A-492-860-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -860/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03164-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 19.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. Z. bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 13 d. su skundu (I t., b. l. 1-6), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 21-26) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. KS-72 (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją 2013 m. kovo 26 d. pranešimą Nr. S/13-496 išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. kovo 26 d. Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pranešė, jog Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) pirmininkas E. Z., būdamas UAB „Senojo miesto architektai“, vadovu, kurio bendrovė yra sudariusi su Panevėžio miesto savivaldybe sutartį dėl Panevėžio miesto istorinės dalies specialiojo plano rengimo, rengiant specialųjį planą ir Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje svarstant klausimus, susijusius su specialiuoju planu, parengus vertinimo tarybos aktą, galimai turėjo materialinį suinteresuotumą, dėl ko savo atliktais veiksmais galimai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas. Tačiau Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir Komisija), įvertinusi pranešime nurodytas ir tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad E. Z. nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų.

Nurodė, jog skundžiamame sprendime Komisija apsiribojo tik formaliu pranešime išdėstytos informacijos vertinimu, nepareikalavo reikšmingos informacijos iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Vertinimo taryboje, pirmininkaujant E. Z., posėdžio, vykusio 2011 m. gruodžio 9 d., metu buvo svarstyta Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijos ribų plano patikslinimas ir 2011 gruodžio 9 d. protokolu Nr. KPV-22 nutarus patikslinti 2008 m. kovo 31 d. Panevėžio miesto istorinės dalies apibrėžtų teritorijos ribų planą ir patikslinti šiai vertybei 314,13 ha plotą, Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1-119 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribas (314,13 ha) ir nutarė tęsti Panevėžio miesto istorinės dalies specialaus plano rengimą. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys 2013 m. birželio 5 d. rašte Nr. (1.29-P)2P-332 nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba negalėjo patvirtinti išplėstų istorinės dalies ribų, neturint teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir įregistruoto Kultūros vertybių registre Vertinimo tarybos akto. Pareiškėjo nuomone, E. Z. galimai išmokėti atlyginimai už atliktą darbą Vertinimo tarybos posėdyje, kuris vyko 2011 m. gruodžio 9 d., ir už atliktą darbą, rengiant Panevėžio miesto istorinės dalies specialųjį planą.

Pareiškėjas skunde tai pat teigė, jog Komisija nurodytų aplinkybių netyrė, dėl šios priežasties atliko nepagrįstą ir neteisėtą vertinimą bei skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai pritaikiusi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, dėl to šis sprendimas turėtų būti naikinamas.

Pažymėjo, kad Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas buvo pradėtas rengti savivaldybės tarybai nepriėmus sprendimo paskelbti objektą saugomu, neturint Kultūros paveldo apsaugos vertinimo tarybos akto, kurio pagrindu yra nustatomos kultūros vertybės teritorijos ribos bei vertingosios savybės.

Nurodė, jog E. Z., vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis, Vertinimo komisijoje privalėjo nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, nesutikdamas su pareiškėjo skundu pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 48-49), kuriame prašė skundą atmesti.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byla pagal pareiškėjo skundą nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai, todėl turi būti nutraukta. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas niekaip nelemia pareiškėjo teisių ir nesukuria jam atitinkamų pareigų, todėl jis negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu šioje byloje.

Pažymėjo, jog tyrimas pareiškėjo pranešimo pagrindu buvo atliktas griežtai vadovaujantis teisės aktais. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu pareiškėjas grindžia tik savo paties žodiniais pasisakymais. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrimo metu nenustatė, kad Vertinimo taryba vertino ne specialiuosius miesto planus, bet nekilnojamojo kultūros paveldo vertingąsias savybes. Kaip vieną iš šių savybių nustatymo kriterijų Vertinimo taryba naudojo bendruosius ir specialiuosius miesto planus, tačiau teigti, kad būtent šie planai ir buvo E. Z. vadovaujamos tarybos vertinimo dalykas, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 33-35), kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog Vertinimo tarybos nuostatais apibrėžtos funkcijos yra susijusios su Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita, o ne su specialiuoju teritorijų planavimo procesu. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės nenumato savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto privalomumo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo procese. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pagal pranešimo turinį tinkamai nustatė vertinimo dalyką ir pagal savo kompetenciją įvertino visas aplinkybes. Vertinimo tarybos pirmininko E. Z. veikla nėra susijusi su Specialiojo plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūromis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Z., taip pat nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 45-47), kuriame paaiškino, jog Vertinimo taryba nėra Panevėžio miesto savivaldybės struktūrinis padalinys ir savo darbe sprendžia išimtinai kultūros vertybių, esančių savivaldybės teritorijoje, apskaitos klausimus. Galiojantys teisės aktai nenustato tvarkos, pagal kurią specialusis planavimas gali vykti tik įregistravus duomenų bazėje kultūros paveldo objekto duomenų pakeitimus ir papildymus (vertingųjų savybių sąrašą). Apibrėžtos teritorijos ribos nustatomos ir įteisinamos tik specialiojo planavimo dokumentais, iki to momento teritorijos ribų planai duomenų bazėje turi tik informacinį pobūdį ir negali turėti teisinių pasekmių. Specialiojo plano rengimo klausimai pagal galiojančius teisės aktus yra atsieti nuo kultūros vertybių apskaitos ir nėra nagrinėjami Panevėžio miesto savivaldybės taryboje, todėl jo darbas Panevėžio miesto savivaldybės taryboje ir UAB „Senojo miesto architektai“ negali sudaryti pagrindo galimiems interesų konfliktams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 46-48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas nustatė, kad pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytas, jo manymu, esantis E. Z. viešųjų ir privačių interesų konfliktas tiesiogiai pažeidžia UAB „Deliuvis“ teises ar įstatymo saugomus interesus, nėra. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jis negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, kuriam būtų suteikta teisė skųsti teismui šį sprendimą. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo savo teise pranešti apie galimą įstatymo pažeidimą ir buvo tinkamai informuotas apie priimtą sprendimą, išsiunčiant jam šio sprendimo nuorašą. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2013 m. kovo 26 d. pranešimą Nr. S/13-496, teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl jį taip pat atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „Deliuvis“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 52-53), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos jo teisės.

Nurodo, jog nors E. Z. veikla nėra susijusi su specialiojo plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūromis, tačiau jo veikla yra susijusi su specialiojo plano rengimo procedūromis, o specialiojo plano rengimas yra susijęs su Vertinimo tarybos sprendimais. Specialusis planas buvo inicijuotas Vertinimo tarybos, išplėtus Panevėžio miesto istorinės dalies ribas, atsirado pagrindas UAB „Senojo miesto architektai“ rengti specialųjį planą ir gauti už tai atlygį. E. Z. dalyvavo Vertinimo tarybai priimant 2013 m. vasario 12 d. aktą, kuris turėjo įtakos specialiojo plano rengimui bei nepranešė Panevėžio miesto savivaldybės merui apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalino, sprendžiant minėtą klausimą, kaip to reikalauja teisės aktai.

Savo suinteresuotumui byloje pagrįsti pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ne tik realizavo savo teisę pranešti apie galimą įstatymo pažeidimą, tačiau yra suinteresuotas teisingu ir objektyviu pranešimo išnagrinėjimu ir pagrįstu bei teisėtu sprendimo priėmimu. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas tiesiogines pasekmes sukuria tik asmeniui, kurio veiksmai yra tiriami, tačiau įstatymų leidėjas nenurodo, kad skundą teismui gali paduoti tik asmuo, dėl kurio veiksmų buvo priimtas sprendimas. Pareiškėjo teigimu, jo suinteresuotumą byloje taip pat pagrindžia tai, kad sprendimai, kurie sukelia interesų konfliktą, apriboja jo nuosavybės teises, kadangi jis yra įsigijęs žemės sklypą ir maitinimo paskirties pastatą-malūną, kurių, išplėtus Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribas, naudojimas būtų apribotas, kadangi nuosavybės teise priklausančiame sklype nebūtų galima vykdyti jokios naujos statybos ir jame esančių statinių rekonstrukcijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija, nesutikdama su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 57-59), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, įrodančių jo suinteresuotumą byloje. Dar kartą atkreipia dėmesį į tai, jog Vertinimo tarybos pirmininko veikla nėra susijusi su specialiojo plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūromis. Sprendimai susiję su šiomis procedūromis yra priimti planavimo organizatoriaus, t. y. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, taip pat nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 62-63), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo aplinkybes susijusias ne su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu, o su Panevėžio miesto teritorinio planavimo procesais, kurie jo netenkina.

Reaguodamas į apeliacinio skundo motyvą, jog teismas nemotyvavo dėl ko pareiškėjas negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu byloje, pažymi, jog pats pareiškėjas privalo pagrįsti ir įrodyti savo suinteresuotumą. Be to, pabrėžia, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas yra priimtas dėl fizinio asmens E. Z. ir jokių teisių ar pareigų juridiniam asmeniui UAB „Deliuvis“ nesukuria.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. KS-72, kuriuo nuspręsta, kad Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas E. Z., dalyvavęs priimant tarybos 2013 m. vasario 12 d. aktą Nr. PN-RM-18/1, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą atmetė, konstatavęs, kad Komisijos sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl jis negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, kuriam būtų suteikta teisė skųsti teismui šį sprendimą.

Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, tvirtindamas, kad yra suinteresuotas teisingu ir objektyviu pranešimo išnagrinėjimu, taip pat nurodo, kad sprendimai, sukeliantys interesų konfliktą, apriboja jo nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos principas nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą asmuo turi bet kuriuo atveju. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Pareiškėjas pranešimu kreipėsi į Komisiją, prašydamas nustatyti, ar Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas E. Z., dalyvavęs priimant tarybos 2013 m. vasario 12 d. aktą Nr. PN-RM-18/1, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų.

Įvertinusi pareiškėjo pranešimo turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ne dėl savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, tačiau informuodamas apie galimą valstybės tarnautojo piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi.

Pažymėtina, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas. Šio įstatymo 20 straipsnis numato, kad VTEK tiria pranešimus ir skundus (toliau – pranešimai) dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, nurodytus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose, išskyrus pranešimus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Ištyrusi pranešimą VTEK priima vieną iš 29 straipsnyje numatytų sprendimų arba atsisako nagrinėti pranešimą Įstatymo 24 straipsnyje numatytais atvejais. Įstatymo 30 straipsnis numato, kad VTEK sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog VTEK yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ir asmenų, vykdančių lobistinę veiklą, priežiūros institucija (Įstatymo 2 str. 1 d.) ir jos priimami sprendimai daro įtaką būtent šių asmenų teisėms ir pareigoms. Šie asmenys laikytini suinteresuotais asmenimis Įstatymo 30 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (ABTĮ 5 str. 1 d., 3 d., 22 str. 1 d. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamas Komisijos sprendimas niekaip neįtakoja pareiškėjo nuosavybės teisių, kaip jis nurodo apeliaciniame skunde, kadangi Komisijos tyrimo objektas buvo valstybės tarnautojo E. Z. elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatoms vertinimas, ir jos priimtas sprendimas yra susijęs tik su šio valstybės tarnautojo teisėmis ir niekaip neįtakoja pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturėjo įstatymo numatytos teisės teisme ginčyti atsakovo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. KS-72 ir reikalauti įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus, kas nagrinėjamu atveju ABTĮ 5 straipsnio prasme neleidžia pareiškėjo pripažinti suinteresuotu dėl administracinio ginčo asmeniu, kurio pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą privalo ginti teismas. Pripažinus, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl iškelto administracinio ginčo, skundas turi būti atmetamas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie jo pranešimo pagrindu priimtą sprendimą, todėl šiuo aspektu jo teisės nebuvo pažeistos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas ir priėmė teistą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvai nesuteikia pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė