A-502-976-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-976/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02373-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4000, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (9.2)3-57809, ir priteisti jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 29 765,39 Lt.

Skunde (b. l. 1–4, 20–24) pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 6-24-19471 jai buvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., nurodant išmokėjimo sumą – 116 452,87 Lt, tačiau faktiškai buvo išmokėta 86 687,48 Lt. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, ji pateikė skundą VSDFV, kuri 2013 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4000 jos skundą atmetė. G. J. pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstatavo, kad paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimui minėta nepriemoka nebuvo sumokėta. Pareiškėjos teigimu, termino skundui paduoti ji nepraleido, nes 2010 m. liepos 29 d., kai buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, Konstitucinis Teismas nebuvo priėmęs nutarimo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Į teismą pareiškėja anksčiau nesikreipė, nes tuo metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, be to, ji gerbė įstatymus ir teismo darbą. Teismui nustačius, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, prašė terminą atnaujinti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose (b. l. 48–52, 55–58) paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 6-24-19471 paskyrė pareiškėjai pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kurio pareiškėjos pašalpa per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. buvo sumažinta nuo 85 iki 75 procentų pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio ir, atsižvelgiant į tai, kad taip perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai minėtu laikotarpiu buvo mokama pastarojo dydžio pašalpa. Atsakovas pabrėžė, kad 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, pareiškėja neskundė VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, todėl minėtas sprendimas yra galiojantis ir laikytinas įvykdytu dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo įsitikinimu, atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo laukimas nėra pagrindas nesilaikyti specialiuose įstatymuose nustatytos sprendimų apskundimo tvarkos. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu, kuriuo buvo sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, turėjo laiku kreiptis į VSDFV, o vėliau į teismą, ir ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjos G. J. skundą atmetė (b. l. 76–79).

Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjai skirtos pašalpos, perskaičiuotos 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, mokėjimas buvo baigtas 2011 m. gegužės 30 d. 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 VSDFV skundžiamas nebuvo (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 str. 1 ir 2 d.). Kadangi šiuo atveju ginčo, jog pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nekilo, bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu.

Pareiškėja taip pat teismui skundžia VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (9.2)3-57809, kuriuo atsakovas atsakė į jos 2013 m. balandžio 19 d. prašymą dėl motinystės pašalpos dalies sumokėjimo, bei VSDFV 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4000, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (9.2)3-57809. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai padaryta išvada, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokama nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nei gavusi pirmąją sumažintą išmoką, nei gavusi vėlesnes išmokamas (iki 2013 m. balandžio 19 d.) į atsakovą nesikreipė. Taigi įvertinęs aplinkybę, kad sumažintos išmokos mokėjimas yra galiojantis, nes nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo (motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2011 m. gegužės 30 d.), teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą motinystės išmokos dalį.

III. Pareiškėja G. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 84–88) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimų patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimu dėl periodinių išmokų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 str. 9 d.), todėl šiuo atveju pašalpoms išieškoti taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.124 str.).

2. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjai priklausančios motinystės pašalpos, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų taikomas.

3. Terminas skundui paduoti nėra praleistas, kadangi 2010 m. liepos 29 d., kai buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas, Konstitucinis Teismas dar nebuvo pasisakęs dėl šiam ginčui aktualių Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

4. Pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pašalpos dalį nepaneigia tai, kad pašalpa buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

5. Motinystės pašalpos dalies neišmokėjimas pareiškėjai buvo nulemtas to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo motinystės pašalpos mokėjimo klausimus.

6. Atsakovas, vienašališkai priėmęs 2010 m. liepos 29 d. sprendimą dėl G. J. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo, šio sprendimo jai neįteikė. Tai patvirtino atsakovo atstovas teismo posėdžio metu.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose (b. l. 94–97, 99–101) pažymi, kad apie jai mokamą sumažintą pašalpą pareiškėja turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, tačiau teise kreiptis į teismą G. J. nepasinaudojo visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį (iki 2011 m. gegužės 30 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos už antrus vaiko auginimo metus dydžio ribojimo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 6-24-19471 nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai – 7 440 Lt (iki 2010 m. gegužės 30 d.), iki vaikui sukaks dveji metai – 6 324,06 Lt (iki 2011 m. gegužės 30 d.). Vadovaudamasis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis atsakovas 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažino G. J. mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą už antrus vaiko priežiūros metus iki 3 510 Lt dydžio per mėnesį.

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra konkrečių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad skundžiamo administracinio akto kopija pareiškėjai buvo išsiųsta (įteikta) anksčiau nei 2013 m. gegužės 10 d. (b. l. 30–31), tačiau G. J. neneigia fakto, jog 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiuota pašalpa jai buvo mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 44 punkte nustatyta tvarka – už praėjusį mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (pvz.: 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-658/2013; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Atsižvelgdama į šį išaiškinimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau, kaip pati teigia, iki 2013 m. sąmoningai delsė laukdama Konstitucinio Teismo išvadų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui), taigi jos sprendimas, priimtas išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, gali lemti asmeniui skirtingas teisines pasekmes vėliau ginant savo teises teisme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą <...>.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog G. J. nei sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, nei po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2013 m. kovo 8 d. leidinyje „Valstybės žinios“ (2013, Nr.: 25-1222) 2013 m. balandžio 19 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV neprašė panaikinti jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, t. y. neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – VSDFV – ir VSDFV dėl jo iš esmės nepasisakė (b. l. 64–65). VSDFV 2013 m. birželio 12 d. sprendime Nr. (11.1) I-4000 nurodė tik tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 yra nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl negali būti peržiūrėtas. Apibendrindamas paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad G. J. skundas jam buvo paduotas nesilaikant ABTĮ 22 straipsnio 3 dalies bei 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pasinaudoti privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra nebeįmanoma, kadangi ginčo teisinių santykių kvalifikacija dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 yra baigta. Atitinkamai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. atsakymas Nr. (9.2)3-57809 ir VSDFV 2013 m. birželio 12 d. atsakymas Nr. (11.1) I-4000 negali būti laikomi administraciniais aktais, kuriais modifikuotos 2010 m. nustatytos pašalpos gavėjos teisės ir motinystės (tėvystės) pašalpą mokančio VSDFV teritorinio skyriaus pareigos, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (9.2)3-57809 ir VSDFV 2013 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4000 panaikinimo, ir atsakovo įpareigojimo pašalinti 2010–2011 m. pareiškėjos patirtas neigiamas pasekmes, pasireiškusias dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, netenkinta pagrįstai.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė