A-1380-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1380-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08119-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 108–112), prašydama: 1) priteisti jai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 9 563,01 Lt ir 91 Lt neišmokėtos našlės pensijos dalį; 2) priteisti 1 340 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja patikslintame skunde nurodė siekianti, kad jai būtų priteista 2010–2011 metų laikotarpiu dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis. Dėl šio įstatymo taikymo minėtu laikotarpiu susidarė 9 563,01 Lt senatvės pensijos nepriemoka bei neišmokėta 91 Lt našlės pensijos dalis. Savo reikalavimus pareiškėja grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ir išmokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, reiškia, jog pareiškėjos konstitucinės teisės (gauti visą pensiją) neriboja joks terminas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (I t., b. l. 164–169) prašė skundo netenkinti.

Teigė, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, atsižvelgus į jos turėtas draudžiamąsias pajamas. Teisės aktai nesuteikia teisės atsakovui abejoti įstatymo konstitucingumu ir nevykdyti jo nuostatų, kol toks įstatymas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (I t., b. l. 186–191) pareiškėjos V. B. skundą tenkino iš dalies:

1) priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 8 861,97 Lt (2 566,60 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.;

2) nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 91 Lt neišmokėtą našlės pensijos dalį;

3) priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 650 Lt (188,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 22 d. paskirta 794,51 Lt per mėnesį dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 114), tačiau ji nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatas (b. l. 142–143). Pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 22 d. paskirta 70 Lt per mėnesį dydžio našlių pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir dėl to minėtu laikotarpiu susidarė 84 Lt šios pensijos nepriemoka (b. l. 115, 164–169). 2012 m. lapkričio 16 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo ir VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2012 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-137219 nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 128, 129). 2013 m. lapkričio 18 d. pareiškėja su prašymu išmokėti neišmokėtą pensijos dalį kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7996 nurodė, jog pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja iki 2013 m. gruodžio 6 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010-2011 metais, išmokėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, taip pat pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-137219 pareiškėjai pateikė išsamią ir teisingą informaciją (b. l. 130, 131–132). Pareiškėja 2013 m. gruodžio 4 d. pateikė VSDFV papildomus dokumentus, kurie, jos nuomone, sudaro pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriuos išnagrinėjusi VSDFV 2013 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-8504, kuriuo konstatavo, jog pareiškėjos pateikti papildomi dokumentai nesudaro pagrindo atnaujinti terminą nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti pareiškėjai vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 133–134, 137).

Pasisakydamas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegija nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013.

Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju VSDFV 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7996 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 18 d. skundą kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminą, tačiau šiame administraciniame akte VSDFV taip pat pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (10.1-02) 3-137219 pareiškėjai pateikė išsamią ir teisingą informaciją. Pagal naujausią LVAT suformuotą analogiškų bylų nagrinėjimo praktiką (2014 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. A143-816/2014, 2014 m. gegužės 26 d. nutartis Nr. A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. A756-811/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartis Nr. AS822-450/2014 ir kt.) laikytina, kad nagrinėjamu atveju, VSDFV konstatavus, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. (10.1-02) 3-137219 yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. kad pareiškėjai pagrįstai neišmokėta senatvės pensijos nepriemoka, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta VSDFV 2013 m. lapkričio 26 d. priėmus sprendimą Nr. (6.5)I-7996, todėl šiuo atveju pareiškėjai nėra procesinės kliūties inicijuoti ginčą teisme dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis (kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai), Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, 107 straipsniu bei šias Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas aiškinančia LVAT praktika (administracinė byla Nr. A575-1831/2011), teismas pažymėjo, jog remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis (b. l. 142–143), pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidarė ne prašoma priteisti 9 563,01 Lt, tačiau 8 861,97 Lt senatvės pensijos nepriemoka.

Dėl anksčiau nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. (6.5)I-7996 nepagrįstai konstatavo, jog teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnių nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nėra. Todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei aplinkybes, konstatuotina, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir tuo pagrindu pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina 8 861,97 Lt senatvės pensijos nepriemoka.

Vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Dėl sumažintos našlių pensijos dalies priteisimo teismas pažymėjo, jog pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV atitinkamai kreipėsi su 2012 m. lapkričio 16 d., 2013 m. lapkričio 18 d. prašymais išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį, o reikalavimo sumokėti sumažintą našlių pensijos dalį šiuose prašymuose neformulavo, todėl minėtos institucijos pareiškėjos prašymus išnagrinėjo ir sprendimus dėl jų priėmė pareiškėjos prašymuose suformuluotų reikalavimų ribose. Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju pareiškėja, siekdama, kad jai būtų išmokėta sumažinta našlių pensijos dalis, nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 91 Lt neišmokėtą našlės pensijos dalį teisme negali būti nagrinėjamas, todėl byla šioje dalyje nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto pagrindu (jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti).

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas vadovavosi ABTĮ 44–45 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, pareiškėjai priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 1 340 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 300 Lt išlaidų, sumokėtų teisininkei I. B. už skundo parengimą teismui ir 40 Lt išlaidų, kurias pareiškėja patyrė sumokėjusi AB SEB bankui už 2 metų trukmės bankinių operacijų išrašus, kuriuos kartu su skundu pateikė teismui (b. l. 108–112). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja su I. B., vykdančia individualią veiklą (teisinių paslaugų teikimas) 2013 m. gruodžio 5 d. sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. 57, kuria teisinės pagalbos teikėja (I. B.) įsipareigojo klientui (V. B.) teikti teisines konsultacijas, taip pat kliento vardu rašyti prašymus, reikalavimus, paduoti ieškinius ir kt. (b. l. 122, 139–140). Pareiškėja 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2013 m. gruodžio 17 d. sumokėjo I. B. už suteiktas teisines paslaugas (tarp jų – ir už skundo parengimą) viso 1 300 Lt (b. l. 138, 141), o 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėja sumokėjo AB SEB bankui 40 Lt (b. l. 157).

Pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos, patirtos jai atsiskaitant su AB SEB banku už bankinių operacijų išrašus, nėra priskirtinos ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytoms kitoms išlaidoms, susijusioms su skundo surašymu ir padavimu, kadangi pareiškėjos į bylą pateikti bankinių operacijų išrašai (b. l. 144–156) nėra susiję su nagrinėjama byla ir jokios įtakos bylos nagrinėjimui neturėjo, todėl teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai minėtas išlaidas nėra. Vadovaudamasis Rekomendacijų 8.2 punktu (bendra maksimali leidžiama pareiškėjai galima priteisti suma už skundo surašymą teismui būtų 3 000 Lt) bei atsižvelgdamas į tai, kad sprendimu patenkinta ½ pareiškėjos skundo reikalavimų dalis, teismas pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteisė 650 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu (I t., b. l. 194–196) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl 650 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje teismo sprendimą panaikinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir LVAT praktiką. LVAT išaiškino, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažįstama neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą nulemia iš esmės ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDFV apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–4) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl 650 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo apeliacinį skundą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos apeliaciniame skunde nurodė atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino pareiškėjos V. B. skundą ir priteisė jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 8 861,97 Lt (2 566,60 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 91 Lt neišmokėtą našlės pensijos dalį nutraukė bei priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 650 Lt (188,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius bei trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdami su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos naudai priteista 650 Lt bylinėjimosi išlaidų, pateikė apeliacinius skundus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, o 2 dalis numato, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino atsižvelgdama, be kita ko, ir į šias įstatymo nuostatas.

Kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, t. y. iš esmės pagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, taip pat priteisė ½ dalį pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o reikalavimo dėl neišmokėtos našlių pensijos dalies priteisimo netenkino.

Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su argumentais, kuriais teismas grindė šį savo sprendimą ir juos keičia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti 2010-2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką pareiškėja pirmą kartą kreipėsi 2012 m. lapkričio 16 d. (I t., b. l. 12), t. y. nepraleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino skundui ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai paduoti. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-137219 pareiškėjos prašymo išmokėti susidariusią nepriemoką netenkino (I t., b. l. 36).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, jog tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Atsižvelgdama į išdėstytą, išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 – atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus) veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka.

Kita vertus, minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013).

Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kuri nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Pažymėtina, kad iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir VSDFV direktoriaus 2008 m. vasario 1 d.

įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Taigi anksčiau išdėstytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, jog pareiškėjos prašymą gavęs VSDFV teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą nurodytoje dalyje – dėl pensijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2012 m. lapkričio 16 d. prašymu išmokėti 2010-2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką jau šiuo prašymu išreiškė nesutikimą su atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius šį pareiškėjos prašymą turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV, tačiau to nepadarė, šitaip iš esmės nulemdamas tai, kad pareiškėja, nors ir nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino, išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros neužbaigė.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, turėjo pripažinti, kad pareiškėja į instituciją, įgaliotą nagrinėti ginčus dėl atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimų (veiksmų), perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, kreipėsi nepraleidusi nustatyto termino, ir dėl šios priežasties atitinkami jos skundo reikalavimai (priteisti neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką) tenkintini.

Pasisakydama dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuotojo asmens VSDFV apeliaciniuose skunduose suformuoto reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 650 Lt bylinėjimosi išlaidų, kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjamos kategorijos bylose bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas bendra, t. y. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1229/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1303/2014; 2013 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-954/2012). Apeliantų pateikiami argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė