2K-4/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–4/2014

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00678-2007-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos; baudžiamosios bylos dalis dėl A. S. kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

UAB „M“ civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartis, kuria išteisintojo A. S. ir civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo advokato Arūno Bertulio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. S. buvo kaltinamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis dėl sunkios jo vadovaujamos įmonės ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus ir taip padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. kad jis:

nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. lapkričio 27 d. dirbdamas UAB „PM“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (nuo 2007 m. balandžio mėn. – UAB „PS“) direktoriumi, žinodamas apie UAB „PM“ nemokumą ir akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, davė nurodymą UAB „PM“ vyriausiajai buhalterei D. A. išrašyti PVM sąskaitas faktūras dėl įrengimų, žaliavos, pagamintos produkcijos ir kitų prekių perleidimo UAB „P“, o vyriausiajai buhalterei D. A. išrašius 8 PVM sąskaitas faktūras (pagal 2007 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007086 perleista turto už 13 115,41 Lt, 2007 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007089 – už 2601,66 Lt, 2007 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007090 – už 2782,44 Lt, 2007 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007091 – už 1358,92 Lt, 2007 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007092 – už 89 978,54 Lt, 2007 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007094 – už 413 Lt, 2007 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007093 – už 222 490,88 Lt, 2007 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą PME 2007096 – už 8603,38 Lt, iš viso perleista turto už 341 344,23 Lt), A. S. pasirašė 2007 m. balandžio 4 d. tarpusavio užskaitymo aktą su UAB „P“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl 341 344,23 Lt įsiskolinimo padengimo ir tokiu būdu, sumažindamas skolą UAB „P“, patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „P“ – reikalavimus ir dėl to sumažinęs galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartimi nustatyti 107 kreditorių reikalavimai už 1 214 978,71 Lt);

be to, A. S. buvo kaltinamas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, t. y. kad jis:

nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. lapkričio 27 d. dirbdamas UAB „PM“ (buvusi UAB „R“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. balandžio mėn. – UAB „PS“) direktoriumi, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, apgaule vengė atsiskaityti už gautas iš UAB „M“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini)) paslaugas pagal 2004 m. balandžio 2 d. sudarytas: nuomos sutartį (pagal kurią UAB „M“ išnuomojo UAB „R“ 1444 kv. m ploto gamybines patalpas, esančias Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), o UAB „R“ įsipareigojo už patalpų nuomą mokėti 5000 Lt ir PVM per mėnesį iki kiekvieno mėnesio 10 d.) ir elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartį (pagal kurią UAB „M“ įsipareigojo tiekti elektros energiją Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), o UAB „R“ įsipareigojo atsiskaityti per 10 kalendorinių dienų nuo pateiktos PVM sąskaitos faktūros).

UAB „PM“, atstovaujama direktoriaus A. S., neapmokėjo pagal pirmiau nurodytas nuomos ir elektros energijos vartojimo sutartis UAB „M“ pateiktų sąskaitų faktūrų: 2007 m. sausio 8 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 024 (712,51 Lt); 2007 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 038 (14 032,81 Lt); 2007 m. vasario 5 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 074 (47,2 Lt); 2007 m. vasario 1 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 040 (5900 Lt); 2007 m. vasario 12 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 081 (9815,17 Lt); 2007 m. vasario 28 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 082 (6487,18 Lt); 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 116 (5900 Lt); 2007 m. kovo 28 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 128 (6021,56 Lt); 2007 m. balandžio 2 d. PVM sąskaitos faktūros MET Nr. 145 (5900 Lt). A. S. neįvykdė savo pasirašyto 2007 m. kovo 14 d. įsipareigojimo iki 2007 m. balandžio 1 d. padengti UAB „M“ pusę susidariusio įsiskolinimo, iki 2007 m. balandžio 10 d. – kitą pusę susidariusio įsiskolinimo, o iki 2007 m. balandžio 20 d. sumokėti už 2007 m. kovo mėnesio nuomą ir elektros energiją), nors UAB „PM“ tuo metu turto turėjo ir atsiskaitymus vykdė, dėl to UAB „M“ iki 2007 m. balandžio 30 d. patyrė 54 816,43 Lt turtinę žalą;

be to, A. S. buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „PM“ įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. kad jis:

2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. lapkričio 27 d. dirbdamas UAB „PM“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė:

Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų;

Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, pagal kurias uždarosios akcinės bendrovės visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti dešimt metų.

A. S. nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo šių apskaitos dokumentų: 2007 m. Didžiosios knygos, visų apskaitos registrų (išskyrus kasos ir banko) už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn., dokumentų apie UAB „PM“ turtą, debitorius ir kreditorius, kurie atspindėtų bendrovės turto, debitorių ir kreditorių pasikeitimus 2007 m. kovo 28 d.

Kasaciniu skundu išteisintasis A. S. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl dalies, kuria baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, ir jį išteisinti kaip nepadariusį nurodytų nusikalstamų veikų.

Kasatorius teigia, kad teismų išvada, jog UAB „P“ buvo perduotas visas ilgalaikis bendrovės turtas, todėl bendrovė prarado galimybę tęsti ūkinę-komercinę veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, akivaizdžiai neatitinka byloje surinktų įrodymų, pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą visapusiško ir išsamaus byloje surinktų įrodymų įvertinimo reikalavimą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. gegužės 19 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/115 nurodyta, kad 2006 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 1 634 662 Lt vertės turto: 755 954 Lt ilgalaikio turto, 878 720 Lt trumpalaikio turto, o 2007 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės turto vertė sudarė 520 720 Lt, iš jų: 120 086 Lt ilgalaikis turtas, 400 635 Lt trumpalaikis turtas. Kasatorius mano, kad tai, jog 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovė perdavė UAB „P” 341 344,23 Lt vertės turto už teisingą kainą, kartu sumažindama bendrovės įsiskolinimą UAB „P“, nenulėmė bendrovės negalimumo tęsti ūkinę–komercinę veiklą ir atsiskaityti su bendrovės kreditoriais;

Kasatoriaus įsitikinimu, teismo išvada, kad 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovė, perduodama UAB „P“ 341 344,23 Lt vertės turto, prarado galimybę tęsti ūkinę-komercinę veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes 2007 m. rugpjūčio 31 d. bendrovės turto vertė – 520 720 Lt.

Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo atsižvelgti į 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovės UAB „P“ perduotų materialinių vertybių (turto) turinį, ir išsiaiškinti, kiek to turto vertės sudarė pagrindinės priemonės, o kiek – bendrovės pagaminta produkcija, kuri pagal savo esmę ir paskirtį negali būti laikoma ilgalaikiu bendrovės turtu. Kadangi nurodyto turto turinio teismai nenustatinėjo ir nesiaiškino, tai taip pat negali būti laikoma pagrįsta teismo išvada, jog 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovė perdavė UAB „P“ 341 344,23 Lt vertės būtent ilgalaikio turto. Teismai privalėjo įvertinti tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti apie tai, jog bendrovė perdavė 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. UAB „P“ turtą ne už teisingą kainą. Teismams reikėjo aiškintis tokio sandorio naudingumą. Tai, kad turtas iš esmės pagal atlygintinį sandorį buvo perduotas vienam bendrovės kreditoriui UAB „P“, kasatoriaus supratimu, negali reikšti, kad šis sandoris pažeidė kitų bendrovės kreditorių teises ir interesus. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai neatsižvelgė į nurodyto sandorio vertę, jo sudarymo aplinkybes, sandorio dalyką sudariusio turto sudėtį ir ypatumus, todėl nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį;

A. S. teigia, kad bylą nagrinėję teismai jo veiksmus pripažino atitinkančiais BK 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, nors 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovės turto perdavimas UAB „P“ už 341 344,23 Lt, 2007 m. balandžio 4 d. Tarpusavio užskaitymo aktas yra galiojantys sandoriai. Civilinėje teisėje yra pripažįstama sandorių teisėtumo prezumpcija, todėl, pasak kasatoriaus, pirmiau nurodyti sandoriai ir jo veiksmai, juos sudarant, yra teisėti iki tol, kol įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti teisme. Kasatoriaus teigimu, nurodytų sandorių teismuose neginčija nei UAB „M“, nei joks kitas bendrovės kreditorius;

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai visiškai nepagrįstai sprendė, jog jis suteikė prioritetą UAB „P“ prieš kitus bendrovės kreditorius ir sumenkino kitų kreditorių galimybę atgauti skolas iš bendrovės, taip padarydamas jiems turtinę žalą. A. S. teigia, kad teismai ignoravo specialisto A. Ilgevičiaus paaiškinimus, jog tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, su kuo pirmiausia reikėjo atsiskaityti. Teismai, anot kasatoriaus, turėjo aiškintis kitų bendrovės kreditorių padėtį, jų reikalavimo teisių apimtis;

A. S. teigia, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog jo veiksmai atlikti esant bendrovei nemokiai, gresiant bendrovės bankrotui, nes byloje surinktų įrodymų visuma neįrodo, kad iki byloje nagrinėjamų veiksmų atlikimo bendrovė buvo nemoki įstatymo prasme ar tapo nemoki būtent dėl 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovės turto perdavimo UAB „P“ už 341 344,23 Lt. Teismai nesiaiškino, koks buvo bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir bendrovės turto vertės santykis tiek iki nagrinėjamų veiksmų atlikimo, tiek ir po jų, todėl teismų išvadas apie bendrovės nemokumą nagrinėjamu laikotarpiu nepatvirtina įrodymų visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nustatė, kad bendrovės veikla ir egzistavimas, susidarius dideliems įsiskolinimams, tyčia ir sąmoningai buvo likviduojami. Kasatorius teigia, kad jis, kaip bendrovės vadovas, negalėjo daryti jokios įtakos akcijų perleidimui, nes tokio sandorio sudarymas priklauso be išimties paties akcijų savininko valiai. Dėl to teismų išvados prieštarauja ABĮ nuostatoms, neatitinka jo, kaip bendrovės vadovo, teisinio statuso, neįrodo jo neteisėtų veiksmų ir kaltės.

Teismų išvados, pasak kasatoriaus, motyvuojamos ir tuo, kad nuomos sutartimi, sudaryta UAB „M“ ir bendrovės, buvo numatyta, jog, susidarius bendrovės įsiskolinimui, UAB „M“ turi teisę neleisti išvežti nuomininko (bendrovės) įrengimų, iki bus likviduotas įsiskolinimas. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai sprendė, kad jis, neatsiklausęs UAB „M“ direktoriaus, priešingai nuomos sutarčiai, išvežė įrengimus. Pagal lizingo sutartis, sudarytas su UAB „Hanza lizingas“, bendrovė valdė ir naudojo gamybos įrangą, kuri buvo sumontuota patalpose, kurias bendrovė nuomos sutartimi nuomojosi iš UAB „M“. Gamybos įranga nuosavybės teise priklausė ne bendrovei, o lizingo davėjui (CK 6.567 straipsnis). 2007 m. balandžio 1 d. bendrovės skolos lizingo davėjui UAB „Hanza lizingas“ buvo 357 876,67 Lt. Bendrovės įsipareigojimus pagal pirmiau nurodytas lizingo sutartis perėmė UAB „P“, tačiau būtent UAB „M“ atsisakė jos patalpose perduoti lizingo objektą sudarantį turtą, esantį UAB „M“ patalpose, UAB „P“ iki nebus padengta bendrovės skola UAB „M”. Dėl tokių UAB „M“ veiksmų, neteisėtai sulaikant svetimą daiktą, iš šios bendrovės UAB „P“, kuri tapo lizingo objekto savininke, naudai buvo priteistas 402 321 Lt žalos atlyginimas (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimas);

Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį visuomenei pavojinga veika siejama su dviem aplinkybėmis: sunkia įmonės padėtimi arba įmonės nemokumu, kai akivaizdžiai gresia bankrotas. Pasak kasatoriaus, teismai savo išvadas nepagrįstai grindė antrąja aplinkybe, todėl spręstina, kad nebuvo nė vienos iš aplinkybių, dėl kurių jo veiksmai objektyviąja prasme gali būti kvalifikuojami pagal BK 208 straipsnio 1 dalį;

BK 208 straipsnis reikalauja nustatyti tyčinę kaltę. Kasatoriaus nuomone, tai, kad jis žinojo, jog bendrovė turi nemažai kreditorių ir jos veikla nuostolinga, savaime nereiškia, kad jis tyčia sąmoningai siekė patenkinti be išimties vieno bendrovės kreditoriaus reikalavimus, siekiant padaryti turtinę žalą kitiems bendrovės kreditoriams, todėl mano, kad jo veiksmuose nėra BK 208 straipsnio 1 dalies taikymui būtinos tyčios;

BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad jo padaryti veiksmai, atitinkantys BK 186 straipsnio 1 dalį, subjektyviąja prasme atitinka apgaulės požymius. Teismų argumentai dėl apgaulės, pasak kasatoriaus, grindžiami UAB „M“ vadovo paaiškinimais.

Dėl išvardytų motyvų, kasatoriaus nuomone, teismų išvados dėl jo veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį yra teisiškai nepagrįstos.

Atsiliepimu į išteisintojo A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

Teismai, pasak prokurorės, padarė teisingą išvadą, kad UAB „PM“ buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, tačiau A. S., atstovaudamas UAB „PM“, nepaisė to ir davė bendrovės buhalterei nurodymą išrašyti PVM sąskaitas faktūras, kuriomis UAB „P“ iš viso perleista turto už 341 344,23 Lt, bei pasirašė tarpusavio užskaitymo aktą dėl 341 344,23 Lt įsiskolinimo padengimo. Taip sumažindamas skolą UAB „P“, jis patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „P“ reikalavimus ir dėl to sumažino galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais bei padarė turtinės žalos 107 kreditoriams, kurių reikalavimai iš viso yra 1 214 978,71 Lt.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų informavęs UAB „M“ ar kitus kreditorius apie tai, kad UAB „PM“ yra nemoki, kad jai gresia bankrotas ir ji negalės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, ar siūlęs kitiems kreditoriams atsiskaityti. Tai patvirtina, kad buvo siekiama patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB „P“ – finansinius reikalavimus. Pardavus UAB „PM“ ilgalaikį turtą (įvairius įrengimus), UAB „PM“ neteko vykdytos ūkinės veiklos pagrindo.

Atsiliepime teigiama, kad teismų ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, jog A. S. padarytoje veikoje yra ir objektyvieji ir subjektyvieji BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Nors kasatorius ginčija tyčinę kaltę, tačiau, prokurorės nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina kasatoriaus veikoje esant tiesioginę tyčią atsiskaičius su vienu kreditoriumi – UAB „P“ – neatsiskaityti su kitais, dėl ko šie patirs žalos, todėl teismai pagrįstai kasatoriaus veikoje nustatė tiesioginę tyčią.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismai neišsamiai argumentavo apgaulės buvimą jo veiksmuose ir nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalies, požymius, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas apgaulės klausimą aptarė tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno atskirai ir lyginant juos tarpusavyje, nurodė motyvus, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, remiantis teismų praktika, išaiškino, kad būtinoji sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti yra civilinės sutarties įvykdymo, tai yra pažeistų vienos iš sutarties šalių teisių atkūrimo negalimumas dėl kaltininko veiksmų, t. y. apgaulės panaudojimo. Teismai, pasak prokurorės, pagrįstai nustatė, kad susidariusio pagal nuomos sutartį ir elektros energijos įsiskolinimo nepadengimas už 2007 m. buvo ne paprastas skolininko teisinės pareigos pagal sandorį neįvykdymas, už kurį grėstų civilinė atsakomybė, o kreditoriaus UAB „M“ galimybės atgauti susidariusią skolą, kasatoriui panaudojus apgaulę – viso materialaus turto perdavimą UAB „P“. Prokurorės teigimu, apgaulės požymio buvimas ir tinkamas jos nustatymas teismuose pagrįstai lėmė BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos konstatavimą A. S..

Prokurorės nuomone, priešingai nei teigiama A. S. kasaciniame skunde, teismai savo sprendimus grindė įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisykles.

Atsiliepimu į išteisintojo A. S. kasacinį skundą civilinio ieškovo UAB „M“ atstovas advokatas Arūnas Bertulis prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai išnagrinėjo A. S. kaltės klausimą ir bylą nutraukė suėjus senaties terminui.

Civilinio ieškovo atstovas teigia, kad, parduodama UAB „P“ ilgalaikio turto už 341 344,23 Lt, A. S. bendrovė negavo pinigų, bet nurašė savo skolą UAB „P“ ir būtent taip išskyrė vieną kreditorių (iš esmės pagrindinę bendrovę) iš kitų kreditorių ir šie neteko galimybės išieškoti bei susigrąžinti savo skolų iš bendrovės, todėl teismai pagrįstai pripažino, jog A. S. veiksmai atitiko BK 186 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio 1 dalies reikalavimus; mano, kad šis turtas turbūt buvo vienintelis vertingas turtas, kurį buvo galima realizuoti, nes kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties, likviduojant bendrovę, jos įsiskolinimas kreditoriams liko nepakitęs bankroto iškėlimo dieną. Bendrovė buvo likviduota su dar didesne skola kreditoriams nei buvo – 1 214 978,71 Lt.

Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus teiginiai, jog bendrovė, net ir perdavusi UAB „P“ ilgalaikio turto už 341 344,23 Lt toliau galėjo vykdyti komercinę ūkinę veiklą, nepagrįsti ir prieštarauja 2011 m. gegužės 19 d. specialisto išvadai, kad bendrovė dar 2006 m. buvo nemoki, nes skolos viršijo turimą turtą, o nuo 2004 m. dirbo nuostolingai bei gyvavo tik dėl pagrindinės bendrovės UAB „P“ nepagrįsto skolinimo.

Atsiliepime teigiama, kad nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, jog teismas privalėjo atsižvelgti į 2007 m. kovo 20 d.–balandžio 4 d. bendrovės UAB „P“ perduotų materialinių vertybių (turto) turinį ir išsiaiškinti, kiek to turto vertės sudarė pagrindinės priemonės, o kiek bendrovės pagaminta produkcija, kuri pagal savo esmę ir paskirtį negali būti laikoma ilgalaikiu bendrovės turtu. Civilinio ieškovo atstovo teigimu, perleistą 341 344,23 Lt vertės UAB „P“ turtą ilgalaikiam turtui priskyrė pats A. S., kaip asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir bendrovės finansinę atskaitomybę, be to, jis nepateikė įrodymų, kurie paneigtų 2011 m. gegužės 19 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/115, kurioje neabejojama perleisto turto priskyrimui ilgalaikiam bendrovės turtui. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį kilti iš esmės neturi reikšmės, kokiu turtu atsiskaitoma su vienu kreditoriumi, jei padaroma žala kitiems kreditoriams ar su jais vengiama atsiskaityti, todėl už perleistą 341 344,23 Lt vertės UAB „P“ ilgalaikį turtą ir negavus pajamų (lėšų), neatsiskaičius su kitais kreditoriais, šiems ir buvo padaryta materialinė žala.

Atsiliepime nurodoma, kad tai, jog niekas nesikreipė dėl bendrovės turto perdavimo UAB „P“ ir tarpusavio užskaitymo akto užginčijimo, nedaro šiuos sandorius sudariusių šalių sąžiningų prieš trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, UAB „PM“ valdybos nariu bei UAB „P“ pagrindiniu akcininku buvo bei 2007 m. sausio 5 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi UAB „P“ vardu akcijas perleido tas pats asmuo – D. K., todėl, pasak civilinio ieškovo atstovo, akivaizdu, jog sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Dėl to šių sutarčių galiojimas nedaro teisėtų baudžiamosios atsakomybės prasme A. S. veiksmų.

Dėl kasatoriaus teiginių, kad teismai ignoravo specialisto A. Ilgevičiaus paaiškinimus, jog tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, su kuo reikėjo pirmiausia atsiskaityti, civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad A. S. buvo žinoma ir suprantama, jog jo valdomos įmonės įsiskolinimai labai viršijo įmonės turtą, bet kelti bankroto bylos, kaip kad numatyta Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, jis neskubėjo. Pasak civilinio ieškovo atstovo, šiomis aplinkybėmis atsiskaitymas vieninteliu likvidžiu turtu su UAB „P“ akivaizdžiai pažeidė kitų kreditorių interesus, todėl A. S. veiksmai pagrįstai pripažinti atitinkančiais BK 186 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymius.

Atsiliepime teigiama, kad A. S. bendrovei vadovavo nuo jos įkūrimo iki bankroto iškėlimo ir žinojo apie įmonės strategiją, veiklos aplinkybes ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei delsimo aplinkybes, ir tai paneigia jo aiškinimus, kad už viską buvo atsakinga pagrindinė bendrovė.

Pasak civilinio ieškovo atstovo, A. S. argumentai dėl UAB „M“ ir UAB „P“ santykių bei galimos žalos padarymo yra niekuo nepagrįsti, nes kasaciniame skunde nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi Nr. 3K-3-586/2013 buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo.

Atsiliepime teigiama, kad A. S. veiksmai, perleidžiant vienintelį likvidų turtą pagrindinei bendrovei UAB „P“ už 341 344,23 Lt, teismų pagrįstai įvertinti kaip atlikti suprantant, jog su kitais kreditoriais nebus atsiskaityta.

Išteisintojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo teismams įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų darytomis išvadomis, tačiau konkrečiai nenurodoma, nei kokios reikšmingos bylos išsprendimui aplinkybės yra nenustatytos, nei kokių įstatymo nuostatų nesilaikyta vertinant byloje surinktus įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas gali būti konstatuojamas ir pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, t. y. kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti, kai, pavyzdžiui, nustatoma, jog byloje teismų sprendimai priimti, tinkamai nenustačius visų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių, neištyrus visų reikšmingų bylai įrodymų, įrodymais pripažinus duomenis, neatitinkančius BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų, arba įrodymais nepripažinus duomenų, kurie šiuos reikalavimus atitinka, teismo baigiamuosiuose aktuose neišdėsčius teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, tačiau kasaciniu pagrindu nepripažįstami teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių.

Priimant kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos: sprendimai pagrįsti nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais, sprendimuose nurodytos teismų nustatytos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, įvertinti visi bylos įrodymai bei jų visuma, teismų išvados pagrįstos teisiniais argumentais. Tiek pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartyje, be kitų įrodymų, remtasi ir kasaciniame skunde nurodoma Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. gegužės 19 d. specialisto išvada Nr. 5-1/115. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į apeliaciniame skunde, remiantis šios specialisto išvados tekstu, išdėstytus ir kasaciniame skunde kartojamus argumentus dėl neteisingai nustatytos UAB „PM“ 2007 m. kovo 20 d.–2007 m. balandžio 4 d. UAB „P“ perleisto turto dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta: „Bylos įrodymais nustatytas didžiosios dalies ilgalaikio turto perdavimas vienam kreditoriui...“. Taigi kasaciniame skunde neteisingai reiškiamas nesutikimas dėl teismų išvados apie viso ilgalaikio turto perdavimą. Išvada, kad dėl turto perdavimo UAB „P“ buvo sumažintos kitų kreditorių galimybės atgauti skolas, pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktais ir ištirtais įrodymais (2009 m. birželio 4 d. specialisto išvada Nr. 5-1/109, bylos dokumentais, paties A. S. parodymais ir kt.). Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismams darant šią išvadą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasatoriaus teiginys, kad šis turto perleidimas nenulėmė negalimumo tęsti ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, yra nesutikimas su bylos faktinių aplinkybių nustatymu, kas, kaip minėta, negali būti laikoma kasaciniu pagrindu.

Sandorių nuginčijamas civilinio proceso tvarka nėra privaloma baudžiamosios atsakomybės pagal BK 186 ir 208 straipsnius taikymo sąlyga. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai dėl sandorių civilinėje teisėje teisėtumo prezumpcijos, galimybių reikšti actio Pauliana neišnaudojimo, su UAB „P“ sudaryto sandorio nenaudingumo nenustatymo taip pat nelaikytini tinkamu kasaciniu pagrindu baudžiamojoje byloje. Kasatoriaus samprotavimai apie verslo logiką, Akcinių bendrovių įstatyme nustatytas akcijų perleidimo, bendrovės pavadinimo keitimo taisykles, nesutikimas su išvadomis, kad aiškūs UAB „PM“ nemokumo požymiai pasireiškė 2006 m., ginčijimas, jog nepakanka įrodymų apgaulės požymiui UAB „M“ atžvilgiu nustatyti, laikytini deklaratyviais teiginiais, kuriais tiesiog nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, tačiau kurie neleidžia daryti jokių išvadų apie nagrinėjant bylą galimai padarytus esminius BPK pažeidimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Išteisintojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Vytautas Greičius

Gintaras Goda