2K-149-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00023-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

1.2.18.10;

1.2.29.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir E. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą panaikinti UAB „N“ turtinę prievolę) 100 MGL dydžio bauda, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (už netikrų dokumentų pagaminimą ir panaudojimą) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (už tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „K“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „J“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „T“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimas apgaulingai tvarkyti UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda. Bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo ir 50 MGL dydžio bauda.

E. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 500 MGL dydžio bauda, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (už netikrų dokumentų pagaminimą ir panaudojimą), pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL dydžio bauda, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (už tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą), pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „K“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (už padėjimą apgaulingai tvarkyti UAB „J“ buhalterinę apskaitą) 100 MGL dydžio bauda. Paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 500 MGL dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros, nuteistųjų V. M., E. M. ir jo gynėjo advokato Petro Butkevičiaus apeliaciniai skundai atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. M. ir E. M. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti M. K. ir E. V., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas paties vadovaujamoje organizuotoje grupėje kartu su V. K., M. K. ir E. M., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinių asmenų naudai panaikinti turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, apgaule panaikino Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių juridinių asmenų didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 335 907,34 Lt (97 285,49 Eur): UAB „T“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 151 968,54 Lt (44 013,13 Eur), UAB „T ir ko“ naudai – 6735,6 Lt (1950,76 Eur), UAB „L ir ko“ naudai – 11 481,9 Lt (3325,39 Eur), UAB „K“ naudai – 94 813 Lt (27 459,74 Eur), UAB „J“ naudai – 70 908,3 Lt (20 536,46 Eur); taip pat pagamino netikrus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) bei suklastojo tikrus dokumentus (PVM deklaracijas) ir juos panaudojo, dėl to Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui buvo padaryta didelė 335 907,34 Lt (97 285,49 Eur) dydžio žala;

E. M., veikdamas V. M. vadovaujamoje organizuotoje grupėje kartu su V. M. ir V. K., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinių asmenų naudai panaikinti turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, apgaule panaikino Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių juridinių asmenų didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 165 721,3 Lt (47 996,21 Eur): UAB „K“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 94 813 Lt (27 459,74 Eur), UAB „J“ naudai – 70 908,3 Lt (20 536,46 Eur); taip pat pagamino netikrus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras) bei suklastojo tikrus dokumentus (PVM deklaracijas) ir juos panaudojo, dėl to Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui buvo padaryta didelė 165 721,3 Lt (47 996,21 Eur) dydžio žala.

Nusikalstamos veikos buvo padarytos tokiomis aplinkybėmis:

V. M. parengus nusikalstamos veikos planą, kurio esmė, už atlygį į UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašius Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių juridinių asmenų atstovų pateiktus žinomai melagingus duomenis apie jiems tariamai parduotas prekes ir paslaugas ir šias netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į melagingus duomenis pateikusių juridinių asmenų buhalterinę apskaitą, apgaule šių juridinių asmenų naudai panaikinti prievolę į valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, šiam planui įgyvendinti subūrus organizuotą grupę, susidedančią iš M. K., V. K. ir E. M., V. M., vadovavusiam organizuotai grupei ir valdžiusiam UAB „L“, M. K., V. K. ir E. M. pavedus juridinių asmenų atstovams siūlyti už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio atlygį pateikti atstovaujamoms įmonėms PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai atstovaujamoms įmonėms parduotas prekes bei paslaugas ir šias netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į atstovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą apgaule sumažinti atstovaujamų įmonių valstybės biudžetui mokėtiną PVM, M. K. apie V. M. parengtą nusikalstamos veikos planą papasakojus UAB „T“ direktoriui A. A. bei UAB „L ir ko“ direktoriui E. V. ir pasiūlius šį planą vykdyti, E. M. apie V. M. parengtą nusikalstamos veikos planą papasakojus UAB „J“ direktoriui J. D. bei UAB „K“ direktoriui I. J. ir pasiūlius šį planą vykdyti, A. A., E. V., J. D. ir I. J. sutiko su šiais pasiūlymais.

2002 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2002 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 29 500 Lt (8543,79 Eur), į UAB „L“ kasos pajamų orderių (toliau – KPO) kvitus įrašė, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2002 m. lapkričio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 4 500 Lt (1303,29 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI).

2002 m. gruodį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2002 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 25 960 Lt (7518,54 Lt), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2002 m. gruodžio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 3 960 Lt (1146,90 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2004 m. sausį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2004 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 35 400 Lt (10 252,55 Eur), į KPO kvitus įrašė, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2004 m. vasario PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 5400 Lt (1563,95 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2004 m. kovą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2004 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 47 200 Lt (13 670,06 Eur), į KPO kvitus įrašė, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2004 m. kovo PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 7200 Lt (2085,26 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2004 m. liepą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu įrašė į UAB „L“ 2004 m. liepos 12 d. PVM sąskaitą faktūrą, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 47 200 Lt (13 670,06 Eur), į 2004 m. liepos 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 68 599,3 Lt (19 867,73 Eur), į 2004 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 76 995 Lt (22 299,29 Eur), į KPO kvitus įrašė, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikras PVM sąskaitas faktūras ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitas faktūras ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2004 m. liepos PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 29 409,3 Lt (8517,52 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2004 m. gruodį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2004 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 57 820 Lt (16 745,83 Eur), į KPO kvitus įrašė melagingus duomenis, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitą faktūrą ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2004 m. gruodžio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 8820 Lt (2554,45 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2005 m. kovą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į dvi UAB „L“ 2005 m. kovo 16 d. PVM sąskaitas faktūras įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 47 200 Lt (13 670,06 Eur) ir už 35 400 Lt (10 252,55 Eur), į KPO kvitus įrašė, kad UAB „T“ su UAB „L“ atsiskaitė grynaisiais, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikras PVM sąskaitas faktūras ir KPO kvitus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktus netikrus PVM sąskaitas faktūras ir KPO kvitus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jais remdamasis, į 2005 m. kovo PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 12 600 Lt (3649,21 Lt) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2005 m. gegužę, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2005 m. gegužės 7 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 25 989,5 Lt (7527,08 Eur), į 2005 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 23 977,6 Lt (6944,39 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikras PVM sąskaitas faktūras pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas jas įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktas netikras PVM sąskaitas faktūras į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, jomis remdamasis, į 2005 m. gegužės PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 7622,1 Lt (2207,51 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2005 m. rugsėjį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2005 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 37 571,2 Lt (10 881,37 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. . UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2005 m. rugsėjo PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 5731,2 Lt (1659,87 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2005 m. spalį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2005 m. spalio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 38 420,8 Lt (11 127,43 Eur), pasirašė minėtame dokumente kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2005 m. spalio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 5860,8 Lt (1697,41 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2005 m. spalį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, E. V. pateikė M. K. UAB „L ir ko“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „L ir ko“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. V. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į 2005 m. spalio 29 d. UAB „L“ PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „L ir ko“ paslaugų už 40 000,01 Lt (11 584,80 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – E. V. Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. V. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo, įtraukė E. V. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2005 m. spalio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 6101,7 Lt (1767,17 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „L ir ko“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. vasarį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 62 280,72 Lt (18 037,74 Lt), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. vasario PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 9500,45 Lt (2751,52 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. vasarį, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, M. K., būdamas UAB „T ir ko“ direktorius, turėdamas teisę atstovauti juridinį asmenį, pateikė V. M. UAB „T ir ko“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos bei jų kainos turi būti netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T ir ko“. V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T ir ko“ paslaugų už 23 830,1 Lt (6901,67 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. K. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats V. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį. UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė M. K. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. vasario PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 3635,1 Lt (1052,80 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T ir ko“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. liepą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 109 587,23 Lt (31 738,66 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. liepos PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 16 716,7 Lt (4841,49 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. liepą, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, M. K. pateikė V. M. UAB „T ir ko“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos bei jų kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T ir ko“. V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, UAB „L“ pardavė UAB „T ir ko“ paslaugų už 20 325,5 Lt (5886,67 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. K. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats V. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį. UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė M. K. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. liepos PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 3100,5 Lt (897,97 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T ir ko“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, E. V. pateikė M. K. UAB „L ir ko“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „L ir ko“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. V. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „L ir ko“ paslaugų už 35 270,2 Lt (10 214,96 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – E. V. Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. V. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė E. V. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. lapkričio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 5380,2 Lt (1558,21 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „L ir ko“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, I. J. pateikė E. M. UAB „K“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš I. J. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 74 446,2 Lt (21 561,11 Eur), į 2006 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 67 153,8 Lt (19 449,08 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė V. K., kuris juos perdavė E. M., o šis – I. J. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. J. netikras PVM sąskaitas faktūras pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas jas įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė I. J. pateiktas netikras PVM sąskaitas faktūras į UAB „K“ buhalterinę apskaitą, po to, jomis remdamasis, į 2006 m. lapkričio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 21 600 Lt (6255,79 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „K“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2006 m. gruodį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, J. D. pateikė E. M. UAB „J“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „J“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis pateikė V. K., o šis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „J“ reklamos paslaugų už 176 893,80 Lt (51 231,99 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuris jį perdavė E. M., o šis – J. D. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. D. netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė J. D. pateiktą netikrą sąskaitą faktūrą į UAB „J“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2006 m. gruodžio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 26 984 Lt (7815,11 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „J“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją internetu pateikė Utenos apskrities VMI.

2006 m. gruodį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, I. J. pateikė E. M. UAB „K“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš I. J. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2006 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 78 399,2 Lt (22 705,98 Eur), į 2006 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 123 870,5 Lt (35 875,38 Eur), į 2006 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 128 130,3 Lt (37 109,10 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė V. K., kuris juos perdavė E. M., o šis – I. J. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. J. netikras PVM sąskaitas faktūras pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas jas įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė I. J. pateiktas netikras PVM sąskaitas faktūras į UAB „K“ buhalterinę apskaitą, po to, jomis remdamasis, į 2006 m. gruodžio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 50 400 Lt (14 596,85 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „K“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2007 m. balandį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 72 500,38 Lt (20 997,56 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. . UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. balandžio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 11 059,38 Lt (3203,02 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2007 m. birželį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, I. J. pateikė E. M. UAB „K“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš I. J. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 40 061 Lt (11 602,47 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K. , kuris jį perdavė E. M., o šis – I. J. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. J. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė I. J. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „K“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. birželio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 6111 Lt (1769,87 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „K“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2007 m. birželį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, J. D. pateikė E. M. UAB „J.“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „J“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „J“ reklamos paslaugų už 96 795,4 Lt (28 033,89 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuris jį perdavė E. M., o šis – J. D. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. D. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė J. D. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „J“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. birželio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 14 765,4 Lt (4276,36 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „J“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją internetu pateikė Utenos apskrities VMI.

2007 m. liepą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, I. J. pateikė E. M. UAB „K“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš I. J. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 48 439 Lt (14 028,90 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuris jį perdavė E. M., o šis – I. J. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. J. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė I. J. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „K“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. liepos PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 7389 Lt (2140 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „K“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2007 m. liepą, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, J. D. pateikė E. M. UAB „J.“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „J“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis pateikė V. K., o šis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „J“ reklamos paslaugų už 92 217 Lt (26 707,89 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuris jį perdavė E. M., o šis – J. D. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. D. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė J. D. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „J“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. liepos PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 14 067 Lt (4074,08 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „J“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją internetu pateikė Utenos apskrities VMI.

2007 m. rugsėjį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, I. J. pateikė E. M. UAB „K“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš I. J. gautus duomenis pateikė V. K., o jis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ reklamos paslaugų už 61 053,2 Lt (17 682,23 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K. , kuris jį perdavė E. M., o šis – I. J. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. J. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė I. J. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „K“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. rugsėjo PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 9313,2 Lt (2697,29 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „K“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

2007 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, J. D. pateikė E. M. UAB „J.“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „J“. E. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis pateikė V. K., o šis – V. M., kuris kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „J“ reklamos paslaugų už 98 937,1 Lt (28 654,16 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., kuris jį perdavė E. M., o šis – J. D. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. D. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats E. M. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį E. M. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. K. ir V. M. UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė J. D. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „J“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. lapkričio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 15 092,1 Lt (4370,97 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „J“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją internetu pateikė Utenos apskrities VMI.

2007 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. A. pateikė M. K. UAB „T“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „T“. M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš A. A. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų už 154 636,45 Lt (44 785,81 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė M. K., o jis – A. A. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. A. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas ją įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pats M. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį M. K. pagal nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo įtraukė A. A. pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, po to, ja remdamasis, į 2007 m. lapkričio PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie pirkimo ir mokėtiną PVM, taip 23 588,61 Lt (6831,73 Eur) nepagrįstai sumažindamas UAB „T“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šią deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI.

V. M. nuteistas ir už tai, kad, pagal savo parengtą nusikalstamos veikos planą veikdamas vadovaujamoje organizuotoje grupėje su V. K., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinių asmenų naudai panaikinti turtinę prievolę į valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, pasikėsino apgaule panaikinti UAB „N“ turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 8934,30 Lt (2587,55 Eur), taip pat pagamino netikrus dokumentus (sąskaitas faktūras) bei juos panaudojo. V. K. apie V. M. parengtą nusikalstamos veikos planą papasakojus UAB „N“ akcininkui ir įmonės projektų vadovui J. V. G. ir pasiūlius šį planą vykdyti, J. V. G. sutiko. 2007 m. lapkritį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, J. V. G. pateikė V. K. UAB „N“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir paslaugos bei jų kiekiai ir kainos turi būti nurodytos netikruose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „N“. V. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. V. G. gautus duomenis pateikė V. M., kuris tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „L“ 2007 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė, kad UAB „L“ pardavė UAB „N“ reklamos paslaugų už 58 569,30 Lt (16 962,84 Eur), pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šį netikrą dokumentą perdavė V. K., o jis J. V. G. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. V. G. šią netikrą PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „N“ direktorei, kuri, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, pasirašė minėtame dokumente ir jį pateikė UAB „N“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydama jį įtraukti į UAB „N“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. V. G., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje V. K. už netikrų dokumentų pagaminimą bei perdavimą sumokėjo tiksliai nenustatyto dydžio atlygį, kurį V. K. pagal tiksliai nenustatytas proporcijas pasidalijo su V. M. UAB „N“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė įmonės direktorės pateiktą netikrą PVM sąskaitą faktūrą į UAB „N“ buhalterinę apskaitą, tačiau į 2007 m. lapkričio PVM deklaraciją joje įrašytų neteisingų duomenų apie pirkimo ir mokėtiną PVM neįrašė, dėl to UAB „N“ valstybės biudžetui mokėtinas PVM sumažintas nebuvo.

V. M. ir E. M. nuteisti ir už tai, kad padėjo I. J. organizuoti apgaulingą UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. V. M., žinodamas, kad tarp UAB „K“ ir UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į minėtas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „L“ pardavė UAB „K“ paslaugų, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė V. K., kuris juos perdavė E. M., o jis šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „K“ direktoriui I. J., kuris, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo I. J. pateiktas netikras UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įtraukė į buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006–2007 metų UAB „K“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. M. ir E. M. nuteisti ir už tai, kad padėjo J. D. organizuoti apgaulingą UAB „J“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. V. M., žinodamas, kad tarp UAB „J“ ir UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į minėtas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „L“ pardavė UAB „J“ paslaugų, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė V. K., kuris juos perdavė E. M., o jis šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „K“ direktoriui J. D., kuris, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „J“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „J“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo J. D. pateiktas netikras UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įtraukė į buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006 m. gruodžio–2007 metų UAB „J“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. M. ir M. K. nuteisti ir už tai, kad padėjo A. A. organizuoti apgaulingą UAB „T“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. V. M., žinodamas, kad tarp UAB „T“ ir UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į minėtas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „L“ pardavė UAB „T“ paslaugų, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis pateikė UAB „T“ direktoriui A. A., kuris, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo A. A. pateiktas netikras UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įtraukė į buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti 2002–2007 metų UAB „T“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. M. ir M. K. nuteisti ir už tai, kad padėjo E. V. organizuoti apgaulingą UAB „L ir ko“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. V. M., žinodamas, kad tarp UAB „L ir ko“ ir UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į minėtas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „L“ pardavė UAB „L ir ko“ paslaugų, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė M. K., o jis pateikė UAB „L ir ko“ direktoriui E. V., kuris, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo E. V. pateiktas netikras UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įtraukė į buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti 2005–2006 metų UAB „L ir ko“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. M. nuteistas ir už tai, kad padėjo M. K. organizuoti apgaulingą UAB „T ir ko“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. žinodamas, kad tarp UAB „T ir ko“ ir UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į minėtas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „L“ pardavė UAB „T ir ko“ paslaugų, pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir šiuos netikrus dokumentus perdavė UAB „T ir ko“ direktoriui M. K., kuris, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė M. K. pateiktas UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras į buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006 metų UAB „T ir ko“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti teisme.

Kasatorius teigia, kad teismo nuosprendis priimtas remiantis vien kaltinamojo akto nuostatomis, neįsigilinus į faktines bylos aplinkybes, t. y. liudytojų ir ekspertų parodymus, duotus teisme, bei teismų praktiką. Kaltinamasis aktas, kuriuo rėmėsi teismas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas kaip fizinis asmuo, nors kaltinamajame akte minimu laikotarpiu dirbo bei atliko visus veiksmus būdamas UAB „L“ generaliniu direktoriumi.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei pateikus apeliacinį skundą, ne kartą buvo prašoma atlikti UAB „L“ ūkinės-finansinės veiklos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar tikrai buvo sudarytos paslaugų sutartys, kokie atlikti mokėjimai bei grąžinimai ir ar UAB „L“ mokėjo mokesčius (tarp jų ir PVM) valstybei, nes šio fakto buvimas (arba ne) galėtų būti įrodymas dėl tariamai fiktyvių sandorių pripažinimo tokiais (arba ne). Tačiau šie prašymai teismo posėdžiuose buvo atmesti, nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje akcentuojant VMI specialistų parodymus, esą nuo to niekas nepasikeistų.

Tačiau šiuose sprendimuose neatkreiptas dėmesys į tai, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje VMI specialistė V. T., atsakydama į gynybos klausimus, išsakė priešingą nuomonę. Apeliacinio teismo nutartyje išsakyta nepagrįsta nuomonė, kad UAB „L“ pirko paslaugas iš įmonių, kurių vadovai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nepatvirtinta faktiniais duomenimis, nes sutarčių su bendrovėmis galiojimo laikotarpiu tokių duomenų nebuvo (teismui prokuroras pateikė 2013 m. duomenis), o už tolesnius nesusijusių įmonių veiksmus UAB „L“ prisiimti atsakomybės negalėjo, nes vėlesniu laikotarpiu jokių sutarčių su minėtomis įmonėmis neturėjo.

Nenustačius konkrečios žalos, negalima tvirtinti ir apie konkrečią nusikalstamą veiką. Teismui buvo patekta Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie tai, kad UAB „L“, kurioje jis dirbo, šiuo metu yra permokėjusi valstybei daugiau kaip 27 000 Lt. Tai įrodymas, kad bendrovė ir jis, kaip jos atstovas, jokios žalos valstybei nepadarė. Dėl tos pačios priežasties negalėjo būti tenkinamas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys, nes PVM mokėjimo prievolė turėjo atsirasti tik santykiuose tarp juridinių asmenų.

Priimdamas nuosprendį, teismas kritiškai neįvertino kai kurių liudytojų ir kaltinamųjų parodymų, iš kurių matyti galbūt patirtas spaudimas vykstant ikiteisminiam tyrimui. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad visi proceso liudytojai jau buvo nubausti pakankamai švelniomis bausmėmis, o kai kurie net atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius teigia, kad nors priimtame nuosprendyje buvo įvertintas per ilgai užsitęsęs ikiteisminis tyrimas, tačiau teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad keturis metus iki pirmo teismo posėdžio nevyko jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, byla perduota teismui galbūt visiškai neparuošta, dėl to galėjo būti grąžinta papildomam tyrimui arba nutraukta nesurinkus pakankamai įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas neišsakė savo nuomonės dėl skundo dalies, kurioje buvo išsakyta nuomonė, kad pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo pripažįstama, kad asmens veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikavimas ir kaip sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą yra nepagrįstas; šiuo atveju į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nuteistasis E. M. teigia, kad kaltinimas padarius nusikaltimą bet kokiu būdu pagrobiant PVM gali būti patvirtintas tik tada, jeigu PVM suma nebūtų sumokėta valstybės biudžetui. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu kasatorius nuolat prašė patikrinti, ar UAB „L“ deklaravo ir sumokėjo valstybės biudžetui PVM sumas, nurodytas bendrovėms UAB „K“ ir UAB „J“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Tam tereikėjo pridėti prie bylos ir pavesti specialistui patikrinti UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos dokumentus ir šios bendrovės finansines ataskaitas, deklaracijas ir atsiskaitymus su biudžetu, bet kasatoriaus prašymai nebuvo patenkinti.

Po to, kai kasatorius pareiškė tokius prašymus ikiteisminio tyrimo metu, bylos tyrimui vadovaujantis prokuroras išskaidė bylą ne mažiau kaip į penkias atskiras bylas. Taip iš visų bylų, išskyrus UAB „L“ ir jos vadovo bylą (prokuroro vadinamą „pagrindinę“), buvo pašalinti bet kokie duomenys apie paimtus ir pas tyrėjus esančius UAB „L“ apskaitos dokumentus, o įtarimuose kasatoriui buvo nurodoma, kad UAB „L“ jokios veiklos nevykdė, apskaitos dokumentų neturėjo. Nagrinėjant bylą teisme prokuroras V. R. teigė, kad UAB „L“ apskaitos dokumentų nėra, tačiau pradėjo aiškėti, kad bendrovė veiklą vykdė ir turi apskaitos dokumentus, nes UAB „L“ vadovas kaltinamasis V.

M. 2013 m. rugsėjo 24 d. teisiamajame posėdyje pateikė ir kratos protokolo kopiją, kuriame nurodyti paimti UAB „L“ dokumentai. Toje „pagrindinėje“ byloje V. M. yra įtariamas tais pačiais nusikaltimais, tačiau konstatuojant, kad PVM buvo grobstomas UAB „L“ naudai. Kasatoriaus gynėjas prašė pridėti prie bylos V. M. pareikštus įtarimus, tačiau tokį prašymą teismas atmetė. Kad yra UAB „L“ apskaitos dokumentai ir ši bendrovė vykdė „nedaug“ veiklos pradėjo tvirtinti ir prokuroras, o kai V. M. pas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjus teismo leidimu nuėjo ieškoti jam reikalingų gintis dokumentų, tai per jam leistas dvi dienas galėjo apžiūrėti tik keletą segtuvų, iš visą kambarį užėmusių UAB „L“ dokumentų.

Tada prokuroras pripažino esant UAB „L“ dokumentus, tačiau nereikalingus bylai. Teismai taip pat laikė, kad UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos dokumentų patikrinimas nereikalingas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad fiktyvūs sandoriai nepanaikino UAB „K“ ir UAB „J“ pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors šiais fiktyviais sandoriais ir buvo to siekiama, t. y., teismas konstatavo, kad UAB „K“ ir UAB „J“ PVM deklaravimo ir sumokėjimo pareigą įvykdė, nors ir netinkamai, ne pagal įstatymą ją deklaruojant ir sumokant, o tai nėra nusikaltimas.

Tačiau svarbiausia, kad pirmosios instancijos teisme paaiškėjo aplinkybė, jog UAB „L“ mokesčius, tarp jų ir pridėtinės vertės mokestį, deklaravo ir mokėjo. Šį bylos faktą teismas nustatė ištyręs rašytinį įrodymą – 2010 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos įmokų suderinimo aktą patvirtinantį, kad UAB „L“ mokesčių, tarp jų ir PVM, permoka buvo daugiau kaip 27 000 Lt, o kasatoriui inkriminuojamų veikų padarymo laikas 2006– 2007 m., t. y. po „nusikaltimų, kuriais buvo pagrobtas pridėtinės vertės mokestis“, Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė UAB „L“ mokesčių, tarp jų ir PVM, permoką.

Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. VMI įmokų suderinimo akto netyrė, jame nurodytų aplinkybių nevertino ir dėl jo apskritai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad UAB „L“ veiklos tyrimo daryti nereikia, nes UAB „L“ buvo fiktyvi įmonė; kratų metu rasti tik keli segtuvai; UAB „L“ apskaitoje įtraukti netikri pirkimo dokumentai, kurie iškreips tikruosius įmonės rodiklius, t. y., nustatė, kad UAB „L“ turėjo apskaitą ir į ją įtraukė netikrus pirkimo dokumentus. Pateiktos specialisto išvados dėl UAB „J“ ir UAB „K“ ūkinės komercinės veiklos, kuriomis yra grindžiama kasatoriaus ir kitų nuteistųjų kaltė, buvo paruoštos remiantis išimtinai tyrėjo nurodytomis aplinkybėmis, o būtent tuo, kad neva UAB „L“ veiklos nevykdė ir PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo.

Tačiau teisme apklausta tyrėja R. K. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, kiek UAB „L“ turėjo sumokėti PVM ir kiek sumokėjo. Teisme apklaustos byloje išvadas teikusios specialistės V. M., J. G. savo išvadas, dėl žalos biudžetui siejo su aplinkybe, ar UAB „L“ teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas, ar ne ir ar įtraukė į šias deklaracijas „fiktyvias“ PVM sąskaitas faktūras, ar ne, ir nurodė, kad įtraukus „fiktyvias“ PVM sąskaitas faktūras į UAB „L“ apskaitą, žalos valstybės biudžetui nebūtų, tačiau tam reikia atlikti UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimą, kuris byloje nebuvo atliktas, nors kratų metu buvo paimti UAB „L“ dokumentai.

Jeigu po UAB „L“ patikrinimo būtų paaiškėjusi aplinkybė, kad ši bendrovė pagal „fiktyvias“ PVM sąskaitas faktūras nemokėjo pridėtinės vertės mokesčio, tuomet galėtų būti nustatinėjama žala ir jos dydis. Tai, kad dėl jau minėtų aplinkybių tokių duomenų byloje nėra, kasatorius prašo įvertinti kaip jo teisės ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su bylos medžiaga, reikšti prašymus, teikti įrodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme pažeidimu ir dėl to teisės į gynybą pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Tai, kad UAB „L“ sumokėjo PVM, patvirtina ir liudytojų parodymai, nes nė vienas liudytojas nenurodė, jog buvo susitarimas nemokėti PVM valstybei, o liudytojai J. D. ir I. J. teisme patvirtino, kad jie pridėtinės vertės mokestį sumokėjo UAB „L“ ir buvo įsitikinę, kad ši bendrovė iš jų gautą pridėtinės vertės mokestį sumokės į valstybės biudžetą; sumokėto UAB „L“ pridėtinės vertės mokesčio jie atgal nesusigrąžino. Byloje kaltinamas UAB „L“ vadovas V. M. taip pat paaiškino, kad išankstinio susitarimo grobstyti pridėtinės vertės mokestį nebuvo ir PVM buvo mokamas.

Liudytojas V. K., prokuroro nutarimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip davęs parodymus prieš organizuotos grupės narius, ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad jis savo veiksmais siekė išgryninti pinigus, o iš pervestų pinigų V. M. sau turėjo pasilikti 18 proc. PVM sumą, nes tą sumą jam reikėjo sumokėti mokesčiams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius surado tik netikrų dokumentų pirkėjus, bet nenustatė, kad šiais dokumentais buvo siekiama nesumokėti valstybės biudžetui pridėtinės vertės mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šiuos kasatoriaus dalyvavimo netikruose sandoriuose veiksmus kaip sukčiavimą, nes nenustatė, kad jis ar UAB „L“ ir UAB „K“ bei UAB „J“ vadovai būtų turėję ketinimų panaikinti ar kitaip nemokėti pridėtinės vertės mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, remiantis byloje esančiais liudytojų ir kaltinamųjų paaiškinimais, kasatoriaus ir nurodytų įmonių vadovų tikslai buvo sumažinti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, nors tokį vertinimą paneigia nuosprendyje užfiksuoti su sandoriais tiesiogiai susijusių asmenų J.

D., I. J., V. K., V. M. ir kasatoriaus paaiškinimai. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų pagrindžiančių, kad UAB „L“ nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, t. y. žalos padarymo faktas nebuvo tiriamas, nustatinėjamas ir nėra įrodytas bei apskritai buvo eliminuotas būtinas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo požymis.

Kasatorius teigia, kad kaltinamieji šioje byloje nuteisti už pridėtinės vertės mokesčio grobstymą nesant paties šio mokesčio grobstymo fakto, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėsaugos institucijos, skaidydamos bylas, nuo jų ir nuo teismo nuslėpė teisinančius įrodymus ir dokumentus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad, gal ir fiktyviais sandoriais, bet žalos valstybės biudžetui nebuvo padaryta, nes joks mokestis nepagrobtas. Nuosprendžiu V. M. nuteistas ir už tai, kad veikdamas paties vadovaujamoje organizuotoje grupuotėje kartu su V. K., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinių asmenų naudai panaikinti turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, pasikėsino apgaule panaikinti UAB „N“ turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 8934,30 Lt. Ši teismo išvada perrašyta iš 2012 m. lapkričio 19 d. kaltinamojo akto, nors dar 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012, kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo atskirta nuo šios bylos, išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad fiktyvaus sandorio tarp UAB „N“ ir UAB „L“ sudarymo tikslas buvo ne apgaule panaikinti prievolę mokėti PVM, o gauti į UAB „N“ buhalterinę apskaitą neįtrauktų pinigų.

Teisėsaugos institucijos informaciją apie tai, kad kasatorius ir kiti asmenys grobstė pridėtinės vertės mokestį, per dienraštį „Lietuvos rytas“ ir interneto portalus išplatino jau 2008 m. vasarį, netrukus po to, kai kasatoriui buvo pareikšti įtarimai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme, tai šiurkštus žmogaus teisių (nekaltumo prezumpcijos) pažeidimas (Europos Žmogaus Teisių Teismas: Minelli; Englert; Nolkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-1; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-276/2014). Tai yra esminis BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes kasatoriaus byla buvo tiriama šališkai, nagrinėjama pažeidžiant proceso teisės normas.

Dėl visų nurodytų argumentų kasatorius mano, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog jis nepanaikino ar padėjo panaikinti PVM prievolę UAB „K“ bei UAB „J“ naudai, teismai nenustatė jo veiksmuose apgaulės, tyčios, taip pat nenustatė ir neva panaikintos PVM prievolės ir jos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „L“ iš tiesų atliko tam tikras ūkines-finansines operacijas, tačiau išvadą dėl šioje byloje nagrinėjamų sandorių fiktyvumo (kad jie sudaryti su įmonėmis, kurių vadovai už nusikaltimus finansų sistemai patraukti baudžiamojon atsakomybėn) padarė neteisingą ir nepagrįstą, nes, kaip jau minėta, pats, o ne pavedęs specialistams, ištyrė tik tuos įrodymus, kuriuos teismui iš kitos bylos perdavė prokuroras M. R. Nuosprendyje nurodyta, kad grindžiant kaltinamųjų kaltę įrodinėtina aplinkybė yra ne tai, ar UAB „L“ vykdė veiklą apskritai, bet tai, ar konkretūs kaltinime nurodyti sandoriai buvo fiktyvūs. Kasatorius yra nuteistas už dalyvavimą UAB „L“ fiktyviuose sandoriuose su UAB „K“ ir UAB „J“.

Teismai nurodė, kad UAB „L“ sandoriai su UAB „K“ bei UAB „J“ buvo skirti įsigyti netikrų PVM sąskaitų faktūrų, ir kad tai, jog visi asmenys, išskyrus E. M., žinojo, kad realiai paslaugos tiekiamos nebus, paneigia galimybę, kad E. M. būtų nežinojęs apie šių sandorių fiktyvumą. Tačiau ši išvada nepagrįsta, nes iš J. D., V. K., V. M. ir kasatoriaus paaiškinimų byloje matyti, kad kasatorius galėjo nežinoti apie tai, jog UAB „L“ paslaugų neatliks. Esminių prieštaravimų dėl sandorių tikrumo yra tik kasatoriaus, teigiančio, kad buvo tartasi dėl reklamos paslaugų, ir liudytojo I.

J., kuris teisme net neprisiekė, teigiančio, kad tartasi dėl pinigų išgryninimo ir kad reklamos paslaugos nebus teikiamos, paaiškinimuose. Atskyrus ikiteisminio tyrimo bylas, šių prieštaravimų nebuvo galima pašalinti BPK numatyta (akistatos ar kito veiksmo) tvarka, nes I. J., J. D. ir kasatorius tapo įtariamaisiais atskirose bylose ir liudytojais vienas kito byloje. Iš byloje esančio kratos protokolo matyti, kad iš kasatoriaus buvo paimtas kompiuteris, jis buvo apžiūrėtas, bet apžiūros protokolo šioje byloje nėra. Kasatorius kreipėsi į antstolį, kuris apžiūrėjęs jo kompiuterį surašė 2013 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriuo patvirtino, jog E. M. kompiuteryje yra UAB „K“ elektroniniai laiškai su atsiųstais reklaminių bukletų maketais ir kitais dokumentais, patvirtinančiais, kad UAB „L“ teikė paslaugas UAB „K“.

Kratos metu paimto ir antstolio faktinių aplinkybių protokole nurodyto kompiuterio identifikaciniai duomenys sutampa. Pirmosios instancijos teismas antstolio protokolą apžiūrėjo 2013 m. spalio 16 d. teisiamajame posėdyje, bet nevertino ir negretino su I. J. paaiškinimais, nenurodė, kuriais iš minėtų duomenų remiasi nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas apie šį įrodymą net neužsiminė. Nevertinant I. J. parodymų, kitų duomenų, kad jo ir I. J. susitarimo turinys buvo tiekti jam netikras PVM sąskaitas faktūras, byloje nėra.

BPK 23, 305 straipsniuose nustatyta, kad kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje turi būti aprašyta, kaip nusikaltimas buvo padarytas, bet to nėra. Vertindamas, ar buvo padarytas nusikaltimas, teismas turėjo remdamasis objektyviais įrodymais įsitikinti, kad prekės ir paslaugos nurodytos dokumentuose nebuvo suteiktos, bet to nepadarė, nuosprendyje tik nurodė, kad kaltinamųjų nurodomi reklamos bukletai ir lankstinukai negali pagrįsti realiai buvus tokios vertės sandorius, kurie jiems inkriminuojami. Ikiteisminio tyrimo veiksmais skaidant bylas į atskiras, kasatoriui inkriminuojamame nusikaltime dalyvavusį I.

J. dirbtinai padarius liudytoju kasatoriaus byloje ir teisme liudijant net neprisiekus, buvo neteisėtai suvaržytos BPK nustatytos kasatoriaus teisės susipažinti su byla ir gauti jos dokumentus, žinoti, kuo kaltinamas ar įtariamas, reikšti prašymus akistatai ar kitiems procesiniams veiksmams, reikalingiems jo gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 3 dalis). PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotų ūkinių komercinių operacijų tikrumas nebuvo paneigtas BPK nustatyta tvarka, dėl to, neįrodžius šių sandorių ir PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo fakto, kasatorius visiškai nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Be to, teismai nenustatė, kad kasatorius būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais būtų realizuoti BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai bei šios veikos subjektyviojo pažymio – tyčios. Byloje nustatyta, kad kasatorius teikė teisines paslaugas ir žinojo, kad UAB „K“, atstovaujanti gamintojams Lietuvoje pagal distribucijos sutartis, ir UAB „J“, kaip užsienio kompanijos atstovė Lietuvoje, turėjo reklaminį biudžetą, todėl jam nekilo abejonių dėl šių įmonių ketinimų įsigyti reklamos paslaugas tikrumo.

Tai patvirtina minėti elektroniniu paštu atsiųsti paruoštų reklaminių lankstinukų maketai, parodymus prieš neva egzistavusios organizuotos grupės narius davęs V. K., UAB „J“ pretenzijos dėl neatliktų darbų dalies ir reikalavimas grąžinti pinigus, liudytojas šioje byloje UAB „J“ direktorius J. D. Nenustatytas ir specialus požymis, nes pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius, o kasatorius šių įmonių buhalterinės apskaitos netvarkė, todėl nebuvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą ir negalėjo padėti organizuoti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Be to, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, UAB „J“ ir UAB „K“ PVM deklaracijos buvo patikslintos, todėl nebeliko būtinų padarinių, t. y. negalėjimo nustatyti minėtų bendrovių veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Priešingai nei nurodyta teismų sprendimuose, šioje byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti organizuotos grupės buvimą. Tarp nuteistųjų nebuvo susitarimo grobstyti PVM, priešingai V. M., V. K., I. J. patvirtino, kad PVM į valstybės biudžetą turėjo būti sumokėtas, o apie neva sukurtą PVM grobstymo mechanizmą jiems tapo žinoma tik po to, kai buvo pareikšti įtarimai; visiems nuteistiesiems yra inkriminuotos veikos dėl skirtingų juridinių asmenų bei jų naudai neva sumažintos ar panaikintos prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM; byloje nėra nė vieno įrodymo, kad V.

M. paruošė nusikalstamos veiklos planą bei koordinavo kitų nuteistųjų veiksmus. Tarp nuteistųjų nebuvo organizuotai grupei būdingo pavaldumo bei pastovaus, glaudaus ryšio, nuteistieji nebuvo pažįstami, vienintelis su V. M. pažįstamas V. K. patvirtino, kad jokių jo nurodymų nevykdė ir nebuvo gavęs. Nebuvo organizuotai grupei būdingo visų bendrininkų bendro tikslo, visi nuteistieji ir liudytojai pabrėžė, kad UAB „L“ turėjo sumokėti į valstybės biudžetą PVM, be to, pvz., V. M. , kaip savo veiksmų tikslą, nurodė siekį padidinti UAB „L“ apyvartą, kad ateityje galėtų gauti paskolą, I.

J. – gauti išgrynintų pinigų. Nors konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarytos organizuota grupe, tačiau nenustatytas nusikalstamų veikų vykdytojas, be kurio bendrininkavimas nėra galimas. Šioje byloje kasatorius nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį,182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. M. ir V. K., UAB „J“ ir UAB „K“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą, pateikimo mokesčių administratoriui momento.

Taigi, nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, vykdytoju gali būti tik asmuo, kuris organizuoja juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nei kasatorius, nei kiti nuteistieji (V. M. ir V. K.) nėra susiję su UAB „J“ ir UAB „K“, todėl jie objektyviai neturėjo jokių galimybių realizuoti BK 182 straipsnyje numatytų objektyviųjų požymių: pateikti UAB „J“ ar UAB „K“ PVM sąskaitas faktūras bei jas įraukti į PVM deklaracijas. Teismų sprendimuose nėra pasisakyta, kas iš nuteistųjų realizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kas iš nuteistųjų įtraukė į UAB „J“ ir UAB „K“ buhalterinę apskaitą neva suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir, jas įtraukęs į nurodytų bendrovių PVM deklaracijas, pateikė jas Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Tokia teismo pozicija suponuoja išvadą, kad bendrininkavimas galimas ir be vykdytojo, t. y. be asmens, kuris realiai įgyvendina nusikalstamos veikos sudėties požymius, už kuriuos kiti bendrininkai yra traukiami atsakomybėn. Už tas pačias neva padarytas nusikalstamas veikas neva egzistavusios organizuotos grupės nariai nuteisti pagal skirtingus BK straipsnius, nors visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad UAB „J“ vadovas J.

D., galėjęs realizuoti BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, dėl tų pačių nusikalstamų veikų, dėl kurių nuteistas kasatorius, įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nebuvo nustatyta tyčia grobstyti PVM organizuota grupe. Asmenys, objektyviai padėję organizuotai grupei padaryti nusikalstamą veiką, bet subjektyviai nesuvokę kitų asmenų vaidmens bei aukštesnio organizuotumo lygio, būdingo šiai bendrininkavimo formai, nėra organizuotos grupės nariai.

Visos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kasatorius nesuvokė dalyvaujantis PVM grobstymo schemoje, nes buvo nuolat pabrėžiama, kad UAB „L“ privalo sumokėti i valstybės biudžetą PVM. Visi pateikti argumentai patvirtina, kad teismai, konstatuodami organizuotos grupės buvimą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir iš esmės netinkamai taikė bei aiškino BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus organizuotos grupės požymius. Bylų dėl UAB „K“ ir UAB „J“ vadovų ikiteisminio tyrimo išskyrimas iš šios bylos galėjo lemti netinkamą jo ir kitų nuteistųjų padarytų veikų kvalifikavimą, nes jų padarytos veikos buvo neatskiriamai susijusios su kitų asmenų daromomis veikomis ir buvo „vieningos schemos, pagal kurią buvo siekiama išvengti prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, dalis“.

Nagrinėjant bylą teisme tai buvo kliūtis atskleidžiant visas teisiškai reikšmingas sukčiavimo PVM mechanizmo aplinkybes, nustatant konkretų veikos bendravykdytojų vaidmenį padarant nusikaltimą, dėl to teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų kasatoriaus veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, kartu ir kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą, nes, vertinant bendrininkų grupe padarytą nusikalstamą veiką, kiekvieno kaltininko atliktų neteisėtų veiksmų konkretizavimas yra glaudžiai susijęs su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas, bei su jo teise turėti procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Garantuojant asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo teisę į gynybą, jo padarytos veikos faktinės aplinkybės kaltinamajame akte turi būti išdėstytos išsamiai ir tiksliai, nes tai lemia pavojingos veikos kvalifikaciją, bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmenį ir pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-500/2008).

Kasatorius taip pat pažymi, kad jo, nuteistojo V. M., liudytojo J. D., civilinių ieškovų K. Z., atsisakiusios ieškinio, I. P. teisme nurodytos aplinkybes patvirtina, kad jiems buvo daromas spaudimas, todėl liudytojų ir nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu turi būti įvertinti, kaip gauti neteisėtai – panaudojus psichinę prievartą. Be to, liudytojai J. D., I. J., A. A., V. K. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kai dėl jų buvo pradėtas baudžiamasis procesas, pareikšti įtarimai, o teisiamųjų posėdžių metu jau buvo nuteisti baudžiamaisiais įsakymais, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi liudytojų ir kaltinamųjų parodymai byloje buvo gauti neteisėtai, todėl pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį teismai jais remtis priimdami nuosprendį negalėjo, o turėjo vadovautis teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais.

Teismai vadovavosi išimtinai specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, kad UAB „J“ ir UAB „K“ neturėjo teisės į PVM atskaitą, nes PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu buvo atlikta PVM atskaita, neva buvo fiktyvios, nors specialistėms buvo pateikta užduotis su jau nustatytu faktu, kad UAB „L“ veiklos nevykdė, todėl PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės komercinės operacijos nevyko. Specialisto išvada dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos neatitinka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. gegužės 7 d. direktoriaus įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklių 18 punkto reikalavimų, nes, pavedant specialistei užduotį atlikti UAB „K“ kompleksinį tyrimą, buvo pateikti nepatvirtinti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai, o būtent didžioji knyga, kuri nebuvo patvirtinta (pasirašyta) nei bendrovės, nei jokio kito atsakingo asmens.

UAB „L“ dokumentai specialistėms pateikti nebuvo, užduotyje nurodytos faktinės aplinkybės paremtos tik liudytojų parodymais, tai patvirtino apklaustos specialistės A. M., V. M., J. G. Specialistė A. M. taip pat nurodė, kad atliekant tyrimą jai buvo patekti kaltinamųjų paaiškinimai bei jų apklausos duomenys, kuriuose jie pripažino, kad UAB „L“ veiklos nevykdė, o vėlesni apklausos protokolai, kuriuose kaltinamieji iš esmės keitė savo parodymus, specialistėms pateikti nebuvo. Tyrėja R. K., kurios pateiktomis išvadomis, kad UAB „L“ neva nevykdo veiklos bei nesumokėjo PVM, rėmėsi specialistės, teisme patvirtino, kad užduotis dėl UAB „L“ paskirta nebuvo, o aplinkybė kad ši bendrovė nevykdė veiklos, buvo nustatyta remiantis kaltinamųjų parodymais bei dokumentais, paimtais kratų metu.

Apeliacinės instancijos teismas nė vieno iš šių kasatoriaus argumentų nevertino, nors išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad specialistų išvados, kurios buvo pagrindinis įrodymas šioje baudžiamojoje byloje, nebuvo pagrįstos jokiomis objektyviomis aplinkybėmis ir įrodymais. Taigi tiek apkaltinamasis nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiami neleistinais įrodymais. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva privalėjo įvertinti, kad specialistų išvados neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų, todėl jomis negali būti grindžiama kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau teismas šios pareigos neįvykdė, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nė vieno nuteistojo E. M. argumento ir dėl jų nepasisakė, apskritai ignoravo jo kaltę paneigiančius įrodymus, t. y. kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių būtiną BK 182 straipsnio požymį – žalos kilimą, kad aplinkybė, jog PVM į valstybės biudžetą nesumokėtas, pagrįsta tik tyrėjos prielaidomis, kad UAB „L“ veiklos nevykdė; kad nepaneigti kasatoriaus pateikti įrodymai apie realiai suteiktas reklamos paslaugas (iš UAB „J“ gautos pretenzijos, elektroniniu paštu atsiųsti reklamos maketai, liudytojų (J. D.) parodymai, kad paslaugos buvo atliekamos), kurie taip pat paneigia apeliacinės instancijos išvadas, jog kasatorius žinojo, kad jo perduodami dokumentai yra suklastoti; kad nepaneigti nuteistųjų ir liudytojų parodymai, jog nebuvo jokio susitarimo pasisavinti PVM; kad nepaneigti įrodymai, jog UAB „L“ išrašydavo kreditines sąskaitas faktūras; kad nevertinti prieštaravimai tarp liudytojų ir nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų V. M. ir E. M. kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti ir kaip atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, įgijimas apgaule ir kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas bei kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas faktūras, po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Šioje byloje buvo nustatyta, kad V. M. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties V. K., M. K. ir E. M., kurie UAB atstovams siūlė už tam tikrą piniginį atlygį pateikti UAB „L“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai parduotas paslaugas. V. K., M. K. ir E. M. pasiūlė UAB „K“, UAB „J“; UAB „T“, UAB „L ir ko“ vadovams E. V., J. D., I. J., A. A. įsigyti netikrų PVM sąskaitų faktūrų, kurias įtraukus į jų atstovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas būtų padidintas pirkimo PVM bei sumažintas valstybės biudžetui mokėtinas PVM.

E. V., J. D., I. J. ir A. A. sutiko su minėtu pasiūlymu ir pateikė įmonių rekvizitus, tariamų paslaugų kiekius ir kainas, kurie turėtų būti įrašyti į UAB „L“ dokumentus. V. K., M. K. ir E. M. gautus duomenis pateikė V. M., kuris, vykdydamas nusikalstamą susitarimą, į jo vadovaujamos UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai neteisingus E. V., J. D., I. J. ir A. A. nurodytus duomenis, tariamai patvirtinančius, kad UAB „L“ pardavė paslaugas UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, po to, šiuos dokumentus per V.

K., M. K. ir E. M. perdavė minėtų įmonių vadovams. Netikras PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus E. V., J. D., I. J. ir A. A. pateikė šių įmonių buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie nežinodami, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos nebuvo realiai parduotos ir kasos pajamų orderių kvituose nurodytos sumos nebuvo realiai sumokėtos, įtraukė į UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą. Po to, remdamiesi į minėtų įmonių buhalterinę apskaitą įtrauktais netikrais UAB „L“ dokumentais, į šių įmonių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai J. D., I. J. bei A. A., patvirtino, kad sandoriai su UAB „L“ buvo fiktyvūs, prekės ir paslaugos jų vadovaujamoms įmonėms suteiktos nebuvo, tik surašyti dokumentai, tariamai patvirtinantys prekių ir paslaugų tiekimą, o šiuose dokumentuose nurodytos piniginės sumos, atskaičius tam tikrą mokestį už netikrų dokumentų surašymą, būdavo grąžinamos jiems. Šie asmenys buvo nuteisti kitose bylose, bet to negalima vertinti kaip kasatoriaus E. M. teisės į gynybą suvaržymo, nes ikiteisminių tyrimų atskyrimas (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas) – tai procesiniai sprendimai priskirtini išimtinai prokuroro kompetencijai, kurie šioje byloje, kaip ir analogiškose PVM grobstymo bylose, pagrįstai naudojami. Procesiniai sprendimai – nutarimai atskirti ikiteisminius tyrimus buvo priimti siekiant užtikrinti būtent kaltinamųjų teisę į greitą procesą, įvertinus didelį baudžiamojo proceso dalyvių (įtariamųjų) kiekį ir tai, kad, neatskyrus ikiteisminių tyrimų, į teismą išsiuntus vieną bylą, kurioje būtų kaltinami 31 fizinis ir 23 juridiniai asmenys, baudžiamasis procesas iš esmės būtų komplikuotas ir būtų suvaržytos kaltinamųjų teisės į greitą procesą. Kasatoriaus E. M. gynybos teisės nebuvo suvaržytos, nes J. D., I. J. šioje byloje buvo apklausti, E. M. ir jo gynėjas turėjo teisę jiems užduoti klausimus, teismų sprendimai, kuriais jie buvo pripažinti kaltais, pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos. Sandorių su UAB „L“ fiktyvumą teisiamajame posėdyje patvirtino ir M. K. bei E. V., kurių parodymus atitinka ir V. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad sandoriai su jo atstovaujama UAB „L“ buvo fiktyvūs ir jis tą žinojo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina nuteistųjų šioje byloje ir asmenų, kuriems apkaltinamieji teismo sprendimai jau priimti, išankstinį susitarimą dėl netikrų dokumentų pateikimo bei tolesnį šio nusikalstamo susitarimo vykdymą apgaule išvengiant turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM (jį sumažinant).

Prokuroras pažymi, kad UAB „K“ direktorius I. J. ir UAB „J“ direktorius J. D. nebuvo pažįstami su V. M. ir tiesiogiai su juo nebendravo. Duomenys, kuriuos reikėjo įrašyti į netikrus dokumentus, netikri dokumentai ir pinigai buvo perduodami grandine: I. J. ir J. D. perduodavo E. M., šis perduodavo V. K., o jis V. M. ir atgal. Be E. M. dalyvavimo, nusikaltimai nebūtų buvę padaryti, nes I. J. ir J. D. nebūtų nei žinoję apie UAB „L“ teikiamas neteisėtas paslaugas, nei nebūtų sutikę dalyvauti šiame nusikalstamame susitarime. Be to, tai, kad E. M. buvo žinomas sukčiavimo mechanizmas, sandorių fiktyvumas ir jis gaudavo atlygį už netikrų dokumentų bei pinigų perdavimą, patvirtino V. K., J. D., I. J. Tą, kad E. M. suprato savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, įrodo ir tai, kad jis yra teisininkas, kuris teikė I. J. ir J. D. teisines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 255 straipsnio reikalavimų, bylą išnagrinėjo tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje E. M. buvo kaltinamas bei nuteistas dėl konkrečių UAB „L“ sandorių su UAB „K“ ir UAB „J“, kurių naudai buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė. E. M. veiksmų, kurie tęsėsi 2006–2007 m., kvalifikavimui jokios reikšmės neturi ar UAB „L“ bus vadinama fiktyvia, ar ne. Byloje buvo įrodyta, kad sandoriai su UAB „K“ ir UAB „J“ buvo apsimestiniai, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė duomenis, pagrindžiančius išvadą apie UAB „L“ fiktyvumą, nes ji iš esmės neatliko jokios veiklos ir nekūrė pridėtinės ekonominės vertės, neturėjo jokių žmogiškųjų išteklių, kuriuos panaudojus būtų buvę galima sukurti ekonominę vertę turinčius produktus. UAB „L“ veikla buvo ištirta tiek, kiek reikėjo bylai, todėl kasacinio skundo argumentas, kad nebuvo tiriama UAB „L“ veikla, yra nepagrįstas. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad grindžiant kaltinamųjų kaltę įrodinėtina aplinkybė buvo ne tai, ar UAB „L“ vykdė, ar nevykdė veiklos apskritai, bet tai, ar konkretūs kaltinime nurodyti sandoriai buvo fiktyvūs.

Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo E. M. skundo teiginiais, kad žala valstybei nebuvo padaryta, kad PVM turėjo sumokėti UAB „L“. Prokuroras pažymi, kad pareiga sumokėti PVM kyla prekės ar paslaugos pardavėjui, tačiau šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, pagal kurį esminę reikšmę sprendžiant dėl sandorio realumo ir iš to kylančios mokestinės pareigos turi ne formali sandorio išraiška (dokumento surašymas), o sandorio turinys. Šioje byloje nustatyta, kad UAB „L“ PVM sąskaitos faktūros bei darbų atlikimo aktai yra netikri. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatas pareiga mokėti PVM kyla tik realiai prekes ar paslaugas tiekusiems asmenims. Nesant pridėtinės vertės mokesčio objekto – suteiktos prekės ar paslaugos, UAB „L“ nekilo pareiga mokėti PVM, o, tariamas paslaugas buhalterinėje apskaitoje apskaitę asmenys neįgijo teisės į PVM atskaitą, nes fiktyvūs sandoriai nepanaikino jų pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors šiais fiktyviais sandoriais ir buvo to siekiama.

Prokuroras pažymi, kad byloje buvo įrodyta, jog V. M., V. K., M. K., E. M. veikė organizuota grupe, tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes kiekvienas jos narys turėjo tam tikrą konkretų vaidmenį darant šiuos ilgą laiko tarpą trunkančius nusikaltimus, tarp jų ir sunkų, kiekvienas vykdė konkrečias nusikalstamos veikos užduotis, kiekvienas organizuotos grupės narys prisidėjo prie jiems inkriminuotos veikos tam tikru savo indėliu. Todėl visi dėl veikos kilę padariniai, o šioje konkrečioje byloje – žala valstybės biudžetui buvo inkriminuota kiekvienam iš bendrininkų.

Prokuroras taip pat nurodo, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Šioje byloje teismai vadovavosi specialisto išvadomis, kad į UAB „K“ ir UAB „J“ buhalterinę apskaitą įtraukus UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys (paslaugos) neatitinka tikrovės, nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006–2007 m. UAB „K“, UAB „J“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Taigi dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai buvo nustatyti. Byloje nustatyta, kad V. M., žinodamas, kad tarp UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ ir jo vadovaujamos UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, į kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras kompiuteriu įrašė žinomai melagingus duomenis, kad jo vadovaujama įmonė minėtoms bendrovėms suteikė paslaugas, jas pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir per tarpininkus V. K., M. K. ir E. M. netikrus dokumentus perdavė UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ direktoriams.

Minėtų įmonių direktoriai, žinodami, kad pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė įmonių buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, nieko nežinojusiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydami juos įtraukti į UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys, nežinodami, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į šių įmonių buhalterinę apskaitą.

Tyčinis realiai neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į buhalterinę apskaitą leidžia daryti išvadą, kad UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o V. M., V. K., M. K. ir E. M., nors ir nebūdami darbo santykiais susiję su minėtomis įmonėmis, padėjo jų vadovams organizuoti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes be jų aktyvių veiksmų nebūtų pagaminti netikri dokumentai ir nebūtų įtraukti į minėtų įmonių buhalterinę apskaitą.

UAB „K“ ir UAB „J“ PVM deklaracijų patikslinimas nepaneigia nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, padarymo bei melagingų duomenų įtvirtinimo šių įmonių buhalterinėje apskaitoje fakto. Byloje nustatyta, kad E. M. nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe, dėl to jam kyla atsakomybė už kito asmens padarytą veiką. UAB „L“ vadovas V. M. gamino netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. kompiuterine technika į dokumentus duomenis įrašydavo, juos atspausdindavo ir pasirašydavo, kad būtų galima panaikinti realiai veiklą vykdančių įmonių prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir minėtų dokumentų pagrindu išgryninti pinigus.

UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“ atstovams netikrų dokumentų pagrindu į UAB „L“ banko sąskaitą pervedus netikruose dokumentuose nurodytas pinigų sumas, pinigus išgrynindavo V. M. ir per V. K., M. K. bei E. M. perduodavo šių įmonių vadovams. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad E. V., J. D., I. J., A. A., J. V. G. per V. K., M. K. bei E. M. perduodavo duomenis, dokumentus ir pinigus, o V. M. gamino netikrus dokumentus, šiuos dokumentus pasirašinėjo, iš UAB „L“ banko sąskaitos grynino pinigus, kuriuos per šiuos nuteistuosius perduodavo minėtų įmonių atstovams.

Prokuroras nurodo, kad byloje nustatyta, jog UAB „L“ buhalterinius dokumentus, turėdamas tikslą, įtraukus tokius suklastotus dokumentus į kitų įmonių (UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“) buhalterinę apskaitą, panaikinti realiai veiklą vykdančių įmonių prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, gamino V. M. Tačiau byloje įrodyta, kad E. M. nusikalstamas veikas darė veikdamas organizuota grupe su kitais asmenimis, todėl jam ir kyla atsakomybė už kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Pagal byloje ištirtus įrodymus buvo nustatyta, kad bendrininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, t. y.

E. M. perduodavo duomenis, kuriuos reikia įrašyti į UAB „L“ buhalterinius apskaitos dokumentus, o vėliau tokius dokumentus perduodavo UAB „K“, UAB „J“ vadovams, kurie šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukdavo į įmonių buhalterinę apskaitą ir šių dokumentų pagrindu užpildę PVM deklaracijas jas pateikdavo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi nuteisiant E. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Prokuroras pažymi ir tai, kad nors kasatorių veiksmai kvalifikuoti pagal kelis BK straipsnius, tačiau jie tarpusavyje labai susiję, nes atskirus jų nusikalstamus veiksmus jungė vieningas sumanymas, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo panaikinti prievolę sumokėti pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą (BK 182 straipsnis), o tai galima padaryti tik suklastojus atitinkamus dokumentus ir juos panaudojus (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis).

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir padarytų veikų kvalifikavimo

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teisme, o nuteistais E. M. – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, kasatoriai ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, teigia, kad abiejų instancijų teismai išvadas dėl jų kaltumo padarė neišsamiai išnagrinėję visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertinę pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, o dėl to, kaip teigia kasatoriai, netinkamai jiems pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunduose nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnio) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kvalifikuojant kaltininko veikas kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013).

Sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti ir kaip atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, įgijimas apgaule ir kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas bei kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas faktūras (pvz., PVM sąskaita faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios ataskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Šiais tikslais gali būti steigiamos ir įvairiausios fiktyvios įmonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), paprastai tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis) ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš V. K., M. K. ir E. M., kuriems pavedė juridinių asmenų atstovams už tam tikrą atlygį siūlyti pateikti UAB „L“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai parduotas paslaugas. V. K., M. K. ir E. M. pasiūlė UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“ vadovams E. V., J. D., I. J., A. A. įsigyti netikrų PVM sąskaitų faktūrų, kurias įtraukus į jų atstovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas būtų padidintas pirkimo PVM ir taip sumažintas valstybės biudžetui mokėtinas PVM. E. V., J. D., I. J. ir A. A. sutiko su tokiu pasiūlymu ir pateikė įmonių rekvizitus, tariamų paslaugų kiekius ir kainas, kurie turėtų būti įrašyti į UAB „L“ dokumentus, o V. K., M. K. ir E. M. gautus duomenis pateikė V. M., kuris, vykdydamas nusikalstamą susitarimą, į jo vadovaujamos UAB „L“ PVM sąskaitas faktūras įrašė žinomai neteisingus E. V., J. D., I. J. ir A. A. nurodytus duomenis, kad UAB „L“ pardavė paslaugas UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, po to šiuos dokumentus per V. K., M. K. ir E. M. perdavė minėtų įmonių vadovams, o šie netikras PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus pateikė vadovaujamų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie nežinodami, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos nebuvo realiai parduotos ir kasos pajamų orderių kvituose nurodytos sumos nebuvo realiai sumokėtos, įtraukė į UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą, ir, remdamiesi į šių įmonių buhalterinę apskaitą įtrauktais netikrais UAB „L“ dokumentais, į šių įmonių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip, veikiant organizuota grupe, pagaminant netikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, suklastojant PVM deklaracijas ir šiuos dokumentus panaudojant, buvo apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, kitų juridinių asmenų naudai panaikinama prievolė sumokėti į valstybės biudžetą (fiktyvios apskaitos būdu sumažinant į biudžetą mokėtinas PVM sumas) PVM mokesčius.

Byloje apklausti liudytojai J. D., I. J. bei A. A. patvirtino, kad sandoriai su UAB „L“ buvo fiktyvūs, prekės ir paslaugos jų vadovaujamoms įmonėms nebuvo suteiktos, tik surašyti dokumentai, tariamai patvirtinantys prekių ir paslaugų tiekimą, o minėtuose dokumentuose nurodytos pinigų sumos, atskaičius tam tikrą mokestį už netikrą dokumentų surašymą, būdavo grąžinamos jiems. Sandorių su UAB „L“ fiktyvumą teisiamajame posėdyje pripažino ir kaltinamieji M. K. bei E. V.

Kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad byloje buvo būtina atlikti visos UAB „L“ veiklos tyrimą. Tokius teiginius pagrindžiantys kasatorių nurodomi argumentai atmestini. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje aiškiai pasisakė, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas, todėl aplinkybė, kad UAB „L“ realiai veiklos nevykdė, nėra konstatuota jokioje specialisto išvadoje. Teisiamajame posėdyje ištyrus šios bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei kitus dokumentus matyti, jog UAB „L“ iš tiesų atliko tam tikras ūkines-finansines operacijas: įsigydavo prekes, atsiskaitydavo už komunalines ir kitas paslaugas, o kai kuriuose iš teismui pateiktų dokumentų užfiksuotas ir šios bendrovės reklamos paslaugų pardavimas. Tačiau, kaip nurodė teismas, minėtos aplinkybės nepaneigia kaltinamiesiems inkriminuotų UAB „L“ sandorių su bendrovėmis „T“, „T ir ko“, „K“, „L ir ko“ bei “N“ fiktyvumo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste įrodinėtinos aplinkybės yra ne tai, ar UAB „L“ vykdė ar nevykdė veiklos apskritai, bet tai, ar konkretūs kaltinime nurodyti sandoriai buvo fiktyvūs.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 255 straipsnio reikalavimų, bylą išnagrinėjo ir atitinkamas išvadas darė tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. UAB „L“ jokie kaltinimai nebuvo pareikšti, pagal byloje nustatytas aplinkybes V. M. šios bendrovės vardu veikė siekdamas patenkinti asmeninius interesus, o ne šio juridinio asmens interesais ar naudai. Be to, pažymėtina, kad netgi ir juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės (BK 20 straipsnis).

Nuteistojo E. M. argumentas, kad nagrinėjamoje byloje buvo esmingai pažeistos jo gynybos teisės, nes prokuroras dėl atskirų įtariamųjų atskyrė ikiteisminius tyrimus, o teismas neturėjo teisės remtis I. J. (kuris nuteistas ankstesniu teismo nuosprendžiu) parodymais, kad taip buvo neteisėtai suvaržytos jo BPK nustatytos teisės susipažinti su byla ir gauti jos dokumentus, žinoti kuo kaltinamas ar įtariamas, reikšti prašymus atlikti akistatas ar kitus procesinius veiksmus, reikalingus jo gynybai, atmestinas. Pagal BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktą sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ar atskyrimo priima prokuroras. BPK tokių draudimų, kad asmenys, ankstesniu teismo nuosprendžiu nuteisti dėl veikų, susijusių su kaltinamiesiems inkriminuotomis veikomis, negali būti teisiamajame posėdyje apklausiami kaip liudytojai, nėra. I. J., taip pat ir J. D., A. A., V. K. buvo apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. M. ir jo gynėjo teisė užduoti jiems klausimus nebuvo atimta ar suvaržyta, teismo nuosprendyje ankstesniais nuosprendžiais nuteistų asmenų parodymai įvertinti visų byloje ištirtų įrodymų kontekste.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje daromas išvadas pagrįsdamas byloje ištirtais įrodymais, pripažino, kad kaltinamieji veikė organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), kad jų veiksmai pagal tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumo, suderinamumo lygį atitinka organizuotos grupės požymius, kad šios grupės organizuotumą patvirtina tai, jog kiekvienas jos narys turėjo tam tikrą konkretų vaidmenį darant ilgą laiką trunkančius nusikaltimus, tarp jų ir sunkų, kiekvienas vykdė konkrečias nusikalstamos veikos užduotis.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šio teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. M. ir E. M. padarytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o V. M. ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, sudėties tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje jie, kaip ir organizuotos grupės požymiai, pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M., žinodamas, kad tarp UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB “, „L ir ko“, UAB „T ir ko“ ir jo vadovaujamos UAB „L“ sandoriai nėra įvykę, į kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras kompiuteriu įrašė žinomai melagingus duomenis, kad jo vadovaujama įmonė minėtoms bendrovėms suteikė paslaugas, jas pasirašė kaip UAB „L“ direktorius ir per tarpininkus V. K., M. K. ir E. M. netikrus dokumentus perdavė UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB “, „L ir ko“, UAB „ T ir ko“ direktoriams. Šių įmonių direktoriai, žinodami, kad pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė įmonių buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, nieko nežinojusiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydami juos įtraukti į UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys, nežinodami, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į šių įmonių buhalterinę apskaitą. Realiai neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į buhalterinę apskaitą leidžia daryti išvadą, kad UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“, UAB „T ir ko“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o V. M., V. K., M. K. ir E. M., nors ir nebūdami darbo santykiais susiję su minėtomis įmonėmis, padėjo šių bendrovių vadovams organizuoti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes be jų aktyvių veiksmų nebūtų pagaminti netikri dokumentai ir nebūtų įtraukti į minėtų įmonių buhalterinę apskaitą.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes konstatuoti, kad nuteistieji nepagrįstai nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad UAB „L“ buhalterinius dokumentus, turint tikslą įtraukti tokius suklastotus dokumentus į kitų įmonių, t. y. UAB „K“, UAB „J“, UAB „T“, UAB „L ir ko“ buhalterinę apskaitą, panaikinti realiai veiklą vykdančių įmonių prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, gamino V. M., tačiau, byloje nustatyta, kad E. M. nusikalstamas veikas darė bendrininkaudamas – veikdamas organizuota grupe su kitais asmenimis, todėl jam ir kyla atsakomybė už kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Pagal byloje nustatytas aplinkybes bendrininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, t. y. E. M. perduodavo duomenis, kuriuos reikia įrašyti į UAB „L“ buhalterinius apskaitos dokumentus, o vėliau tokius dokumentus perduodavo UAB „K“, UAB „J“ vadovams, kurie šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukdavo į įmonių buhalteriją ir šių dokumentų pagrindu užpildę PVM deklaracijas jas pateikdavo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms sutikti su nuteistojo E. M. kasacinio skundo argumentais, kad jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, taip pat nėra pagrindo.

Kasatoriaus E. M. skundo teiginys, kad teisėsaugos institucijoms per masines informacijos priemones išplatinus informaciją apie jam pareikštus įtarimus, jo byla buvo nagrinėjama šališkai, atmestinas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti nei kokio nors konkretaus teisėjo asmeninio tendencingumo, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu, be to, kasatorius nenurodo, kokių BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių pagrindu teismas laikytinas šališku.

Pasak kasatoriaus E. M., apeliacinės instancijos teismas jo (ir jo gynėjo) apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų neišnagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Baigiamajame apeliacinės instancijos teismo dokumente turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. M. ir E. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė