A-858-1599-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1599/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03264-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3, 30-31) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 96-777 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 2S-32441;

2) įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant paleisti pareiškėją iš suėmimo.

Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K jis yra laikomas suimtu neteisėtai. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 123 straipsnį, vykstant ikiteisminiam tyrimui, nutartį skirti kardomąsias priemones, t. y. ir suėmimą, gali priimti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, kurios pagrindu pareiškėjas buvo pristatytas į Lukiškių TI-K, priimta ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, o teisėjo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymo (toliau – ir Karo policijos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktus suimti kariai turi būti laikomi karinių vienetų areštinėse, o ne Lukiškių TI-K. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, kuria pareiškėjo suėmimas nuo 2009 m. spalio 15 d. buvo pratęstas trims mėnesiams, jam buvo įteikta tik 2009 m. spalio 15 d. Suėmimas baigėsi 2009 m. spalio 14 d. 24.00 val., todėl pareiškėjas iki to laiko turėjo būti paleistas, o nuo 2009 m. spalio 15 d. skirtas naujas suėmimas. Be to, 2009 m. spalio 14 d. nutartis Lukiškių TI-K buvo gauta 2009 m. spalio 16 d., todėl pareiškėjui negalėjo būti įteikta 2009 m. spalio 15 d. Iš esmės analogiškos aplinkybės susiklostė ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d., 2010 m. spalio 13 d., 2011 m. sausio 13 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. gruodžio 14 d. nutarčių įteikimo pareiškėjui, nes su visomis nutartimis pareiškėjas buvo supažindintas pasibaigus suėmimo terminui. Pareiškėjas nesutiko su Lukiškių TI-K pateiktais argumentais, kad suėmimas jam buvo skiriamas iki tam tikro mėnesio 15 dienos imtinai. Su visomis nutartimis pareiškėjas turėjo būti supažindintas iki atitinkamo mėnesio 14 dienos, t. y. iki suėmimo termino pabaigos. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 17 d. nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo buvo palikta kardomoji priemonė suėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas suėmime buvo laikomas neteisėtai, tolesnis laikymas galimas tik tuo atveju, jei suėmimas būtų paskirtas iš naujo.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 64-65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, vykdanti teismų nutartis ir sprendimus, ir negali atsisakyti priimti suimtuosius į įstaigą. Pareiškėjui teismo nutartys dėl suėmimo termino pratęsimo visada būdavo įteiktos. Suėmimas pareiškėjui buvo skirtas ir pratęstas teismo nutartimis ir teismo nuosprendžiu, todėl Lukiškių TI-K neturėjo teisės savavališkai paleisti pareiškėjo iš suėmimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39-40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė, jog laikydamas pareiškėją suimtą Lukiškių TI-K būtų pažeidęs teisės aktus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 14 d. nutartimi patikslino 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį ir nurodė, kad kardomoji priemonė – suėmimas – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Minėtas nuosprendis yra apskųstas, todėl neįsiteisėjo, o S. V. Lukiškių TI-K yra laikomas teisėtai. Klausimas dėl kardomosios priemonės suėmimo yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl nenagrinėtinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 92-95) pareiškėjo S. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje ginčas keliamas dėl to, kad Lukiškių TI-K pareiškėją suimtą laikė neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. neteisėtai. Pareiškėjas sulaikymo neteisėtumą siejo su tuo, kad: 1) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria pareiškėjui buvo skirtas suėmimas, priėmė ne ikiteisminio tyrimo teisėjas; 2) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pratęstas suėmimo terminas baigėsi 2009 m. spalio 14 d. 24.00 val., todėl pareiškėjas turėjo būti paleistas iš suėmimo; 3) teismų nutartys, kuriomis pratęstas pareiškėjui paskirto suėmimo terminas, Lukiškių TI-K buvo gautos pasibaigus iki pratęsimo paskirtam terminui; 4) bendras pareiškėjui skirto suėmimo terminas viršija maksimalų pagal teisės aktus galimą skirti terminą, t. y. yra ilgesnis nei 18 mėnesių.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindus ir sąlygas, teisę skirti suėmimą turinčius pareigūnus, suėmimo skyrimo tvarką, suėmimo taikymo trukmę ir jo termino pratęsimą, nutarties skirti suėmimą ar pratęsti suėmimo terminą apskundimo tvarką nustato BPK IX skyriaus nuostatos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, Įstatymas), kuriuo Lukiškių TI-K vadovaujasi vykdydamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą kardomąją priemonę, reglamentuoja suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Suėmimą vykdančios įstaigos asmenis tardymo izoliatoriuose suimtus gali laikyti tik vadovaudamosi ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimis (Suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.). Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, tardymo izoliatoriuose negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatytą terminą (Suėmimo vykdymo įstatymo 46 str.). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas vykdydami suėmimą tardymo izoliatoriai turi užtikrinti, kad būtų laikomasi suėmimo vykdymo režimo, garantuojamos suimtųjų teisės, laikomasi jiems nustatytų pareigų, taip pat, kad asmuo, kuriam suėmimas panaikintas ar suėmimas pakeistas kita kardomąją priemone, pasibaigęs (ir nepratęstas) suėmimo terminas, būtų nedelsiant paleisti iš tardymo izoliatoriaus.

Sisteminis nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas teismui leido spręsti, kad Lukiškių TI-K, kaip suėmimą vykdanti įstaiga, vadovaujasi Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis ir ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo priimtomis nutartimis. Teisė spręsti, ar suėmimas asmeniui skirtas ir pratęstas teisėtai, teisėtos sudėties teismo, ar suėmimo terminas neviršija BPK 127 straipsnyje nustatyto maksimalaus termino, suteikta teismui (BPK 130 str.). Taigi Lukiškių TI-K neturi teisės atsisakyti vykdyti galiojančios teismo nutarties ar tuo labiau paleisti asmenį iš suėmimo, nesibaigus jo terminui.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs administracinio teismo kompetencijos ribas, teismas konstatavo, jog, nagrinėdamas S. V. skundą, nevertins pareiškėjo argumentų susijusių su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties priėmimu ir bendro 18 mėnesių suėmimo termino viršijimu, nes šių aplinkybių vertinimas priskirtas ne Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento ar administracinio teismo kompetencijai, o bendrosios kompetencijos teismams. Manydamas, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas ar kad suėmimo terminas negalėjo būti pratęsiamas, pareiškėjas turėjo teisę pagal BPK 130 straipsnio nuostatas kreiptis į aukštesniojo teismo teisėją.

Teismas nurodė, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, pasibaigus paskirto suėmimo terminui (ir jo nepratęsus), tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas privalo savo nutarimu paleisti suimtąjį ir apie tai pranešti šio asmens nusikalstamą veiką tiriančiam pareigūnui ar prokurorui arba teismui, kurio žinioje yra byla. Vienas iš pareiškėjo skundo argumentų yra tas, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pratęstas suėmimo terminas baigėsi 2009 m. spalio 14 d. 24.00 val., todėl Lukiškių TI-K turėjo paleisti pareiškėją iš suėmimo. Nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi suėmimo terminas pareiškėjui buvo pratęstas nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. spalio 15 d. Vėliau Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi suėmimo terminas nuo 2009 m. spalio 15 d. buvo pratęstas trims mėnesiams. BPK 100 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suėmimo terminas skaičiuojamas nuo faktinio jo taikymo momento. Dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą (BPK 100 str. 2 d.). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjui skirto suėmimo terminas buvo pratęstas nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. spalio 15 d., todėl turėjo baigtis atitinkamai 2009 m. spalio 15 d. 23.59 val. Nepasibaigus pratęstam suėmimo terminui, t. y. 2009 m. spalio 14 d., Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria nuo 2009 m. spalio 15 d. pratęsė pareiškėjui skirto suėmimo terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neteisingai skaičiuoja suėmimo termino pabaigos momentą, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad Lukiškių TI-K suėmime jį laikė neteisėtai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad visais atvejais pareiškėjui paskirto suėmimo terminas buvo pratęsiamas nuo tam tikro mėnesio 15 dienos, t. y. paskutinę suėmimo termino dieną.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo teisėto pagrindo laikyti jį suimtą, nes Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d., 2010 m. liepos 14 d., 2010 m. spalio 13 d., 2011 m. sausio 13 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. gruodžio 14 d. nutartys Lukiškių TI-K buvo pateiktos pasibaigus suėmimo terminui, nurodė, jog pateikta Lukiškių TI-K įskaitos skyriaus viršininkės 2013 m. liepos 23 d. pažyma tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis buvo gauta 2009 m. spalio 15 d., 2010 m. liepos 14 d. nutartis faksimiliniu laišku buvo pateikta 2010 m. liepos 14 d., 2010 m. spalio 13 d. nutartis faksimiliniu laišku buvo pateikta 2010 m. spalio 13 d., 2011 m. sausio 13 d. nutartis faksimiliniu laišku buvo pateikta 2011 m. sausio 13 d., 2011 m. balandžio 14 d. nutartis gauta 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. liepos 14 d. nutartis faksimiliniu laišku buvo pateikta 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis faksimiliniu laišku buvo pateikta 2011 m. gruodžio 14 d., šios nutarties nuorašas įstaigoje gautas 2011 m. gruodžio 16 d. Ta pati informacija pareiškėjui buvo pateikta ir Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 96-597. Teismas atkreipė dėmesį į Lukiškių TI-K įskaitos skyriaus viršininkės 2013 m. liepos 23 d. pažymoje nurodytas aplinkybes, jog Vilniaus apygardos teismo nutartys tardymo izoliatoriui būdavo pateikiamos faksimiliniu ryšiu, todėl galėjo susidaryti situacija, kai nutarties nuorašas būdavo pateikiamas vėliau, tačiau įstaiga jau turėjo informaciją, kad S. V. suėmimo terminas yra pratęstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl raštų registracijos datų nepaneigia susiklosčiusios faktinės situacijos, t. y. kad Vilniaus apygardos teismas nutartimis, nepasibaigus suėmimo terminui, jį pratęsdavo.

Teismo nuomone, byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad vykdydama pareiškėjui paskirtą kardomąją priemonę Lukiškių TI-K administracija neturėjo teisinio pagrindo paleisti S. V. iš suėmimo ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 96-777.

Teismas pabrėžė, jog viešojo administravimo subjektai, nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas, gali priimti atitinkamus sprendimus pagal asmenų pateiktus skundus tik veikdami savo kompetencijos ribose. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį teismas sprendė, jog jame pareiškėjas kėlė klausimus, kurie nepriskirtini Kalėjimų departamento kompetencijai, t. y. nustatyti, ar kardomoji priemonė suėmimas teismo nuosprendžiu galėjo būti paskirta neapibrėžtam laikui, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Ginčijamu sprendimu Kalėjimų departamentas įvertino pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, išaiškino suėmimo termino skaičiavimą, ištyrė Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie teismo nutartis, kuriomis pratęstas suėmimo terminas, ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas teisėtai. Kalėjimų departamento sprendimas priimtas viešojo administravimo subjekto kompetencijos ribose, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti skundžiamus aktus nėra. Pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinio pobūdžio, todėl, netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų, taip pat atmestinas.

III. Pareiškėjas S. V. apeliaciniu skundu (b. l. 102-104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą, pripažinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 96-777, Kalėjimų departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 2S-32441 neteisėtais.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu sprendimai priimami tik pagal teisės aktų reikalavimus, jie yra apibrėžti BPK 173 straipsnyje, kuris numato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas nevykdo teisingumo ir netiria bylos, todėl apribojimai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalyje, nėra taikytini ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties teisėtumą, pagrįstumą ir motyvus. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos taikant skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 2 punktu ir nurodo, jog sprendimus dėl suėmimo skyrimo ar termino pratęsimo galėjo priimti tik tas apylinkės teismo teisėjas, kuris apylinkės teismo pirmininko buvo paskirtas atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas konkrečioje byloje. Šiuo atveju nurodyta nutartis buvo priimta apylinkės teismo teisėjo, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pažeidžiant BPK 123 straipsnį, ir nėra dokumentų, patvirtinančių, kad sprendimą priėmęs apylinkės teismo teisėjas buvo apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti tokius veiksmus. Taigi sprendimą dėl suėmimo skyrimo priėmė neįgaliotas teisėjas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo metu suėmimas gali būti skiriamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tardymo izoliatorius gali asmenį priimti tik esant ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimui. Taigi Lukiškių TI-K negalėjo priimti pareiškėjo į izoliatorių. Be to, teismo nutartis nebuvo registruota, neturėjo registracijos numerio.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Karo policijos įstatymo taikymu. Paaiškina, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartyje nėra nurodyta, kad pareiškėjo suėmimas privalo būti vykdomas Lukiškių TI-K ir pareiškėjas turėjo būti perduotas kaip tai yra nurodyta Karo policijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje.

Pareiškėjas nurodo, jog nebūna ir negali būti, kad tam tikro mėnesio 15 diena būtų ir paskutinė suėmimo termino diena ir pirma naujo suėmimo diena. Tokie išaiškinimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 23 punkte pateiktiems teiginiams, tačiau, net ir esant tokiems skaičiavimams, pareiškėjo sulaikymas yra neteisėtas. Be to, nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nurodytos nutartys buvo įteiktos.

Pažymi, jog BPK 65 straipsnis numato pareiškėjo teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus, tačiau joks straipsnis nenumato įtariamojo teisės apskųsti apylinkės teismo teisėjo sprendimų ikiteisminio tyrimo metu.

Pabrėžia, jog suėmimo pratęsimo klausimas yra nuosprendžio dalis. Pareiškėjas remiasi BPK 335 straipsniu, 345 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog pats įstatymas numato, kad neįsiteisėjęs nuosprendis nėra vykdomas, kas reiškia, kad ir nuosprendžio dalis dėl suėmimo nėra vykdoma.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo minėti BPK straipsniai reglamentuoja nuosprendžio vykdymo metu kylančias abejones, o nuosprendis dar nėra vykdomas. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atitinkamų jo nurodytų aplinkybių ir argumentų, taip iš esmės parodydamas šališkumą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111-112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog BPK XI skyriuje yra nurodytos kardomųjų priemonių, o taip pat ir kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindai ir tvarka. Remiasi BPK 123 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, kad sprendimus dėl kardomųjų priemonių skyrimo priima teisėjas.

Pažymi, jog, pareiškėjui būnant suėmime nuo 2009 m. balandžio 24 d., Lukiškių TI-K administracija visada įteikdavo gautus teismo sprendimus dėl kardomosios priemonės – suėmimo – ar su jais supažindindavo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 7 d. paskelbė nuosprendį pareiškėjo baudžiamojoje byloje. Kardomoji priemonė – suėmimas – teismo buvo palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl Lukiškių TI-K administracija neturėjo teisinio pagrindo savavališkai paleisti pareiškėją iš suėmimo į laisvę. Dėl Lukiškių TI-K pateikto 2013 m. birželio 19 d. rašto Nr. 96-777 paaiškina, kad Lukiškių TI-K į jį atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė, pateiktas atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmuose nėra požymių, kurie nustatytų neteisėtą veikimą pareiškėjo atžvilgiu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108-109) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo pateiktu apeliaciniu skundu. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Paaiškina, jog šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagristas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Nurodo, jog 2012 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėjas nuteistas 18 metų laisvės atėmimo. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartimi buvo patikslinta 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, įrašant, jog kardomoji priemonė – suėmimas – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendis yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Esant šioms aplinkybėms, nustačius, kad pareiškėjui yra skirta kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir nuosprendis nėra įsiteisėjęs, darytina išvada jog pareiškėjas teisėtai laikomas Lukiškių TI-K.

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 8, 7 straipsniais ir nurodo, jog Lukiškių TI-K vykdydamas pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę neturėjo teisinio pagrindo paleisti pareiškėją iš suėmimo ir teisės aktų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 19 d. rašto Nr. 96-777 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 2S-32441 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Lukiškių TI-K pareigos nedelsiant paleisti pareiškėją iš suėmimo. Taigi pareiškėjas iš esmės teigia, kad atsakovas Lukiškių TI-K laiko pareiškėją neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės nurodęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas esant teisiniam pagrindui, t. y. bendrosios kompetencijos teismų procesiniams sprendimams baudžiamojoje byloje, kuriais pareiškėjui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, šie procesiniai sprendimai buvo laiku pateikiami atsakovui, todėl pastarasis, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, turėjo pareigą vykdyti teismų nutartis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nepagrįstai nepasisakė dėl Karo policijos įstatymo taikymo, taip pat teikia argumentus, susijusius su netinkamu baudžiamojo proceso kodekso nuostatų taikymu.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 ir 16 straipsnio nuostatas. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, o 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Kaip matyti, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodyti „kitų teismų teisėjų“ veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Akivaizdu, kad kardomųjų priemonių skyrimas baudžiamojo proceso įstatymų pagrindu nepriskirtinas viešojo administravimo sričiai, o administraciniams teismams nesuteikti įgaliojimai vertinti bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų, kuriais sprendžiami įvairūs kardomųjų priemonių klausimai, teisėtumo ir pagrįstumo (taip pat žr. ABTĮ 15, 18-20 straipsnius). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo tvarką, jo taikymo trukmę ir kitus su tuo susijusius aspektus, įskaitant ir nutarčių, kuriomis buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, detaliai reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso XI skyriaus nuostatos.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo atžvilgiu priimtų bendrosios kompetencijos teismų nutarčių ir nuosprendžių, kuriais buvo sprendžiami pareiškėjui taikytų kardomųjų priemonių skyrimo klausimai, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad suėmimas gali būti skiriamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, bei dėl maksimalios sulaikymo trukmės. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo vertinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų baudžiamojoje byloje teisėtumu ir pagrįstumu, bei dėl pirmiau minėtų apeliacinio skundo argumentų, kurie priskirtini spręsti bendrosios kompetencijos teismams baudžiamojo proceso nuostatų nustatyta tvarka.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienas iš asmenų pristatymo į tardymo izoliatorius pagrindų yra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis (nuosprendis) skirti suėmimą. Įstatymo 46 straipsnyje nurodyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, tardymo izoliatoriuose negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatytą terminą, tuo tarpu Įstatymo 47 straipsnis įtvirtina suimtųjų paleidimo iš tardymo izoliatorių pagrindus, t. y.: 1) suėmimo panaikinimas; 2) suėmimo pakeitimas kita kardomąja priemone; 3) pasibaigęs paskirto suėmimo terminas, jeigu jis nepratęstas įstatymų nustatyta tvarka.

Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasibaigus suėmimo terminui, tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas privalo savo nutarimu paleisti suimtąjį ir apie tai pranešti šio asmens nusikalstamą veiką tiriančiam pareigūnui ar prokurorui arba teismui, kurio žinioje yra byla.

Įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar Lukiškių TI-K, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai vykdė Suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtintus reikalavimus, t. y., ar Lukiškių TI-K laikė pareiškėją sulaikytą esant tinkamam teisiniam ir faktiniam pagrindui.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjui kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta 2009 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi (b.l. 84-87). Pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, kad į Lukiškių TI-K buvo konvojuotas 2009 m.balandžio 21 d. (b. l. 62, 70). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad minėta nutartimi skirtas suėmimas nepasibaigus jo terminui buvo pratęsiamas vėlesnėmis teismų nutartimis (b.l. 6-7). Iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu 2012 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, 2012 m. kovo 14 d. nutartimi (b.l. 67) minėto nuosprendžio rezoliucinė dalis buvo patikslinta įrašant, kad iki nuosprendžio įsiteisėjimo S. V. kaip kardomoji priemonė paliekamas suėmimas. Iš LITEKO duomenų bazės taip pat matyti, kad minėtas teismo nuosprendis nėra panaikintas ar pakeistas. Baudžiamojo proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Akivaizdu, kad ši nuostata sietina su tuo, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėja nuo jo priėmimo dienos, todėl įstatymų leidėjas išsamiai (žr. Baudžiamojo proceso kodekso 309 straipsnį) nustatė, kuomet nuteistasis yra paleidžiamas iš suėmimo teismo salėje. Todėl nėra pagrindo teigti, jog vien tai, kad minėtas 2012 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas neįsiteisėjo ir yra apskųstas apeliacine tvarka, savaime reiškia, kad neįsiteisėjo ir sprendimo rezoliucinė dalis dėl kardomosios priemonės.

Dėl minėtos priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K privalėjo vykdyti teismų procesinius sprendimus, byloje surinkti įrodymai (b.l. 49-69) patvirtina, kad teismų nutartys, kuriomis būdavo pratęstas pareiškėjui skirto suėmimo terminas, būdavo tinkamai įteikiamos atsakovui, todėl Lukiškių TI-K pagrįstai laikė pareiškėją suimtą, o, turint galvoje priimtą 2012 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir paliktą kardomąją priemonę suėmimą, nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K paleisti pareiškėją iš suėmimo.

Kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentais, kad teismų nutartys neturėjo registracijos numerio, teisėjų kolegija pažymi, kad tokio registracijos numerio nebuvimas bet kuriuo atveju neturi įtakos teismų nutarčių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Karo policijos įstatymo taikymo (konkrečiai, 10, 21 straipsnių), teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Karo policijos įstatymas neįtvirtina nuostatų, kur konkrečiai turi būti kalinamas asmuo, kuriam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, tokios nuostatos tiesiogiai įtvirtintos Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia argumentus dėl suėmimo termino skaičiavimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nurodė Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Įvertinusi byloje esančius įrodymus ir LITEKO duomenų bazėje esančią informaciją teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrosios kompetencijos teismų nutartimis pareiškėjui skirto suėmimo terminas buvo pratęsiamas dar nepasibaigus prieš tai priimta nutartimi nustatytam suėmimo terminui. Pareiškėjo šiuo aspektu pateikti argumentai iš esmės susiję su bendrosios kompetencijos teismų priimtų nutarčių kritika, kaip minėta, šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šios administracinės bylos objektas.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys