A-602-220-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01134-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. sausio 8 d. buvo gautas pareiškėjo A. A. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas, kuriuo pareiškėjas prašė priimti sprendimą sudaryti mokestinės paskolos sutartį išdėstant mokestinės nepriemokos mokėjimą ir sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą (b. l. 37-39).

VMI 2013 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-2058 „Atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ nusprendė neišdėstyti mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimo (b. l. 27) (toliau – ir Sprendimas).

II. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. išsiuntė paštu teismui skundą (pagal pašto spaudą ant voko) (b. l. 1-5), kuriame prašė panaikinti Sprendimą (b. l. 27).

Grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. kovo 22 d. gavo Sprendimą (b. l. 27). Pažymėjo, kad šis, neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukuriantis sprendimas yra be motyvų, todėl naikintinas. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) bei Lietuvos teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-121/2013) administracinis aktas, sukuriantis neigiamas pasekmes asmeniui, turi būti motyvuotas, nes tik tokiu būdu užtikrinama asmens teisė į tinkamą teisminę gynybą. Pareiškėjas mano, kad atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo, taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1450/2010, 2010 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1501/2010). Pareiškėjas teigia, kad mokesčio dydis, t. y. 5 927 211,97 Lt, pagrindžia, kad ribotus finansinius išteklius turinčiam fiziniam asmeniui tokios mokestinės prievolės įvykdymas yra sudėtingas, taip pat teigia, kad mokestinės prievolės įvykdymas iš karto sukeltų pareiškėjui finansiškai kritinę būklę.

Pareiškėjas mano, kad argumentai dėl to, kad jis neįrodė kokių nors aplinkybių, turi būti vertinami kritiškai, nes Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1K-136 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius nagrinėja prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo tik surinkęs papildomų ir reikšmingų aplinkybių nustatymui trūkstamą informaciją. Tuo tarpu VMI Nepriemokų administravimo departamentas 2013 m. kovo 19 d. išvadoje dėl A. A. mokestinės nepriemokos sumokėjimo (toliau – ir Išvada) (b. l. 7-9) nurodė, kad pareiškėjas tam tikrų duomenų, informacijos ar dokumentų nepateikė. Pareiškėjas mano, kad pareiga surinkti trūkstamus duomenis tenka atsakovui.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas yra užtikrintas priverstine hipoteka, todėl nėra rizikos, kad mokestinė nepriemoka nebūtų sumokėta, nes atsakovas turi pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu patenkinti savo reikalavimą. Teigia, kad galiojantis proporcingumo principas reiškia, kad asmens teisės neturi būti ribojamos daugiau nei būtina reikiamam tikslui pasiekti. Pareiškėjo manymu, tikslas yra likviduoti mokestinę nepriemoką. Šį tikslą, anot pareiškėjo, galima pasiekti pasirenkant mažiau asmens teises ribojantį būdą – išdėstant mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Atsakovė VMI atsiliepime (b. l. 17–22) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad VMI, remdamasi Išvada, priėmė sprendimą neišdėstyti pareiškėjo 5 927 211,97 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo (b. l. 7-9). Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo realias galimybes atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos laikotarpį, taip pat duomenų apie 2012–2013 m. laikotarpiu gautas pajamas bei tai patvirtinančių dokumentų. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas remiantis Išvada, kurioje nurodyti pareiškėjo prašymo netenkinimo motyvai.

Atkreipė dėmesį, kad iš MAĮ 88 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Tiek MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, tiek Taisyklių 6 punktas reglamentuoja, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius tam tikras būtinas sąlygas. Taigi tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (Taisyklių 14 punktas). Pažymėjo, kad Išvadoje (b. l. 7-9) konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį, nes pareiškėjas, nors ir nurodė, kad organizuoja paruošiamuosius veiksmus, reikalingus siekiant parengti naujus sklypų detaliuosius planus, ir atlikus šiuos veiksmus gerokai išaugtų bendra šiuo metu įkeistų sklypų vertė, tačiau šių aplinkybių nepagrindė dokumentais.

Nurodė, kad, priimant skundžiamą sprendimą, įtakos turėjo ir tai, kad pareiškėjui tos pačios mokestinės nepriemokos sumokėjimas jau buvo atidėtas ir išdėstytas Sutartimi Nr. (14.5)-163-189 (b. l. 32-35), kuria pareiškėjas įsipareigojo nurodytą mokestinę nepriemoką sumokėti pagal prie sutarties pridėtą grafiką, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė. 2011 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 327-4207 nutraukti mokestinės paskolos sutartį (b. l. 36). Pareiškėjas, antrą kartą kreipdamasis dėl tos pačios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepateikė naujų duomenų, kurie leistų teigti, jog jo finansinė būklė yra pagerėjusi ir jis turės realias galimybes atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį, nes pareiškėjas remiasi tik prielaidomis, kad, parengus naujus sklypų detaliuosius planus bei atsigaunant nekilnojamojo turto rinkai, jo finansinė padėtis pagerės ir turės galimybę atsiskaityti pagal mokestinės paskolos sutartį. Atkreipė dėmesį, kad jeigu atsakovė būtų patenkinusi pareiškėjo prašymą ir 5 927 211,97 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas 6 metams, pareiškėjui kas mėnesį tektų mokėti 82 322 Lt. Pareiškėjui nepateikus duomenų, kokie būtų jo pajamų šaltiniai, bei nurodžius, jog 2012–2013 m. laikotarpiu jis visai negavo pajamų, VMI konstatavo, kad pareiškėjas neturi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį.

Paaiškino, kad 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. (23.108)-RNA-2481 (b. l. 40-41) paprašė pareiškėjo patikslinti prašymą ir nurodyti šaltinius, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka (duomenis apie gautas pajamas), bei užpildyti fizinių asmenų anketą (forma FR0283), kurioje pateikti duomenys apie gautas paskolas, santaupas, sudarytas draudimo sutartis, gaunamas pajamas turi būti patvirtinti atitinkamais dokumentais. Pareiškėjas 2013 m. vasario 19 d. pateikė patikslintą prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, kartu su prašymu buvo pateikta fizinių asmenų anketa ir 2011 m. kovo 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopija. Tačiau nei patikslintame prašyme, nei fizinių asmenų anketoje pareiškėjas nenurodė šaltinių, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka, taip pat nenurodė 2012–2013 m. laikotarpiu gautų pajamų dydžio.

Pažymėjo, kad Taisyklių 13 p. reglamentuoja, kas turi būti prašyme atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Be to, mokesčių mokėtojas prie prašymo turi pridėti dokumentus, įrodančius, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas (Taisyklių 14 punktas). Taigi pats mokesčių mokėtojas turi pareigą pateikti visus prašymą pagrindžiančius dokumentus. Nurodė, kad atsakovė nagrinėjo paties pareiškėjo pateiktus duomenis bei mokesčių administratoriaus iš turimų duomenų bazių surinktą informaciją. Pabrėžė, kad vien tai, kad mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, neįpareigoja mokesčių administratoriaus tenkinti pareiškėjo prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, jei nenustatytos MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

Atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius neturi pareigos tenkinti kiekvieno mokesčių mokėtojo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui (mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama, todėl, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus, bendruosius teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus. Nutraukus 2010 m. rugpjūčio 19 d. mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjas į valstybės biudžetą nesumokėjo net dalies mokestinės prievolės. Priešingai, per šį laikotarpį pareiškėjo mokestinė nepriemoka tik padidėjo. Taigi pats pareiškėjas nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių, todėl VMI, priimdama sprendimą neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, tinkamai įvertino mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Sprendimo (b. l. 27), kuriuo buvo nuspręsta neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Skunde teismui pareiškėjas teigė, jog neigiamas teisines pasekmes jam sukuriantis sprendimas, kuriame atsisakyta išdėstyti mokestinę nepriemoką, yra be motyvų. Pareiškėjas pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga surinkti trūkstamus sprendimui priimti dokumentus kyla atsakovui, o ne pareiškėjui. Skunde teigė, kad jo situacija atitiko abi MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tai, jog mokestinę nepriemoką sumokėjus nedelsiant jo finansinė būklė taptų kritinė, įrodo mokestinės nepriemokos suma (5 927 211,97 Lt). Sumokėjus tokio dydžio nepriemoką, būtų išardyti investiciniai projektai ir paneigta galimybė vykdyti tolesnę ūkinę komercinę veiklą. Paaiškino, kad lėšų neturi, nes jas investavo įsigydamas žemės sklypus ir rengdamas detaliuosius planus.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 8 d. VMI gautas pareiškėjo 2013 m. sausio 4 d. prašymas „Dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo“ sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras ir išdėstyti mokestinės nepriemokos (5 858 584,63 Lt) sumokėjimą 6 metams, kiekvieną mėnesį mokant po 81 369,23 Lt (b. l. 37–39). 2013 m. vasario 19 d. VMI gautas pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. patikslintas prašymas „Dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo“ (b. l. 23–26), kuriuo pareiškėjas pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketos kopiją (b. l. 42–45) ir 2011 m. kovo 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (b. l. 46–) kopiją. VMI Nepriemokų administravimo departamentas priėmė Išvadą siūlyti VMI neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo 6 metams (b. l. 7–9). VMI ginčijamu sprendimu neišdėstė pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo (b. l. 6).

Šioje byloje ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja MAĮ ir Taisyklės. Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį. mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali sprendimu atidėti arba išdėstyti. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Analogiškos nuostatos nustatytos ir Taisyklėse, kurių 6 punkte nustatyta, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-2866/2012 buvo išaiškinta, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas iš esmės yra mokesčių administratoriaus diskrecija, realizuojama laikantis MAĮ 88 str. 1 d. ir Taisyklių.

Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo ginčijamame akte nurodyta, kad sprendimą VMI priima vadovaudamasi Išvada, kuri pareiškėjui kartu su ginčijamu sprendimu buvo išsiųsta VMI 2013 m. kovo 19 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-10388 „Dėl sprendimo“. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su Išvada ir su ja susipažino. Išvada dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo yra sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas sprendimas buvo be motyvų.

Teismas, atlikęs Taisyklių nuostatų analizę, konstatavo, kad pagrįsti savo prašymą dokumentais turi mokesčių mokėtojas, t. y. pareiga pateikti dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjas atitinka būtinas mokestinės nepriemokos išdėstymo sąlygas, tenka mokesčių mokėtojui. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių mokėtojas prie prašymo turi pridėti dokumentus (atsižvelgiant į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, prašomos atidėti mokestinės nepriemokos dydį – rašytinius laisvos formos paaiškinimus ar mokesčių mokėtojo įsipareigojimus sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje, sutartis, ketinimo protokolus, verslo planą ir (arba) kita), kuriais įrodoma, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas (Taisyklių 14 punktas) Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį (Taisyklių 6 punktas). Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu mokesčių mokėtojas – fizinis asmuo taip pat turi pateikti Centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos užpildytą anketą, kurios duomenis turi patvirtinti atitinkamais dokumentais. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius per 30 dienų nuo mokesčių mokėtojo prašymo ir visų prašymui nagrinėti reikiamų dokumentų pateikimo dienos išnagrinėja šį prašymą, surenka papildomą informaciją ir priima sprendimą. Mokesčių mokėtojas papildomus dokumentus turi pateikti ne vėliau kaip per 30 dienų, kai mokesčių administratorius, vadovaudamasis Taisyklių 16 punktu, paprašo mokesčių mokėtojo papildomų duomenų (dokumentų) (Taisyklių 19 punktas). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentą, jog pareigą trūkstamus ir reikalingus dokumentus surinkti turi pats mokesčių administratorius, pripažino nepagrįstu.

Teismas pabrėžia, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik esant MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad šias aplinkybes privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Teismas nustatė, jog mokesčių administratorius, įvertinęs ir ištyręs dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Taip pat atsakovas Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie 2012–2013 m. gautas pajamas. Atkreiptinas dėmesys, kad neturint tokių duomenų, nėra įmanoma nustatyti, ar, pareiškėjui sumokėjus beveik 6 milijonų litų mokestinę nepriemoką, jo finansinė padėtis iš tikrųjų taptų kritinė. Teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį. Taigi nėra antrosios būtinosios MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos dėl įrodymų apie realią galimybę atsiskaityti pateikimo.

IV. Pareiškėjas A. A. 2013 m. birželio 26 d. (pagal spaudą ant voko) apeliaciniu skundu (b. l. 77–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant įstatymų nuostatas ir mokestinių santykių esmę bei nukrypstant nuo proporcingumo principo reikalavimų. Tvirtina, kad egzistuoja MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, būtinos išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Mano, kad mokestinės nepriemokos sumos dydis, t. y. 5 927 211,97 Lt, per se pagrindžia išimtinį prievolės vykdymo sudėtingumą. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjo valdomų žemės sklypų vertė yra 5 659 000 Lt. Privestinai išieškant susidariusią mokestinę nepriemoką būtų realizuojamas visas pareiškėjo turtas, nes šiai dienai mokestinės nepriemokos suma viršija žemė sklypų vertę. Pareiškėjas patektų į kritinę finansinę padėtį ir apskritai nebegalėtų vykdyti jokios veiklos. Teigia, kad atsakovui pateikė dokumentus, pagrindžiančius galimybę stabilizuoti finansinę būklę tuo atveju, jei mokestinė nepriemoka būtų išdėstyta. Nurodo, kad yra įsigijęs žemės sklypų už 5 659 000 Lt, taigi investavęs į nekilnojamąjį turtą. Žemės sklypų vertė per pastaruosius metus yra išaugusi 18 proc., todėl pareiškėjo turtas vidutiniškai augo per metus 1 018 620 Lt ir atitinkamai 84 885 Lt kiekvieną mėnesį. Tuo tarpu prašomos mokestinės nepriemokos suma mėnesiui buvo numatyta tik 81 369,23 Lt. Mano, kad investicijos yra pelningos ir užtikrinančios mokestinės nepriemokos grąžinimo galimybę ją išdėsčius ilgesniam laikotarpiui.

2. Nurodo, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas yra užtikrintas priverstine hipoteka, todėl mokesčių administratorius turi galimybę pirmiau už kitus kreditorius nukreipti savo išieškojimą į įkeistą turtą. Mano, kad atsisakymas išdėstyti mokestinę nepriemoką prieštarauja protingumo principui.

3. Mokesčių administratorius, atsisakęs išdėstyti mokestinę nepriemoką, nesilaikė bendradarbiavimo pareigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokesčių administratorius, spręsdamas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nėra visiškai laisvas, o yra saistomas gero administravimo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-2202/2006; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010). Gero administravimo principas apima mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo pareigą. Nurodo, kad pagal Taisyklių 18 – 19 punktuose numatyta pareiga surinkti trūkstamus dokumentus tenka mokesčių administratoriui. Pastarasis jokių papildomų dokumentų nereikalavo, tačiau nurodė, kad pareiškėjas tam tikrų aplinkybių nepagrindė. Tuo tarpu bendradarbiavimo pareiga įpareigoja mokestinių santykių šalis keistis informacija ir jos paprašyti tada, kai yra poreikis.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87-88) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tik ta aplinkybė, kad, nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, mokesčio mokėtojo finansinė padėtis taptų kritine, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Nurodo, kad motyvai dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo yra nurodyti Išvadoje. Mokesčių administratorius atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo laikotarpį. Pažymi, kad apeliantas tiek prašyme dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, tiek skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui rėmėsi tik prielaidomis, kad parengus naujus sklypo detaliuosius planus bei atsigaunant nekilnojamojo turto rinkai, jo finansinė padėtis pagerės ir jis turės galimybę atsiskaityti per mokestinės paskolos sutartį. Statistiniai duomenys, kuriais apeliantas rėmėsi, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad apeliantas turės realią galimybę atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Atsakovas tvirtina, kad VMI 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. 23.1-08)-RNA-2481 (b. l. 40-41) paprašė nurodyti šaltinius, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pateiktame patikslintame prašyme (b. l. 23-26), nebuvo nurodyta, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka, taip pat nenurodytas 2012 m.–2013 m. gautų pajamų dydis. Taisyklių 14 punktas nurodo, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą pateikti visus prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Atsakovas mano, kad vien tai, kad mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas priverstine hipoteka, neįpareigoja mokesčio administratoriaus tenkinti apelianto prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, jei nenustatyta MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Tokia mokesčio administratoriaus pareiga nėra numatyta nei MAĮ, nei Taisyklėse. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantui jau buvo suteikta galimybė pasinaudoti mokestine paskola, tačiau apeliantas neįvykdė sutartyje numatytų sąlygų. Nutraukus mokestinės paskolos sutartį, apeliantas į valstybės biudžetą nesumokėjo net dalies mokestinės prievolės, todėl mokestinė prievolė padidėjo. VMI, priimdama sprendimą neišdėstyti apelianto mokestinės nepriemokos sumokėjimo, tinkamai įvertino mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Byloje ginčas kilęs dėl Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, teisėtumo.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 21 d. sprendimu Nr.(14.5)-160-187 2010 m. rugpjūčio 19 d. tarp pareiškėjo ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos buvo sudaryta Sutartis (b. l. 32-35) dėl 5 511 627,67 Lt dydžio mokestinės nepriemokos išdėstymo sutartyje numatytam laikotarpiui. Pagal Išvados duomenis (b. l. 7-9), kurių proceso šalys neginčija, matyti, kad pareiškėjui pagal 2009 m. vasario 27 d. patikrinimo aktą Nr. (21.256)-04-77-22 priskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumą sudaro gyventojų pajamų mokesčio suma, t. y. 3 705 377,00 Lt ir 1 629 078,86 Lt delspinigiai, taip pat pridėtinės vertės mokesčio suma, t. y. 530 951,86 Lt ir priskaičiuoti delspinigiai 61 804,25 Lt. Pareiškėjas gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 28 d. raštą Nr. (14.3)-46-12400 dėl netinkamo mokestinės paskolos sąlygų laikymosi, t. y. dėl pradelstų mokėjimų pagal sutartį. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos viršininko 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 327-4207 Sutartis buvo nutraukta (b. l. 36).

VMI 2013 m. sausio 8 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo prašė priimti sprendimą sudaryti mokestinės paskolos sutartį išdėstant mokestinės nepriemokos mokėjimą ir stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą (b. l. 37-39). Pareiškėjas tvirtino, kad Sutarties pažeidimus ištaisė, 2011 m. birželio 12 d. sumokėjo visas pradelstas mokėti sumas, turėjo laikinų ekonominių sunkumų. Teigė, kad galėtų sumokėti susidariusią skolą dalimis.

Atsakovas VMI 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. (23.108)-RNA-2481 (b. l. 40-41) prašė pareiškėjo patikslinti duomenis nurodant šaltinius, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka. 2013 m. vasario 19 d. VMI gavo pareiškėjo patikslintą prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (b. l. 23-27), kuriuo pareiškėjas iš esmės pakartojo savo reikalavimus ir argumentus, taip pat prie prašymo pridėjo VMI reikalaujamą pateikti Fizinių asmenų anketos (forma FR0283) (b. l. 42-45) bei 2011 m. kovo 7 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties (b. l. 46-53) kopijas. Sprendimu VMI nusprendė neišdėstyti mokėtojo mokestinės priemokos sumokėjimo (b. l. 27) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti VMI Sprendimą ir uždrausti VMI atlikti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2013 m. birželio 26 d. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

VI. Ginčui aktualus Mokesčių administravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1K-136 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo esmę ir tvarką.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 straipsnio 1 dalis). Minėto įstatymo 40 straipsnio 1 punktas įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę.

Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Ši nuostata yra įtvirtinta Taisyklių 6 punkte. Šiame punkte taip pat numatyta, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtas nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymėtina, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011, 2013 m. vasario 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-240-13, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-161-13).

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų minėtų teisės normų bei pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo išdėstyti mokestinės nepriemokos. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant mokestinės nepriemokos mokėjimas gali būti išdėstytas.

Byloje pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, būtent nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo mokesčių mokėtojo pareigą pagrįsti savo prašymo pagrįstumą.

Įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nesilaikė gero viešo administravimo principo, nebendradarbiavo su pareiškėju.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas VMI 2013 m. sausio 22 d. raštu Nr. (23.108)-RNA-2481 (b. l. 40-41) prašė pareiškėjo patikslinti duomenis nurodant šaltinius, iš ko bus mokama mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas patikslintu prašymu pakartojo reikalavimus ir argumentus bei pridėjo 2013 m. vasario 18 d. užpildytą fizinių asmenų anketos (forma FR0283) bei 2011 m. kovo 7 d. akcijų pirkimo pardavimo sutarties, kuria pareiškėjas pardavė jam priklausančias akcijas (b. l. 46-53), kopijas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nenurodė šaltinių, iš kurių bus mokama mokestinė nepriemoka, taip pat nenurodė 2012 m. – 2013 m. laikotarpiu gautų pajamų dydžio. Pareiškėjo pozicija dėl jo finansinės padėties pagerėjimo grindžiama ne duomenimis, o prielaidomis, kurios nesudarė pagrindo mokesčių administratoriui priimti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas iš jo jokių papildomų dokumentų nereikalavo ir priimtame sprendime neišdėstyti mokestinės nepriemokos nurodė, kad pareiškėjas tam tikrų aplinkybių nepagrindė, prieštarauja bylos medžiagai.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad viešojo administravimo subjektas laikėsi pagrindinių taisyklių ir surinko pakankamai faktinių duomenų, turinčių užtikrinti administracinio sprendimo teisėtumą.

VII. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas deklaravo mokesčius, tačiau jų nesumokėjo, mokestinės nepriemokos suma yra didelė. Pareiškėjas nevykdo savo mokestinės nepriemokos ilgą laiką. Su pareiškėju jau buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl tos pačios mokestinė nepriemokos išdėstymo, tačiau pareiškėjas šios sutarties nevykdė ir sutartis buvo nutraukta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taip yra pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556– 2255/2011 ir kt.).

Pareiškėjas, nevykdydamas aiškios savo pareigos – mokėti deklaruotą mokestį, ir nepagrindęs tinkamai, kad jam ginčijamu atveju turėtų būti taikoma išimtis, t. y. leista sumokėti šią nepriemoką vėliau, negu yra įstatyme nustatyta, nepagrįstai tvirtina, kad yra neproporcingai suvaržomos jo teisės. Sprendimas, kuriuo atsisakyta išdėstyti mokestinę nepriemoką, priimtas atsižvelgiant į tai, kad su pareiškėju jau buvo sudaryta mokestinės nepriemokos paskolos sutartis, kurios pareiškėjas nevykdė, taip pat į kitas prašymo išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti viešąjį interesą mokesčių surinkimo srityje, tinkamai atliko savo funkcijas. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, kad jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo taikymas yra skirtingi veiksmai, kuriuos reguliuoja atskiros mokesčių teisės normos, todėl šių institutų taikymas yra sprendžiamas savarankiškai esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinės nepriemokos išdėstymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar yra įstatyme nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti tenkinamas mokesčio mokėtojo prašymas, taip pat gali atsižvelgti ir į kitas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, pvz., į tai, kad yra pritaikytas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimas, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo tenkinti mokesčių mokėtojo prašymo, nes įstatymas to nepriskiria prie mokestinės prievolės išdėstymo pagrindų.

Apibendrinant konstatuotina, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus duomenis ir padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnyje 2 dalyje numatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs teisės aktų nuostatas ir išnagrinėjęs bylos duomenis, teisingai sprendė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra teisėtas (ABTĮ 3 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius