A-834-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-834-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03248-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 21 860,70 Lt; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4580 (11).

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį greičiau apskųsti. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame inter alia konstatuota, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą. Pareiškėjas apie tai, kad jo teisės pažeistos, sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą leidinyje „Valstybės žinios“, tačiau į teismą anksčiau nesikreipė, nes tikėjosi, kad įstatymų leidėjas sukurs ir įgyvendins Laikinajame įstatyme numatytą pensijų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad ilgą laiką nuo pensijos sumažinimo teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuotas skundo padavimo terminas.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku pateikti skundą teismui. Akcentuota, kad tapatus pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-479-815/2014 ir ši byla buvo nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 21 860,70 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4580 (11) panaikinimo atmetė.

Teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, bei pažymėjo, kad dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl teismas atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas nurodė, jog pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija, nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo ribojama nepagrįstai, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, priteisė neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodomas teisines ir faktines aplinkybes bei ankstesnėje byloje (administracinė byla Nr. I-479-815/2014) pateikto skundo argumentus, darė išvadą, kad šie skundai nėra tapatūs, todėl atmetė atsakovo Vidaus reikalų ministerijos reikalavimą nutraukti administracinę bylą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumo, teismas nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą teisės aktuose nebuvo reglamentuota nepriemokos kompensavimo tvarka, taip pat teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostata, kuria vadovaudamasis, atsakovas Vidaus reikalų ministerija būtų galėjęs išmokėti ginčijamą pensijos nepriemoką. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateiktų duomenų, jog skundžiamas sprendimas būtų priimtas pažeidžiant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto įgaliojimus, priėmimo tvarką, todėl teismas konstatavo, kad skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1D-4580 (11) yra teisėtas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (daugiau nei metai), pareiškėjo nurodomos termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jau buvo iškėlęs kitą bylą teisme (administracinės bylos Nr. I-479-815/2014), kurioje pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino kreiptis į teismą ir administracinis teismas bylą nutraukė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. Z. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas atnaujinti jo praleistą terminą kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. Z. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 21 860,70 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo bei dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4580 (11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 21 860,70 Lt, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog, pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą, administracinė byla turėtų būti nutraukiama. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vidaus reikalų ministerijos, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jau buvo iškėlęs kitą administracinę bylą Nr. I-479-815/2014, kuri, pareiškėjui nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis su skundu į teismą, buvo nutraukta.

Pastebėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teisme prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4580 (11), tačiau prie skundo pridėjo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4259 (11). Iš minėto sprendimo matyti, kad būtent šiuo Vidaus reikalų ministerijos sprendimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl pareiškėjo skunde nurodytas Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1D-4580(11) vertintinas kaip rašymo apsirikimas.

Prieš pradedant analizuoti apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje pareiškėjas nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4259 (11), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteista 21 860,70 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas. Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 21 860,70 Lt. Priteistos pensijos nepriemokos dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 23 pažyma Nr. 11PP(P)-295264 apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2012 metais (b. l. 7).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2013 m. balandžio 19 d. (b. l. 5–6), Vidaus reikalų ministerijai pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką netenkinus, pareiškėjui skundą bei prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. birželio 25 d. (b. l. 9), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti jo praleistą terminą kreiptis į teismą.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Pažymėtina, kad pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vyravo teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2013 m. balandžio 19 d., pakartotinai į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. birželio 25 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėjas jau buvo iškėlęs kitą tapačią administracinę bylą Nr. I-479-815/2014, kuri, pareiškėjui nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis su skundu į teismą, buvo nutraukta.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad taisyklės, draudžiančios administraciniams teismams pakartotinai nagrinėti bylas, yra įtvirtintos inter alia ABTĮ 101 straipsnio 2 punkte. Šioje nuostatoje nurodyta, kad byla nutraukiama, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Byla pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą nutraukiama, išsiaiškinus, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tapatų (identišką) pareiškėjo skundą. Tapačiais skundais gali būti pripažinti tik tuo atveju, kai sutampa visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir faktinis skundo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-362/2014).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-479-815/2014) nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1D-4259(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 21 860,70 Lt. Pareiškėjas pateikė teismui 2013 m. lapkričio 29 d. prašymą dėl procesinio termino atnaujinimo (pratęsimo) (administracinė byla Nr. I-479-815/2014, b. l. 56–58), kuriame inter alia nurodė, jog nepažeidė procesinio termino ir laiku nustatyta tvarka su 2013 m. balandžio 19 d. skundu kreipėsi į atsakovą Vidaus reikalų ministeriją, o šiai institucijai priėmus sprendimą Nr. 1D-4259(11), jį per nustatytą terminą apskundė teismui. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi konstatuota, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jog jis nepraleido procesinio termino kreiptis su skundu į teismą, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o atnaujinti termino pareiškėjas neprašė, todėl administracinė byla Nr. I-479-815/2014 nutraukta.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. birželio 25 su skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, priteisti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio išskaičiuotą pensijos dalį – 21 860,70 Lt, bei prašė atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo tenkino ir išnagrinėjo administracinį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi, kuria nutraukta administracinė byla Nr. I-479-815/2014, vertinant ją ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto kontekste, administracinė byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, t. y. minėtu atveju nebuvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos ir 2014 m. birželio 25 d. pateikdamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą bei motyvuotą patikslintą ir sukonkretintą prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tinkamai vadovavosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis bei elgėsi pakankamai operatyviai ir rūpestingai, todėl pirmosios instancijos teismai pagrįstai priėmė bei išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į abiejų administracinių bylų faktines bei teisines aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju byla turėjo būti nutraukiama pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui V. Z., nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 21 860,70 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė