A-146-1322-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1322/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01563-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 33.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–7) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, atsakovas) 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (1.18)S-21276 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5639;

2) įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių perskaičiuoti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įskaitant į šį stažą mokymosi Kijevo karinėje inžinerinėje aviacijos aukštojoje mokykloje (toliau – ir KIAM) laikotarpį nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d.

Paaiškino, kad VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr.(1.18) S-21276, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 191 punktu, neprilygino valstybinio socialinio draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, laikotarpio nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo jis mokėsi Kijevo karinėje inžinerinės aviacijos aukštojoje mokykloje. Fondo valdyba 2013 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-5639, kuriame nurodė, kad remiantis Ukrainos gynybos ministerijos archyvo 2012 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 8309 ir 2012 m. gegužės 8 d. pažyma Nr. 2905, O. M. nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. buvo KIAM kursantas, todėl šis jo mokymosi laikotarpis, remiantis Nuostatų 191 punktu, negali būti prilygintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam karinės tarnybos laikui ir negali būti įskaitytas į pareiškėjo stažą.

Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir turi būti panaikinti, o jo mokymosi KIAM laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymo 8-12 ir 54 straipsniais bei Nuostatų 10-24 punktais, todėl pareiškėjui neaiškus Nuostatų 191 punkto nurodymas skundžiamuose sprendimuose.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo pateiktuose dokumentuose (karininko asmens bylos Nr. 11068 išraše Nr. 123, taip pat išraše Nr. 12 apie tikrosios karinės tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose vykdymą ir kt.) nurodytos šios reikšmingos aplinkybės: pareiškėjas nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. atliko tikrąją karinę tarnybą pagal tuometinio 1967 m. spalio 12 d. TSRS įstatymo dėl visuotinės karinės prievolės 2 dalies, II straipsnį (buvo pašauktas Kijevo srities Belocerkovskij jungtinio miesto karinio komisariato); 1982 m. rugpjūčio 30 d. Kijevo karinėje inžinerinėje aviacijos aukštojoje mokykloje davė karinę priesaiką ir šios mokyklos viršininko įsakymu Nr. 452 buvo įtrauktas į TSRS ginkluotąsias pajėgas (toliau – ir GP) suteikus eilinio laipsnį kursanto pareigoms, įtraukiant į visų rūšių aprūpinimą, taip pat piniginį, pagal TSRS Gynybos ministerijos normas terminuotos tarnybos eiliniams ir seržantams; nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. KIAM kursantas, 1987 m. birželio 25 d. pareiškėjas baigė KIAM ir įgijo aviacijos radioelektronikos įrangos radioinžinieriaus kvalifikaciją (Diplomas MB Nr. 040414, įrašo Nr. 55), 1987 m. birželio 28 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis, nukreipiant tolesnei tarnybai į karinį dalinį 06965 Panevėžyje. Nuo 1987 m. birželio 28 d. iki 1987 m. rugsėjo 25 d. įtrauktas į karinės transporto aviacijos vado dispoziciją; nuo 1987 m. rugsėjo 25 d. iki 1988 m. gruodžio 14 d. Aptarnavimo grupės vyriausiasis technikas; nuo 1988 m. gruodžio 14 d. iki 1993 m. rugsėjo 9 d. Aviacijos eskadrilės inžinerinės aviacijos tarnybos inžinierius. Iš tarnybos atleistas 1993 m. rugsėjo 9 d.; bendras nepertraukiamas tarnybos TSRS GP stažas – 11 metų 1 mėnesiai ir 4 dienos.

Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo 2012 m. gegužės 8 d. pažymoje Nr. 2905 ir 2012 m. gruodžio 12 d pažymoje Nr. 8309 nurodyta, kad „O. A. M. mokėsi Kijevo aukštojoje karo aviacijos inžinerijos mokykloje nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. (Įsakymas Nr. 452) iki 1987 m. birželio 28 d. (TSRS GM įsakymas Nr. 0464 pagal kursantų abėcėlinės apskaitos knygą), jo karinis laipsnis buvo eilinis, leitenantas, pareigos – kursantas“. Karo transporto aviacijos vado 1993 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. 066 išraše nurodyta „pagal Ginkluotųjų pajėgų karininkų karinės tarnybos vykdymo nuostatus žemiau išvardytos karininkus atleisti iš tikrosios karinės tarnybos į atsargą pagal 59 straipsnio D – dėl tarnybinio neatitikimo. 15. Kapitoną O. A. M. inžinierių, 18 gvardijos karo transporto aviacijos divizijos gvardijos karo transporto aviacijos pulko aviacijos eskadrilės aviacijos tarnybos inžinierių“.

1967 m. spalio 12 d. TSRS Visuotinės karinės prievolės įstatyme buvo nurodyta, kad karinę tarnybą sudaro tikroji karinė tarnyba ir tarnyba TSRS ginkluotųjų pajėgų atsargoje. Piliečiai, atliekantys tikrąją karinę tarnybą, vadinami kariškiais, o esantys atsargoje – karo prievolininkais. Kariškiai ir karo prievolininkai duoda karinę priesaiką būti ištikimi savo tautai, savo Tarybinei tėvynei ir Tarybų valdžiai. Kariškiai ir karo prievolininkai skirstomi į kareivius, jūreivius, seržantus, viršilas, praporščikus, mičmanus ir karininkus. Kiekvienam kariškiui ir karo prievolininkui suteikiamas atitinkamas karinis laipsnis. Karinius laipsnius nustato TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Eilinių (jūreivių), jefreiterių (vyr. jūreivių), seržantų ir viršilų karinio laipsnio suteikimo tvarką nustato TSRS gynybos ministras. Piliečiai, priimti į karines mokymo įstaigas, yra tikrojoje karinėje tarnyboje ir vadinami kursantais. Jiems galioja pareigos, nustatytos terminuotos tarnybos kariškiams.

Pareiškėjas teigė, kad jo nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadoms, kad laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo jis buvo Kijevo karinės inžinerinės aviacijos aukštosios mokyklos kursantas yra jo faktinė karinė tarnyba ir turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinės bylos Nr. A14691521/2011, Nr. A662-2635/2011, Nr. A146-1105/2010).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 94-96) paaiškino, kad VSDFV teritoriniai skyriai valstybinio socialinio draudimo pensijas skiria ir moka griežtai vadovaudamiesi Pensijų įstatymu, Nuostatais. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą, tiek faktinės karinės tarnybos laikas, tiek būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas prilyginamas asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui (toliau – ir stažas), įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pagal Nuostatų 191 punktą, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami.

Pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi prašymu į VSDFV Šiaulių skyrių dėl duomenų kaupimo, prašydamas apskaičiuoti jo valstybinio socialinio draudimo stažą. VSDFV Šiaulių skyriuje buvo užvesta pareiškėjo kaupiamų duomenų byla bei apskaičiuotas stažas. 2013 m. balandžio 22 d. duomenų kaupimui pareiškėjas pateikė 2012 m. gruodžio 12 d. Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo pažymą Nr. 8309 ir tarnybos lapo kopiją, kuriuose nurodyta, kad jis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. mokėsi Kijevo karinėje inžinerinėje aviacijos aukštojoje mokykloje, todėl pagal Nuostatų 191 punktą šis laikotarpis negalėjo būti prilygintas stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Įvertinęs gautus dokumentus, vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (1.18)S-21276 pareiškėją informavo, kad jo mokymosi laikotarpis negali būt prilygintas stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir nebus įskaitytas į jo stažą. Pareiškėjo pateiktose 2012 m. gegužės 8 d. archyvinėje pažymoje Nr. 2905 bei 2012 m. gruodžio 12 d. archyvinėje pažymoje Nr. 8309 nurodyta, kad pareiškėjas mokėsi KIAM, tačiau nėra jokių duomenų, kad jis kartu turėjo atlikti ir pareigas, susijusias su karine tarnyba. Laikotarpis nuo 1987 m. birželio 28 d., t. y. nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis ir jis buvo nukreiptas tarnybai į karinį dalinį 06965 Panevėžyje, buvo įskaitytas į jo stažą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 102-104) paaiškino, kad nuo 2011 m. liepos 17 d. įsigaliojo Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. 836, kuriuo Nuostatai buvo papildyti nauju 191 punktu, kuriame nustatyta, jog Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami.

Pareiškėjo stažui apskaičiuoti pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, kad nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. jis buvo mokyklos kursantas. Į karinio dalinio 06965 vyriausiojo techniko pareigas jis buvo paskirtas nuo 1987 m. rugpjūčio 4 d. (pareiškėjo pateikta Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo filialo 2012 m. sausio 23 d. archyvinė pažyma Nr. 22/78, 22/92). VSDFV Šiaulių skyrius, remdamasis pareiškėjo 2013 m. balandžio 22 d. prašymo dėl stažo apskaičiavimo padavimo metu galiojusiomis teisės normomis, teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo stažą neatsižvelgdamas į 1982 m. rugpjūčio 5 d. – 1987 m. birželio 28 d. laikotarpį, kuriuo jis buvo mokyklos kursantas.

Pareiškėjo nurodyta LVAT praktika šioje byloje negali būti remiamasi, nes ji suformuota galiojant kitam teisiniam reguliavimui, t.y. iki Nuostatų 191 punkto įsigaliojimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (1.18)S-21276 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5639 bei įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių įskaityti į pareiškėjo O. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą laikotarpį nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d.

Teismas nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. (1.18)S-21276, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Nuostatų 191 punktu, nurodė, kad laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo pareiškėjas mokėsi Kijevo karinėje inžinerinėje aviacijos aukštojoje mokykloje, negali būti prilyginamas stažui, įgytam pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.

Teismas nustatė, jog šiuo administraciniu ginču pareiškėjas siekia, kad jo mokymąsi nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. KIAM, atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, vertintų kaip faktinės vidaus reikalų tarnybos laiką ir atitinkamai, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, įtrauktų į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpį.

Pensijų įstatymo 54 straipsnis nustato, kokie laikotarpiai, buvę iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Ginčui aktualus Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis, su sąlyga, kad šie asmenys bendradarbiavo ir po 1990 m. kovo 11 d.

Atsakovas ir Fondo valdyba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjo kreipimosi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu įskaityti mokymosi KIAM laikotarpį į valstybinio socialinio draudimo stažą metu Nuostatai jau buvo papildyti 191 punktu, pagal kurį pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu asmenų faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami. Kadangi O. M. ginčo laikotarpiu mokėsi KIAM, kurią baigė 1987 m. birželio 25 d., atsakovo vertinimu nebuvo pagrindo jo mokymosi laikotarpio priskirti faktiniam vidaus reikalų tarnybos laikui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nutarimu negalima keisti ar sąlygoti įstatymo normų, jų turinio. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės apsaugos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką.

Atsižvelgęs į minėtas Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, teismas nusprendė, jog Nuostatų 191 punktas, apribojantis ratą asmenų, turinčių teisę į pensiją pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas sąlygas, nagrinėjamoje byloje netaikytinas (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-793-13).

Nuostatų 23 punkte nurodyta, kokiais dokumentais įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai: darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir pan.) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu, ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu (23.1); darbo stažo pažymomis, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (23.2); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (23.4); kariniais liudijimais arba Krašto apsaugos ministerijos išduotais karinės tarnybos trukmės pažymėjimais (23.5); atsiskaitomosiomis knygelėmis ir profesinių sąjungų narių bilietais, jeigu nėra kitų dokumentų, įskaitant į stažą laiką, kai šiuose dokumentuose yra žymos apie darbo užmokesčio išmokėjimą ar nario mokesčio, atsižvelgiant į darbo užmokestį, sumokėjimą (23.6) ir kt.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė darbo knygelės kopiją (b. l. 18-19), kurioje įrašyta, kad O. M. į karinę tarnybą stojo gera valia 1982 m. rugpjūčio 5 d. Kijevo karinėje inžinerinėje aviacijos aukštojoje mokykloje per Kijevo srities Belocerkovskij jungtinį miesto karinį komisariatą; karinę priesaiką davė 1982 m. rugpjūčio 30 d. KIAM; 1982 m. rugpjūčio 5 d. –1987 m. birželio 28 d. KIAM kursantas. Taip pat pateikė įrašą Nr. 123 iš karininko asmeninės bylos Nr. 11068 apie tikrosios karinės tarnybos TSRS GP vykdymą (b. l. 15), kuriame nurodyta, kad: kapitonas O. A. M. stojo į tikrąją karinę tarnybą gera valia 82-08-05 pagal 1967 m. spalio 12 d. TSRS įstatymą dėl visuotinės karo prievolės, 2 dalis, II straipsnis. Pašauktas Kijevo srities Belocerkovskij jungtinio miesto karinio komisariato; karinę priesaiką davė 1982 m. rugpjūčio 30 d. KIAM; KIAM viršininko įsakymu Nr. 4525 įtrauktas į TSRS GP suteikus eilinio laipsnį kursanto pareigoms įtraukiant į visų rūšių aprūpinimą, taip pat ir piniginį, pagal TSRS GM normas terminuotos tarnybos eiliniams ir seržantams; 1987 m. birželio 28 d. suteiktas leitenanto karinis laipsnis, nukreipiant tolesnei tarnybai į karinį dalinį 06965 Panevėžyje; atleistas 1993 m. rugsėjo 9 d.; bendras nepertraukiamas tarnybos stažas (ištarnauta) TSRS GP sudaro 11 metų 1 mėnesį ir 4 dienas.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpiu pareiškėjas davė karinę priesaiką, jam buvo suteiktas eilinio laipsnis ir piniginis aprūpinimas, baigus mokyklą pareiškėjas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos ir vėl į ją priimtas, atvirkščiai, buvo nukreiptas tolesnei tarnybai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo O. M. mokymosi laikas yra specifinis dėl to, kad jis mokėsi įstaigoje, kurioje davė karinę priesaiką bei kuri suteikė atitinkamą vidaus tarnybos laipsnį – eilinis. Taip pat išraše Nr. 123 iš karininko asmens bylos Nr. 11068 nurodyta, kad pareiškėjo nepertraukiamas tarnybos stažas yra 11 metų 1 mėnuo ir 4 dienos, kuris apima laikotarpį nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 9 d.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad dėl vidaus reikalų, karinės sistemos specifikos ir jose esančių mokymo įstaigų veiklos pobūdžio mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant karinėje sistemoje laikotarpiai, atsižvelgiant į priesaikos davimą, laipsnio suteikimą, piniginį aprūpinimą, nepertraukiamo tarnybos stažo skaičiavimą, pripažintini faktiniu karinės tarnybos laiku. Konstatavo, jog atsakovui bei teismui pateikti duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo mokymosi Kijevo aukštojoje karo aviacijos inžinerijos mokykloje laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. laikytinas faktiniu karinės tarnybos laiku ir įskaitytinas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Atsakovas, apsiribojęs Nuostatų 191 punkto taikymu, iš esmės netyrė Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo galimybės, neanalizavo pareiškėjo pateiktų įrodymų. Teismas skundžiamus aktus pripažino neteisėtais ir nepagrįstais, todėl panaikino.

III. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 126-127) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog Nuostatų 191 punktas riboja ratą asmenų, turinčių teisę į pensiją pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas sąlygas. Atsakovo nuomone, Nuostatų 191 punktas tik Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo sąlygas bei numato įgyvendinimą.

Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog atsakovas apsiribojo tik Nuostatų 191 punkto taikymu. Apeliantas akcentuoja, kad priimdamas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (1.18)S- 21276 jis vadovavosi būtent Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taip pat Nuostatų 191 punktu, vertino pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas O. M. nesutinka su apeliacinius skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 130-136). Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 139-140). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl laikotarpio, buvusio iki 1995 m. sausio 1 d. (nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d.), kuriuo jis buvo Kijevo karinės inžinerinės aviacijos aukštosios mokyklos kursantas, prilyginimo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.

Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1-10 punktai nustato kokie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinis karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), taip pat būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas.

Atsakovas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (1.18)S-21276 priėmė nurodydamas (pacituodamas) Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 836 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 16 d.) 191 punktą, kuriame nustatyta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu faktiniu karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiku laikomas laikotarpis nuo asmens paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos. Laikotarpiai, kai šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui neprilyginami. Atsisakymą laikotarpį, kuriuo apeliantas buvo KIAM kursantas, prilyginti asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, pagrindė Nuostatų 191 punktu.

Ginčo šalys nesutaria dėl to, ar laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo apeliantas buvo Kijevo karinės inžinerinės aviacijos aukštosios mokyklos kursantas, Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte vartojamos sąvokos „faktinis karinės tarnybos laikas“ prasme gali būti traktuojamas kaip apelianto faktinio kartinės tarnybos laiko dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas faktinis karinės tarnybos laikas kiekvieno individualaus ginčo atveju yra vertinamoji aplinkybė, kuri turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į pateiktus įrodymus.

Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (bylai aktuali Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 593 redakcija) 23 punkte nurodyta kokiais dokumentais gali būti įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai. Prie tokių dokumentų, be kita ko, priskirti: sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti (23.3 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (23.4 p.); kariniais liudijimais arba Krašto apsaugos ministerijos išduotais karinės tarnybos trukmės pažymėjimais (23.5 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto faktinio karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laiko (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) įrodinėjimu, yra pažymėta, kad minėtoje įstatymo normoje numatytas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamas laikotarpis gali būti įrodinėjamas remiantis ne tik Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.5 punkte nurodytais, bet ir kitais dokumentais, kadangi minėtoje įstatymo normoje nėra nustatyta, jog minėta aplinkybė gali būti nustatoma remiantis tik konkrečiai apibrėžtomis dokumentų rūšimis, o Nuostatai numato dokumentų, kuriais gali būti įrodinėjami valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, įvairovę (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1105/2010, 2011 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A662-2635/2011 ir kt.).

Iš pareiškėjo skundų Fondo valdybos teritoriniam skyriui ir Fondo valdybai turinio matyti, kad pareiškėjas, prašydamas įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (jam prilyginti) laikotarpį nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo jis buvo KIAM kursantas, t. y. įrodinėdamas faktinį karinės tarnybos laiką, minėtoms institucijoms buvo pateikęs tuos pačius įrodymus, kuriais remiasi šioje byloje ginčydamas atsakovo Sprendimą Nr. (1.18)S-21276 ir Fondo valdybos Sprendimą Nr. (6.5)I-5639: Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo 2012 m. gegužės 8 d. pažymą Nr. 2905 ir 2012 m. gruodžio 12 d pažymą Nr. 8309; karininko tarnybos bylos dokumentus (išrašus Nr. 12 ir Nr. 123 apie tikrosios karinės tarnybos vykdymą TSRS ginkluotosiose pajėgose; išrašą iš Karo transporto aviacijos vado 1993 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. 066).

Iš minėtų dokumentų visumos matyti, kad apeliantas nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1993 m. rugsėjo 9 d. (išleidimo į atsargą), t. y. iki Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui aktualaus laikotarpio (1995 m. sausio 1 d.) atliko faktinę karinę tarnybą nepertraukiamai. Minėtose Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo pažymose, taip pat karininko tarnybos bylose įrašuose yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas tikrąją karinę tarnybą pradėjo 1982 m. rugpjūčio 5 d. (buvo pašauktas į tarnybą Kijevo srities Belocerkovskij miesto jungtinio karinio komisariato), kur 1982 m. rugpjūčio 30 d. prisiekė ir tarnavo kursanto pareigose iki 1987 m. birželio 28 d. (KIAM aviacinės radijo elektronikos įrangos fakulteto baigimo, leitenanto karinio laipsnio suteikimo ir įtraukimo į Karinės transporto aviacijos vado dispoziciją). Po to (nuo 1987 m. rugsėjo 25 d.) Karinės transporto aviacijos vado įsakymu apeliantas buvo nukreiptas į tarnybos vietą pagal įgytą specialybę Pabaltijo karinėje apygardoje (karinį dalinį 06965 Panevėžyje) ir pradėjo tarnauti Aptarnavimo grupės vyriausiuoju techniku. Nėra pagrindu sutikti su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, kad apelianto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, gali būti prilygintas faktinės karinės tarnybos laikotarpis, kuris prasideda nuo pareiškėjo paskyrimo į minėtas pareigas.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad karinės mokymo įstaigos kursantas yra karys, atliekantis tikrąją karo tarnybą. Šis karo tarnybos etapas nutrūksta kursantui baigus karo mokyklą ir jam suteikus karininko laipsnį (išskyrus atvejus, jei kursantas pašalinamas iš karo mokyklos) ir paskyrus į kitas pareigas. Minėtose Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo pažymose, taip pat karininko tarnybos bylos dalies „ Tikrosios karinės tarnybos vykdymas TSRS GP“ skiltyje „Pareigos“ nurodyta, kad nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. O. A. M. pareigos – kursantas KIAM. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu turėjo atlikti pareigas, susijusias su karine tarnyba. Primintina, kad pareiškėjas 1982 m. rugpjūčio 30 d. prisiekė būdamas KIAM kursantu. Karinės priesaikos priėmimo faktas yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes kario priesaiką davęs asmuo įgyja kario statusą, su kuriuo siejama karinės tarnybos pradžia. Apeliantas karinę tarnybą pradėjo būtent nuo kursanto pareigų. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes laikotarpis nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto kontekste laikytinas pareiškėjo faktinės karinės tarnybos dalimi ( KIAM kursantas).

Teisėjų kolegija, patikrinus bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pateiktus įrodymus iš esmės vertino teisingai, išskyrus tai, kad neteisingai įvardijo, jog pareiškėjo pateiktas dokumentas (dokumento vertimas į valstybinę kalbą b. l. 18-19, dokumento rusų kalba patvirtinta kopija b. l. 16-17) yra darbo knygelės išrašas, nes šis dokumentas yra išrašas iš karininko (pareiškėjo) tarnybos bylos (įrašo Nr. 12 „Tikrosios karinės tarnybos vykdymas TSRS ginkluotosiose pajėgose“). Šis netikslumas pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui įtakos neturėjo, nes dokumento turinį teismas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir kitų įrodymų visumos kontekste įvertino teisingai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje kai kuriais atvejais pavartotos sąvokos „faktinis vidaus tarnybos laikas“, „vidaus tarnyba“ vertintinos kaip rašymo apsirikimas, nes iš vientiso teksto matyti, kad teismas šias sąvokas pavartojo, aiškindamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo kontekste, ar pareiškėjo mokymosi laikas KIAM gali būti prilygintas faktiniam karinės tarnybos laikui ir priėjo prie išvadų, kad gali ir šios išvados yra pagrįstos ir teisingos.

Atsakovo Sprendimas Nr. (1.18)S-21276 priimtas įvertinus pareiškėjo pateiktą tarnybos lapo kopiją bei Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo 2012 m. gruodžio 12 d pažymą Nr. 8309, Fondo valdybos Sprendimas Nr. (6.5)I-5639 priimtas įvertinus Ukrainos gynybos ministerijos valstybinio archyvo 2012 m. gegužės 8 d. pažymą Nr. 2905 ir 2012 m. gruodžio 12 d pažymą Nr. 8309. Nors skundžiamuose sprendimuose cituojamos Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir Nuostatų 191 punkto normos, tačiau iš šių sprendimų turinio matyti, kad atsisakymas prilyginti apelianto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, laikotarpį nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d., kuriuo jis buvo KIAM kursantas, pagrįstas būtent Nuostatų 191 punktu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pasisakyta dėl asmens konstitucinės teisės į socialinę apsaugą teisinio reguliavimo ypatumų, taip pat dėl įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principo.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja tai, jog jame nurodyti santykiai turi būti reguliuojami įstatymais. Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. ir kt. nutarimai). Poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. Poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymo ir poįstatyminio teisės akto santykį, ne kartą yra akcentavęs, kad poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Taip užtikrinamas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. kovo 16 d., 1995 m. spalio 26 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2004 m. kovo 15 d., 2000 m. balandžio 5 d. ir kt. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas, paisydamas konstitucinio įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principo, pagrįstai nesirėmė minėta poįstatyminio akto (Nuostatų 191 punktu), norma, kadangi ši norma nustato papildomas sąlygas ir siaurina įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą (Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto).

Duomenų apie aplinkybes, kurios Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto (tarnyba naikintojų būriuose ir batalionuose) bei Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalies (už laikotarpius, kuriuos prašo įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą gauna kitos valstybės paskirtą pensiją) kontekste galėtų būti kliūtis taikyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir prilyginti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ginčo laikotarpį (nuo 1982 m. rugpjūčio 5 d. iki 1987 m. birželio 28 d.) ir įskaityti šį laikotarpį į apelianto valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, byloje pagal pateiktus įrodymus nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nenustatyta. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas