A-143-1249-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1249/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03221-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2013 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 10-TE-493 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai D. B.“.

Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės specialistu. Tarnybinė nuobauda – papeikimas – paskirta už Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6.1 punkto, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato viršininko 2010 m. gruodžio 31 d.

įsakymu Nr. 10-13-V-17 patvirtintų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13.1 ir 13.5 punktų, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 10-V-21 patvirtinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1 bei 7.3 punktų pažeidimus.

Įsakymas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas remiantis 2013 m. birželio 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 10-IS-8 (toliau – ir Išvada), kurioje teigiama, kad jis neužtikrino policijos pajėgų operatyvaus reagavimo į gautą informaciją apie galimą smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors jau pirminėje informacijoje buvo pakankamai duomenų, kad padaryta nusikalstama veika, neužtikrino, kad iš įvykio vietos būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingas objektas – peilis, nesiėmė priemonių apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusius asmenis, o galimą smurtautoją išleido iš komisariato tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138, 140 ir 145 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas.

Pareiškėjo nuomone, įsakymas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, nepagrįstas, nes BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, tačiau BPK 166 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Šių atvejų baigtinis sąrašas įtvirtintas BPK 167 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas.

Kadangi nebuvo nukentėjusiojo arba jo teisėto atstovo skundo/pareiškimo, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnį nebuvo teisėto pagrindo. Be to, pagal turimą informaciją ir faktines aplinkybes nebuvo pagrindo užfiksuoti smurtą artimoje aplinkoje. Patruliai, buvę įvykio vietoje, teigė, kad nei peilio, nei smurto artimoje aplinkoje požymių (kūno sužalojimų, sumušimų, grumtynių pėdsakų, išvartytų, apgadintų baldų, indų) nebuvo. Įvertinęs patrulių informaciją bei tai, kad pateikęs pareiškimą asmuo pats nebuvo įvykio liudytojas, nebuvo rastas peilis, į policijos komisariatą pristatytas asmuo elgėsi ramiai, nustatytas lengvas girtumas, nuo įvykio jau buvo praėję apie 3 val., o pradėjus ikiteisminį tyrimą pristatytas asmuo turėtų būti sulaikytas 48 val., priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo.

Teigė, kad situaciją įvertino ir įsigilino tiek, kiek turėjo galimybių pagal turėtą darbo krūvį, kuris tarnybinio tyrimo metu buvo netirtas ir neįvertintas. Tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes tyrimo metu neįrodyta jo kaltė dėl tariamo tarnybinio nusižengimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 25–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad aptariamu atveju egzistavo aplinkybės pradėti ikiteisminį tyrimą, nes įstatymų leidėjas smurtą artimoje aplinkoje priskyrė prie visuomeninę reikšmę turinčių nusikalstamų veikų, taip pat žala buvo padaryta mažamečiam asmeniui, kuris savarankiškai negali ginti savo teisėtų interesų, todėl pareiškėjo teiginiai apie nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (skundo) būtinumą ikiteisminiam tyrimui pradėti yra nepagrįsti. Be to, pareiškimą parašęs asmuo laikytinas įvykio liudytoju, žinojusiu reikšmingų aplinkybių. Būtent šių reikšmingų aplinkybių patikrinimas ir turėjo būti atliekamas pradėjus ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas negalėjo tinkamai įvertinti grasinimų realumo ir pagrįstumo remdamasis vien tik asmens parašytu pareiškimu ir trumpu patrulės tarnybiniu pareiškimu, todėl nuodugnus faktų patikrinimas galimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis nebūtų turėjęs galimybės tinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Didelis darbo krūvis, kaip aplinkybė, neleidusi susidariusioje situacijoje pareiškėjui tinkamai reaguoti, laikytina jo pasirinktos gynybos taktikos dalimi. Pareiškėjo kaltė grindžiama tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktų faktinių duomenų visuma, kurie patvirtina padarytą teisės normų pažeidimą. Pažeidimui nustatyti pakanka konstatuoti, kad veiką padaręs asmuo yra tyčia ar neatsargiai kaltas, t. y. kad veiksmai nebuvo padaryti be kaltės. Tarnybinio tyrimo išvadoje išsamiai ir nuodugniai aptarta, kokiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pareigų neatlikimą, reikalavimus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo veika vertintina kaip tyčinis tarnybinis nusižengimas. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad pareiškėjas, neužtikrindamas operatyvaus reagavimo į gautą informaciją dėl smurto artimoje aplinkoje, nesiimdamas priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą patyrusius nukentėjusiuosius, nepradėdamas ikiteisminio tyrimo, suprato savo neveikimo pavojingumą ir numatė galimas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (2 t., b. l. 42–46) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 10-TE-493, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą tarnybinio nusižengimo sąvoką ir pažymėjo, jog, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.) (toliau – ir Tvarka)), o teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamas įsakymas grindžiamas 2013 m. birželio 25 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 10-IS-8, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino operatyvaus reagavimo į gautą informaciją dėl smurto artimoje aplinkoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neorganizavo operatyvinės grupės išvykimo į įvykio vietą ir nesiėmė priemonių, kad būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingas objektas – peilis, ir taip pažeidė Instrukcijos 6.1 punktą ir Taisyklių 13.1 ir 13.5 punktus; nesiėmė priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusias nukentėjusias ir galimą smurtautoją neblaivų išleido iš komisariato patalpų tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 138, 140 ir 145 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, taip pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį; gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką, nedelsdamas nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl smurtu artimoje aplinkoje padarytos nusikalstamos veikos ir taip pažeidė BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, šiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktus.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 4, 5 dalimis, BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjo teigimu, nebuvo pakankamo pagrindo pagal gautą informaciją ir faktines aplinkybes užfiksuoti smurto artimoje aplinkoje įvykį ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir byloje esantys dokumentai patvirtino, kad 2013 m. kovo 9 d. 19.15 val. registruotas viešosios tvarkos pažeidimas – smurtas artimoje aplinkoje. Pranešime nurodytos aplinkybės, kad namie neblaivus vyras konfliktuoja su žmona, grasina jai peiliu, pranešėja ne įvykio vietoje, jai paskambino ir pranešė vietoje esanti jos 13 metų sesuo. 2013 m. kovo 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate registruotas G. Š. pareiškimas, jog 2013 m. kovo 9 d. apie 19.00 val. jai paskambino nepilnametė sesuo ir informavo, kad neblaivus tėvas V. M. (V. M.) grasina peiliu. G. Š. pareiškime nurodyta, kad nepilnametė sesuo rėkė, jog tėvas, t. y. V. M., grasina peiliu, kad „pakels vidurius“, bei užfiksuota, kad pareiškėja, atvykusi į vietą, rado agresyviai nusiteikusį V. M., ir taip vyksta nuolat. Nurodytas įvykio vietos adresas – (duomenys neskelbtini). V. M. sulaikytas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrąjį policijos komisariatą, jam nustatytas 1,49 promilių girtumas, apklaustas ir paleistas. Įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad smurto artimoje aplinkoje požymių buvo, be to, registruotas asmens pareiškimas, kuriame išdėstytos įvykio aplinkybės, todėl pareiškėjas ikiteisminio tyrimo nepradėjo nepagrįstai, jis pagrįstai pripažintas pažeidusiu BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog nebuvo teisėto pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnį, nes nebuvo nukentėjusio asmens skundo, kaip to reikalauja BPK 166 straipsnio 2 dalis. Šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes, vadovaujantis teisės normų konkurencija, Įstatymas laikytinas specialiuoju įstatymu BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradžią, atžvilgiu. Įstatyme imperatyviai nustatyta, kad pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas smurtą patyręs asmuo skundo neteikia.

Teismas taip pat nurodė, kad tarnybinio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas nesiėmė priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusias nukentėjusiąsias ir galimą smurtautoją, t. y. neblaivų V. M., išleido iš komisariato patalpų tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 138, 140 ir 145 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas. Pareiškėjas nurodė, kad pristatytas V. M. elgėsi ramiai, jam nustatytas lengvas girtumas, nuo įvykio buvo praėję 3 val., o pradėjus ikiteisminį tyrimą jis turėtų būti sulaikytas 48 val., dėl šios priežasties V. M. gali reikalauti žalos atlyginimo, todėl nutarė ikiteisminio tyrimo nepradėti. Tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgus į Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas turėjo imtis priemonių apsaugoti nukentėjusiuosius, iš kurių vienas buvo ir mažametis (13 m.), bei pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad tiek Instrukcijos, tiek Taisyklių ir Pareigybės aprašymo nuostatos yra abstraktaus pobūdžio, todėl nustatytas bendrojo pobūdžio formuluotės pažeidimas savaime negali būti laikomas netinkamu pareigūno pareigų vykdymu ar nevykdymu. Teismas vadovavosi Instrukcijos 6.1 punktu, Taisyklių (2012 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 10-13-V-9 redakcija) 13.1, 13.5 punktais, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3 punktais. Įvertinęs išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Instrukcijos, Taisyklių bei Pareigybės aprašymo nuostatos, kuriose įtvirtintų funkcijų neatlikimu kaltinamas pareiškėjas, yra nekonkrečios. Taisyklėse ir Instrukcijoje nustatytos funkcijos detalizuojamos Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktuose. Pareiškėjo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis neorganizavo operatyvinės grupės išvykimo į įvykio vietą ir nesiėmė priemonių, kad būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingas objektas – peilis. Aptartos aplinkybės sudarė pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktų jis buvo įpareigotas ir įsipareigojęs veikti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu, todėl nustatant galėjimą veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios lemia galimybę pareiškėjui veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, negalėjo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005). Pareiškėjo teigimu, į situaciją įsigilino tiek, kiek turėjo galimybių pagal turėtą darbo krūvį, kuris tarnybinio tyrimo metu buvo visiškai netirtas ir nevertintas. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2013 m. kovo 9 d. darbo krūvis buvo toks didelis, kad galėjo turėti įtakos jo atliekamoms pareigoms, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą V. M. atžvilgiu. Taigi pagrindo teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas neturėjo galimybės atlikti jam priskirtų funkcijų, nebuvo.

Teismas, išanalizavęs Išvadą ir tarnybinio nusižengimo patikrinimo metu surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdė BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, Instrukcijos 6.1 punkto, Taisyklių 13.1 ir 13.5 punktų ir taip pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktų nuostatas, todėl tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar į kitą kompetentingą instituciją su prašymu spręsti, ar Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis neprieštarauja BPK 166 straipsnio 2 daliai ir 167 straipsnio 1 daliai. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnyje. Pagal ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Taigi, atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja prašymų ištirti, ar vieno įstatymo nuostatos neprieštarauja kito įstatymo (šiuo atveju BPK) nuostatoms, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nebuvo įstatyme nustatyto pagrindo.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo patenkinti skundą nėra.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 49–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog buvo pakankamas pagrindas pagal gautą informaciją bei faktines aplinkybes pradėti ikiteisminį tyrimą. Įvykio metu galiojusių teisės aktų nuostatos, reguliuojančios ikiteisminio tyrimo pradėjimą esant smurto artimoje aplinkoje įvykiui, prieštaravo viena kitai (Įstatymo 6 str. 1 d., BPK 166 str. 1 d. 1 p., 166 str. 2 d., 167 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), BK 145 str. 3 d. (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.)). Nei viename iš nurodytų ir aptartų BK ir BPK straipsnių nėra nuorodos į Įstatymą kaip į specialųjį teisės aktą, reglamentuojantį ikiteisminio tyrimo pradžią dėl smurto artimoje aplinkoje. 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojo nauja BPK 167 straipsnio 1 dalies ir BK 145 straipsnio 3 dalies redakcija, pašalinusi prieštaravimą tarp BK, BPK ir Įstatymo. Nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, neturėjo teisėto pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo. Tačiau ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas prokuroro reikalavimu, tai ir buvo padaryta.

2. Neteigė, kad neturėjo galimybės pradėti ikiteisminį tyrimą. Kadangi Išvadoje buvo nurodyta, jog tariamai nerūpestingai ir subjektyviai įvertino situaciją, visiškai nesigilino į įvykio aplinkybes, todėl, nesutikdamas su šiuo teiginiu, nurodė, kad didelis darbo krūvis trukdė įsigilinti į įvykio aplinkybes. Tiek tarnybinio tyrimo metu pateiktame paaiškinime, tiek skunde teismui nurodė, kad 2013 m. kovo 9 d. jo darbo krūvis buvo ypatingai didelis. Prie skundo taip pat buvo pridėta išrašo iš įvykių registro kopija. Tačiau nei tarnybinio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu šis krūvis visiškai nebuvo vertinamas ir nagrinėjamas. Nebuvo kompleksiškai tirti visi jo atliktų veiksmų mastai vykdant tarnybines užduotis aptariamos pamainos metu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 61–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjo teiginiai apie nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (skundo) būtinumą ikiteisminiam tyrimui pradėti yra nepagrįsti. Įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymą, vienareikšmiškai išreiškė savo požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje. Teisės normų konkurencijos tarp Įstatymo ir BPK teisės normų atveju taikytina teisės normų konkurencijos išsprendimo taisyklė lex specialis derogat legi generali.

2. Didelis darbo krūvis, kaip aplinkybė, neleidusi pareiškėjui tinkamai reaguoti susidariusioje situacijoje, laikytina jo pasirinktos gynybos taktikos dalimi tarnybinio nusižengimo tyrimo procese, o ne objektyvus veiksnys, neleidęs imtis reikalingų veiksmų pagal tuomet susiklosčiusią situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. liepos 19 d. įsakymo bei 2013 m. birželio 25 d. patvirtintos tarnybinio nusižengi,o tyrimo išvados (kuri laikytina motyvuojamąja skundžiamo įsakymo dalimi) matyti, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už tai, kad, vykdydamas savo pareigas, 2013 m. kovo 9 d. jis neužtikrino operatyvaus reagavimo į gautą informaciją dėl smurto artimoje aplinkoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neorganizavo operatyvinės grupės išvykimo į įvykio vietą ir nesiėmė priemonių, kad būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingas objektas – peilis, ir taip pažeidė Instrukcijos 6.1 punktą ir Taisyklių 13.1 ir 13.5 punktus; nesiėmė priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusias nukentėjusias ir galimą smurtautoją neblaivų išleido iš komisariato patalpų tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 138, 140 ir 145 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, taip pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį; gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką, nedelsdamas nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl smurtu artimoje aplinkoje padarytos nusikalstamos veikos ir taip pažeidė BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, šiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktus.

Pareiškėjas ginčija šios tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, be kita ko, ir teisės taikymo aspektu, t. y. tuo, kad Išvadoje aprašytoje situacijoje neturėjo teisinio pagrindo elgtis taip, kaip, pagal atsakovą, turėjo elgtis, nes be nukentėjusiojo skundo negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo. Šį savo argumentą pareiškėjas grindžia paminėto įvykio metu (2013-03-09) galiojusių BK 145 straipsnio 3 dalies bei BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) galėjo būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau su šiuo pareiškėjo argumentu sutikti negalima, nes teisiniai santykiai dėl policijos pareigūnui būtino elgesio situacijoje, kai yra gautas pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje, buvo (ir yra) reglamentuojami specialių teisės normų – Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (pagal kurią, policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas) ir 7 straipsnio 1 dalies (pagal kurią, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užrašo duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradeda ikiteisminį tyrimą. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia). Toks ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra pakankamai aiškus ir vienareikšmiškas, specialiai adresuotas policijos pareigūnui ir atitinka faktinę bylos (2013-03-09 įvykio) situaciją. Todėl nurodytas pareiškėjo argumentas negali būti pripažintas pagrįstu.

Nesutikima su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas taip pat grindžia kitokiu, negu Išvadoje aprašytas, faktinės situacijos įvertinimu. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir fakto nustatymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad faktinės administracinės bylos aplinkybės yra nustatomos pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Taigi byloje esantys duomenys apie pareiškėjo darbo krūvį tuo laikotarpiu, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas paminėtose baudžiamosiose bylose, pačios šių tyrimų aplinkybės bei kiti aptariamai aplinkybei nustatyti reikšmingi duomenys laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pažymėtina, kad pagal šią straipsnio dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir jiems pritardama, daro išvadą, kad byloje esantis įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kolegijos manymu, nėra pakankami daryti kitokias, negu pirmosios instancijos teismo padarytas, byloje esančių įrodymų įvertinimo išvadas.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė