimus tik dėl turto ar verslo vertinimo ataskaitos atitikties naujos redakcijos Įstatymo 22 straipsniui. Įstatymas atsakovui nesuteikė kompetencijos vertinti turto vertinimo ataskaitų dėl jų atitikties Įstatymo (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) 23 straipsniui. Atsakovas veikė virš savo kompetencijos ribų, kai gavęs M. R. paklausimą dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. surašytos turto vertinimo ataskaitos Nr. 11-08-21, ėmė tikrinti šios ataskaitos atitiktį anksčiau galiojusiam įstatymui. Būtent Įstatymo, įsigaliojusio nuo 2012 m. gegužės 1 d., 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata įgalina teigti, kad atsakovui nebuvo suteikta kompetencija tikrinti vertinimo ataskaitų atitiktį iki atsakovo įsteigimo galiojusiems įstatymams. Iš čia seka logiška išvada, jog ir drausmės bylų inicijuoti atsakovas neturėjo teisės už pažeidimus, padarytus iki atsakovo įsteigimo.

Mano, jog apeliantas nepagrįstai ginčija principo lex retro non agit taikymą. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė painias ir prieštaringas išvadas dėl Metodikos 18 ir 83 punktų pažeidimų. Nei Garbės teismas, nei pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. Turto apžiūrėjimo ir vertinimo aktas tebuvo sudedamoji 2011 m. rugsėjo 7 d. surašytos ataskaitos dalis. Kadangi turto vertintojas A. Z. 2011 m. rugsėjo 7 d. pasirašė turto vertės nustatymo pažymą ir turto vertinimo ataskaitą, o prie ataskaitos tą pačią dieną buvo pridėtas ir turto apžiūros ir vertinimo aktas, tai tuo pačiu pasirašydamas pažymą ir ataskaitą, turto vertintojas A. Z. patvirtino ir ataskaitos priedą – apžiūros ir vertinimo aktą. Jokio Metodikos 18 ir 83 punktų bei Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies l punkto pažeidimų nebuvo. Jeigu teismas būtų buvęs iki galo nuoseklus, tai šiuos naujos Metodikos 33 ir 37 punktus privalėjo taikyti atgal, kaip teisės normas, gerinančias pareiškėjo padėtį ir šalinančias jo veiksmų baudžiamumą.

Nei Garbės teismas, nei pirmosios instancijos teismas teisiškai argumentuotai iki galo neišsprendė ginčo, ar buvo pažeistas Metodikos 46 punktas ar ne. Teismas sprendime formaliai pritarė Garbės teismo pozicijai, jog surašant turto vertinimo ataskaitą buvo pažeisti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 ir 10 punktai, t. y. kad ataskaita yra nepakankamai aiški ir motyvuota. Pareiškėjo atveju teismas priėjo išvados, kad pagal senąją įstatymo redakciją jam nebūtų pritaikytas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Apeliaciniame skunde apeliantas remiasi iki galo nesusiformavusia ir šiuo metu dar nevienoda Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl turto vertintojų drausminės atsakomybės. Nauja atsakomybės rūšis neturėtų būti apskritai taikoma atgal. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai aiškino ir taikė Taisyklių 20.3 punktą. Apelianto teiginiai, jog keliant drausmės bylą nebuvo pažeisti objektyvumo ir lygiateisiškumo principai, nepagrįsti. Prašo apsvarstyti teisėjos atskirąją nuomonę. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-94-426/2013, kurį pridėjo atsakovas, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra visiškai analogiškos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą, konstatavęs, jog įvertinus padarytus pažeidimus, jų kiekį, pobūdį, sunkumą, pasekmes ir proporcingumo principą, teisėjų kolegijos nuomone, pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Teismas darė išvadą, kad atsakomybės taikymas (nors ir švelniausios nuobaudos skyrimas) neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Be to, atsakomybės taikymas pagal pasikeitusį reglamentavimą, kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, todėl taip pažeidžiamas lex retro non agit principas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas surašė Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21. M. R. 2012 m. lapkričio 30 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išnagrinėti, ar pareiškėjo surašyta Ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus. Tarnyba 2012 m. gruodžio 10 d. raštais Nr. T(1.13)A2-509(12) ir Nr. T(1.13)A2-510(12) kreipėsi į pareiškėją ir UAB „Domus-optima“ dėl informacijos, duomenų ir paaiškinimų, susijusių su Ataskaita ir jos rengimu, pateikimo. 2012 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 12-106 pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus-optima“ Tarnybai pateikė paaiškinimus dėl Ataskaitos rengimo ir taikytų skaičiavimų. Tarnyba, vadovaudamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, Garbės teismui 2013 m. sausio 17 d. pateikė teikimą Nr. GT-7(13)-T iškelti pareiškėjui drausmės bylą. Prie minėto teikimo Tarnyba pridėjo Tarnybos 2013 m. sausio 17 d. išvadą Nr. GT-7(13)-I „Dėl turto vertintojo A. Z. veiksmų rengiant Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21“. Garbės teisme 2013 m. sausio 29 d. surašytas parengiamojo posėdžio protokolas GT-6(13)-P, kuriame nutarta iškelti vertintojui drausmės bylą. Garbės teisme 2013 m. vasario 26 d. įvyko posėdis, kuris įformintas posėdžio protokolu Nr. GT-8(13)-P.

Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (12 str. 1 ir 2 p.). Pagal Įstatymo 27 straipsnį, turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas. Šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija turi teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą (3 p.). Tad pareiškėjo teiginys, jog šios redakcijos Įstatymas nenumatė atsakomybės už tam tikrus įstatymo reikalavimų pažeidimus, pagrįstai buvo atmestas. Drausminė atsakomybė yra tik viena iš atsakomybės rūšių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame Įstatyme nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka Priežiūros įstaiga (25 str.). Ši įstaiga pagal finansų ministro patvirtintas Turto ir verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisykles atlieka turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus. Tokia priežiūros įstaiga nuo 2012 m. gegužės 1 d. yra Turto vertinimo priežiūros tarnyba (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 1K-116 1 p.). Tuo pačiu finansų ministro įsakymu buvo patvirtinti ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatai, kurių 9.2 punkte Tarnybai pavesta, be kita ko, atlikti ir turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus. Įstatymo 28 straipsnio, kuris reglamentuoja Turto arba verslo vertintojų garbės teismo sudėtį, paskirtį ir funkcijas, 5 dalies 2 punkte įtvirtinta Garbės teismo pareiga nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 punkte – pareiga priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog iš pasikeitusio teisinio reguliavimo darytina išvada, kad atlikti turto vertintojo A. Z. veiklos patikrinimą (Ataskaitos atitikimą jo surašymo metu galiojusioms Įstatymo nuostatoms) pareigą turėjo Turto vertinimo priežiūros tarnyba, o nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo – Garbės teismas. Priimdamas byloje ginčijamą sprendimą Garbės teismas taikė vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų – pastabą.

Iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės turto vertintojui už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą taikymo tvarka buvo nustatyta Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, pagal kurių 20.3 punktą, turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Taigi, kaip matyti iš minėtos normos, vienintelės atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą nuostatą yra pažymėjęs, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinimas, kai yra nustatomi teisės aktų pažeidimai, reglamentuojantys turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodekso pažeidimai, o tuos pažeidimus patvirtina instituto atsakingas darbuotojas visa tai atvaizduodamas savo išvadoje, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, taip, kaip numatė teisėkūros subjektas, turi baigtis siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, jei prieinama išvados, kad priešinga teisei ar profesinei etikai veika reikalauja griežto ir veiksmingo atsako (2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012).

Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, buvo nustatyta daugiau atsakomybės formų – pastaba, papeikimas, turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas, turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas (Įstatymo 29 str. 4 d.). Taigi įvestos naujos nuobaudų rūšys, kurios yra švelnesnės, lyginant su ankstesne Įstatymo redakcija.

Pastebėtina, jog nors 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojusiame Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar vėliau įsigaliojęs teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjui ir jo teisinei padėčiai, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe už ataskaitą, kuri buvo parengta pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, yra būtina įvertinti ne tik tai, ar objektyviai vėliau įsigaliojęs reguliavimas numatė švelnesnį reguliavimą, bet šiuo atveju būtina atsižvelgti į individualiai susiklosčiusią pareiškėjo situaciją ir įvertinti, ar nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, kurioje buvo numatyta daugiau atsakomybės formų, švelnino pareiškėjo padėtį.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog vertinant tik taikytinas sankcijas nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis Įstatymas yra palankesnis pareiškėjui. Tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo skirta pati švelniausia iš galimų nuobaudų – pastaba, kai pagal ankstesnį reguliavimą vienintelės atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas.

Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

Lex retro non agit principas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Šios nuostatos svarba ne kartą akcentuota konstitucinėje doktrinoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit); taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo; reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės principas lex retro non agit turi tam tikrų taikymo išimčių. Šis principas nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Ši išimtis yra reikšminga bylose, kai tam tikras subjektas yra traukiamas administracinėn atsakomybėn. Čia įstatymas galioja atgal dviem atvejais: kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina atsakomybę (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Kita vertus, pasikeitus nustatytam teisiniam reguliavimui, lex retro non agit principas nedraudžia atsižvelgti ir vertinti aplinkybes, kurios egzistavo iki tam tikro teisės akto priėmimo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, tiesinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (1994 m. kovo 16 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino, kokius pažeidimus Garbės teismas konstatavo Sprendime. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog Garbės teismas pagrįstai nustatė Metodikos 18 ir 83 punktų pažeidimus, nustatančius, kad turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą pasirašo turto vertintojas, pažeidimą, susijusį su tuo, kad pareiškėjas nepakankamai išsamiai aprašė likutinės vertės metodo kaip lyginamosios vertės ir kaštų metodų derinio taikymą, nepateikė išsamios informacijos apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, bei apie vertinimo prielaidas (vertinimą atliekant minėtų metodų deriniu) (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.); nepakankamai išsamiai pagrindė turto vertės nustatymą minėtų metodų deriniu (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 str. 2 d. 10 p.); nepagrįstai įtraukė žemės sklypo vertę į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę (Metodikos 46 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip jau minėta anksčiau, yra pažymėjęs, jog turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinimas (pagal Taisyklių 20.3 p.), kai yra nustatomi teisės aktų pažeidimai, reglamentuojantys turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodekso pažeidimai, o tuos pažeidimus patvirtina instituto atsakingas darbuotojas visa tai atvaizduodamas savo išvadoje, kuri taip, kaip numatė teisėkūros subjektas, turi baigtis siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, jei prieinama išvados, kad priešinga teisei ar profesinei etikai veika reikalauja griežto ir veiksmingo atsako (2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012). Taigi matyti, jog pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą (Taisyklių 20.3 p.), turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas turto vertintojui kaip atsakomybės forma galėjo būti taikoma kaip griežtas ir veiksmingas atsakas į turto vertintojo priešingą teisei ar profesinei etikai veiką.

Kaip matyti iš Garbės teismo Sprendimo, pareiškėjui buvo parinka pati švelniausia drausminė nuobauda, numatyta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte, – pastaba. Garbės teismas būtent tokios drausminės nuobaudos paskyrimą motyvavo tuo, jog Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingas vertintojo padarytų Įstatyme numatytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Taigi pareiškėjo padarytų Įstatyme nustatytų pažeidimų mastas ir pasekmės nebuvo tokio pobūdžio, jog tokia atsakomybės rūšis kaip turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas (tokia drausminė nuobauda numatyta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte (nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojanti Įstatymo redakcija), jos taikymas buvo galimas pagal Taisyklių 20.3 punktą) būtų vertinamas kaip proporcingas vertintojo padarytų Įstatyme numatytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog įvertinus pareiškėjo padarytus pažeidimus, jų kiekį, pobūdį, sunkumą, pasekmes ir proporcingumo principą, pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Nors atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai nebuvo formalaus pobūdžio ir atsakomybė jam ir pagal ankstesnius, ir pagal naujai įsigaliojusius teisės aktus būtų pritaikyta, atsižvelgiant į pritaikytos drausminės nuobaudos rūšį (pastaba), su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Atsakomybės taikymas pareiškėjui pagal pasikeitusį reglamentavimą (pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją), kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintinas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, kas sudaro pagrindą panaikinti minėtą Sprendimą.

Nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškoje byloje – 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A756-565/2014.

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, kai dėl tam tikros atskirų administracinių bylų kategorijų teisenos nuostatos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), jie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą kitose analogiškose bylose. Kita vertus, administracinių teismų praktikoje, remiantis oficialia konstitucine doktrina, ne kartą akcentuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Be to, pastebėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, jei tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama (2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213−241).

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 buvo sprendžiamas Garbės teismo turto vertintojai paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo klausimas, minėtos ir nagrinėjamos bylos nėra pagrindo vertinti kaip analogiškų, kadangi pastarojoje byloje turto vertintojai buvo paskirta ne pati švelniausia, o griežtesnė nuobauda (papeikimas), dėl teisės pažeidimų, padarytų rengiant dvi verslo vertinimo ataskaitas, iš kurių viena buvo parengta 2012 m. sausio 19 d., o kita – 2012 m. birželio 15 d., t. y. po naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo (po 2012 m. gegužės 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu ne tik buvo pritaikytas įstatymas, bloginantis pareiškėjo teisinę padėtį, bet taip pat Garbės teismo narys jau parengiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino pažeidimo egzistavimą, taigi išreiškė savo nuomonę ir dėl drausmės bylos baigties, o tai nesuderinama su Nuostatų 3.3.2 punkte detalizuotu objektyvumo principu, taip pat į Garbės teismo parengiamąjį posėdį pakvietus Tarnybos atstovę, tačiau nepakvietus pareiškėjo, buvo sudarytos sąlygos pažeisti asmenų lygiateisiškumo principą. Atsakovas apeliaciniame skunde išdėstė argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais objektyvumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimais, pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, nors pats ir nepadavęs apeliacinio skundo, tačiau taip pat išreiškia nesutikimą su apelianto argumentais ir tam tikromis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, tačiau teisėjų kolegija, konstatavusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Garbės teismas Sprendime pareiškėjui skirdamas Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą drausminę nuobaudą – pastabą – pažeidė principą lex retro non agit ir pritaikė įstatymą, pabloginantį pareiškėjo padėtį, nemato pagrindo vertinti kitų su ginču ir su drausminės nuobaudos skyrimo procedūra susijusių aplinkybių, kadangi kitos aplinkybės ar galimi procedūriniai drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimai įtakos galutiniam ginčo išsprendimui neturės.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė