A-556-467-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-467/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-517-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei I. B. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) prašymu (b. l. 4– 7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės I. B. 275,76 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas nurodė, jog pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus rinkliavos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Atsakovei vietinė rinkliava apskaičiuota už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., pagal viešajame registre fiksuotus įrašus apie nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą su maitinimo ir prekybos patalpomis. Vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas pagal valdomą nekilnojamojo turto plotą ir pagrindinę objekto naudojimo paskirtį.

Atsakovė I. B. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 47– 48) prašė prašymą atmesti; priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad, remiantis pareiškėjo pateikta rinkliavos paskaičiavimo pažyma, vietinė rinkliava apskaičiuota už pastatą adresu: (duomenys neskelbtini). Teigė, kad jokio nekilnojamojo turto adresu: (duomenys neskelbtini), neturi. Tuo tarpu nekilnojamojo turto dalimi adresu: (duomenys neskelbtini), nesinaudoja, nes jis nebaigtas statyti. Tvirtino, kad nėra atliekų gamintoja ar turėtoja, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja mokėti vietinę rinkliavą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad atsakovė nėra atliekų turėtoja, nes nesinaudoja patalpomis. Pažymėjo, jog I. B. priklausančiai patalpų daliai yra galimybė įrengti atskirus skaitiklius, tačiau atsakovė jų neįrengė, nes nesinaudoja patalpomis.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (b. l. 62–65) pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas iš atsakovės I. B. pareiškėjui priteisė 275,76 Lt (du šimtus septyniasdešimt penkis litus, 76 ct) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) su pakeitimais (cituojami aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt).

Teismas nurodė, kad pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 priedą, vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį.

Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovei I. B. nuosavybės teise priklauso 101/1000 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad būtent už šiame pastate nuosavybės teise valdomą patalpų dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prašoma priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą. Nors pareiškėjo prie prašymo pridėta pažyma teismui apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1502 patvirtina, kad 275,76 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos skaičiuota už nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2B1p buvęs adresas yra (duomenys neskelbtini).

Todėl teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas vietinę rinkliavą atsakovei skaičiavo už jos nuosavybės teise valdomą nekilnojamojo turto dalį. Prie atsiliepimo į prašymą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas prašymo nenagrinėjo, nes atsakovės pateiktų dokumentų nepakako prašymui objektyviai išnagrinėti.

Atsakovės advokatės T. B. argumentai, kad ginčo pastate atsakovei I. B. priklausančioje 101/1000 dalyje įmanoma įrengti atskirus skaitiklius, kurie patvirtintų nesinaudojimo patalpomis faktą, tačiau atsakovė nesinaudoja nekilnojamuoju turtu, todėl jų neįrengė, tik patvirtina, jog atsakovė, nesirūpindama savo teisėmis, tokiais veiksmais pati sau susikūrė neigiamas pasekmes. Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1502 matyti, kad atsakovės įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 275,76 Lt.

Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše minimų patalpų paskirtį – administracinę, taikant Administracinės, specialiosios, transporto, religinės ir garažų paskirties pastatams taikomą tarifą, ir pagal valdomą nekilnojamojo turto dalies plotą – 49,935 m2 (101/1000*494,41 m2). Teismas vertindamas atsakovės atsiliepimo argumentus pažymėjo, kad jai yra suteikta galimybė Nuostatų nustatyta tvarka pasinaudoti atitinkama lengvata (taikytina nuline rinkliava) pateikus duomenis, kad nėra naudojamasi nekilnojamuoju turtu.

Atsakovės argumentai, kad nėra naudojamasi patalpų dalimi, kurios jai priklauso, yra grindžiami prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis, nes pastačius statinį bendraturčiai nėra nusistatę patalpų naudojimosi tvarkos, šios tvarkos išviešinę viešajame registre. Pagal 2005 m. liepos 5 d. sutartį, kuria atsakovė grindžia atsikirtimus, teismas negali nustatyti atsakovės naudojamos pastato patalpų realiosios dalies, o taip pat įvertinti, kuri pastato patalpų dalis naudojama kitų bendraturčių. Be to, pagal teikiamą susitarimą, jo 4.3 punktą, I.

B. atiteksiančios nuosavybės dalis turėjo būti 113,44 kv. m (101/1000 statinio dalis), tuo tarpu pareiškėjo skaičiavimu vietine rinkliava apmokestinama 49,935 kv. m nekilnojamojo turto dalis. Tai, kad patalpomis (duomenys neskelbtini) naudojasi vienas iš bendraturčių UAB „Borita“ ir apmoka už suteiktas paslaugas, patvirtina AB „Klaipėdos vanduo“ 2012 m. kovo 29 d. raštas. Įvertinus tai, kad vienas iš bendraturčių naudojasi patalpomis, priklausančiomis keliems bendraturčiams, tačiau nėra nustatyta naudojimosi tvarka, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad patalpos yra naudojamos pagal tikslinę paskirtį ir nėra teisinių prielaidų atsakovei nuosavybės teise priklausančiai patalpų daliai netaikyti apmokestinimo vietine rinkliava.

Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 275,76 Lt įsiskolinimo suma (Civilinio kodekso 6.38 str.).

III. Atsakovė I. B. apeliaciniu skundu (b. l. 67–68) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pastatas adresu: (duomenys neskelbtini), niekada neturėjo adreso: (duomenys neskelbtini). Žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), randasi du skirtingi pastatai ir nekilnojamojo turto objektai – pastatas adresu: (duomenys neskelbtini), ir pastatas adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas padarė neteisingą išvadą dėl naudojimosi patalpomis. Teismas nurodė, kad patalpomis adresu: (duomenys neskelbtini), naudojasi UAB „Borita“, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog patalpomis yra naudojamasi ir vietinė rinkliava paskaičiuota teisingai.

Pareiškėjo reikalavimas, kad atsakovė mokėtų rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, nepagrįstas teisės aktais. Įstatymuose ir norminiuose aktuose dėl atliekų tvarkymo nustatyta, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą turi mokėti atliekų turėtojai ir teršėjai. Taip nurodyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 8 punkte, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje. Nuostatų 3 punkte (ankstesnės redakcijos, t. y. 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426, 6 punkte) nurodyta, kad rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai.

Nekilnojamojo turto savininkas savaime netampa atliekų turėtoju. Tai, kad priklausančia pastato dalimi naudojasi UAB „Borita“, nepatvirtina, jog pastatu naudojasi ir kiti asmenys. Priešingai, UAB „Borita“ naudojasi jai priklausančia pastato dalimi, todėl jos vardu sudarytos sutartys dėl komunalinių paslaugų (vandens, elektros) tiekimo. Atsižvelgiant į tai, kad pastate yra ne tik atskiros izoliuotos patalpos, bet ir bendro naudojimo patalpos (pvz. san. mazgai), nėra galimybės įrengti visiškai atskirų skaičiavimo prietaisų, dėl šios priežasties negalima pagal UAB „Borita“ vandens ir elektros skaitiklių parodymus tvirtinti, jog kiti asmenys taip pat, kaip ir UAB „Borita“, naudojasi patalpomis.

Viešajame registre neišviešintos jokios sutartys, patvirtinančios, kad UAB „Borita“ naudojasi panaudos ar nuomos pagrindais kitiems asmenims priklausančiomis pastate dalimis. Galiojančių Nuostatų (2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T2-330) 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenys atnaujinami pagal sausio ir liepos l d. būklę arba paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms. Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad mokėtojų registras tvarkomas vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, Gyventojų registro, Mokesčių mokėtojų registro, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir kitų subjektų turimais duomenimis.

Galiojančių Nuostatų 20 punkte nurodyta, kad nekilnojamojo turto objekto, kuriame nėra kaupiamos komunalines atliekos ir kurio negalimas naudojimo faktas konstatuojamas pagal KRATC patikros vietoje išvadas, jo savininkui ar naudotojui vietinė rinkliava neskaičiuojama. Atsakovė kreipėsi į KRATC dėl rinkliavos netaikymo, tačiau patikra vietoje atlikta nebuvo, nors pakartotinai teigia, kad jai priklausančia pastato dalimi nesinaudoja. Atsakovė negali būti įpareigota mokėti rinkliavą tiktai tuo pagrindu, kad turi nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektą.

Pareiškėjas neatliko visų privalomų rinkliavos surinkimo funkcijų, neatliko patikros, patvirtinančios, kad atsakovė nėra atliekų turėtoja. Nustačius nesinaudojimo pastatu faktus (pagal AB Lesto, AB „Klaipėdos vanduo“ pažymas, kurias pateikė į teismo posėdį), pareiškėjas aiškiai nepagrįstai reikalauja, kad atsakovė mokėtų vietinę rinkliavą, bei teismas nepagrįstai priteisė šią rinkliavą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo atmesti atsakovės I. B. apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, rėmėsi galiojančiais ir nenuginčytais norminiais teisės aktais, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad Nuostatuose nustatyta, jog vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui yra siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis atliekomis, bet su jo turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo formų bei būdų parinkimas yra savivaldybės diskrecija, kurią deleguoja Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo bei kiti įstatymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovė I. B. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą, iš esmės nurodydama tokius pagrindinius argumentus: teismas padarė neteisingą išvadą dėl naudojimosi patalpomis, nes žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), yra du skirtingi pastatai ir nekilnojamojo turto objektai – pastatas adresu: (duomenys neskelbtini), ir pastatas adresu: (duomenys neskelbtini); atsakovė negali būti įpareigota mokėti rinkliavą tiktai tuo pagrindu, kad turi nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektą; atsakovė nesinaudoja turimu nekilnojamuoju turtu.

Dėl nekilnojamojo turto adreso

Administracinėje byloje yra Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b.l. 9-17), iš kurio 4.5 punkto matyti, kad atsakovė I. B. yra savininkė daikto 101/1000 pastato aprašyto 2.4 punkte. O 2.4 punkte nurodyta, jog tai pastatas - administracinis su maitinimo ir prekybos patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Turto adresas nenurodytas.

Iš Pakartotinio mokėjimo pranešimo Nr. KL-12-0163326 (b.l. 9) spręstina, kad vietinė rinkliava turi būti sumokėta už naudojimąsi turtu, kurio unikalus numeris toks pat, kaip ir nurodytas duomenų banko išraše. Pranešimas siųstas I. B. adresu (duomenys neskelbtini).

Pažymoje apie skolą dėl vietinės rinkliavos (pateikta kreipiantis į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo) nekilnojamojo turto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytas kitas adresas – (duomenys neskelbtini).

Prašyme dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą (b.l. 49), kur uždarosios akcinės bendrovės „Irita“ vardu pasirašo I. B., nurodomas bendrovės adresas (duomenys neskelbtini).

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms nėra galimybės padaryti vienareikšmiškos išvados, kokiu adresu yra nekilnojamojo turto objektas – administracinis pastatas su maitinimo ir prekybos patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nėra jokių abejonių dėl to, kad vietinę rinkliavą prašoma sumokėti už vieną ir tą patį, tos pačios paskirties, tam pačiam asmeniui priklausantį, tame pačiame Klaipėdos mieste esantį nekilnojamąjį daiktą. Vadinasi, kylantys nesklandumai dėl tikslaus pastato adreso identifikavimo, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, turint omenyje taip pat tą aplinkybę, kad tame pačiame žemės sklype esantys pastatai priskiriami tiek adresu (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), nepaneigia pareigos sumokėti vietinę rinkliavą aptariamo apeliacinio skundo argumentu. Pastarasis, pirmiau nurodytais pagrindais, atmestinas.

Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą tik nuosavybės teisės pagrindu

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 buvo nurodyta, kad „Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes“.

Toje pačioje nutartyje taip pat pažymėta, jog „<...> principas „teršėjas moka“ imperatyviai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas. Sisteminė Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų analizė, atsižvelgiant į minėto principo paskirtį, leidžia daryti išvadą, jog šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo pagrindu surinktos lėšos iš atliekų turėtojų, turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas“, <...> o „vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų turėtojo ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.) nėra siejama su paslaugų teikimu ir ši rinkliava nėra prilyginama iš sutartinių teisinių santykių kylančiam mokėjimui už komunalines paslaugas“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pažymėjo: „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį.“ <...> „Kita vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų“.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teisėjų kolegija nagrinėjanti šią administracinę bylą neturi pagrindo kitaip aiškinti vietinės rinkliavos mokėtojo sąvokos, o kartu ir jam tenkančios pareigos turinio, kurios esmė, kad tas kuris sukuria atliekas, nepriklausomai nuo turto valdymo formos, turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas.

Taigi teigtina, jog atsakovė ginčo laikotarpiu (2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.), atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 6 punkte išdėstytą taisyklę (šie nuostatai 2010 m. lapkričio 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-330 neteko galios) bei 2010 m. lapkričio 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 3 punkto nuostatą, pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų ratą ir teisėtai pripažinta vietinės rinkliavos mokėtoja.

Todėl teisinių abejonių dėl to, ar atsakovė patenka į atliekų turėtojo bei mokėtojo sąvokas, sprendžiant pagal nurodytą teisinį reguliavimą, formuojamą administracinių teismų praktiką, nekyla. Nuosavybės teisės faktas, viena iš sąlygų, bet iš esmės neprivaloma (atliekos gali būti sukuriamos naudojant nekilnojamąjį turtą ir kitokia jo valdymo forma), vietinės rinkliavos mokėjimui.

Dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą paneigimo nesinaudojant nekilnojamuoju turtu

Apeliaciniame skunde tvirtinama ir apie nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu, kas taip pat, apelianto nuomone, turėtų eliminuoti pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Šiam teiginiui patvirtinti pridėtos atitinkamos paslaugas teikiančių įmonių pažymos (AB „Lesto“, AB „Klaipėdos vanduo“), tačiau tie faktiniai duomenys vis dėlto nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės turimu turtu nėra naudojamasi.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo pozicija, jog atsakovės valdomo turto dalis nėra aiškiai atskirta dėl kurios nenaudojimo nekiltų jokių dviprasmybių. Nepaneigta ta aplinkybė, jog I. B. turima turto dalis naudojama kitų teisinių vienetų, kurie už šią dalį vietinės rinkliavos nemoka, o susimoka vietinę rinkliavą tik už tą dalį, kuri teoriškai, bet ne realiai yra jų naudojama. Toks teiginys grįstinas tuo, kad ginčo patalpomis naudojasi vienas iš bendratučių UAB „Borita“ ir atlieka mokėjimus (b.l. 51). Esant tokioms aplinkybėms, tvirtintina, kad atsakovė iš tikro nepagrindė nesinaudojimo jai priklausančiomis patalpomis fakto, dėl ko pareiga mokėti vietinę rinkliavą išlieka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius