eA-98-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-98-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.4; 9.3.5; 9.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Čelta“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 123–132), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir PVM grąžinimo bei priimti administracinį sprendimą: 1.1. įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį G. T. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936 dėl 3,6235 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, perleidimo UAB „Čelta“ nuosavybėn; 1.2. leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, įtraukiant į ją šią PVM sąskaitą faktūrą; 1.3. sugrąžinti pareiškėjui pirkimo PVM, sumokėtą pagal 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936; 2) įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą dėl G. T. veiklos ir priimti administracinį sprendimą – 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutarties Nr. 1936 sudarymą pripažinti G. T. individualia veikla ir apmokestinti ją PVM.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis ir G. T. 2008 m. kovo 21 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1936 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas už 2 400 000 Lt įsigijo 3,6235 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (toliau – ir žemės sklypas). Atsižvelgiant į tai, kad G. T., parduodamas minėtą žemės sklypą, užsiėmė individualia veikla, ji turėjo būti apmokestinama PVM. Pareiškėjas 2013 m. birželio 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu įpareigoti G. T. įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir grąžinti pareiškėjui PVM. Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ir 2013 m. birželio 4 d. pranešimu dėl G. T. veiklos, pateikdamas papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad pastarojo veikla turi būti vertinama ir apmokestinama kaip individuali, o nuo parduoto žemės sklypo privalėjo būti sumokėtas PVM. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą, pateikė 2013 m. liepos 8 d. konsultaciją Nr. (32.39-PVM)-RM-4145, kurioje nurodė, kad pardavėjas sandorio sudarymo metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl PVM sąskaitos faktūros išrašyti neprivalėjo. Į 2013 m. birželio 4 d. pranešimą atsakovas atsakė 2013 m. liepos 16 d. raštu Nr. (13.4-38-4)-R-5473, kuriame išdėstė savo nuomonę, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris negali būti laikomas individualia veikla, nes nėra nustatyta visuma požymių, leidžiančių konstatuoti tokios veiklos egzistavimą, be to, G. T. veikla (sklypo pardavimas) PVM tikslais neturėtų būti laikomas ekonomine veikla. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovo 2013 m. liepos 8 d. konsultacija, tiek 2013 m. liepos 16 d. raštas, yra informacinio ir konsultacinio pobūdžio. VMI neįvykdė teisės aktuose įtvirtintos pareigos per nustatytą terminą pateikti administracinius sprendimus dėl pareiškėjo kreipimųsi, nesiėmė veiksmų, kad būtų apginta pažeista pareiškėjo teisė į PVM atskaitą ir kad mokesčius privalantis mokėti subjektas sumokėtų juos į valstybės biudžetą.

Pažymėjo, kad sandorio sudarymo metu pareiškėjas buvo PVM mokėtojas, Sutarties pagrindu žemės sklypas perėjo pareiškėjo nuosavybėn ir yra naudojamas jo apmokestinamoje veikloje. Nėra duomenų, kad pareiškėjas sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas, todėl egzistuoja visos būtinos aplinkybės, patvirtinančios jo teisę į PVM atskaitą. Ši pareiškėjo teisė yra ribojama neteisėtų G. T. veiksmų, nes šis nesilaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 79 straipsnyje nustatytos pareigos įforminti įvykusį prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra.

Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad į atsakovą su skunde nurodytais prašymais kreipėsi tik 2013 m. birželio mėnesį, nes vyko teisminiai ginčai dėl iš G. T. įsigyto žemės sklypo sandorio nuginčijimo, ir tik tuomet pareiškėjui tapo žinoma, jog G. T. vertėsi žemės ir miško sklypų prekyba, tai yra vykdė individualią veiklą. Atsakovas nepagrįstai į pateiktus prašymus pateikė tik informacinio–konsultacinio pobūdžio raštus, nepriimdamas administracinių sprendimų, todėl jis turi būti įpareigotas iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymus. Prašė vadovautis ne prie pareiškėjo skundo pridėtais prašymais, rašytais 2013 m. birželio 4 d. ir adresuotais atsakovui, o prašymais, kuriuos atsakovas pateikė su atsiliepimu, rašytais 2013 m. birželio 5 d. ir 7 d., nes atsakovui buvo pateikti būtent pastarieji, pakoregavus 2013 m. birželio 4 d. surašytus prašymus. Pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo aplinkybes, dėl kurių G. T. sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai turėtų būti traktuojami kaip ekonominė veikla, apmokestinama PVM (II t., b. l. 6–10).

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 163–168) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir pranešimą, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Aptarnavimo taisyklės), 30, 41.3 punktai bei Asmenų aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 (toliau – ir Asmenų aptarnavimo VMI taisyklės), 32, 37, 39, 41 punktai nebuvo pažeisti.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 7 d. kreipėsi į VMI su prašymu dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir PVM grąžinimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nepagrįstai keliamas jo neveikimo klausimas, nepriimant sprendimo pagal pareiškėjo prašymą. G. T. veikla buvo išsamiai išnagrinėta pagal pareiškėjo pateiktą ir VMI turimą informaciją, be to, vadovautasi ir 2010 metais Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės AVMI) pagal UAB „Čelta“ direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. ir 2010 m. birželio 23 d. (dėl G. T. individualios veiklos) skundus atlikto operatyvaus G. T. patikrinimo, kurio metu pažeidimai nenustatyti, rezultatais.

Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 114 straipsnį mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką, o pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 7 punktą mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, bet ne pareigą duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. Šiuo atveju VMI įgyvendino jai įstatymo suteiktą teisę rinktis tikrintinus mokesčių mokėtojus ir pasirinko nepasinaudoti teise duoti privalomą vykdyti nurodymą G. T., atsakyme į prašymą nurodydama teisės aktų nuostatomis pagrįstus tokio pasirinkimo motyvus. Atsakovas nepažeidė teisės aktų nuostatų, nes jis gali priimti tik teisės aktais patvirtintų formų sprendimus, tuo tarpu, nesant teisės aktu patvirtintos formos sprendimo, toks sprendimas nebuvo priimtas.

Mano, kad G. T. mokesčių įstatymų nepažeidė, parduodamas žemės sklypą pareiškėjui, jis neprivalėjo išrašyti PVM sąskaitos faktūros, todėl atsakovas tokio įpareigojimo jam nustatyti negalėjo, taip pat, nesant konkrečiu atveju teisės aktuose nustatyto patvirtintos formos administracinio sprendimo, jis negalėjo tokio sprendimo priimti ir pareiškėjo atžvilgiu. Atsakant į pareiškėjo prašymą, jam buvo pateiktas atitinkamas argumentuotas informacinio pobūdžio paaiškinimas, nurodant teisės aktais pagrįstus motyvus. Atsakymas pareiškėjui buvo pateiktas greičiau nei per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo, todėl nebuvo pažeistas ir Aptarnavimo VMI taisyklių 32 punktas, o nepriėmus administracinio sprendimo, atsakymuose jų apskundimo tvarka nebuvo nurodyta.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti jo 2013 m. birželio 5 d. pranešimą dėl G. T. veiklos ir priimti administracinį sprendimą – Sutarties sudarymą pripažinti G. T. individualia veikla ir apmokestinti ją PVM, atsakovas pažymėjo, kad VMI pateiktame pranešime pareiškėjas neprašė priimti administracinio sprendimo dėl privalomo nurodymo G. T.. Jame buvo pateikta informacija apie galimai G. T. pažeistus teisės aktus, siekiant išvengti mokėtinų mokesčių, išsakoma nuomonė, jog šio asmens veikla turi būti pripažįstama individualia veikla, o Sutartis turėtų būti apmokestinta PVM. Šį pareiškėjo prašymą, Aptarnavimo VMI taisyklių pagrindu, atsakovas laikė pranešimu apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, kuris buvo išsamiai išnagrinėtas Aptarnavimo VMI taisyklių 30.3 punkto pagrindu, pareiškėjui išdėstyta išsami informacija dėl jo nurodytų pažeidimų. Pranešimas pagal Aptarnavimo VMI taisykles nelaikytinas teikiamu ir nagrinėjamu prašymu, juo neprašyta apginti pažeistų pareiškėjo ar kito asmens teisių ir/ar teisėtų interesų, todėl pranešimas nelaikytinas ir pagal Aptarnavimo VMI taisykles teikiamu ir nagrinėjamu skundu, į kurį atsakant būtina priimti administracinį sprendimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog VMI, atsakydama į pranešimą, pažeidė įstatyme nustatytą atsakymo į pranešimą pateikimo terminą, nėra susijęs su patikslintame skunde keliamu reikalavimu įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti pranešimą ir priimti administracinį sprendimą, todėl į šį argumentą neatsižvelgtina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 188–193) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Teigė, kad Sutarties sudarymo metu pareiškėjui buvo žinoma, jog jis nevykdo individualios veiklos ir nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl Sutarties sudarymo metu pareiškėjas negalėjo protingai ir pagrįstai tikėtis, kad už įsigytą žemės sklypą jam bus išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu jis įgis teisę į pirkimo PVM atskaitą. Pareiškėjas turėjo įvertinti, kad sudarydamas sandorį su nevykdančiu ekonominės veiklos ir neįsiregistravusiu PVM mokėtoju asmeniu, jis negalės pasinaudoti minėta teise ir, atsižvelgiant į tai, galėjo atsisakyti sudaryti Sutartį.

Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai – penkerius metus, delsė apginti tariamai pažeistą savo teisę į PVM atskaitą. G. T. jokios individualios veiklos nevykdo. Iš 2005, 2006, 2007 ir 2008 metais sudarytų nekilnojamojo turto sandorių matyti, kad iš viso įsigyto nekilnojamojo turto buvo parduotas tik vienas nekilnojamojo turto objektas – ginčo žemės sklypas, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad vienkartinis pirkimo–pardavimo sandoris negali būti laikomas individualia veikla, nes nėra nustatyta visuma požymių, leidžiančių konstatuoti individualios veiklos egzistavimą. Vienkartinio sandorio sudarymas negali būti pakankama priežastis, siekiant minėtą veiklą vertinti kaip individualią.

Mano, kad pareiškėjo raštai turėtų būti laikomi jo pageidavimais, jog G. T. veikla būtų įvertinta kaip individuali ir apmokestinta PVM, o ne kaip prašymas priimti konkretų administracinį sprendimą – įsakymą, nurodymą ar kitos formos dokumentą. Atsakydama į pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą, VMI, nepraleisdama 20 darbo dienų termino, pateikė prašymo esmę atitinkantį atsakymą – 2013 m. liepos 8 d. raštą Nr. (32.39-PVM)-RM-4145, kuriame motyvuotai išreiškė savo poziciją dėl pateikto prašymo. Atsakydama į pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą „Dėl G. T. veiklos“, VMI taip pat pateikė šio pranešimo esmę atitinkantį atsakymą – 2013 m. liepos 16 d. raštą Nr. (13.4-38-4)-R-5473, todėl nėra pagrindo konstatuoti VMI neveikimo, be to, ji nebuvo saistoma pareigos priimti administracinius sprendimus. Pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nebuvo pažeista, todėl VMI neturėjo pagrindo užtikrinti šios teisės įgyvendinimo ir prieš tai nurodytais raštais pagrįstai netenkino pareiškėjo nepagrįstų reikalavimų.

Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog jis iki šiol turi visus įsigytus sklypus, o pardavė tik vienintelį sklypą, t. y. tą, kurį įsigijo UAB „Čelta“, ir ketinimų verstis šių sklypų pardavimu neturėjo. Be to, du kartus buvo atliekami mokestiniai patikrinimai: už 2006–2010 metus ir už 2007–2011 metus, tačiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai, jog VMI nepagrįstai žemės sklypo pardavimo nelaikė ekonomine veikla, atmestini.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (II t., b. l. 49‑56) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje yra keliamas klausimas, ar atsakovo atsakymai į pareiškėjo raštą „Dėl G. T. veiklos“ ir prašymą „Dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra“ laikytini viešojo administravimo subjekto neveikimu, pastarajam savo kompetencijos ribose nepriimant administracinių sprendimų, taip pat, ar pagrįstai keliamas reikalavimas įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir priimti administracinius sprendimus dėl G. T. įpareigojimo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pirkimo–pardavimo sandorį, dėl leidimo pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, į ją įtraukiant šią PVM sąskaitą faktūrą, dėl pirkimo PVM pagal minėtą sandorį pareiškėjui sugrąžinimo, o taip pat priimti administracinį sprendimą dėl 2008 m. kovo 21 d. su G. T. sudaryto sandorio pripažinimo individualia veikla ir jos apmokestinimo PVM.

Teismas dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešimą „Dėl G. T. veiklos“ ir įpareigojimo atlikti veiksmus nurodė, kad, kaip matyti iš šio pranešimo turinio, pareiškėjas pateikė VMI duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, jog G. T. veiksmai – nekilnojamojo turto įsigijimas ir jo perleidimas – turi būti kvalifikuojami kaip individuali veikla ir apmokestinami PVM. Šiame pranešime pareiškėjas nesuformulavo jokių reikalavimų atsakovui, o tik pateikė informaciją apie G. T. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius ir išdėstė savo nuomonę, jog Sutartis turi būti apmokestinama PVM.

Tačiau teismui pateiktame skunde pareiškėjas jau reiškia reikalavimą, kad atsakovas iš esmės išnagrinėtų šį prašymą, priimdamas konkretų administracinį sprendimą – sandorio sudarymą pripažintų individualia veikla ir ją apmokestintų PVM. Teismo vertinimu, atsakovas, vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo VMI taisyklėmis, pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešimą „Dėl G. T. veiklos“ pagrįstai vertino kaip pranešimą, t. y. kaip VMI pateiktą informaciją apie galimus mokesčių įstatymo pažeidimus ir/ar mokesčių vengimo atvejus, ir, atsižvelgdama į jo turinį, taip pat įvertindama jau atliktos kontrolės procedūros – G.

T. operatyvaus patikrinimo išvadas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., nepažeisdama nustatytų terminų, pateikė pareiškėjai motyvuotą, objektyviais duomenimis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą, kuriame išdėstė argumentą nuomonę, dėl ko G. T. 2008 m. kovo 21 d. sudarytas nekilnojamojo turto sandoris neturėtų būti laikomas ekonomine veikla. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame prašyme nebuvo suformuluoti kokie nors reikalavimai, o tik pateikta informacija apie kitą asmenį, VMI pagrįstai nepriėmė administracinio sprendimo – įsakymo, nurodymo ar kitos formos dokumento, kuriame būtų išreikšta VMI valia.

Pagal tokią informaciją, kurią pateikė pareiškėjas, atsakovas, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 7 punktu ir 114 straipsniu, galėjo pasirinkti, ar tikrinti atitinkamą mokesčių mokėtoją, ar duoti jam privalomus vykdyti nurodymus dėl mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo ir pan., t. y. priimti sprendimus dėl taikytinų kontrolės procedūrų, tačiau tai yra mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, dėl ko, neįžvelgdamas tam pagrindo, jis to daryti neprivalo. Taigi akivaizdu, jog į pareiškėjo pranešimą buvo tinkamai atsakyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal kompetenciją ir kuriuos jį įpareigoja atlikti įstatymas ar kitas teisės aktas, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neveikimo ir įpareigoti jį išnagrinėti iš esmės pareiškėjo prašymą, priimant administracinį sprendimą, kuriuo Sutartis būtų pripažinta G.

T. individualia veikla ir apmokestinta PVM. Dėl nurodytų argumentų šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 7 d. prašymą „Dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra“ ir įpareigojimo atlikti veiksmus pažymėjo, kad VMI, jau būdama įvertinusi pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešime nurodytus duomenis, bei teikdama atsakymą į 2013 m. birželio 7 d. prašymą, nurodė, jog prekių tiekimo ir paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra reglamentuoja PVM įstatymo 79 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimo ir paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamas asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju.

Atsakyme taip pat nurodė, jog reikalavimus dėl PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reglamentuoja PVM įstatymo 64 straipsnis, pagal kurio nuostatas PVM mokėtojas, vykdantis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, turi teisę įtraukti į PVM atskaitą jam (kaip pirkėjui) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nuo įsigytų prekių bei paslaugų išskirtas pirkimo PVM sumas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme išdėstytus reikalavimus bei minėtas įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad pardavėjas (G. T.) sandorio sudarymo metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl išrašyti PVM sąskaitos faktūros neprivalėjo, o pirkėjas, nors ir būdamas PVM mokėtojas, tačiau įsigijęs žemės sklypą iš pardavėjo, neįsiregistravusio PVM mokėtoju, negali pasinaudoti PVM atskaita ir jo susigrąžinti pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nes neatitinka PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reikalavimų.

VMI nurodė, kad pateiktas paaiškinimas neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais. Teismas, įvertinęs šio pareiškėjui VMI pateikto atsakymo turinį ir nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendė, jog atsakovas ir šiuo atveju pateikė pareiškėjui motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą atsakymą, kuriame pateikė pareiškėjui konsultaciją dėl teisės aktų, reglamentuojančių PVM sąskaitos faktūros išrašymą ir PVM atskaitą, taikymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neveikimo.

Šis pareiškėjo pranešimas taip pat nelaikytinas pagal Asmenų aptarnavimo VMI taisyklių nuostatas teikiamu prašymu, į kurį atsakant būtina priimti administracinį sprendimą, kadangi juo neprašoma apginti pažeistų pareiškėjo ar kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Teismas pripažino, kad VMI, pagal įstatymus vykdydama jai pavestas mokesčių administravimo funkcijas, negalėjo priimti pareiškėjo prašomų administracinių sprendimų, nes pagal pateiktame prašyme suformuluotus reikalavimus jai nėra suteiktos tokios funkcijos.

Teismas nurodė, kad PVM įstatymas nustato, jog prekių tiekimo ir paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamasis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju. Byloje ginčo dėl to, jog G. T. žemės sklypo pardavimo sandorio metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, nėra. Taigi, nebūdamas PVM mokėtoju, jis išrašyti PVM sąskaitos faktūros už pareiškėjui parduotą žemės sklypą negalėjo, nes, kaip minėta, įforminti prekių tiekimą ir paslaugų teikimą PVM sąskaita faktūra gali tik pats PVM mokėtojas (arba užtikrinti, jog tai atliktų prekių ar paslaugų gavėjas arba trečiasis asmuo).

VMI, kaip mokesčių administratoriui, įstatymas taip pat nesuteikia įgalinimų priimti administracinius sprendimus, įpareigojančius asmenį registruotis PVM mokėtoju ar išrašyti sąskaitas faktūras už praėjusį laikotarpį, to nenumatyta ir tais atvejais, kuomet jos neišrašo netgi tai privalėjęs atlikti PVM mokėtojas (tokiais atvejais VMI turėtų įgalinimus priskaičiuoti mokėtiną PVM). Be to, pagal PVM įstatymo 92 straipsnio 1 ir 4 dalis apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio įstatymo 71 straipsnį arba pagal 711 straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, tačiau tokia nustatyta tvarka apskaičiuota PVM suma negali būti išskiriama apskaitos dokumentuose, kuriais įforminamas šių prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neturi įgalinimų priimti administracinių sprendimų pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 7 d. prašyme nurodytus reikalavimus, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas pažeidė Asmenų aptarnavimo VMI taisykles, nes jos negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. kad visais atvejais, net ir tuomet, kai atsakovas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą neturi tokių įgalinimų, turėtų būti priimamas administracinis sprendimas. Dėl nurodytų argumentų yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas veikė tinkamai (į pareiškėjo prašymą atsakydamas ne administraciniu sprendimu, o informuodamas apie teisės aktus, reglamentuojančius PVM sąskaitos faktūros išrašymą), todėl pagrindo įpareigoti jį iš esmės išnagrinėti prašymą dėl G.

T. įpareigojimo pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą sandorį išrašyti PVM sąskaitą faktūrą nėra. Teismas, netenkinęs šios prašymo dalies, atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą iš esmės ir priimti administracinį sprendimą – leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, įtraukiant PVM sąskaitą faktūrą pagal minėtą sandorį, nes, kaip minėta, atsakovas neturi įgalinimų įpareigoti G. T. išrašyti tokią sąskaitą faktūrą. Be to, pareiškėjui siekiant tikslinti PVM deklaraciją, atsakovo administracinis sprendimas dėl leidimo ją tikslinti yra nereikalingas, o toks tikslinimas pagal MAĮ 68 ir 80 straipsnius yra galimas ne daugiau kaip einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, ir šis terminas jau yra pasibaigęs.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 7 d. prašyme taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo prašymą ir priimti administracinį sprendimą sugrąžinti pirkimo PVM, sumokėtą pagal Sutartį. Šis reikalavimas taip pat atmestinas, nes nesant galimybės išrašyti žemės sklypo pardavimo PVM sąskaitos faktūros, kurioje yra išskirta pardavimo PVM suma, nebuvo sumokėtas pirkimo PVM ir mokesčio permoka nebuvo susidariusi. Be to, pareiškėjui, siekiant gauti mokesčio permoką, pagal Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA- 186, tam turi būti pateiktas nustatytos formos prašymas, kurio pagrindu priimamas atitinkamas sprendimas dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–70), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. patikslintą skundą tenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjas teismui pateikė skundą, rašytinius paaiškinimus bei jų priedus, kuriuose išdėstė argumentus, jog G. T. veikla atitiko PVM įstatyme įtvirtintus apmokestinamos ekonominės veiklos požymius ir privalo būti apmokestinama PVM. Tačiau teismas dėl šių argumentų ir įrodymų visiškai nepasisakė, o ypač dėl tų, kuriuose G. T. nurodė, kad žemės sklypas buvo įsigytas ir parduotas siekiant komercinio tikslo, t. y. pasipelnyti (liudytojo 2008 m. gruodžio 29 d. apklausos protokolas, liudytojo 2009 m. balandžio 29 d papildomos apklausos protokolas, 2009 m. spalio 19 d. liudytojo apklausos protokolas). Be to, ir iš parduoto žemės sklypo paskirties, turto vertinimo ataskaitos bei minėtuose ikiteisminio tyrimo protokoluose užfiksuotos informacijos matyti, žemės sklypai buvo skirti statyboms ir juos buvo siekiama parduoti kaip savarankiškus turtinius vienetus. Tai, kad šie sklypai buvo parduoti vienam pirkėjui iki atitinkamo detalaus plano parengimo ir patvirtinimo, kuriuo žemės sklypai bus padalinti, nepaneigia G. T. vykdytos veiklos esmės. Tai, kad visus suplanuotus parduoti sklypus nupirko pareiškėjas, siekdamas tęsti G. T. pradėtą PVM apmokestinamą veiklą, vienu sandoriu, nepanaikina šio asmens pareigos sumokėti valstybei PVM bei atitinkamai negali atimti iš pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Vilniaus apygardos administracinis teismas ne tik neįvertino šių pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų, neargumentavo, kodėl nebuvo jais remtasi, bet ir netyrė bei nevertino su jais susijusių aplinkybių, kurios yra reikšmingos teisingo teismo sprendimo šioje byloje priėmimui.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas suformulavo ydingą praktiką, jog pareiga sudarius sandorį sumokėti PVM ir išrašyti PVM sąskaitą faktūrą tenka tik asmenims, kurie sandorio sudarymo metu yra įsiregistravę PVM mokėtojais. Toks Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimas prieštarauja PVM įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui. Iš tiesų PVM įstatymas pareigą mokėti PVM į valstybės biudžetą bei išrašyti PVM sąskaitą faktūrą sieja ne su įsiregistravimu PVM mokėtoju, bet su pačiu prekių tiekimo ar paslaugų teikimo faktu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 padarė išvadą, jog realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantis nustatyti įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į PVM atskaitą. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai, būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekės (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų.

Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodydamas, jog PVM mokėtojas netenka teisės tikslinti PVM deklaraciją pirkimo PVM, sumokėtu įsigyjant nekilnojamąjį daiktą (žemės sklypą), nes toks tikslinimas yra galimas ne daugiau kaip einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, MAĮ 68 straipsnio 1 dalį aiškino izoliuotai ir neatsižvelgdamas į kitas teisės normas, reglamentuojančias PVM mokėtojo teisę į PVM atskaitą, todėl padarė išvadas, prieštaraujančias PVM įstatymo 67 straipsnio nuostatoms. PVM įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, kuria yra įgyvendintas Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 187 straipsnis, yra įtvirtinta, kad PVM atskaita šiame straipsnyje nustatyta tvarka turi būti tikslinama nekilnojamojo pagal prigimtį daikto – 10 metų, skaičiuojant nuo to mokestinio laikotarpio, kurį atskaityta to turto pirkimo arba importo PVM ar jo dalis (pastato (statinio) esminio pagerinimo atveju – taip pasigaminto ilgalaikio materialiojo turto pirkimo PVM atskaita tikslinama 10 metų nuo to mokestinio laikotarpio, kurį buvo užbaigti pagerinimo darbai).

Teigia, kad šiuo atveju buvo paneigta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM, sumokėtą už žemės sklypą dėl neteisėtų G. T. veiksmų, kuris, vykdydamas PVM įstatyme įtvirtintą ekonominę veiklą ir atitikdamas šiame įstatyme įtvirtintas apmokestinimo PVM sąlygas, neišrašė pareiškėjui PVM sąskaitos faktūros už žemės sklypo pirkimą. Tik turėdamas atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, pareiškėjas įgyja teisę tikslinti PVM deklaraciją už atitinkamą laikotarpį bei teikti prašymą dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). Siekdamas įgyvendinti šias savo teises, pareiškėjas kreipėsi į VMI dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų, tačiau dėl VMI neveikimo, t. y. neįpareigojimo PVM įstatymo sąlygas atitinkančio subjekto už atliktą sandorį išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, UAB „Čelta“ neteko galimybės įgyvendinti savo teisę tikslinti PVM deklaraciją bei teikti prašymą dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo).

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktas pareiškėjo skundo atmetimo argumentas, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo pažeistą teisę privalėjo kreiptis į VMI pagal Mokesčio perkamos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles pateikdamas nustatytos formos prašymą, kurio pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo, negali būti laikomas tinkamu ir pagrįstu, nes pareiškėjas, neturėdamas PVM sąskaitos faktūros, remiantis PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalimi, neturi teisės įtraukti pirkimo PVM į PVM atskaitą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 86–92) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas sutinka su šio teismo sprendimo argumentais. VMI taip pat nurodo savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–84) pažymi, kad jis turi būti atmestas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių neįrodė, todėl jo skundas buvo atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl teisinių santykių, kurie atsiranda viešojo administravimo subjektui nagrinėjant asmenų prašymus, skundus ir pranešimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 4; 5; ir 7 d. pateikė atsakovui prašymus, kuriais prašė gyventojų pajamų mokesčiu ir pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinti trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą, kuria jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį pareiškėjui perleido žemės sklypą. Taip pat prašė, kad jam pareiškėjui būtų sudarytos atitinkamos sąlygos (įpareigojant G. T. išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą, leidžiant pareiškėjui tikslinti PVM deklaraciją) , kurios leistų jam iš valstybės biudžeto atskaityti pirkimo PVM sumokėtą trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. pagal šį sandorį.

Atsakovas 2013 m. liepos 8 ir 16 d. pateikė pareiškėjui atsakymus į jo minėtus prašymus, kuriais atsisakė tenkinti juos. Šiuos atsakymus iš esmės grindė tuo, kad vienkartinis 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo perleidimas pareiškėjui nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tokią G. T. veiklą pripažinti individualia bei ekonomine veikla gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio taikymo aspektais. Toks šios veiklos pobūdis, atsakovo nuomone, nesudaro teisinių prielaidų bei sąlygų, atsirasti pareiškėjo teisei į PVM atskaitą.

Iš pareiškėjo prašymų adresuotų atsakovui turinio matyti, kad jais yra siekiama, jog trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veikla, sudarant su pareiškėju 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį, būtų priskirta pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinimai veiklai, tokiu būdu sudarant sąlygas pareiškėjui įgyti teisę į šio mokesčio atskaitą- iš valstybės biudžeto gauti pirkimo PVM, kuris galimai buvo sumokėtas trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. pagal minėtą sandorį.

Teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimus reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

Pagal šios teisės normos nuostatas viena iš būtinų sąlygų, atsirasti teisei į PVM atskaitą yra tai, kad prekių tiekimą turi vykdyti pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinimas asmuo, o pats prekės tiekimas turi atitikti ekonominės veiklos kriterijus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.). Byloje nustatyta, kad minėto sandorio sudarymo metu G. T. teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.

Kita būtina sąlyga teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti bei už tai gauti pardavimo PVM, kurį turi sumokėti į valstybės biudžetą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15; 57; 58 str.).

Byloje duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. sumokėjo pirkimo PVM nėra. Nors pareiškėjas ir teigia, kad pirkimo PVM G. T. sumokėjo, tačiau nenurodo kokia dydžio tai buvo suma, kokiame dokumente ji buvo užfiksuota ir pan.. Šiuo atveju iš pareiškėjo teiginių matyti, kad tarp jo ir G. T. buvo sudarytas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris, kurio vertė pinigine išraiška sudarė 2 400 000 Lt, tačiau duomenų apie tai, kad šio sandorio dalyku buvo ir pirkimo PVM bei kokią sumą sudarė nuo 2 400 000 Lt, nenurodyta bei tuo klausimu atitinkamų įrodymų taip pat nėra pateikta.

Visa tai įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių dėl sumokėto pirkimo PVM pagal minėtą sandorį G. T., byloje nagrinėjamu atveju, neįrodė.

Kaip minėta, pirkimo PVM sumokėjimas įsigyjant prekę yra ta būtina sąlyga be kurios negali atsirasti teisė į PVM atskaitą, todėl pareiškėjui neįrodžius, jog jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą su G. T. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį sumokėjo pirkimo PVM, jam negali atsirasti ir teisė į PVM atskaitą. Visa tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti šiuo klausimu pareiškėjo prašymą, yra pagrįstas ir teisingas, nes atitinka bylos faktines aplinkybes bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimus.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo bei teisingumo, atsisakant trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą, pagal minėtą sandorį, apmokestinti gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiais.

Byloje nustatyta, kad atsakovas dėl trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklos, pagal gautą informaciją iš pareiškėjo, dar 2010 m. rugsėjo 20 d. atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu individualios bei ekonominės veiklos ir kitų požymių, būtinų apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu ir/ar pridėtinės vertės mokesčiu nenustatė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad aptariamas sandoris tarp pareiškėjo ir G. T. buvo vienkartinio pobūdžio.

Visa tai patvirtina, kad atsakovo išvados dėl atsisakymo minėtais mokesčiais apmokestinti G. T. buvo pagrįstos išsamiai ir objektyviai ištirtomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas teisingai nustatė, jog minėta G. T. veikla nepatenka į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reguliavimo sferą.

Iš pareiškėjo skundų teismui matyti, kad jis kokių tai naujų aplinkybių, kurių būtų nevertinęs atsakovas iš esmės ir nenurodo. Šiuo atveju jis tik pateikia kitokią tų pačių faktinių aplinkybių versiją.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, t.,y., nepaneigė ginčijamo šiuo klausimu atsakovo sprendimo išvadų pagrįstumo. Dėl paminėto tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

;