A-442-1089-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1089/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02701-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriame prašė panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-104(7-113/2013) (toliau – ir MGK sprendimas),

2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1A-150 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas),

3) Kauno teritorinės muitinės 2013 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 3PM190220.

Kauno teritorinė muitinė minėtu sprendimu pripažino R. G. solidariai su kitais fiziniais asmenimis atsakingu skolininku muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Fest“ muitinę vertę (27 550 Lt), įregistravo muitinėje R. G. ir kitiems fiziniams asmenims už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę (muitą – 15 869 Lt, akcizą – 130 645 Lt, PVM – 36 553 Lt, akcizo delspinigius – 26 064 Lt, PVM delspinigius – 7 292 Lt), įpareigojo R. G. ir kitus fizinius asmenis teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei. Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą. MGK 2013 m. birželio 27 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas už tai, kad veikdamas grupėje su kitais asmenimis, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 29 000 vnt. pakelių cigarečių „Fest“, pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis. Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi baudžiamajame įsakyme nustatytomis aplinkybėmis, įregistravo pareiškėjo skolą muitinei. Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir BMK) 202 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, kad skolininkai muitinei yra bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, turėjo pagrindo manyti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas.

Tai reiškia, kad siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal pastarąją nuostatą, reikia, kad būtų įvykdytos abi sąlygos, kurių pirma yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes. Pažymėjo, kad baudžiamajame įsakyme nėra nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškėjo disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio prasme. Teigė, kad jis cigarečių nematė, neįvežė, nelaikė, todėl negalėjo žinoti ar numanyti, jog už ginčo prekes nesumokėti mokesčiai, o jis tik pasikėsino įsigyti 10 cigarečių dėžių, už kurias sumokėti nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apie tai, kad dėžėse buvo baltarusiškos cigaretės sužinojo iš pateikto pranešimo apie įtarimą dėl nusikaltimo. Paaiškino ir tai, kad įsigytas cigaretes planavo pelningai realizuoti savo parduotuvėje. Tvirtino, kad nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą manyti, jog jis žinojo arba turėjo žinoti, kad ketina įsigyti neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtas cigaretes. Tai, kad baudžiamojoje byloje visiškai prisipažino dėl pasikėsinimo neteisėtai įsigyti akcizais apmokestinamas prekes ir buvo nubaustas, neįrodo, jog iki sulaikymo momento jis žinojo ar turėjo žinoti apie neteisėtą cigarečių kilmę.

Teigė, kad atsakovas nesurinko ir sprendime nenurodė objektyvių ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja bent viena iš dviejų kumuliatyvių BMK 202 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų pripažinti jį skolininku muitinei.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 36-38) nurodė, kad BMK nereikalauja, jog asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. BMK 202 straipsnio 3 dalyje norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą BMK 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Dėl to aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga. Paaiškino, kad baudžiamuoju įsakymu buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3 punkto reikalavimą, nustatantį fizinių asmenų leidžiamumo laikyti ir gabenti banderolėmis nepaženklintų tabako gaminių ribas ir tai, kad aptariamai sąlygai pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teigė, kad pareiškėjas atitiko BMK 202 straipsnio 3 dalyje nustatytas dvi kumuliatyvias sąlygas, pagal kurias asmuo gali būti pripažintinas skolininku. Nurodė ir tai, kad byloje objektyviais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas įgijo (gavo) prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis, o pareiškėjas, kaip individualios įmonės, kuri verčiasi alkoholio ir tabako gaminių prekyba, savininkas, neįvykdė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, atsiliepime į skundą (b. l. 35) nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovas.

Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas baudžiamajame įsakyme nurodytų aplinkybių ne tik neginčijo, tačiau ir visiškai pripažino KB 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Be to, pareiškėjas ne tik suvokė, kad neteisėtai įgyjamas ir gabenamas didelis kiekis akcizais apmokestinamų tabako gaminių, bet ir turėjo tikslą vėliau jas realizuoti, todėl pareiškėjo argumentai dėl BMK 202 straipsnyje nurodytų sąlygų nepagrįsti. Teigė, jog pareiškėjas planavo įsigyti 10 blokų cigarečių „Fest“, o ne byloje minimų 29 000 pakelių banderolėmis nepaženklintų cigarečių „Fest“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209-2012 priėmė 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamąjį įsakymą ir pripažino kaltais pareiškėją R. G. ir kitus fizinius asmenis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas pripažintas kaltu už tai, kad jis ir kiti asmenys neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Kauno teritorinė muitinė baudžiamojo įsakymo pagrindu 2013 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino pareiškėją skolininku muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių „Fest“ muitinę vertę bei įregistravo muitinėje minėtiems asmenims už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę. Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Pareiškėjas buvo apmokestintas už neteisėtą akcizinių prekių įvežimą į Lietuvos Respubliką ir tai nulėmė importo skolos muitinei atsiradimą. Pareiškėjas neginčijo fakto, jog cigaretės į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtos neteisėtai, tačiau nurodė, kad jis nelaikytinas muitinės skolininku, nes nebuvo nustatyta nei viena iš BMK 202 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų jį pripažinti skolininku. Teigė, kad jis ginčo cigarečių nematė, neįvežė ir nelaikė.

Teismas, aptaręs teisinį reglamentavimą (Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų “Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių” ir 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo“ nuostatas), atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjas, būdamas įmonės, prekiaujančios tabako gaminiais, savininkas privalo žinoti, kokiais specialiais ženklais ženklinami Lietuvos Respublikos teritorijoje tabako gaminiai ir kokia tvarka jie yra įsigyjami bei realizuojami, įvertinęs pareiškėjo baudžiamojoje byloje duotus parodymus bei tai, kad jis prisipažino pažeidęs atitinkamų teisės aktų reikalavimus (Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3 p.), sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog įgijo (gavo) neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nežinojo, nematė, kad įsigyja prekes, kurios nėra paženklintos Lietuvos Respublikos banderolėmis, buvo paneigta byloje surinktais įrodymais ir vertintina kaip pasirinktas gynybos būdas.

Teismas sprendė, jog nustačius, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog įgijo (gavo) neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, jis buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku BMK 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei (importo muitų).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas betarpiškumo principą, nes neištyrė byloje esančių įrodymų. Taip pat teismas nesivadovavo teisės aktais, teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d., 79 str. 1d.), ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas.

Pareiškėjas iš esmės pakartojo savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytas faktines aplinkybes ir motyvus. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsakovo nesutikimas su apeliaciniu skundu iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 15 869 Lt muito, 130 645 Lt akcizų, 36 553 Lt PVM, 26 064 Lt akcizo delspinigių ir 7 292 Lt PVM delspinigių.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-209-2012, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2011m. gegužės 4 d. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 29 000 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis. Dėl to pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje, padarymo (b. l. 22-27). Šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs.

Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad nėra muitinės skolininkas, nes sutikdamas įsigyti, nežinojo, kad ketina įsigyti neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtas cigaretes.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo disponuotų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis leidžia daryti išvadą, kad šios prekės neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu ir į Bendrijos muitų teritoriją, todėl dėl šių cigarečių atsirado importo skola muitinei.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad buvo laikytas pakankamai didelis cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kiekis (29 000 pakeliai cigarečių), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog disponavo neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

Pareiškėjo argumentai, jog jis tik buvo sutaręs dėl cigarečių įsigijimo ir sandėliavimo, tačiau jomis nedisponavo, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis numato, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje, išanalizavus apklaustų liudytojų parodymus ir įvertinus kitus bylos įrodymus buvo nustatyta, kad pareiškėjas, pagal išankstinį susitarimą dėl cigarečių sandėliavimo vietos, kartu su kitais asmenimis iš transporto priemonės iškrovė dėžes su cigaretėmis į sandėlį. Iš šių Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamajame įsakyme nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjas žinojo, kad dėžėse buvo cigaretės. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei ir kad jam pagrįstai buvo įregistruotos aukščiau nurodytos mokestinės prievolės bei su jomis susiję delspinigiai, teisėta ir pagrįsta.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys