A-442-1610-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1610/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01889-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 36 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas apytiksliai 20 mėnesių, nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. spalio 5 d. Buvo laikomas kamerose Nr. 57, 94, 51, 27, 66, jose buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų, pažeidžiant sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Kamerų plotas apytiksliai yra 20 kv. m, jose yra stalas, užimantis 1,5 kv. m, 6 gultai (dviejų aukštų), užimantys 12 kv. m ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 2,2 kv. m ploto. Tokiose patalpose žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tokios gyvenimo sąlygos yra apgailėtinos ir tai yra akivaizdus baudimas kankinant. Taip pat gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Tai žemina asmens orumą ir sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykus ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Neturtinę žalą grindžia tuo, jog kameros nuolat būdavo perpildytos, patalpoje tamsu, drėgna, šalta. Dėl to patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt. – kurią vertina 36 000 Lt.

Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 69/06-4280 „Dėl S. V.“, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010 m. gruodžio 31 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. spalio 4 d.

Pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje kamerose, kurių plotas nuo 15,93 kv. m iki 22,6 kv. m. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 13 asmenų, asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 1,57 kv. m. iki 19,99 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo laikomas 308 dienas.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasak atsakovo, pareiškėjas skunde nenurodo jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos 2013 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 61/04-1109 matyti, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, nėra. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu kameros Nr. 57, kurioje periodiškai buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013 m. sausio 14 d., išvados surašytos 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3. Nustatyta, kad ant sienų ir lubų matosi pelėsis, sienų dažų danga atsilupusi, patalpoje būtinas remontas, oro temperatūros bei dirbtinės apšvietos pažeidimai. Taip pat konstatuota, kad apgyvendinimo patalpoje sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos: iš vienos pusės metaline plokšte, iš kitos – medžiaginėmis užuolaidomis. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-128 ir patikrinimo akto Nr. EP-249, matyti, jog kameroje Nr. 57 stalas, kabykla asmeniniams drabužiams yra, atliktas dalinis remontas, pelėsio nebėra. Kameros Nr. 51 patikrinimas buvo atliktas 2011 m. sausio 7 d., išvados surašytos 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1. Patikrinimo metu nustatyti dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros pažeidimai, kurie buvo pašalinti, patalpoje atliktas dalinis remontas, ant sienų ir lubų pelėsio nėra. Nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais. Kamerose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Remdamasis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktu, atsakovas nurodė, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Atsakovas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144, 145 punktais, Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 26 punktu, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktu Nr. EP-6 bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 69/06-4280 „Dėl S. V.“, nurodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje ir apskritai Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18-22° C temperatūra laikoma optimaliam protiniam darbui, todėl 2,4° žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Jokių prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas nėra pateikęs.

Atsakovo nuomone, remiantis paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. spalio 4 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 308 dienas. Pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,57 kv. m iki 7,5 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, teismas konstatavo, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.

Remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų išvadomis, kuriose užfiksuoti higienos normų pažeidimai ir vėlesnis jų pašalinimas, Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 6 ir 58 punktais, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų švara turi rūpintis patys nuteistieji, o pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog rūkantieji ir nerūkantieji yra laikomi vienoje kameroje, tačiau nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, ar kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, teikė skundus. Byloje duomenų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, nėra.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu teismas nenustatė, tačiau konstatavo, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad netinkamo kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Todėl, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Apeliaciniu skundu S. V. prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog kalinimo vietoje nebuvo užtikrinta, kad kaliniai turėtų tualetą, kuris gali užsirakinti, kas žemino jo orumą. Teigia, jog nepakankamas patalpų apšvietimas pakenkė jo akims. Taip pat nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus teiginiai, jog kaliniams suteikiami pasivaikščiojimai, neatitinka tikrovės ir yra tik siekis sumažinti savo kaltę dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Papildomais paaiškinimais prie apeliacinio skundo S. V. nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje C. prieš Prancūziją 40119/09 6 mėnesius kalinimo tokiomis sąlygomis kaip kalinamas pareiškėjas įvertino 34 620 Lt neturtine žala. Lietuvos teismai, priteisdami mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai motyvuoja žema minimalia mėnesine alga, kas pažeidžia tautinės lygybės principą. Įvertinus Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvoje nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas yra neteisėtas. Atkreipia dėmesį, kad priešingai nei cituotuose EŽTT precedentuose, kur suimtieji liko sveiki, pareiškėjo sveikatai padaryta nepataisoma žala. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Mano, kad visas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis, t. y. apytiksliai 500 dienų, turėtų būti įskaičiuotas į kalinimą netinkamomis sąlygomis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė teisės aktą, numatantį minimalų 3,6 kv. m. plotą kalinamam asmeniui, kadangi jis prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Taip pat atkreipia dėmesį, kad kameros yra perpildytos, langai nešvarūs, jų nuvalyti nėra galimybių dėl grotų. Visi kameroje buvę asmenys rūkė. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra apytiksliai 20 kv. m. ploto, vienu metu šiuo kiemeliu paskirtą valandą naudojasi visi kameroje esantys asmenys. EŽTT išaiškino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Atkreipia dėmesį, kad kameros priskiriamos prie maitinimo patalpų, tačiau jose nėra karšto vandens, maitinimas nepakankamas. Apelianto manymu, vienas tualetinio popieriaus ritinėlis mėnesiui, 15 minučių dušo per savaitę, didelė oro drėgmė ir per mažas vėdinimas kamerose neužtikrina higienos sąlygų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių tardymo izoliatorius prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia atsiliepimo į skundą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus (b. l. 10-11), teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. spalio 4 d., t. y. 308 dienas pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog per visą S. V. kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, minimalaus ploto, tenkančio vienam kalinamam asmeniui, reikalavimų jo atžvilgiu buvo laikomasi 4 dienas, 72 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, likusias 232 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam tikrą kalinimo laikotarpio dalį buvo pažeisti ir higienos normų reikalavimai (minimalios patalpų temperatūros, apšvietimo, drėgmės, pelėsio ir kt., b. l. 12-57). Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu, todėl jų nekartoja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. spalio 4 d. pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, higienos reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (232 dienas ploto norma neatitiko reikalavimų, 72 dienas svyravo), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 6 400 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6 400 Lt (šešis tūkstančius keturis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys