A-1745-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1745-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02589-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Arūno Dirvono (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. Š. ir N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. Š. ir N. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai M. Š. ir N. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą; 2) panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas; Ministerija) 2014 m. kovo 3 d. atsakymą Nr. (11.7-53)SD-1468; 3) įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. skundą.

Pareiškėjų nuomone, VAGK 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai identifikavus ginčo dalyką, nepagrįstai nustačius, kad keliamus klausimus jau išnagrinėjo teismai. Pažymėjo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai svarstyti buvo persiųsti pareiškėjų skundai, kuriuose keliami klausimai dėl šiai ministerijai tiesiogiai pavaldžios įstaigos – VDI – neveikimo, nesiimant priemonių ištirti skundą, aiškinantis dėl AB „Verpstas“ padarytų įstatymų pažeidimų. Atsakovas M. Š. ir N. V. skundų dėl VDI netyrė ir apsiribojo formaliu konstatavimu. VAGK 2014 m. balandžio 17 d. sprendime bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštuose nepagrįstai remiamasi teismų sprendimais. Skunduose Ministerijai pareiškėjai prašo ištirti atsakovo netinkamus veiksmus, tuo tarpu teisminiuose procesuose šie klausimai nebuvo nagrinėjami. Šiaulių miesto apylinkės teismas, Šiaulių apygardos teismas ir Šiaulių apygardos administracinis teismas nėra nagrinėję ir pasisakę dėl šių klausimų: 1) ar apsaugos kontrolierių pareiginių nuostatų klastojimas nėra įstatymų pažeidimas; 2) kokiais įstatymais remiantis AB „Verpstas“ turėjo teisę tikrinti nepavaldžių įmonių, organizacijų darbuotojus bei transportą, dokumentus ir t. t.; 3) ar panaikinti apsaugos kontrolierių etatai; 4) ar įsakymas galioja atgal; 5) ar turi būti atšauktas darbo sutarties įrašas, kuria nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, nesantis Darbo kodekse. Pažymėjo, kad klausimas, susijęs su AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 galiojimu atgal, yra teisiškai reikšmingas (nors darbdavys AB „Verpstas“ nurodo, kad M. Š. atleido iš darbo nuo 2012 m. balandžio 16 d., tačiau įsakymas dėl atleidimo iš darbo priimtas tik 2012 m. balandžio 17 d., todėl pareiškėjas turi būti laikomas atleistu iš darbo nuo 2012 m. balandžio 17 d.; tai yra susiję ir su tinkamu su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimu atsiskaitant su juo). M. Š. ir N. V. klausimų išnagrinėjimas yra susijęs su teisinėmis pasekmėmis darbo teisiniuose santykiuose, tokių klausimų nagrinėjimas priklauso VDI kompetencijai.

Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).

Paaiškino, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 28 d. gavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto persiųstą pareiškėjų 2013 m. spalio 14 d. prašymą dėl galimai neteisėto atleidimo iš darbo AB „Verpstas“. Ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo šį prašymą ir pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. atsakymą Nr. (11.2-53)SD-8578. Atsakovo 2013 m. gruodžio 18 d. atsakyme konstatuota, kad pareiškėjų 2013 m. spalio 14 d. prašyme keliami klausimai yra tiesiogiai susiję su M. Š. atleidimo iš darbo teisėtumu, dėl kurio jau priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai.

Įstatymai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nesuteikia teisės naikinti VDI sprendimų. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsnis nustato, kad vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui. Ministerija 2014 m. sausio 13 d. raštu Nr. (11.7-53)SD-226, atsakydama į pareiškėjų 2013 m. gruodžio 31 d. prašymo 1 ir 3 klausimus, pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. išnagrinėjo M. Š. ir N. V. atskirąjį skundą bei nutarė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškinį, palikti nepakeistą, kadangi M.

Š. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi, kuria Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtino N. V. ir AB „Verpstas“ taikos sutartį byloje pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovui AB „Verpstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos nauju ieškinio pagrindu, nes yra išvestinės iš ankstesnių bylų.

Atsakydama į pareiškėjų 2013 m. gruodžio 31 d. prašymo 4 ir 5 klausimus, Ministerija atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. apeliacinį skundą atsakovui AB „Verpstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas 2014 m. sausio 21 d. gavo pareiškėjų 2014 m. sausio 16 d. pakartotinį prašymą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2014 m. vasario 14 d. rašte Nr. (11.7-53)SD-1100 nurodė, kad atsakovo 2014 m. sausio 13 d. rašte Nr. (11.7-53)-226 pateikti atsakymai į pareiškėjų 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme keliamus klausimus.

Atsakovas 2014 m. vasario 25 d. gavo pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. pakartotinį prašymą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (11.7-53)SD-1468 pažymėjo, kad pareiškėjų prašyme keliami pakartotiniai klausimai. Vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), 12 punktu, M.

Š. ir N. V. 2014 m. vasario 24 d. prašymas buvo nenagrinėjamas. Pareiškėjai kreipėsi į Komisiją, kuri 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 3R-171(AG-140/04-2014) jų skundą atmetė. Tvirtino, kad VAGK pagrįstai vadovavosi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimu, kurie yra įsiteisėję. Pažymėjo, kad į VDI Šiaulių skyrių pareiškėjai kreipėsi po bendrosios kompetencijos teismų sprendimų priėmimo, todėl VDI Šiaulių skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius pagrįstai nenagrinėjo M.

Š. ir N. V. keliamų klausimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 44–50) skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad M. Š. ir N. V. su 2013 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į VDI Šiaulių teritorinį skyrių ir prašė AB „Verpstas“ apsaugos kontrolierių pareiginius nuostatus pripažinti neteisėtais bei negaliojančiais ir ištirti, ar buvo panaikinti AB „Verpstas“ apsaugos kontrolierių etatai. VDI Šiaulių teritorinis skyrius 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (4)SD-6240 pareiškėjų prašymą paliko nenagrinėtą, kadangi į tuos pačius klausimus jiems buvo atsakyta VDI Šiaulių teritorinio skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (4)SD-16374 ir 2013 m. sausio 23 d. raštu Nr. (25)SD-1151.

M. Š. 2013 m. gegužės 30 d. prašymu kreipėsi į VDI ir prašė nustatyti, ar AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 1-72 galioja atgal ir kokiais aktais remiantis. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860. VDI Šiaulių teritorinis skyrius 2013 m. birželio 10 d. raštu Nr. (4)SD-7631 pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. prašymą paliko nenagrinėtą, kadangi atleidimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, o VDI pareigūnai nėra įgalioti nagrinėti klausimų, kurie išnagrinėti teisme.

M. Š. ir N. V. 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką ir prašė atsakyti į 2013 m. balandžio 24 d. bei 2013 m. gegužės 30 d. prašymuose nurodytus faktus. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas minėtą pareiškėjų prašymą 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. S-2013-10033 persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Atsakovas 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (11.2-53)SD-8578 M. Š. informavo, kad visi 2013 m. spalio 14 d. prašyme keliami klausimai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo atleidimu iš darbo teisėtumu, dėl kurio yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai.

Pareiškėjai su 2013 m. gruodžio 31 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą bei Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir prašė atsakyti:

1) ar apsaugos kontrolierių pareiginių nuostatų klastojimas nėra įstatymų pažeidimas;

2) kokiais įstatymais remiantis AB „Verpstas“ turėjo teisę tikrinti nepavaldžių įmonių, organizacijų darbuotojus bei transportą, dokumentus ir t. t.;

3) ar panaikinti apsaugos kontrolierių etatai;

4) ar įsakymas galioja atgal ir kuo remiantis;

5) ar turi būti atšauktas darbo sutarties įrašas, kuriame nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, nesantis Darbo kodekse. Atsakovas 2014 m. sausio 13 d. rašte Nr. (11.7-53)SD-226 M. Š. ir N. V. paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. išnagrinėjo jų atskirąjį skundą ir konstatavo, jog M. Š. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi, o Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtino N. V. ir AB „Verpstas“ sudarytą taikos sutartį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teismų sprendimai yra įsiteisėję. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas vertino, jog suformuluodami naujo ieškinio reikalavimus ir pateikdami kitokias jų lingvistines formuluotes, ieškovai siekia pakartotinai inicijuoti ginčą dėl jų atleidimo iš darbo, todėl ieškinyje nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos kitu, nauju ieškinio pagrindu, nes jos nėra savarankiškos. Ministerija taip pat priminė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties nuostatas dėl etatų mažinimo ir darbo sutartyje neteisingai pažymėto atleidimo iš darbo pagrindo, byloje pagal M.

Š. ieškinį dėl atleidimo ir darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymai jam nesuteikia teisės vertinti teismų priimtų sprendimų. Pareiškėjai su 2014 m. sausio 16 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą bei Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir prašė atsakyti į 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme pateiktus klausimus, kadangi į juos neatsakyta. Atsakovas 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. (11.7-53)SD-1100 M. Š. bei N. V. informavo, kad 2014 m. sausio 13 d. rašte pateikti atsakymai į 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme keliamus klausimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjų pateikti klausimai savo esme yra susiję su jų atleidimu iš darbo AB „Verpstas“ ir buvo išnagrinėti 2012 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme bei 2013 m. sausio 14 d. Šiaulių apygardos teisme, dėl jų priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Pažymėta, kad Ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės vertinti teismų priimtų sprendimų ir jų motyvų. Pareiškėjai su 2014 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą bei Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir prašė atsakyti:

1) ar apsaugos kontrolierių pareiginių nuostatų klastojimas nėra įstatymų pažeidimas; pareiškėjai prašė paaiškinti, kokias įstatymais AB „Verpstas“ po susipažinimo turėjo teisę pareiginius nuostatus koreguoti (suklastoti) ir neduoti pareiškėjams, apsaugos darbuotojams;

2) kokiais įstatymais remiantis AB „Verpstas“ turėjo teisę tikrinti nepavaldžių įmonių, organizacijų darbuotojus bei transportą, dokumentus ir t. t.; pareiškėjai prašė nurodyti įstatymus, bei kokios valstybinės institucijos (pareigūnai) gali tikrinti dokumentus;

3) ar panaikinti apsaugos kontrolierių etatai; pareiškėjai prašė paaiškinti, kokiais įstatymais remiantis taikomas etatų panaikinimas ir kokiam laikotarpiui praėjus;

4) ar galioja įsakymas atgal ir kokiais įstatymais remiantis; pareiškėjai prašė paaiškinti, ar nepažeistos Darbo kodekso 141 straipsnio nuostatos;

5) ar turi būti panaikintas darbo sutarties įrašas, kuriame nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, nesantis Darbo kodekse, ir kokiais įstatymais remiantis. Ministerija 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (11.7-53)SD-1468 pareiškėjų prašymą paliko nenagrinėtą. Šiame sprendime pažymėta, kad 2014 m. vasario 24 d. prašyme keliami pakartotiniai klausimai, kurie buvo išnagrinėti ir į kuriuos buvo pateikti atsakovo 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d. ir 2014 m. vasario 14 d. atsakymai. Pareiškėjai su 2014 m. balandžio 2 d. skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 3R-171(AG-140/04-2014) jų skundą atmetė.

VAGK padarė išvadą, kad atsakovas 2014 m. kovo 3 d. rašte pagrįstai pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymą laikė pakartotiniu bei atsisakė jį nagrinėti. VAGK pažymėjo, kad 2014 m. vasario 24 d. prašyme pareiškėjai kėlė tuos pačius 5 klausimus, kurie buvo išdėstyti bendrame 2013 m. balandžio 24 d. kreipimesi, M. Š. 2013 m. gegužės 30 d. kreipimesi, persiųstame 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme, pakartotiniame 2014 m. sausio 21 d. kreipimesi. M. Š. atleidimo klausimas išspręstas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3889/2012, o N. V.

– Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4345-901/2012 patvirtinta taikos sutartimi, o M. Š. ginčas dėl atleidimo įsakymo išnagrinėtas Šiaulių apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1378/257/2013. VAGK nusprendė, kad visais keliamais klausimais teismai yra pasisakę.

Iš prašomo panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (11.7-53)SD-1468 matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punktu. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkto nuostatomis.

Pirmuoju byloje nagrinėjamu 2013 m. spalio 15 d. raštu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui, kuris buvo persiųstas nagrinėti atsakovui pagal kompetenciją, pareiškėjai skundėsi, kad VDI neatsakė į jo iškeltus klausimus ir prašė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą atsakyti į tuos pačius klausimus. Šis pareiškėjų kreipimasis buvo pateiktas jau po to, kai M. Š. civilinė byla dėl atleidimo iš darbo buvo išnagrinėta. Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012 buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, kuriuo išnagrinėtas ir dalyje dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu atmestas M. Š. ieškinys atsakovui AB „Verpstas“. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi su Šiaulių miesto apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sutiko. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 8578 pažymėjo, kad visi pareiškėjo keliami klausimai jau buvo nagrinėti teismuose, todėl VDI turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. skundus VDI Šiaulių teritoriniam skyriui palikti nenagrinėtais.

Pareiškėjai 2013 m. balandžio 24 d. skunde VDI Šiaulių teritoriniam skyriui kėlė klausimą dėl AB „Verpstas“ apsaugos kontrolierių pareiginių nuostatų teisėtumo bei etatų panaikinimo, o 2013 m. gegužės 30 d. skunde VDI Šiaulių teritoriniam skyriui kėlė klausimus dėl atleidimo iš darbo įsakymo galiojimo atgaline data bei neteisingo atleidimo iš darbo įrašo atšaukimo. Pareiškėjas M. Š. VDI atsakymus į 2013 m. gegužės 30 d. prašymą apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. spalio 19 d. sprendimu pripažino skundą nepagrįstu. Šiuo metu administracinė byla išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-736/2014 sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuri draudžia pakartotinį administracinės procedūros vykdymą tais atvejais, kai asmuo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu prašo priimti pakartotinį sprendimą, po to, kai teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau buvo priėmę sprendimą šiuo klausimu. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. prašymo matyti, kad jis iš esmės siekia, kad atsakovas pakartotinai išspręstų jo atleidimo iš darbo klausimą bei padarytų atitinkamas išvadas dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo ir minėto teisminio nagrinėjimo dalyku (atleidimo iš darbo pagrindas bei faktinio atleidimo iš darbo data). Taigi, šiuo teismo sprendimu buvo nustatyti ir šiai bylai reikšmingi faktai, jog klausimai dėl atleidimo iš darbo pagrindo bei faktinio atleidimo iš darbo datos nenagrinėtini administracinės procedūros tvarka dėl to, kad jie išnagrinėti teismuose.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu tinkamai atsakė į M. Š. skundą, pateikto atsakymo teisingumą patvirtino ir vėlesnis teisminis nagrinėjimas. Pareiškėjų 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme kelti tie patys klausimai, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2014 m. sausio 13 d. raštu pateikė analogišką atsakymą. Pareiškėjų 2014 m. sausio 16 d. prašyme nauji klausimai nebuvo formuluojami, todėl prašymas pagrįstai įvertintas kaip pakartotinis. Paskutiniame pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašyme iškelti tie patys 5 klausimai, į kuriuos prašė atsakyti Ministeriją. Nors skunde teismui pareiškėjai nurodo, kad jie prašė įvertinti VDI veiksmus tiriant jų VDI pateiktus skundus, tačiau iš 2014 m. vasario 24 d. prašymo teksto matyti, kad jie prašo tiesioginio Ministerijos atsakymo į klausimus.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjų pateikti klausimai buvo atsakyti ankstesniais Ministerijos raštais ir galėjo būti vertinami kaip pakartotiniai. Teismų sprendimų dėl M. Š. atleidimo iš darbo analizė rodė, jog teismai yra pasisakę pareiškėjo atleidimo klausimu. Atleidimo iš darbo ginčas apima visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą ir turi būti vertinamas kompleksiškai. Pareiškėjo N. V. ir AB „Verpstas“ ginčas išnagrinėtas Šiaulių miesto apylinkės teismui 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį. Kadangi Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalies 4 punktas draudžia pakartotinai kreiptis į teismą, kai yra įsiteisėjusi teismo nutartis patvirtinti šalių taikos sutartį, tai reiškia, jog su teisme nagrinėtu ginču susijusios aplinkybės administracinėje procedūroje taip pat negali būti nagrinėjamos pakartotinai.

Pareiškėjai taip pat yra iškėlę klausimą dėl to, kokiais įstatymais remiantis AB „Verpstas“ turėjo teisę tikrinti nepavaldžių įmonių, organizacijų darbuotojus, transportą ir dokumentus, tačiau atsakymas į šį klausimą nėra susijęs su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliekamomis funkcijomis, nes ministerija privačios bendrovės stebėsenos nevykdo ir jos veiklos apsaugos organizavimo srityje nekontroliuoja. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktas nurodo, kad šis įstatymas netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu.

Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjai 2014 m. vasario 24 d. prašyme kėlė identiškus klausimus, kurie buvo keliami jų 2013 m. gruodžio 31 d. prašyme, ir į kuriuos buvo atsakyta Ministerijos 2014 m. sausio 13 d. rašte Nr. (11.7-53)SD-226. Nesutikdami su šiuo sprendimu, M. Š. ir N. V. turėjo teisę jį skųsti teismui, tačiau šia teise jie nepasinaudojo. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Pažymėjo, kad 2014 m. vasario 24 d. prašyme klausimai pateikti su papildomais paaiškinimais bei patikslinančiais klausimais, todėl negalima daryti išvados, kad jie nėra analogiški. Pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. rašte nėra nurodomos jokios naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Pažymėta, kad į analogiškus M. Š. ir N. V. keltus prašymus buvo atsakyta ir atsakovo 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d. bei 2014 m. vasario 14 d. raštuose.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymas laikytinas pakartotiniu, todėl paliko jį nenagrinėtą. Atsakovo 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (11.7-53)SD-1468 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jo panaikinti bei įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją išnagrinėti pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymą. Teisėtu ir pagrįstu pripažintinas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. 3R-171(AG-140/04-2014), šis sprendimas taip pat paliktas nepakeistas. Pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjai M. Š. ir N. V. apeliaciniu skundu (b. l. 54–58) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti skundo reikalavimus.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja aplinkybes bei argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nepagrįstai nusprendus, kad pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymas laikytinas pakartotiniu. Taip pat nesutinka su šio teismo išvada, kad kituose teismų sprendimuose buvo išnagrinėti pareiškėjų keliami klausimai. Laiko, jog pareiškėjų skundas tinkamai nebuvo išnagrinėtas, apsiribojant formaliu konstatavimu, jog keliami klausimai pakartotiniai ir į juos atsakyta (nors nė viename iš ginčijamų sprendimų nenurodyta konkrečiai, kokiame rašte ir kaip konkrečiai į kiekvieną atskirą klausimą atsakyta).

Pabrėžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, Šiaulių apygardos teismas ir Šiaulių apygardos administracinis teismas nėra nagrinėję ir pasisakę dėl pareiškėjų iškeltų ir skunde nurodytų klausimų. Tvirtina, kad pareiškėjų iškeltų klausimų nagrinėjimas individualiu jų su buvusio darbdavio AB „Verpstas“ atveju būtų reiškęs, kad būtų nustatyti konkretūs pareiškėjų teisių pažeidimai, darbdavio nesilaikymas darbo įstatymų. Klausimų tinkamas išnagrinėjimas susijęs su teisinėmis pasekmėmis darbo teisiniuose santykiuose, tokių klausimų nagrinėjimas yra darbo inspekcijos kompetencija, tačiau VDI pareigūnai savo pareigų neatliko, pareiškėjų, kaip darbuotojų, teisių negynė, nors darbdavys jas grubiai pažeidė.

Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63–66) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartojo argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjų skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimais, taip pat Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 19 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi. Minėtų teismų sprendimų dėl M. Š. atleidimo iš darbo analizė rodo, kad teismai yra pasisakę pareiškėjo atleidimo klausimu. Atleidimo iš darbo ginčas apima visų reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą ir turi būti vertinamas kompleksiškai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, skundas nenagrinėjamas, jei tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą. Pareiškėjo N. V. ir AB „Verpstas“ ginčas išnagrinėtas Šiaulių miesto apylinkės teismui 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį. Kadangi pagal Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjusi teismo nutartis patvirtinti šalių taikos sutartį, tai reiškia, kad su teisme nagrinėtu ginču susijusios aplinkybės administracinėje procedūroje taip pat negali būti nagrinėjamos pakartotinai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 3 d. atsakymo Nr. (11.7-53)SD-1468 į pareiškėjų M. Š. ir N. V. 2014 m. vasario 24 d. prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad M. Š. ir N. V. su 2014 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi į Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitetą bei Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydami atsakyti į klausimus: 1) ar apsaugos kontrolierių pareiginių nuostatų klastojimas nėra įstatymų pažeidimas; pareiškėjai prašė paaiškinti, kokiais įstatymais AB „Verpstas“ po susipažinimo turėjo teisę pareiginius nuostatus koreguoti (suklastoti) ir neduoti pareiškėjams, apsaugos darbuotojams; 2) kokiais įstatymais remiantis AB „Verpstas“ turėjo teisę tikrinti nepavaldžių įmonių, organizacijų darbuotojus bei transportą, dokumentus ir t. t.; pareiškėjai prašė nurodyti įstatymus, bei kokios valstybinės institucijos (pareigūnai) gali tikrinti dokumentus; 3) ar panaikinti apsaugos kontrolierių etatai; pareiškėjai prašė paaiškinti, kokiais įstatymais remiantis taikomas etatų panaikinimas ir kokiam laikotarpiui praėjus; 4) ar galioja įsakymas atgal ir kokiais įstatymais remiantis; pareiškėjai prašė paaiškinti, ar nepažeistos Darbo kodekso 141 straipsnio nuostatos; 5) ar turi būti panaikintas darbo sutarties įrašas, kuriame nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, nesantis Darbo kodekse, ir kokiais įstatymais remiantis. Ministerija 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (11.7-53)SD-1468 pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymą paliko nenagrinėtą, nurodžiusi, kad prašyme keliami klausimai, kurie jau buvo išnagrinėti ir į kuriuos buvo pateikti atsakovo 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d. ir 2014 m. vasario 14 d. atsakymai.

Pareiškėjai su 2014 m. balandžio 2 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydami panaikinti Ministerijos 2014 m. kovo 3 d. atsakymą ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. skundą. VAGK 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 3R-171(AG-140/04-2014) pareiškėjų skundą atmetė, nusprendusi, kad atsakovas 2014 m. kovo 3 d. rašte pagrįstai pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymą laikė pakartotiniu bei atsisakė jį nagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas, pritaręs, jog į analogiškus M. Š. ir N. V. keltus prašymus jau buvo atsakyta ankstesniais atsakovo raštais, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai M. Š. ir N. V., nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir išvadomis: Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos. Šioje normoje patvirtinama tiek res judicata principo reikšmė, tiek galutinio administracinio sprendimo, kurio peržiūrėjimas nesant pagrindo prieštarautų teisėtumo principui, reikšmė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1333/2013). Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Tokios taisyklės buvo patvirtintos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės). Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkte nurodyta, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.

Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, teismo procesinių dokumentų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, pareiškėjus M. Š. bei N. V. ir AB „Verpstas“ siejo darbo santykiai, kurie pasibaigė AB „Verpstas“ pareiškėjams skyrus drausmines nuobaudas – atleidimą iš darbo. Pareiškėjams užginčijus atleidimą iš darbo teisme, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu civilinė byloje Nr. 2-3889-841/2012, kurioje M. Š. reiškė reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė delspinigius už pavėluotą sumokėti darbo užmokestį, atlyginimą už viršvalandinį darbą, procesines palūkanas; nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas; ieškinį kitoje dalyje, tame tarpe – ir dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atmetė. Šią civilinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinę bylą Nr. 2-4345-901/2012, kurioje N. V. reiškė reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nutraukė patvirtinęs šalių sudarytą taikos sutartį, ši nutartis yra įsiteisėjusi.

Kadangi pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašyme Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitetui bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikti klausimai yra susiję su Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2-3889-841/2012 ir 2-4345-901/2012 nagrinėtų ginčų dalyku, t. y. pareiškėjams skirtų drausminių nuobaudų – atleidimo iš darbo – teisėtumu ir pagrįstumu, teismo procesiniai sprendimai, kuriais užbaigtas šių civilinių bylų nagrinėjimas, yra įsiteisėję ir privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso 18 str.), atsakovas, kuris 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d. ir 2014 m. vasario 14 d. atsakymuose pareiškėjams, kuriuose jie uždavė iš esmės tuos pačius klausimus, jau buvo paaiškinęs Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto, Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio nuostatas, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (11.7-53)SD-1468 pareiškėjų 2014 m. vasario 24 d. prašymo nenagrinėjo.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas, kuriuo jį prašoma panaikinti, netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas teismo sprendimo motyvavimo svarbą, yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Detalizuodamas šį aspektą byloje Helle prieš Suomiją Teismas pabrėžė, kad teisingo proceso sąvoka reikalauja, kad nacionalinis teismas, pateikiantis glaustus, negausius savo sprendimo motyvus, į sprendimą inkorporuodamas žemesnės instancijos teismo motyvus, faktiškai atkreiptų dėmesį į esminius jo nagrinėjimui pateiktus klausimus, problemas, o ne iš karto paprasčiausiai pritartų žemesnės instancijos teismo išvadoms. Šis reikalavimas yra ypač aktualus, kai bylos šalys neturėjo galimybės dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjimo procese pagal vietos teisę (Helle v. Finland, par. 60). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. cituotą R. T. v. Spain, par. 29-30).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų M. Š. ir N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas