A-858-103-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-103/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00181-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 19. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. KS-144 „Dėl K. N.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Paaiškino, jog 2012 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komitete (toliau – ir Komitetas) buvo svarstomas klausimas „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“. Komitetas, kurio pirmininkas yra pareiškėjas, kartu esantis ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) narys, pritarė sprendimo pateikimui Tarybai. Taryba 2012 m. gegužės 2 d. svarstė sprendimo projektą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ Nr. A1-635, kurį pateikiant taip pat dalyvavo ir pareiškėjas.

Taryba 2012 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1-582 „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame, be kita ko, dalyvavo ir pareiškėjas, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Vilniaus miesto savivaldybės, kaip pagrindinės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ akcininkės, vardu: 1) inicijuoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ visuotinį akcininkų susirinkimą, į darbotvarkę įtraukiant klausimą dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriaus įpareigojimo ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskelbti konkursą dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo, nustatant tokias esmines šio konkurso sąlygas: a) mažiausio įmanomo šilumos tarifo; b) atitikties teisiniams reikalavimams, įskaitant Europos Sąjungos teisės aktų bei Tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-657 „Dėl priemonių centralizuotai teikiamos šilumos kainai sumažinti įgyvendinimo“ reikalavimus; c) geriausios prieinamos naudojamos technologijos; d) potencialaus investuotojo atitikimo europinės ir transatlantinės integracijos kriterijams; 2) AB „Vilniaus šilumos tinklai“ visuotiniame susirinkime balsuoti už Sprendimo priėmimą; 3) užtikrinti Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso dokumentų projektų pateikimą teisės aktų nustatyta tvarka Tarybai svarstyti ir tvirtinti.

Iki minėto Sprendimo priėmimo VTEK buvo gautas Tarybos Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos skundas dėl viešųjų ir privačių interesų pažeidimo pareiškėjui dalyvaujant priimant nurodytus sprendimus. Atliekant tyrimą pareiškėjas VTEK pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog svarstyti klausimai pareiškėjo, kaip AB „Vilniaus šilumos tinklai“ darbuotojo, padėčiai įtakos nedarė. VTEK, neatsižvelgusi į pareiškėjo paaiškinimus, pareiškėjo veiksmuose konstatavo Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimus. VTEK teigimu, pažeidimas pasireiškė tuo, jog pareiškėjas dalyvavo 2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 15 d. posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“, kurio autorius ir rengėjas yra pareiškėjo tiesioginis vadovas A. K., o priimtas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo darboviete AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

Grįsdamas administracinėje byloje skundžiamo sprendimo neteisėtumą pareiškėjas pažymėjo, jog nagrinėjama situacija yra susijusi su konkurso dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo paskelbimu, t. y. su Vilniaus miesto savivaldybės tiesiogiai valdoma bendrove ir netiesiogiai jos valdomo turto pagerinimu, o tai yra išimtinai viešojo (Vilniaus miesto savivaldybės) intereso objektas, dėl kurio negali būti privačių pareiškėjo interesų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra bendrovės darbuotojas, nepatvirtina pareiškėjo suinteresuotumo. Pabrėžė, jog šią aplinkybę VTEK jau yra sprendusi priimdama 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. KS-87. Pareiškėjo teigimu, nesant kitų jo suinteresuotumą patvirtinančių įrodymų, VTEK negalėjo konstatuoti pažeidimo.

Dėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuoto Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimo nurodė, jog pareiga nusišalinti turėtų būti vykdoma tik rengiant tokius sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Atsižvelgiant į tai, jog šioje situacijoje interesų konflikto nėra, Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos neturi būti taikomos.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24-25) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, jog atsakovas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. KS-87 pareiškėjo analogišką elgesį buvo pateisinęs. Be to, priimant 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą buvo nagrinėjamos visai kitos faktinės aplinkybės. Pabrėžė, kad pažeidimui konstatuoti pakanka fakto, kad nebuvo laikomasi prievolės vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, o tuo tarpu šališkumas (asmens nusistatymas svarstomo klausimo atžvilgiu) ir yra Įstatymo nuostatų pažeidimą sukeliantis interesų konfliktas. Atitinkamai, pareiškėjo dalyvavimas posėdžiuose, kartu dalyvaujant ir tiesioginiam pareiškėjo vadovui, kai buvo svarstomas pastarojo parengtas ir pristatytas Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso projektas, laikytinas vieno iš šios bendrovės vadovų asmeniniu suinteresuotumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 103-107) pareiškėjo K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VTEK skundžiamas sprendimas pareiškėjo (Komiteto pirmininkas, kartu Tarybos narys, kartu AB „Vilniaus šilumos tinklų“ direktoriaus pavaduotojas) atžvilgiu buvo priimtas dėl to, kad jis: dalyvavo 2012 m. balandžio 27 d. posėdyje Komitetui svarstant klausimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“, kartu pritardamas šio sprendimo pateikimui; dalyvavo 2012 m. gegužės 2 d. Tarybos posėdyje bei balsavo už minėto sprendimo projekto pateikimą Tarybai; dalyvavo 2012 m. gegužės 15 d. posėdyje ir balsavo už sprendimo „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ priėmimą, t. y. dalyvavo ir balsavo priimant su pareiškėjo darboviete susijusį Sprendimą, kurio autorius ir rengėjas, be kita ko, yra tiesioginis pareiškėjo vadovas – AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktorius. Atsakovo teigimu, šiais veiksmais pareiškėjas nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl faktinių ginčo situacijos aplinkybių, nagrinėjamu atveju šalių pozicijos išsiskyrė dėl faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Atitinkamai, valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės.

Pabrėžė, jog pareiškėjas, būdamas Komiteto pirmininkas, kartu esantis ir Tarybos nariu bei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriaus pavaduotoju, dalyvaudamas 2012 m. balandžio 27 d. Komitetui svarstant klausimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ ir pritardamas šio sprendimo pateikimui, taip pat, vėliau, t. y. 2012 m. gegužės 2 d. dalyvaudamas Tarybos posėdyje bei balsuojant už minėto sprendimo projekto pateikimą Tarybai bei 2012 m. gegužės 15 d. dalyvaudamas ir balsuodamas už sprendimo „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ priėmimą, t. y. minėtuose posėdžiuose svarstydamas ir pritardamas savo tiesioginio vadovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriaus rengtam sprendimui, kuris, be kita ko, tiesiogiai susijęs su pareiškėjo darboviete, galėjo turėti ir turėjo privatų interesą, todėl nagrinėjama ginčo situacija iš esmės atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto apibrėžimą. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dalyvaudamas posėdžiuose priimant Sprendimą, bandytų/bandė nusišalinti, taip siekiant išvengti privačių ir viešųjų interesų konflikto, nors privalėjo tai padaryti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Įstatymo 11 straipsnio pažeidimui konstatuoti valstybės tarnautojui užtenka nesiimti Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje vengti, todėl VTEK pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą ir 11 straipsnio 1 bei 2 dalis, nes pareiškėjas nesiėmė aktyvių ir aiškiai išreikštų veiksmų nusišalinti nuo dalyvavimo priimant Sprendimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo darboviete bei kurio autorius ir rengėjas yra pareiškėjo tiesioginis vadovas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad susirinkimuose svarstomi klausimai negalėjo daryti įtakos pareiškėjui, kaip AB „Vilniaus šilumos tinklai“ darbuotojo padėčiai, nes svarstomi klausimai nebuvo susiję su pareiškėjo darbo sąlygomis, o daugiau susiję išimtinai su viešaisiais interesais. Pabrėžė, jog nėra pagrindo abejonei, jog pareiškėjo vaidmuo dalyvaujant ir balsuojant už tiesioginio vadovo rengtą Sprendimą, kuris yra tiesiogiai susijęs ir su paties pareiškėjo tiesioginiu darbu yra suvokiamas kaip privataus intereso buvimas. Teismas nurodė, jog privatus interesas ne būtinai gali turėti materialinį suinteresuotumą, jis gali apimti ir kitokio pobūdžio naudą, o tai reiškia, kad nauda gali būti nukreipta ir į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje.

Nurodė, jog pareiškėjas dalyvaudamas priimant Sprendimą ir balsuodamas už jo priėmimą, taip išreiškė poziciją ne tik, kaip jis teigia dėl viešo intereso, tačiau ir savo privataus intereso atžvilgiu. Šiuo atveju teigiamas pritarimas (balsuojant) tiesioginio vadovo pozicijai galėtų tiesiogiai atsiliepti pareiškėjo darbo pobūdžiui, kartu ir perspektyvoms jam atliekant tiesiogines pareigas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o tuo tarpu priešingas teigimas, jog svarstomi klausimai negalėjo daryti įtakos pareiškėjui, kaip AB „Vilniaus šilumos tinklai“ darbuotojo padėčiai, nes nebuvo susiję su pareiškėjo darbo sąlygomis, nėra teisingas.

Teismas pastebėjo, jog ginčas yra nagrinėjamas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, jas siejant su taikytinomis normomis. Atitinkamai, nurodė, jog negali būti nagrinėjamas pareiškėjo nurodytas VTEK 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. KS-87.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VTEK pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

III. Pareiškėjas K. N. apeliaciniu skundu (b. l. 113-122) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Įstatymo pažeidimas (interesų konfliktas) turi būti įrodomas objektyviais bei pagrįstais duomenimis (įrodymais) ir negali būti grindžiamas abejonėmis ar subjektyviu suvokimu. Įstatymo pažeidimas, kaip ir bet kuris kitas tarnybinis nusižengimas, gali būti konstatuotas tik tada, kai nėra abejonių dėl šio pažeidimo egzistavimo, o jei yra, tai tik tada, kai tokios abejonės aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Taigi atsižvelgiant į tai, kad už Įstatymo normų pažeidimą valstybės tarnautojai gali būti net atleisti iš pareigų (Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p.), toks pažeidimas negali būti konstatuotas vadovaujantis vien subjektyviu manymu, jog asmuo galbūt pažeidė Įstatymą. Kitoks Įstatymo aiškinimas yra nesuderinamas su pamatiniais atsakomybės taikymo principais – in dubio pro reo ir kt.

Pabrėžia, jog šiuo atveju Įstatymo pažeidimas (interesų konfliktas) grindžiamas tik abejonėmis ir hipotetiniais teiginiais, nėra pateikiama nė vieno objektyvaus ir pagrįsto argumento, kuris galėtų užtikrintai ir be abejonių patvirtinti, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymą, nėra pateikta pareiškėjo asmeninio suinteresuotumo egzistavimo įrodymų. Atitinkamai, darytina išvada, jog VTEK neįrodė asmeninio suinteresuotumo egzistavimo ir negalėjo konstatuoti Įstatymo pažeidimo.

Pareiškėjo teigimu, vien tai, kad jis dirba AB „Vilniaus šilumos tinklai”, nėra pagrindas teigti, kad kiekvienu atveju svarstant su AB „Vilniaus šilumos tinklai” susijusius klausimus egzistuoja asmeninis pareiškėjo suinteresuotumas ar kad asmeninis pareiškėjo suinteresuotumas egzistavo atliekant skundžiamame sprendime nurodytus veiksmus. Privataus intereso egzistavimas turi būti vertinamas kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į svarstomų klausimų turinį ir jų galimą (realią) įtaką privatiems interesams. Šią poziciją yra pripažinusi ir VTEK 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. KS-87 „Dėl K. N.”.

Pareiškėjo nuomone, VTEK skundžiame sprendime minima situacija yra susijusi tik su konkurso dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo paskelbimu. Atitinkamai, šis klausimas, susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės valdoma bendrove ir jos valdomo turto pagerinimu, yra išimtinai viešojo (Vilniaus miesto savivaldybės) intereso objektas. Be to, nagrinėjamas klausimas yra susijęs ir su visų Vilniaus miesto gyventojų interesais, kadangi priimtu Sprendimu buvo siekiama ne tik modernizuoti Vilniaus miesto šilumos ūkį ir užtikrinti tinkamą bei stabilų šilumos tiekimą vilniečiams, bet ir sumažinti šilumos bei elektros energijos kainas. Atitinkamai, skundžiamame sprendime nurodytuose pareiškėjo veiksmuose negalima identifikuoti privačių interesų. Tai, kad Sprendimu buvo nuspręsta skelbti Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkursą, neįtakoja ir negali įtakoti pareiškėjo, kaip AB „Vilniaus šilumos tinklai” darbuotojo, padėties.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstai grindžiamas teismų precedentais, kurie neturi esminio panašumo su nagrinėjama byla. Teismų sprendimuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei šiuo atveju Įstatymo pažeidimas yra susiejamas su akivaizdžiais privačiais interesais, pvz.: asmuo dalyvauja priimant sprendimą, kuris susijęs su jo valdoma įmone, su jo žmona ir pan., bet ne su savivaldybės valdoma bendrove ir (ar) jos valdomo turto pagerinimu. Be to, skundžiamame sprendime nurodyta teismų praktika yra nesuderinama su pamatiniais atsakomybės taikymo principais – in dubio pro reo ir kt., kadangi atsakomybės taikymą pripažįsta esant vien abejonėms ir nesant objektyvių įrodymų.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikiamas ydingas Įstatymo aiškinimas ir nėra atsižvelgta į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Įstatymo aiškinimo ir taikymo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2521/2012).

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 132-134) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami argumentai, nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog atsakovas rėmėsi ne hipotezėmis, o konkrečiais faktais. VTEK nustatė, kad pareiškėjas yra ne tik Tarybos narys, bet ir dirba AB „Vilniaus šilumos tinklai” direktoriaus pavaduotoju strategijai. Eidamas nurodytas pareigas pareiškėjas dalyvavo Komiteto bei Tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo”, kurio rengėjas yra pareiškėjo tiesioginis vadovas ir kuris yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo darboviete AB „Vilniaus šilumos tinklai”. Tokią situaciją VTEK įvertino kaip interesų konfliktą ir, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nevengė kilusio konflikto, konstatavo Įstatymo pažeidimą. Nagrinėjamu atveju interesų konfliktą kelią pareiškėjo galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas.

Atsakovo teigimu, dėl vadovaujančių pareigų AB „Vilniaus šilumos tinklai” pareiškėjas negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas svarstydamas ir priimdamas šios bendrovės parengtą sprendimą dėl bendrovės turto modernizavimo ir investicijų pritraukimo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo tiesioginis darbas yra AB „Vilniaus šilumos tinklai”, kurioje pagrindinius sprendimus priima bendrovės direktorius, todėl pareiškėjo vaidmuo dalyvaujant ir balsuojant už tiesioginio vadovo rengtą sprendimą, kuris tiesiogiai susijęs ir su paties pareiškėjo darbu, yra suvokiamas kaip privataus intereso buvimas. Teismas pabrėžė, kad dalyvaudamas priimant sprendimą pareiškėjas išreiškė poziciją ir savo privataus intereso atžvilgiu: teigiamas pritarimas tiesioginio vadovo pozicijai gali tiesiogiai atsiliepti pareiškėjo darbo pobūdžiui, kartu ir perspektyvoms jam dirbant AB „Vilniaus šilumos tinklai”.

Atsakovo nuomone, nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad dalyvaudamas svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su AB „Vilniaus šilumos tinklai”, vadovavosi ne asmeniniais, o viešaisiais interesais, kas paneigia pažeidimo faktą. Pažymi, jog viešojo intereso sąvoka yra įtvirtinta Įstatyme, todėl bet kokie subjektyvūs jos turinio aiškinimai yra atmestini. Pareiškėjo argumentai apie tikėtiną šilumos kainos sumažėjimą, geriausias technologijas ir pan. šiame ginče yra neaktualūs ir pareiškėjo elgesio vertinimo nekeičia. Pabrėžia, jog būtinybė modernizuoti Vilniaus šilumos ūkį savaime nereiškia pareiškėjo veiksmų, priimant AB „Vilniaus šilumos tinklai” parengtą Tarybos sprendimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo”, nešališkumo ir objektyvumo.

Nurodo, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik vengti interesų konflikto, bet ir elgtis taip, kad visuomenėje nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Priešingu atveju kyla pagrįsti įtarimai, kad sprendimai priimami neskaidriai, o tai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės ir vietos savivaldos įstaigomis, silpnina valdžios institucijų administracinius gebėjimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-750/2004, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012). Atitinkamai, ir pareiškėjui, kaip Tarybos nariui, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų Vilniaus miesto gyventojams turi nekilti abejonių.

Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jo atvejis yra specifinis ir unikalus. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bylose, nėra pagrindas panaikinti VTEK bei Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. KS-144 „Dėl K. N.“, kuriuo buvo pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys K. N., būdamas ir AB „Vilniaus šilumos tinklai” direktoriaus pavaduotoju, dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Ekonomikos ir finansų komiteto posėdžiuose svarstant klausimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“, nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti intereso konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pateiktą skundą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, pateikė teisinio reguliavimo aiškinimą, kuris nedera su pamatiniais atsakomybės taikymo principais.

Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, pažymi, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl pareiškėjo statuso, t. y. kad jis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas ir dirba AB „Vilniaus šilumos tinklai” direktoriaus pavaduotoju strategijai, bei to, kad jis dalyvavo 2012 m. balandžio 27 d. posėdyje Ekonomikos ir finansų komitetui svarstant klausimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“ ir pritarė šio sprendimo pateikimui, taip pat dalyvavo 2012 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje bei balsavo už minėto sprendimo projekto pateikimą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, taip pat 2012 m. gegužės 15 d. dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje ir balsavo už sprendimo „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“, kuris yra susijęs su jo darboviete ir kurio autorius ir rengėjas, be kita ko, yra tiesioginis pareiškėjo vadovas – AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktorius, priėmimą. Be to, ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėjas apie šias aplinkybes nebuvo įspėjęs Įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog proceso šalys iš esmės nesutaria dėl to, ar buvo iškilęs interesų konfliktas ir ar pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad, siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Įstatymo 3 straipsnyje (2011 m. kovo 29 d. redakcija) yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės.

Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas numato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tuo tarpu pagal nurodyto straipsnio 2 dalį prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įvardintų nuostatų atskleidimui, vertinant, ar atitinkamas subjektas pažeidė nurodytas Įstatymo prievoles, be kita ko, yra svarbūs specialių teisinių terminų „interesų konfliktas“, „privatūs interesai“ apibrėžimai. Pastebėtina, jog Įstatymo normų kontekste interesų konfliktas yra suvokiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.). Privatūs interesai Įstatymo prasme yra suprantami kaip asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010).

Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu Įstatymo pažeidimu, pastebėtina, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013). Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011).

Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013).

Kita vertus, pagal administracinių teismų praktiką tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

Be to, pastebėtina, įpareigojimas asmeniui (savivaldybės tarybos nariui) elgtis taip, jog nekiltų menkiausių abejonių jo nešališkumu, kyla ne tik iš minėtų Įstatymo nuostatų, bet ir iš paties asmens, kaip savivaldybės tarybos nario, statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo”, kurio pateikimo, priėmimo procedūrose dalyvavo ir pareiškėjas, buvo nuspręsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Vilniaus miesto savivaldybės, kaip pagrindinės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ akcininkės, vardu: 1) inicijuoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ visuotinį akcininkų susirinkimą, į darbotvarkę įtraukiant klausimą dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriaus įpareigojimo ne vėliau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskelbti konkursą dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo, nustatant tokias esmines šio konkurso sąlygas: 1.1 mažiausio įmanomo šilumos tarifo; 1.2 atitikties teisiniams reikalavimams, įskaitant Europos Sąjungos teisės aktų bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-657 „Dėl priemonių centralizuotai teikiamos šilumos kainai sumažinti įgyvendinimo“ reikalavimus; 1.3 geriausios prieinamos naudojamos technologijos; 1.4 potencialaus investuotojo atitikimo europinės ir transatlantinės integracijos kriterijams; 2) AB „Vilniaus šilumos tinklai“ visuotiniame susirinkime balsuoti už sprendimo priėmimą; 3) užtikrinti Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso dokumentų projektų pateikimą teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti ir tvirtinti (b. l. 10). Taigi, kaip matyti, priimtu sprendimu buvo patvirtintos skelbtino konkurso esminės sąlygos, be kita ko, ir kriterijai, pasiūlyti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ vadovo A. K. (b. l. 30-33).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2012 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas) 37 straipsnio 12 dalį bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o pagal 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Pabrėžtina, jog tiesioginis pareiškėjo vadovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra A. K., kuris ir parengė bei pristatė nurodyto sprendimo projektus, už kuriuos vėliau balsavo pareiškėjas. Sutiktina su tuo, jog šioje situacijoje pareiškėjo privatus interesas pasireiškė kaip galimas lojalumas savo tiesioginiam vadovui bei balsavimas už jo parengtus bei pristatytus sprendimo projektus, pasiūlytus būdus, galimybes modernizuoti Vilniaus miesto šilumos ūkį – paskelbti Vilniaus miesto šilumos ūkio modernizavimo konkursą, kurio metu būtų išsiaiškintos praktinės galimybės ir potencialių investuotojų realiai siūlomi būdai modernizuoti Vilniaus miesto šilumos ūkį, taip pat buvo pasiūlyti skelbtino konkurso esminiai kriterijai (b. l. 30-33). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta situacija iš esmės atitinka įvardintą asmeninio suinteresuotumo apibrėžimą (Įstatymo 2 str. 6 d.).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su atsakovo, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas, dalyvaudamas 2012 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto, 2012 m. gegužės 2 d. bei 2012 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimą „Dėl Vilniaus miesto šilumos tinklų modernizavimo konkurso paskelbimo“, kurio autorius ir rengėjas yra pareiškėjo tiesioginis vadovas A. K., ir sprendimas yra tiesiogiai susijęs su jo darboviete AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Pareiškėjas neinformavo tarybos narių, kurie kartu dalyvavo sprendimų priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą, nors priimami sprendimai kėlė interesų konfliktą, t. y. sudarė situaciją, kai priimami sprendimai yra susiję su pareiškėjo privačiais interesais, nes būtent jo tiesioginis vadovas A. K. parengė bei pristatė sprendimo projektus, susijusius su jo darboviete, už kuriuos vėliau balsavo pats pareiškėjas (Įstatymo 11 str. 1, 2 d.). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).

Nurodyto vertinimo nepaneigia ir pareiškėjo įvardinti argumentai, susiję su tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimamas sprendimas buvo susijęs ir su viešuoju interesu, su galimybėmis modernizuoti šilumos ūkį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Įstatymas nenumato jokių išimčių, kai asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje.

Analizuojamoje situacijoje teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos. Šiuo atveju pareiškėjo pirminė prievolė buvo vengti interesų konflikto ir dėl jo įspėti Įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, kaip buvo minėta, pareiškėjas įvardintų veiksmų, pašalinančių abejones dėl jo nešališkumo, neatliko ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas nei atsakovui, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams jokių pagrįstų interesų konflikto situacijos egzistavimą bei Įstatymo pažeidimą paneigiančių įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Įstatymo pažeidimas (interesų konfliktas) turi būti įrodomas objektyviais bei pagrįstais duomenimis ir negali būti grindžiamas abejonėmis ar subjektyviu suvokimu, pažymi, jog, kaip minėta, Įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Šiuo atveju pats Įstatymo pažeidimas suponuoja tai, kad dažnu atveju įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių naudos gavimą, gali ir nebūti. Be to, kaip minėta, aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, nėra teisiškai reikšminga. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2624/2012). Tai, ar asmuo pažeidė jam nustatytas pareigas, įtvirtintas Įstatyme, sprendžiama atsižvelgus į konkrečią analizuojamą situaciją, subjekto statusą, ryšius ir pan., o nagrinėjamu atveju šioje teismo nutartyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatyme jam numatytus įpareigojimus.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atsakovo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. KS-87 „Dėl K. N.” ir jame pateiktais išaiškinimais, rekomendacijomis, pažymi, jog nurodytame sprendime atsakovas pateikė konkrečias išvadas dėl kito tirto konkretaus atvejo, t. y. dėl to, ar buvo pažeistas Įstatymas, kai Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos narys K. N. dalyvavo 2010 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto tarybos posėdyje svarstant klausimą „Dėl naujų Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimo ir esminės kuro konversijos realizavimo centralizuotai teikiamos šilumos ir karšto vandens gamyboje”. Šiame sprendime atsakovas išsakė savo nuomonę, kad pareiškėjas turėtų vienareikšmiškai nusišalinti, t. y. vadovautis Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto bei 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir vykdyti 11 straipsnio 2 dalį, nuo sprendimų, susijusių su jo darbovietės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ administracijos finansiniu aprūpinimu, rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūrų. Kita vertus, nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad jis tik įvardintais atvejais turėtų nusišalinti. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog atsakovas neapibrėžė visų galimų atvejų, kai interesų konfliktai gali kilti pareiškėjui ir kada jis turėtų nusišalinti, nepateikė baigtinio tokių atvejų sąrašo, nes jam ir nėra suteikta įgaliojimų pateikti ir numatyti visus tokius atvejus. Priešingai, šiame sprendime atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui dėl jo užimamų pareigų gausos gali kilti interesų konfliktai ir tai jį įpareigoja itin atidžiai vertinti kiekvieną rengiamą, svarstomą ir priimamą sprendimą, tiesiogiai susijusį su jo darbdaviu – AB „Vilniaus šilumos tinklai” (b. l. 82-85). Taigi būtent pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymu, atsižvelgęs į konkrečią situaciją, turi priimti sprendimus, kaip jam elgtis, kad nepažeistų Įstatyme numatytų įpareigojimų.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priimtą sprendimą grindė teismų precedentais, kurie neturi esminio panašumo su nagrinėjama byla, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika siekdamas atskleisti Įstatymo tikslą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-844/2007), teismų praktika suformuota dėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011), Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto pažeidimo kvalifikavimui būtinų sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje A261-3154/2011, 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012). Šiose bylose pateikti išaiškinimai iš esmės atitinka išaiškinimus, pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-998/2013. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo įvardintoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2521/2012 (vėlesnis jos Nr. A525-998/2013), kuria remdamasis pareiškėjas grindžia, jo nuomone, netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą, buvo tik iškeltos abejonės dėl Įstatymo normų, taikytinų šioje byloje, aiškinimo ir siūlyta sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Tuo tarpu būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 buvo pateikti tam tikri išaiškinimai, kuriuos iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į šios administracinės bylos aplinkybes konkrečiai vertino, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Įstatymas. Dėl nurodytų aplinkybių negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais, pateiktais įvardintose administracinėse bylose.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys