A-1205-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1205-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00960-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4, 9), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. ir nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. buvo laikomas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą, pablogėjo jo sveikata. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad minėtu laikotarpiu Kauno TI jis buvo laikomas perpildytose kamerose.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–14) prašė jį atmesti. Kauno TI pažymėjo, kad pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 29 straipsnių reikalavimų, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių skundžiamų Kauno TI veiksmų (neveikimo), taip pat kokios jo teisės buvo pažeistos bei kitų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgęs į tai, Kauno TI manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 33–36) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjui Kauno TI kameroje Nr. 241 teko mažesnė kameros ploto dalis, nei nustatyta teisės aktuose. Tačiau laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjui būnant kameroje Nr. 156, teisės aktų nustatytas reikalavimas dėl vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto buvo užtikrintas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. (iš viso 7 paras) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje būtų užtikrinta 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Tuo tarpu asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas, be kita ko, atsižvelgė į trumpą pažeidimo trukmę (iš viso 7 paros) ir bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, taip pat įvertino tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno TI laikotarpį nei karto nesikreipė į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o byloje nėra įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bei padarė išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kuris, teismo vertinimu, laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42), prašydamas iš naujo išnagrinėti jo skundą ir jį tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas anksčiau nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-2421-402/2014 pagal analogišką pareiškėjo skundą, buvo priteisęs jam 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nagrinėjamu atveju nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nors laikymo sąlygos Kauno TI nepasikeitė. Vėliau pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 48), nurodydamas, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI jis 2014 m. spalio 15 d. patyrė širdies infarktą, todėl prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. ir nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės nėra.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

29) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 14 parų, iš kurių 6,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 3,19 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnis (0,41 kv. m), nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma periodiškai kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Todėl, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atitinkamai apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo nurodytoje Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2421-402/2014 nustatytų faktinių aplinkybių (pažeidimo trukmė, intensyvumas ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pagrįstai nesirėmė minėta administracine byla.

Apibendrinant, pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė