A-284-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-284-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05069-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.3; 9.4.1.1; 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1A-374 ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0063/10000246908 dalis, kuriomis jam įregistruota solidarioji mokestinė prievolė.

Pareiškėjas nurodė, kad solidari mokestinė prievolė už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą, t. y. 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių, jam įregistruota neteisėtai ir nepagrįstai. Iš Muitinės sprendimo nėra aišku, kokiu teisės aktu vadovaujantis pareiškėjui buvo įregistruota mokestinė prievolė. Be to, minėtas sprendimas prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiui, priimtam baudžiamojoje byloje Nr. I-390-318/2012, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų, t. y. nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ar laikant cigaretes, todėl jo veiksmus įvertino kaip padėjimą padaryti nurodytas nusikalstamas veikas ir jam skyrė 65 000 Lt baudą. Departamento sprendimas neatitinka ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 93 straipsnio nuostatų, nustatančių, kad bet kokia mokestinė prievolė pasibaigia, kai prekės yra sulaikomos, konfiskuojamos, sunaikinamos arba atitenka valstybės nuosavybėn. Mokestinė prievolė pasibaigia, kai prekės sulaikomos įvežimo metu arba vėliau konfiskuojamos (93 str. 2 d. 3 p.). Nagrinėjamu atveju prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos.

Atsiliepimu į skundą atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai sutapatina pareigą mokėti mokesčius ir baudžiamąją atsakomybę. Ginčui taikytinos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas) normos, PVM įstatymas, Akcizų įstatymas ir kiti teisės aktai. Mokesčių skola už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu, o ne tada, kai jos yra sulaikomos, tačiau prievolė sumokėti mokesčius atsiranda tada, kai nustatomas skolininkas ir skola įregistruojama.

Ginčo prekės buvo sulaikytos, kai jau buvo įvežtos į Lietuvos muitų teritoriją, t. y. po to, kai turėjo būti sumokėti importo mokesčiai, todėl Muitinė, vadovaudamasi Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 dalies 1 ir 2 įtraukomis, turėjo teisę asmenims, neteisėtai įvežusiems ar dalyvavusiems įvežant akcizais apmokestinamas prekes, įregistruoti importo mokesčių skolą. Reglamentai yra taikomi visuotinai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 dalį, muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek MAĮ nuostatos neprieštarauja Muitinės kodeksui.

Pagal MAĮ 161 straipsnį, nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu. Pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatas, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei, kurios atsiradimo momentas yra neteisėto prekių įvežimo momentas (202 str. 2 d.), o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes ir žinoję arba turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas (202 str. 3 d. 2 įtrauka).

Atsižvelgęs į tai, atsakovas padarė išvadą, kad Muitinė pagrįstai, remdamasi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. baudžiamuoju įsakymu, įregistravo solidarią mokestinę prievolę. Pareiškėjas atitinka Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nurodytas sąlygas, t. y. dalyvavo neteisėtai įvežant cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją ir žinojo, kad jų įvežimas yra neteisėtas, todėl tai, kad jis pats kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis objektyviosios pusės veiksmų neatliko, neturi įtakos pripažįstant jį skolininku muitinei.

Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 ir 12 dalių nuostatas, prievolė mokėti akcizus už prekes, kurioms taikomi importo muitai, pareiškėjui atsirado nuo to momento, kai atsirado prievolė apskaičiuoti muitus. Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 ir 13 dalis bei PVM įstatymo 94 straipsnio nuostatas, prievolė sumokėti akcizus ir PVM tenka importuotojams, t. y. asmenims, kurie turi sumokėti skolą muitinei, kai tokių asmenų yra keli – už mokesčių sumokėjimą jie atsako solidariai. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad skola muitinei turėjo išnykti pagal MAĮ 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes prekės buvo sulaikytos ir konfiskuotos ne muitinės poste, tačiau neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamas Muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui įregistruota solidarioji mokestinė prievolė muitinei, buvo priimtas remiantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. baudžiamuoju įsakymu. Jame nustatyta, kad pareiškėjas ir kiti asmenys, veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje, per Lietuvos Respublikos sieną gabeno privalomas muitinei pateikti akcizines prekes, kurių vertė viršija 250 MGL. Pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu, su kitu pareigūnu sudarė sąlygas, kad valstybinės sienos ruožas sutartoje vietoje nebūtų saugomas ir tokiu būdu kiti bendrininkai nekliudomi per Lietuvos Respublikos sieną pernešė 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė 154 119,20 Lt. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas su kitais asmenimis veikė bendrininkų grupėje ir siekė bendro nusikalstamo rezultato – turtinės naudos. Pareiga mokėti mokesčius nėra susijusi su baudžiamąja ar administracine atsakomybe, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui už nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta bauda, savaime neatleidžia jo nuo pareigos mokėti mokesčius. Taip pat atsiliepime į skundą Muitinė nurodo kitus argumentus, kurie buvo išdėstyti ir atsakovo atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis MAĮ 14 straipsnio 6 dalimi, Muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalimi, 202 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 38 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad asmuo, kuris dalyvavo neteisėtai, t. y. nepateikiant muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Muitinės kodekso 38 straipsnis, įvežant muitais apmokestinamas prekes ir žinojęs arba turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, pripažįstamas skolininku.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-390-318/2012) nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad M. B. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikta pareiškėjo veiksmų kvalifikacija turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir iš naujo neįrodinėtinos. Įvertinęs nuosprendyje pateiktą pareiškėjo veiksmų kvalifikavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas atitinka Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje nustatytus reikalavimus, nes dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, todėl tiek Muitinė, tiek ir Departamentas pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokestinė prievolė negalėjo būti įregistruota, nes prekes konfiskavus ji pasibaigė pagal MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o jau įvežus jas į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos negali būti taikomos.

Remdamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo, kad prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsirado, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui. Įvertinęs Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies, Pridėtinės vertės mokesčio 2 straipsnio 25 dalies, Muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuoju Akcizų įstatymo prasme. Nustačius, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei, jis pripažintinas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymą bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl jam tenka pareiga mokėti importo akcizą ir PVM. Be to, atsižvelgęs į Muitinės kodekso 213 straipsnį ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei. Teismo vertinimu, nors PVM įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kad importo PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes, kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (94 str. 1 d.), šiuo atveju taikytina Muitinės kodekso 213 straipsnio analogija.

Ginčo dėl Muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimu apskaičiuotų sumų pareiškėjas nekėlė, todėl šių aplinkybių teismas papildomai nevertino.

III. Apeliaciniu skundu M. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimą, priimtą pareiškėjo atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu jam jau pritaikyta Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalis, pagal kurią jis nebegalėjo būti asmeniu-skolininku, neteisėtai kontrabandines prekes įvežusiu, laikiusiu pas save ar paėmusiu iš muitinės priežiūros. Pabrėžia, kad jis prekių neįvežė, nenuslėpė, deklaracijų nepildė, todėl negali būti skolininku. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui, numatantiems, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą Departamentas ir Muitinė prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose išdėsto panašius argumentus, kaip ir atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad apeliantas, kalbėdamas apie nusikalstamos veikos vertinimą ir dvigubą nubaudimą, nepagrįstai sutapatina mokesčių mokėtojo prievolę įstatymo nustatytais atvejais sumokėti mokesčius valstybei su baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus sankcijos pinigine forma (bauda). Pasak atsakovo, mokestinė prievolė valstybei nėra bausmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1A-374 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0063/10000246908 dalių, kuriomis pareiškėjas M. B. pripažintas solidariai atsakingu muitinei už 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-390-318/2012, buvo nustatyta, kad kaltinamieji 2011 m. lapkričio 5 d. per Lietuvos valstybės sieną neteisėtai gabeno muitinei privalomus pateikti daiktus, kurių vertė viršijo 250 MGL. Tai pasireiškė tuo, kad pareiškėjas M. B., būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnu, tam turėdamas galimybes ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, užtikrino, kad valstybės sienos ruožas ir pasienio apsaugos zona nebūtų saugomi, ir tokiu būdu sudarė sąlygas netrukdomai iš Baltarusijos į Lietuvos valstybės teritoriją neteisėtai gabenti cigaretes ir šias akcizais apmokestinamas prekes Lietuvos valstybės teritorijoje gabenti ir laikyti. Dėl to pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabandos), 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis) ir 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimo) padarymo (b. l. 13-21). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO), šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad nėra muitinės skolininkas, nes cigarečių į Lietuvos Respublikos teritoriją neįvežė, nelaikė ir jomis nedisponavo

Muitinės skolininko sąvoką apibrėžia Bendrijos muitinės kodeksas, kurio 4 straipsnio 12 punkte nustatyta, jog skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 punktą, skola muitinei suprantama, kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, spręsdamas pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, kurio 1 dalies a punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šiuo atveju skolininkais laikomi: 1) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, 2) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo pripažintas skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu. Pažymėtina, norint pripažinti asmenį skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, turi būti nustatytos dvi komuliatyvios sąlygos t. y. asmuo turi būti dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes ir žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, pagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje, visuma. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje konstatuota, jog M. B., iš anksto susitaręs ir veikdamas su kitais kaltinamaisiais, 2011 m. lapkričio 5 d., apie 4 val., iš Baltarusijos Respublikos teritorijos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos atgabenus ne mažiau, kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“, užtikrino, kad valstybės sienos ruožas, esantis prie valstybės sienos ženklo Nr. 1134 ir pasienio apsaugos zona, nebūtų saugomi ir tokiu būdu sudarė sąlygas netrukdomai, išvengiant muitinės kontrolės, pernešti iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir šias akcizais apmokestinamas prekes sukrovus į automobilį, padėjo jas neteisėtai gabenti ir laikyti. Iš šių nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjas ne tik dalyvavo neteisėtai įvežant akcizais apmokestinamas prekes, bet ir turėjo žinoti, kad toks šių prekių įvežimas yra neteisėtas. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei ir kad jam pagrįstai buvo įregistruotos aukščiau nurodytos mokestinės prievolės bei su jomis susiję delspinigiai, teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies prasme bei Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą, jog jis negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad mokesčiai už neteisėtai įvežtas prekes, bei delspinigiai už nesumokėtus privalomus sumokėti mokesčius nelaikytini baudimu Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio prasme.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys