A-767-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-767-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02659-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir S. J. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos (b. l. 1-3).

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, nes neturėjo duomenų apie žemės savininką, jo valdytą žemės plotą, įgijimo pagrindą. Suinteresuotam asmeniui S. J. pateikus pareiškimą Ukmergės rajono apylinkės teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suprato, jog S. J., kaip pareiškėjos motinos S. Z. turto įpėdinė, pageidauja susigrąžinti jos ir S. J. tėvo S. Z. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Rengdama atsiliepimą į S. J. pareiškimą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2014 m. balandžio 7 d. gavo atsakymą ir išlikusius nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. Tik ruošiantis civilinės bylos nagrinėjimui pareiškėja suprato, jog ji, kaip S. Z. (galimai buvusio žemės savininko) testamentinė turto įpėdinė, taip pat yra ir pretendentė nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėja tik 2014 m. balandžio 23 d. iš Vilniaus apskrities archyvo gavo savo tėvo S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d., kuriuo S. Z. išreiškė valią palikti savo dukrai R. M. nekilnojamąjį turtą – pusę gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Šio testamento pagrindu pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjai kyla teisė pretenduoti į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą.

Nurodė, jog Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjos motinai S. Z. 1999 m. sausio 18 d. pateikė atsakymą Nr. 37 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame buvo nurodyta, kad žemė buvo valdoma činšo teise ir tai nėra nuosavybės forma, todėl į činšo teise valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Iš šio rašto pareiškėja suprato, kad jos motina S. Z. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tik ji nežinojo duomenų, kurio žemės savininko žemę pageidavo susigrąžinti.

Pabrėžė, jog, teismui atnaujinus terminus, pareiškėja kreiptųsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl buvusio žemės savininko nacionalizacijos momentu, valdyto žemės sklypo vietos ir ploto, nuosavybės įgijimo pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 37-40) su prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis R. M. nuosavybės teisė į dalį pastato – gyvenamojo namo – ir pastatą – sandėlį –įregistruoti 1988 m. balandžio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-561 pagrindu, todėl galima manyti, jog apie testamento egzistavimą pareiškėjai buvo žinoma dar 1988 metais, t. y. po tėvo mirties 1987 metais. Atitinkamai, nepagrįstu laikytinas teiginys, jog apie S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d., pareiškėja sužinojo tik 2014 metais, rinkdama dokumentus civilinei bylai.

Pabrėžė, jog analizuojant pareiškėjos pareiškimą sunku suprasti, kokius konkrečiai nuosavybės teises įrodančius dokumentus ji pateiktų, jeigu jai būtų atnaujintas praleistas terminas. Pareiškėja ir pati preziumuoja, kad tokių pateiktinų dokumentų nėra, o esamų – nepakanka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai tiksliai reglamentuoja nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriais remiantis Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, turėtų nurodyti, kurie dokumentai tik šiuo metu dėl objektyvių priežasčių jai tapo žinomi ir yra teiktini, siekiant atkurti nuosavybės teisę į S. Z. žemę.

Nurodė, jog nėra aišku, ar S. Z. iki 1940 metų nacionalizacijos valdė žemės sklypą, esantį prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Duomenų apie nuosavybės teise valdytą žemę Ukmergės skyriuje nėra, o civilinė byla Nr. 2-129-879/2014 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Ukmergės rajono apylinkės teisme nėra išspręsta, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistus terminus, kadangi pareiškėjai tai nesukels teisinių pasekmių.

Pabrėžė, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios paduoti prašymą per įstatymų nustatytą terminą. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodo, remiasi aplinkybe, jog tik 2014 m. balandžio 23 d. iš Lietuvos centrinio archyvo gavo savo tėvo S. Z. testamentą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 34-35) prašė jį spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, jog S. J. dar 2012 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi neturėjo duomenų, kad jos mama S. Z. buvo pradėjusi nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, atkūrimo procesą. Į administracinės bylos nagrinėjimą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo buvo įtraukta pareiškėjos dukra L. S., gyvenanti kartu su pareiškėja. L. S. buvo išsiųsti ir procesiniai dokumentai, tarp kurių buvo iš Lietuvos valstybės centrinio valstybės archyvo gauti tie patys dokumentai, kuriuos, kaip teigia pareiškėja, ji gavo pati savo iniciatyva rengiant atsiliepimą į S. J. pareiškimą. L. S. lygiai tuos pačius archyvinius dokumentus gavo 2014 m. kovo 13 d., kai Ukmergės rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą ją į bylą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Manė, kad pareiškėja apie archyvinius dokumentus žinojo žymiai anksčiau negu teigia prašyme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (b. l. 57-60) atmetė pareiškėjos R. M. prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, sprendžiant Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ratas yra nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose. Taigi nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo turto savininkai; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; pat turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Iš pareiškėjos prašymo teismui buvo matyti, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į savo mirusio tėvo nuosavybės teise turėtą žemę. Byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 metų nacionalizacijos buvo žemės savininkas.

Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pabrėžė, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Teismas nurodė, jog nors pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti iš esmės grindė tuo, kad šį terminą praleido dėl to, kad neturėjo tikslių duomenų apie žemės savininką nacionalizacijos momentui, tačiau ji nepagrindė, kad minėtu laikotarpiu egzistavo objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios minėtu laikotarpiu sukliudė realizuoti savo teisę atkurti nuosavybės teises: kreiptis į valstybės institucijas dėl dokumentų pateikimo, gavus tokius dokumentus, operatyviai kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokios objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės sukliudė operatyviai kreiptis į teismą, todėl teismas darė išvadą, kad tenkinti pareiškėjos prašymą remiantis jame išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

III. Pareiškėja R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 65-68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. žemę 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog, Lietuvos valstybei suteikus pareiškėjai teisėtus lūkesčius pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymą (toliau – ir Atstatymo įstatymas), teismo sprendimu iš jos tokia teisė faktiškai atimama. Pareiškėja nurodo, jog ji nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teisę į S. Z. žemę nustatytu laiku ir tvarka, nes neturėjo tikslių duomenų apie žemės savininką nacionalizacijos momentu.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-912/2014, 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-529/2009 nors nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Be to, tenkinus pareiškėjos prašymą, nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, nebūtų pažeisti visuomenės interesai. Teismine tvarka privalo būti ginama pareiškėjos prigimtinė teisė į nuosavybę ir negali būti tik formaliai vertinamos jos nurodytos aplinkybės.

Pareiškėjos nuomone, teismas nevertino aplinkybės, kad Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius jos mamai S. Z. 1999 m. sausio 18 d. pateikė atsakymą Nr. 37 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo”, kuriame buvo nurodyta, kad žemė buvo valdoma činšo teise ir tai nėra nuosavybės forma, todėl į činšo teise valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Pareiškėjos nuomone, iš Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. sausio 18 d. atsakymo Nr. 37 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” galima suprasti, kad nuosavybės teisė nebus atkuriama. Taigi buvo pateikta klaidinanti informacija.

Pareiškėja nurodo, jog jos siekis yra atkurti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos, t. y. tą pačią žemę, kurią šiuo metu faktiškai valdo po gyvenamuoju namu. Pažymi, jog, pareiškėjai rengiant atsiliepimą į S. J. pareiškimą, ji kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą siekdama gauti duomenis apie žemės savininką nacionalizacijos momentu. Iš archyvo 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėja atsakymą ir išlikusius nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. Renkant atsiliepimui dokumentus ir ruošiantis civilinės bylos nagrinėjimui 2014 m. balandžio 23 d. iš Vilniaus apskrities archyvo pareiškėja gavo tėvo S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d. Šiuo testamentu tėvas S. Z. išreiškė valią pusę gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, palikti pareiškėjai. Pareiškėja, įvertinusi S. Z. testamento, kurį gavo iš Vilniaus apskrities archyvo 2014 m. balandžio 23 d. turinį, suprato, kad turi teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę į S. Z. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, ir būti pretendente.

Šio testamento pagrindu pareiškėja turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko S. Z. žemę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. S. Z. išreiškė valią pareiškėjai palikti nekilnojamąjį turtą, nurodydamas konkrečią vietą ir adresą, todėl jai yra atsiradusi teisė pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę, valdytą S. Z. iki nacionalizacijos.

Pareiškėja nurodo, jog duomenų apie tai, kaip vienintelis sūnus S. Z. paveldėjo po tėvo A. Z. mirties 1937 m. vasario 13 d. turtą, nėra išlikusių pas ją, Lietuvos centriniame valstybės archyve. Tokių duomenų nebuvo išsaugojęs ir pats S. Z., miręs (duomenys neskelbtini) Paaiškina, jog A. Z. mirties momentu valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, ir tai patvirtina 1935 metų nekilnojamojo turto žinionešė, kurioje nurodoma, kad jis nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą pagal tuometinį administracinį suskirstymą adresu (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), Ukmergėje (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje), 1936 m. liepos 26 d. Ukmergės miesto valdybos leidimas A. Z. padaryti gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, remontą. Tai, kad sūnus S. Z. paveldėjo po tėvo A. Z. mirties (duomenys neskelbtini) d. žemės 1176 kv. m. plotą po gyvenamuoju namu, patvirtina gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, inventorizacijos byla. Tai patvirtina ir Ukmergės rajono VK 1985 m. sausio 8 d. sprendimas, žemės sklypo planas inventorizacijos byloje.

Pabrėžia, jog, Nacionalinei žemės tarnybai įvertinus išlikusius archyvinius dokumentus, naujai pareiškėjos gautus dokumentus, ji turėtų pagrindą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Gauti Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys yra papildoma medžiaga civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiuo metu pareiškėja pateikti prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neturi galimybės, nes nėra pateikusi prašymo atkurti jai nuosavybės teisę į tėvo S. Z. žemę. Esant tokiai situacijai pareiškėja negali pateikti administraciniam teismui įrodymų, kas nacionalizacijos momentu po paveldėjimo valdė žemę, nes jai yra būtina kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 78-81) prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nėra aišku, ar S. Z. turto nacionalizacijos momentu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., valdė nuosavybės teise žemės sklypą, pagal dabartinį administracinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje.

Pabrėžia, jog Ukmergės žemėtvarkos skyriaus 1999 m. sausio 18 d. raštu Nr. 37 S. Z. (pareiškėjos motina) buvo informuota, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei į žemę atkurti. Pagal archyvo pateiktus dokumentus žemė buvo valdoma činšo (ilgalaikės nuomos) teise. Paaiškina, kad činšo teisė nėra nuosavybės teisės forma, todėl į činšo teise valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio archyvinio dokumento – nekilnojamųjų turtų žinionešės – matyti, kad A. Z. (pareiškėjos senelio) turtas susidėjo iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir 91 kv. m. činšo žemės. Daugiau duomenų apie nuosavybės teise valdytą žemę archyvo dokumentuose nerasta. Atitinkamai, Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. sausio 18 d. pagrįstai informavo R. M. motiną S. Z. apie trūkstamus dokumentus tam, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises į žemę. Nepaisant gautų duomenų nei pareiškėja, nei jos motina S. Z. nuo 1999 metų neatliko aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama realizuoti teisę atkurti nuosavybės teises.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nepagrįstu laikytinas pareiškėjos argumentas dėl galimai nuosavybės teise S. Z. valdyto žemės ploto, t. y. 1176 kv. m. 1985 metų inventorizacijos byloje esantis žemės sklypo planas nėra ir negali būti vertinamas kaip dokumentas, įrodantis 1940 metais buvusį nuosavybės teise valdytą žemės plotą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šio dokumento kaip įrodymo, patvirtinančio aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 metų nacionalizacijos buvo šiuo adresu esančio žemės sklypo žemės savininkas.

Pabrėžia, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė, jog terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleido dėl svarbių, objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Pareiškėja nėra gavusi naujų duomenų ar dokumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti apie S. Z. turėtą žemę, valdytą nuosavybės teise. Aplinkybė, kad S. Z. priklausė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, ir tai, kad šiuo metu naudojamasi prie namo esančiu žemės plotu, nepatvirtina aplinkybės, kad iki 1940 metų nacionalizacijos ši žemė buvo valdyta nuosavybės teise.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 74-75) nurodo, jog palieka pareiškėjos prašymą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo aplinkybes, įvardintas atsiliepime į pareiškėjos prašymą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pareiškėja 1992 m. gruodžio 28 d. tuometinei Ukmergės rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jai 0,0625 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, jos vardu įmokėtos įmokos, tik iki šiol nėra sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Nuo to momento, kai S. J. kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo, pareiškėja suprato, kad jos ir S. J. tėvas S. Z. iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Atitinkamai, šiuo metu pareiškėja nori pakeisti valią, atsisakyti baigti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį ir atkurti į minėtą sklypą nuosavybės teises. Nurodo, jog pareiškėja teismo prašo pripažinti S. J. kreipimąsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo kaip svarbią termino praleidimo priežastį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos R. M. pateikto prašymo atnaujinti terminą prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos pateikto prašymo netenkino, iš esmės nenustatęs teisinių pagrindų tokio prašymo tenkinimui.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas neįvertino visų jos nurodytų aplinkybių, netinkamai vertino ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pareiškėjos prašymo, kitų administracinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos. Pareiškėja paaiškina, jog, atnaujinus nurodytą terminą ir nesant pakankamai nuosavybės teisę įrodančių dokumentų, ji kreiptųsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl tėvo S. Z. žemės, esančios , (duomenys neskelbtini) Ukmergėje, valdymo fakto nustatymo (b. l. 1-3). Taigi esminis klausimas kyla, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti terminą pateikti prašymui, o vėliau ir giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios Atstatymo įstatymą, preambulėje. Atkūrimo įstatymo preambulėje yra pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nebuvo įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Šiame kontekste svarbu yra tai, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010). Akcentuotina ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama praleistus terminus, paaiškino, jog ji tik 2014 m. balandžio 23 d. iš Vilniaus apskrities archyvo gavo tėvo S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d., kuriuo tėvas išreiškė valią nekilnojamąjį turtą pusė gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančius (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, jai palikti. Pareiškėjos nuomone, šio testamento pagrindu ji turi teisę pretenduoti į S. Z. valdytą žemę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatantį, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Pareiškėja taip pat nurodė, jog ji neturėjo anksčiau duomenų apie žemės savininką, jo valdytą žemės plotą, įgijimo pagrindą (b. l. 1-3).

Vertinant pareiškėjos įvardintas aplinkybes pažymėtina, kad Atstatymo įstatymas nenumatė, jog nuosavybės teisės į išlikusį turtą gali būti atkurtos pagal mirusio turto savininko testamentą. Tokia teisė Lietuvos Respublikos piliečiams atsirado pagal Atkūrimo įstatymą (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.). Šio įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu nustatytą teisinį reglamentavimą įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik tuo atveju, jeigu testatorius mirė iki Atstatymo įstatymo įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.).

Pagal minėtą nustatytą teisinį reguliavimą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.) pareiškėja pagal savo tėvo 1977 m. lapkričio 21 d. testamentą subjektinę teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo žemę būtent pagal testamentą įgijo tik nuo 1997 m. liepos 9 d. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėja subjektinę teisę paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo nekilnojamąjį turtą įgijo nuo 1997 m. liepos 9 d., nagrinėjamos bylos kontekste turi būti nustatyta, ar pareiškėja nuo šios teisės atsiradimo dienos iki 2001 m. gruodžio 31 d. žinojo (turėjo realią galimybę sužinoti) apie tėvo testamentą, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie jį sužinojo, ar sužinojusi elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises. Be to, įvertintini ir pareiškėjos argumentai, jog ji neturėjo anksčiau duomenų apie žemės savininką, jo valdytą žemės plotą, įgijimo pagrindą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1624/2008, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji pati domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo tėvo turima nuosavybe, tačiau ši informacija jai buvo neprieinama.

Pareiškėjos įvardintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. sausio 18 d. raštas Nr. 37 tik nurodo, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo (1998 m. balandžio 15 d. raštas Nr. T-884-2-Z) pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei į žemę atkurti (b. l. 8). Šiuo atveju įvardintu aktu buvo nurodyta, kad būtent S. Z. pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei į žemę atkurti, tačiau negalima teigti, jog juo pareiškėja buvo suklaidinta dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl visiško atkūrimo negalimumo ir tai sudarė jai kliūtis domėtis savo turimomis teisėmis atkūrimo procese. Be to, kaip matyti, šis raštas nesukliudė pareiškėjai vėliau domėtis ir ieškoti dokumentų siekiant nuosavybės teisių atkūrimo, sužinojus apie tai, jog ji gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą Ukmergės rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-129-879/2014 (b. l. 6).

Taigi pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Nežinojimas apie teisę į pretenduojamą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių.

Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė, ji neteigė, jog domėjosi jos tėvui priklausiusia nuosavybe, bet jai informacija nebuvo pateikta. Priešingai, pareiškėja pati pripažino, jog ji, tik gavusi S. J. pareiškimą ir procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. 2-129-879/2014, sužinojo, jog jos tėvas S. Z. iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, ir tai ją paskatino toliau domėtis jos tėvui priklausiusia nuosavybe (b. l. 1-3). Be to, šiuo atveju pareiškėjos argumentai apie rastą testamentą taip pat kelia abejonių, kad pareiškėjai anksčiau nebuvo žinoma apie tėvo, mirusio 1987 metais, testamentą.

Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad asmens gyvenime testamentas yra reikšmingas faktas, juo turtas buvo paliktas pareiškėjai būtent jos tėvo, kurio paveldėtoja, nesant testamento pagal įstatymą būtų ir pati pareiškėja. S. Z. yra pareiškėjos tėvas, taigi jam mirus pareiškėja turėjo domėtis tėvo turtu, jai tekusiu turtu po jo mirties. Pareiškėją ir jos tėvą sieja reikšmingas giminystės ryšys, kuris paprastai suteikia giminystės ryšiais susietiems asmenims turėti informacijos apie palikimą, apie šeimos iš kartos į kartą perduodamą nekilnojamąjį turtą, be kita ko, valdytą iki nacionalizacijos.

Šiuo atveju pareiškėjos prašymo argumentai dėl testamento suradimo nėra pagrįsti įrodymais, pareiškėja nepaaiškino, kodėl jai vis dėlto nebuvo anksčiau žinoma apie tėvo sudarytą testamentą, kodėl ji ėmė domėtis nuosavybės teisių atkūrimu tik po civilinės bylos Nr. 2-129-879/2014 iškėlimo, bet kodėl ji šių veiksmų neatliko įstatymo nustatytais terminais.

Priešingai šios situacijos neleidžia vertinti ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog, Lietuvos valstybei suteikus jai teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priimtu teismo sprendimu iš jos tokia teisė faktiškai atimama (b. l. 65-68).

Šiuo aspektu visų pirma paminėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimus). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą).

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, naudodamasis jam suteikta įvardinta diskrecijos teise, prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas jau minėtus galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra pažymėta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra nepratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, žinoma, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo, Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai gali būti atnaujinti ne dėl bet kokių, o tik dėl svarbių priežasčių ir nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti teisės aktai konkrečiai neįvardija, kokios priežastys yra laikomos svarbiomis, tai palikdamas iš esmės teismo prerogatyvai.

Taigi, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėja pagal įvardintus įstatymus, nurodyto teisinio reguliavimo kitimą, neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, jog jai neribotą laiką yra suteikiama teisė atkurti nuosavybės teises, nėra nustatyti jokie terminai, t. y. šiuo aspektu jai nesusiformavo teisėtas lūkestis. Be to, įstatymų leidėjas įstatyminiu pagrindu aiškiai numatė įvardintų dokumentų pateikimo galutinius terminus ir nurodė, jog, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą toks terminas gali būti atnaujinamas tik esant svarbioms jo praleidimo priežastims. Nagrinėjamu atveju jau buvo nustatyta, jog šiuo atveju tokių aplinkybių pareiškėja neįrodė. Dėl nurodytų aplinkybių visumos negalima teigti, jog priimtu teismo sprendimu yra pažeidžiamas pareiškėjos teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, nors nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos (b. l. 65-68). Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip matyti iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas rėmėsi šiose administracinėse byloje pateiktais bendrais išaiškinimais dėl Atkūrimo įstatyme numatytų terminų reikšmės, bendro vertinimo, į kokias aplinkybes turi būti atsižvelgta vertinant praleistų terminų atnaujinimo klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, pareiškėjos argumentus, konkrečiai vertino, ar pareiškėjos įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti praleistus terminus (b. l. 57-60).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vertinamą klausimą reglamentuojančius aktus ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1176 kv. m. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, valdytą iki nacionalizacijos, jai nenurodžius svarbių praleistų terminų aplinkybių. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis