AS-492-342-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS492-342/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00276-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. L. ir R. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir R. L. skundą atsakovams Valstybės įmonės Registrų centro centrinės registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai ir Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo kadastro duomenų tvarkymo grupės vedėjai J. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. L. ir R. L. 2013 m. spalio 21 d. padavė skundą (b. l. 2-3) Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydami panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 256; įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi (b. l. 23-24) nustatė pareiškėjams terminą iki 2013 m. lapkričio 15 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui voką, kuriame buvo gautas skundžiamas sprendimas, ar kitus duomenis, patvirtinančius korespondencijos įteikimo pareiškėjams datą. Teismui kilo abejonė, ar skundas teismui dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 256 pateiktas nepažeidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino.

Vykdydami teismo įpareigojimą pareiškėjai pateikė VĮ Registrų centro voką (b. l. 27).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi (b. l. 36-37) dar kartą įpareigojo pareiškėjus pašalinti skundo trūkumus.

Teismas darė išvadą, kad tiesiogines pasekmes pareiškėjams sukėlė VĮ Registrų centro Utenos filialo 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. UKS-48, kuriuo buvo netenkintas jų prašymas įrašyti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), duomenis ir įregistruoti nuosavybės teises į juos. Pažymėjo, jog pareiškėjai savo skunde reikalavimo dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. UKS-48 nėra suformulavę. Be to, pareiškėjai, suformulavę reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti į Nekilnojamojo turto registrą pareiškėjų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), šio viešojo administravimo subjekto į administracinės bylos procesą atsakovu nėra apskritai įtraukę. Teismas sprendė, kad VĮ Registrų centras, kaip centrinis padalinys, jokių konkrečių Nekilnojamojo turto registro tvarkymo veiksmų neatliko, o jo priimtas sprendimas savarankiškų materialinių pasekmių pareiškėjams nesukėlė, todėl pareiškėjams pasiūlyta apsvarstyti klausimą dėl VĮ Registrų centro procesinės padėties administracinėje byloje, t. y. ar šis viešo administravimo subjektas byloje laikytinas atsakovu ar tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjai įpareigoti tikslinti skundo reikalavimus bei tinkamai parinkti atsakovus.

Pareiškėjai taip pat įpareigoti teismui pateikti: VĮ Registrų centro Utenos filialo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. UKS-48 arba jo nustatyta tvarka patvirtintą kopiją.

Atkreiptas pareiškėjų dėmesys, kad pagal su advokatu J. A. Smagurausku sudarytą 2013 m. gegužės 8 d. atstovavimo sutartį Nr. 05/08 advokatui yra pavesta atstovauti tik teismuose dėl praleisto termino atnaujinimo (originale – atstatymo) ginče su VĮ Nekilnojamojo turto registru. Konstatavo, kad teismui pateiktame skunde keliamas ginčas įvardintai bylų kategorijai nepriskirtinas, todėl pareiškėjams pasiūlyta teisės aktų nustatyta tvarka parengti pasirinkto atstovo, atstovaujančio jų interesus administracinėje byloje dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimų panaikinimo, įgaliojimus patvirtinantį dokumentą.

Be to, pareiškėjai įpareigoti teismui pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad už administraciniam teismui paduodamą skundą yra sumokėję ABTĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatytą 100 Lt dydžio žyminį mokestį. Teismo vertinimu, prie skundo pridėtas mokėjimo kvitas nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimo nepatvirtina, kadangi įmoką įmokėjęs asmuo nėra pareiškėjų įgaliotas atstovas administracinėje byloje dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojų sprendimų; įmoka įmokėta 2013 m. gegužės 14 d., t. y. dar iki kylant ginčui dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojų sprendimų; įvertinus įmokos dydį (138 Lt), spręsta, kad tai gali būti civilinėje byloje sumokėtas žyminis mokestis.

Pareiškėjai, vykdydami teismo nustatytus įpareigojimus, 2013 m. gruodžio 9 d. pateikė teismui skundą, atsakovais nurodydami Valstybės įmonės Registrų centro centrinę registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją ir Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo kadastro duomenų tvarkymo grupės vedėją J. S.. Pareiškėjai savo reikalavimų nekeitė. Kartu su skundu pareiškėjai pateikė teismui atstovavimo sutartį ir žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį Lietuvos pašto kvitą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi (b. l. 51-52) nutartimi įpareigojo pareiškėjus iki 2014 m. sausio 10 d. pašalinti skundo trūkumus.

Teismas vertino, kad pareiškėjų pasirinkta reikalavimo formuluotė yra paini, dviprasmiška, todėl nėra aišku, kokie konkretūs reikalavimai ir kokiems konkretiems atsakovams yra keliami. Pareiškėjams išaiškinta, kad tokio turinio skundo reikalavimas negali būti priimtas nagrinėti teisme. Pareiškėjams pakartotinai išaiškinta, jog, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintas nuostatas, tuo atveju, kai Centrinio registratorius savo sprendimu nekeičia teritorinio registratoriaus priimto sprendimo, tiesiogines pasekmes pareiškėjams sukelia teritorinio registratoriaus sprendimas, priimtas dėl pareiškėjo pateikto prašymo.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisines pasekmes pareiškėjams sukėlė VĮ Registrų centro Utenos filialo 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. UKS-48, kuriuo buvo netenkintas jų prašymas įrašyti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), duomenis ir įregistruoti nuosavybės teises į juos. Teismas dar kartą atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai, patikslintu skundu ginčydami teritorinio registratoriaus veiksmus, reikalavimo dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. UKS-48 panaikinimo nesuformulavo.

Atsižvelgęs į aukščiau išvardintas aplinkybes, teismas pareiškėjams siūlė svarstyti klausimą, kad, suformulavus konkretų ir aiškiai apibrėžtą reikalavimą, keliamą VĮ Registrų centro Utenos filialui, atsakovu byloje vietoje VĮ Registrų centro Utenos filialo Kadastro duomenų tvarkymo grupės vedėjos J. S. būtų patrauktas pats VĮ Registrų centro Utenos filialas, vykdantis viešojo administravimo subjektui priskirtas funkcijas. Be to, teismas pakartotinai pareiškėjams išaiškino, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija pareiškėjų skundžiamą 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 256 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ priėmė veikdama kaip institucija, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi tarp pareiškėjo ir teritorinio registratoriaus kilusį ginčą dėl nekilnojamųjų daiktų duomenų įrašymo ir pareiškėjų nuosavybės teisių į juos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

Taigi VĮ Registrų centras jokių konkrečių Nekilnojamojo turto registro tvarkymo veiksmų neatliko. Kadangi aukščiau įvardintas sprendimas savarankiškų materialinių pasekmių pareiškėjams nesukėlė, pareiškėjams pakartotinai siūloma apsvarstyti klausimą dėl VĮ Registrų centrui keliamų reikalavimų ir jo, kaip atsakovo, procesinės padėties administracinėje byloje.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 56-57) nutartimi pareiškėjų skundą laikė nepaduotu ir grąžintinu pareiškėjams.

Teismas nustatė, kad akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ skelbiamais duomenimis, teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis pareiškėjų atstovui advokatui A. Smagurauskui buvo įteikta 2013 m. gruodžio 16 d. Konstatavo, kad pareiškėjai iki 2014 m. sausio 20 d. nei per teismo raštinę, nei per pašto įstaigą naujo turinio skundo ar 2013 m. gruodžio 9 d. teisme gauto skundo rezoliucinės dalies patikslinimo nepateikė. Iš pareiškėjų prašymo pratęsti 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties įvykdymo terminą nebuvo gauta. Teismas vertino, kad laiko tarpas nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 20 d. yra pakankamas, kad pareiškėjai, būdami aktyvūs ir elgdamiesi rūpestingai, įvykdytų teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties nurodymus. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjai teismo nutarties neįvykdė ir skundo trūkumų nepašalino. Esant nurodytoms aplinkybėms, A. L. ir R. L. skundas laikytas nepaduotu ir grąžintinu pareiškėjams kartu su pridėtais dokumentais.

III. Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą (b. l. 59-60), prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjai mano, jog pirmosiomis dviem nutartimis teismo nustatyti skundo trūkumai buvo pašalinti tinkamai. Pareiškėjai nurodo nesutinkantys su teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi. Teigia, jog joje padarytos išvados, atitinkančios galutinio teismo sprendimo, kuriuo skundas išnagrinėtas iš esmės išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34–36 par., Series A, Nr. 18).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).

Pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjų skundą nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjams konstatavęs, kad šie nepašalino teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti skundo dalyką, apsispręsti dėl asmens, kuriam reiškiamas reikalavimas, ir apsvarstyti teritorinio registratoriaus sprendimo apskundimo galimybę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritaria ir vertina, kad teismas formaliai taikė skundo priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai suvaržė pareiškėjų teisę į teisminę gynybą.

ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę priimti nutartį priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys), tuo atveju, jeigu skunde pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tais atvejais, kai valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo, pareiškėjo skundo netenkina ar tenkina iš dalies ir pareiškėjas nesutinka su palikta galioti sprendimo dalimi, skundo teisme dalyku laikomi sprendimai, sukeliantys pareiškėjui tiesiogines pasekmes, o atsakovas tokiose bylose yra teritoriniai registratoriai ir sutinka su tuo, kad pareiškėjai ne visai tiksliai formuluoja skundo dalyką, tačiau nelaiko to esmine kliūtimi, trukdančia priimti nagrinėti skundą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinus pareiškėjų skundo turinį. Iš skunde nurodomų argumentų yra akivaizdu, kad pareiškėjai nesutinka su teritorinio registratoriaus sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į juos ir prašo įpareigoti registro tvarkytoją atlikti šią registraciją. Taigi pareiškėjų reikalavimo esmė yra aiški, todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai netiksliai suformulavo skundo dalyką ir netiksliai įvardino atsakovą (vietoje teritorinio registratoriaus nurodė konkrečią jo darbuotoją) laikytina formaliu trūkumu, neturėjusiu lemti atsisakymo priimti skundą, kadangi ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas suteikia teismui teisę išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, o minėta ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę priimti nutartį dėl tinkamo atsakovo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, formaliai taikė skundo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartis naikinama pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. L. ir R. L. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti.

Perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjų A. L. ir R. L. skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė