A-1445-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1445-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03750-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (7.62)I-6255, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 11-56-14 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atnaujinti našlės pensijos mokėjimą bei išmokėti nutrauktą našlės pensiją už visą nemokėtą laikotarpį. Taip pat pareiškėja reikalavo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris našlio pensiją sieja su buvimu šeimoje sutuoktinio teisėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 daliai ir Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktam išaiškinimui, kad valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

Skunde (b. l. 1–4) pareiškėja paaiškino, kad nuo 2003 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė 14 469,35 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjos kaltės, nes pareiškėja kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti, o VSDFV 2014 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą išieškoti našlės pensiją iš senatvės pensijos. Pareiškėja sutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus teiginiu, kad jos santuoka su V. G. buvo nutraukta 1980 m. gruodžio 5 d., tačiau ši data įrodomosios reikšmės našlės pensijos mokėjimo pagrįstumui neturi. Jeigu iki 1980 m. gruodžio 5 d. ji su savo vyru V. G. šeimoje gyveno sutuoktinių teisėmis, tai po minėtos datos su vyru V. G. iki pat jo mirties šeimoje gyveno sugyventinių teisėmis. Bendro gyvenimo faktą su vyru V. G. įrodo Gyventojų registro tarnybos 2014 m. gegužės 21 d. pažymos Nr. (29)4VA-1256 ir (29)4VA-1257, patvirtinančios, kad tiek ji, tiek V. G. iki pat savo mirties gyveno tuo pačiu adresu. Jeigu bendras šeimyninis gyvenimas faktiškai būtų iširęs po 1980 m. gruodžio 5 d., tai tiek jos gyvenamosios vietos, tiek jos vyro gyvenamosios vietos adresai būtų buvę skirtingi. Taip pat buto, esančio Architektų g. 4-11, Vilniuje (toliau – ir Butas), nuomos ir pirkimo sutartys. Minėti dokumentai rodo, kad Buto nuomininke buvo vyro motina M. G.. Vėliau nuomininku tapo jos vyras V. G.. Šį butą ji 1992 m. kovo 9 d. privatizavo, nors po skyrybų, kaip pagrindinis nuomininkas, šį butą privatizuoti turėjo teisę V. G.. Šie dokumentai įrodo, kad jų šeima neiširo, o santuokos nutraukimas buvo tik formalus. 2003 m. pareiškėja kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių dėl santuokos liudijimo išdavimo. Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai dėl netinkamo savo pareigų vykdymo nepasidomėjo, ar pareiškėjos santuoka nutraukta. Kadangi su savo vyru net ir po skyrybų išlaikė faktinius šeiminius santykius, tai apie kažkada buvusią ištuoką net nepagalvojo. Teismui nusprendus, kad našlės pensijos permoka nustatyta pagrįstai, ji turėtų būti išieškota iš Civilinės metrikacijos skyriaus.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 33–36) paaiškino, kad pareiškėja 2003 m. liepos 18 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus miesto 2-ąjį pensijų filialą dėl našlių pensijos skyrimo, kuriame pažymėjo, kad miręs asmuo iki mirties buvo sutuoktinis bei, kad santuoka nebuvo nutraukta. Prie prašymo pridėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir CMS) 2003 m. liepos 11 d. išduotą santuokos liudijimą AA Nr. 098699 apie santuoką su V. G. bei CMS 2003 m. balandžio 14 d. išduotą V.

G. mirties liudijimą AA Nr. 187812. Dokumentų apie mirusiojo stažą nereikėjo pateikti, nes mirusysis iki mirties buvo pensijos gavėjas ir jo dokumentai apie stažą buvo jo archyvinėje pensijos byloje, kuri saugoma VSDFV Vilniaus skyriuje. VSDFV Vilniaus miesto 2-asis pensijų filialas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 34 straipsniu (redakcija, galiojusi 2003 m. liepos 18 d.), 2003 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 3172 nuo 2003 m. balandžio 14 d. paskyrė pareiškėjai našlių pensiją. VSDFV Vilniaus miesto 2-asis pensijų filialas, skirdamas pareiškėjai našlių pensiją, neturėjo pagrindo abejoti G.

G. sąžiningumu, pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu. VSDFV Vilniaus skyrius, 2013 metais nustatęs keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl pensijų gavėjų kaltės, siekdamas išvengti pensijų permokų, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), 63 punktu, kuriuo socialinio draudimo skyriams suteikta teisė tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, atliko našlių pensijų paskyrimo teisėtumo patikrinimą.

Patikrinus Lietuvos Respublikos gyventojų registre esančius pareiškėjos duomenis apie santuoką, buvo nustatyta, kad G. G. santuoka su V. G. buvo nutraukta 1980 m. gegužės 5 d. Asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, ir po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu ir neturi teisės į našlių pensiją. Remiantis šia nuostata nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjai buvo sustabdytas našlių pensijos mokėjimas ir siekiant gauti dokumentą, patvirtinantį pareiškėjos santuokos su V. G. nutraukimo faktą, buvo kreiptasi į CMS, kuris 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. Al33-7407(3.3.5.1-TDi) patvirtino, jog V.

G. ir G. G. (B.) santuoka, sudaryta 1959 m. rugpjūčio 26 d., akto įrašas Nr. 2073, nutraukta 1980 m. gruodžio 5 d. (CMS akto įrašas Nr. 1648). Vadovaudamasis minėtame rašte pateikta informacija VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad 2003 m. liepos 18 d. pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybę, kuri turėjo lemiamą įtaką jos teisei į našlių pensiją, todėl našlių pensija laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. jai buvo paskirta ir mokama neteisėtai. V. G. mirties dieną 2003 m. balandžio 14 d. nebuvo pareiškėjos sutuoktinis, todėl jam mirus teisės į našlių pensiją pareiškėja neįgijo.

Pareiškėja buvo įspėta iki 2014 m. gegužės 15 d. geranoriškai grąžinti našlių pensijos permoką, tačiau to nepadarė, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 11-57-96 nuo 2014 m. birželio 1 d. pradėtas vykdyti išieškojimas iš pareiškėjai mokamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 14 469,35 Lt dydžio našlių pensijos permoka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 68–72) paaiškino, kad pareiškėja po santuokos nutraukimo 1980 m. gruodžio 5 d. iki V. G. mirties nebuvo jo sutuoktinė, o jam mirus neįgijo teisės pagal Pensijų įstatymo nuostatas į našlių pensiją. Pareiškėjos skundo teismui argumentai, neva patvirtinantys „bendro gyvenimo faktą“, ir dokumentai apie pareiškėjos gyvenimą su V. G. tuo pačiu adresu, nesudaro ir negali sudaryti pagrindo laikyti, kad pareiškėja V. G. mirties dieną buvo jo sutuoktinė, o jam mirus – jo našlė. Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas Pensijų įstatyme nepateiktas, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2007 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-143/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012, 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2140/2013) pateiktais išaiškinimais, asmens sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki kito asmens mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Našlių pensijos pagal Pensijų įstatymą skiriamos tik našliui (našlei) už mirusį sutuoktinį, t. y. asmenį, su kuriuo iki mirties santuoka nebuvo nutraukta ir jeigu po jo mirties našlys (našlė) nesudarė naujos santuokos, tokiu būdu tapdamas jau kito asmens sutuoktiniu. Santuokos nutraukimas įrodo santuokos pabaigą, todėl asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, tad po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu ir neturi teisės į našlių pensiją. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs Pensijų įstatymo nuostatų, reglamentuojančių našlių pensijų skyrimą, prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjos teiginys, kad VSDFV nesivadovavo Konstitucinio Teismo išaiškinimais, atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos G. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 90–95).

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2003 m. liepos 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją. Prašyme nurodė, kad miręs asmuo jai buvo sutuoktinis, su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta. Prašyme skirti pensiją ji rašytinai įsipareigojo, kad aplinkybes, dėl kurių pensijos mokėjimas turėtų būti nutraukiamas, t. t. naujos santuokos sudarymas, turi pranešti. Prie prašymo pareiškėja pridėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2003 m. liepos 11 d. išduotą santuokos liudijimą AA Nr. 098699 apie santuoką su V. G. ir CMS 2003 m. balandžio 14 d. išduotą V. G. mirties liudijimą AA Nr. 187812, prašyme nurodė, kad miręs asmuo jai buvo sutuoktinis, su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta. Iš nustatyto padaryta išvada, jog atsakovas pagrįstai, t. y. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, remdamasis 2003 m. liepos 18 d. prašymu, kuriame, kaip minėta, pareiškėja nurodė, kad V. G. buvo jos sutuoktinis, ir pateiktais dokumentais vadovaudamasis tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 34 straipsnio 1 dalimi 2003 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 3172 nuo 2003 m. balandžio 14 d. pareiškėjai paskyrė našlių pensiją. Kadangi pateikti dokumentai abejonių nekėlė, pareiškėjos pavardė buvo sutuoktinio, atsakovas pareiškėjos sąžiningumu bei pateiktų dokumentų ir pateiktos informacijos teisingumu neturėjo pagrindo abejoti. Vėliau atsakovas nustatė, kad 2003 m. liepos 18 d. kartu su prašymu skirti našlių pensiją pareiškėja pateikė santuokos liudijimą apie santuoką su V. G., tačiau nuslėpė aplinkybę, kuri turėjo lemiamą įtaką jos teisei į našlių pensiją – santuokos su V. G. nutraukimą 1980 m. gruodžio 5 d., o jos 2003 m. liepos 18 d. prašymo teiginys, kad miręs asmuo jai buvo sutuoktinis su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta, neatitinka tikrovės.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, kurie turėjo įtakos pensijos mokėjimui, permoka susidarė dėl to, kad pareiškėja nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui, todėl atsakovas pagrįstai pripažino, kad našlių pensija nuo 2003 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai buvo paskirta ir mokama neteisėtai, kadangi V. G. mirties dieną nebuvo G. G. sutuoktinis, todėl jam mirus, teisės į našlių pensiją pareiškėja neturėjo.

Kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo pareiškėja pateikė dokumentą apie santuoką su V. G., siekdama įrodyti, kad iki mirties jis buvo jos sutuoktinis, ir 2003 m. liepos 18 d. prašyme nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ši santuoka nebuvo nutraukta, nors santuoka buvo nutraukta 1980 m. gruodžio 5 d., todėl atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 65 punktu, kad dokumentus išdavęs (pateikęs) juridinis ar fizinis asmuo atsako už jų teisingumą įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisingai išduotų (pateiktų) dokumentų, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 11-56-14 pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė 14 469,35 Lt našlių pensijos permoka ir kad ši permoka susidarė dėl G.

G. kaltės, nes kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo ji pateikė neteisingus duomenis. Pareiškėjos skundo argumentai, kad ji su buvusiu sutuoktiniu ir toliau kartu gyveno de facto kaip sutuoktiniai, nesudaro ir negali sudaryti pagrindo laikyti, kad V. G. mirties dieną pareiškėja buvo jo sutuoktinė. Pareiškėja ir pati skunde nurodo, kad iki 1980 m. gruodžio 5 d. ji su savo vyru V. G. šeimoje gyveno sutuoktinių teisėmis, tai po minėtos datos iki pat V. G. mirties – sugyventinių teisėmis. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad 1980 m. gruodžio 5 d. nutraukdama santuoką ir 2003 m. liepos 18 d. teikdama prašymą skirti našlių pensiją pareiškėja nesuvokė, kad santuoka yra nutraukta.

Teismas pabrėžė, kad VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę, bet ne pareigą tikrinti asmenų pateiktus duomenis ir dokumentus, o asmenys neatleidžiami nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti teisingus dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 str., Nuostatų 65 p.). Pareiškėjos pateikti dokumentai nekėlė abejonių, atitiko reikalaujamą formą, todėl atsakovo darbuotojai neturėjo pagrindo jais abejoti ir netikėti.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad Konstitucijos 3.7 straipsnyje šeima apibrėžta kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, o sutuoktiniais įvardijami vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. Taigi šiuo atveju nekyla abejonių dėl Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto konstitucingumo.

III. Pareiškėja G. G. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėja palaiko savo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliacinis skundas (b. l. 99–103) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pilnai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė formalų, bet neteisingą sprendimą, kuriuo neapgynė pažeistų pareiškėjos teisių.

2. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

3. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykiu turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

4. Konstitucinis Teismas yra įsakmiai nurodęs, kad šeimos santykių dalyvių negalima diskriminuoti pagal tai, ar jie yra savo šeimos teisinius santykius įstatymų nustatyta tvarka įregistravę (tapę sutuoktiniais). Kita vertus, Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta tokia diskriminacija – teisė gauti našlių pensiją garantuojama ne visiems šeimos teisinių santykių dalyviams, bet tik tiems, kurie juos įstatymų nustatyta tvarka yra įregistravę.

5. Į teismo posėdį pareiškėja buvo atsivedusi liudininkus, kurie būtų patvirtinę tarp jos ir jos vyro buvusį tikrą šeimyninį gyvenimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose (b. l. 109–110, 112–115) pažymi, jog pagal Pensijų įstatymą, našlių pensijos skiriamos našlei arba našliui už mirusį sutuoktinį, o ne už mirusį šeimos narį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuriam keliami ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose numatyti formos ir turinio reikalavimai. Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktais kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra akcentuojama, jog administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos (pvz., 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pagal ABTĮ 22 ir 23 straipsnius, teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, kurie apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą, priklauso pareiškėjui.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto G. G. skundo reikalavimų spręstina, jog savo teisių ir įstatymų saugomų interesų apgynimą pareiškėja sieja su VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. PE SP3-4479, kuriuo nuo 2013 m. spalio 1 d. nutrauktas našlių ir našlaičių pensijos jai mokėjimas, pasekmių pašalinimu, t. y. siekia, kad VSDFV Vilniaus skyrius būtų įpareigotas atnaujinti našlės pensijos mokėjimą bei grąžintų dėl to susidariusią šios pensijos nepriemoką.

Pensijų įstatymo 45 straipsnis (nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Aiškindama minėtas Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad jos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo reguliavimą, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat patvirtino, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šios praktikos nuosekliai laikomasi ir dabartinėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., administracinėje byloje Nr. AS-25-520/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tikrinamoje byloje ginčijamą VSDFV 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (7.62)I-6255, nustatė, kad jis buvo priimtas pareiškėjos 2014 m. birželio 9 d. ir 2014 m. birželio 13 d. skundų dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 11-56-14 ir 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 11-57-96 pagrindu. Šios faktinės aplinkybės ir VSDFV 2014 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (7.62)I-6255 turinys leidžia daryti išvadą, kad našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo pareiškėjai klausimas nebuvo iš esmės nagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, t. y. jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliančio VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. PE SP3-4479 pareiškėja neskundė VSDFV. Pažymėtina, jog prašymo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. PE SP3-4479 ji nėra pareiškusi ir administraciniam teismui, nors formuluoja iš jo išvestinį reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atnaujinti našlės pensijos mokėjimą bei išmokėti nutrauktą našlės pensiją už visą nemokėtą laikotarpį.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, atitinkamai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti skundą, o tokį skundą priėmus teismo žinion ir bylos iš esmės nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar gali pasinaudoti ta procedūra, skundas paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas naikinamas ir G. G. skundo reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atnaujinti našlės pensijos mokėjimą bei išmokėti nutrauktą našlės pensiją už visą nemokėtą laikotarpį paliekami nenagrinėti.

Tačiau pareiškėja teismui apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 11-56-14 nustatyti per 2003 m. balandžio 14 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį 14 469,35 Lt našlių pensijos permoką dėl jos kaltės. Administracinės bylos duomenys rodo, kad vadovaudamasis šiuo administraciniu patvarkymu atsakovas 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (10.4)3-48669 kreipėsi į pareiškėją, siūlydamas jai geruoju atlyginti Valstybinio socialinio draudimo biudžetui padarytą žalą, o pareiškėjai nesutinkant, 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 11-57-96 nuo 2014 m. birželio 1 d. pradėjo našlių pensijos permokos išieškojimą administracine tvarka iš G. G. gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 2 d.).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog kalbėdamas apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas prašomas priimti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (2011 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius veiksmus (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007). Dėl to sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą turėtų būti kruopščiai įvertintas reikalavimo turinys, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama konkrečiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo prašymą (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).

Pareiškėjos skundo argumentacija teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog pareiškėja ne tik ginčija faktus, kad per 2003 m. balandžio 14 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį susidarė 14 469,35 Lt našlių pensijos permoka ir ji yra už tai atsakinga, bet ir nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais išieškoti permoką kas mėnesį vykdant 20 procentų dydžio išskaitymus iš kitų jai priklausančių socialinio draudimo išmokų. Taigi, akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjai nepakanka kvestionuoti tik tarpinį VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 11-56-14 (jis, beje, iš dalies pakeistas VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 11-56-202), o yra būtina prašyti teismą įvertinti ir jį įgyvendinančio 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 11-57-96 teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl siekiant užtikrinti veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių teisminę gynybą bei atsižvelgiant į tai, kad dėl minėtų individualių administracinių aktų centrinis viešojo administravimo subjektas pateikė savo poziciją skundžiamame 2014 m. liepos 16 d. sprendime Nr. (7.62)I-6255, ši administracinės bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (7.62)I-6255 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 11-56-14 panaikinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjos G. G. skundo dalį palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas